Adresas

Algirdo g. 48, Vilnius

sekmadienis, gegužės 27, 2007

Ar visada esame geros nuotaikos?

Ar visada esame geros nuotaikos

2 Kor 5,6-10

 

Todėl mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad, kolei gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Vis dėlto esame gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga. 

 

Kas nenorėtų visada turėti gerą nuotaiką, drąsą ir pasitikėjimą? Kas gi norėtų turėti tikėjimą, kuris visus priverčia jaustis ligoniais? Juk toks tikėjimas neišgydys pasaulio, kuris serga nuodėme. Pauliaus tikėjimas nebuvo toks. Koks yra mūsų tikėjimas? Kokia mūsų nuotaika šiandien? Ar mes esame gerai nusiteikę? Ar mes visada turite drąsą ir ryžtą savo gyvenime? Jei esame sąžiningi, pasakysime, kad ne visada turime gerą nuotaiką. Tačiau kiekvienas žmogus nori turėti gerą nuotaiką. Vieni šią problemą bando spręsti alkoholio pagalba, kiti - pasilinksminimais, lėbavimais ir kitomis priemonėmis. Tačiau visi (ar bent daugelis) žino, kad išoriniai, medžiaginiai, materialūs, regimi dalykai neišlaiko geros nuotaikos visada. Bet apaštalas Paulius liudija, kas jis ir kiti jo draugai tikėjime yra visada gerai nusiteikę. Aišku koks nors bedievis žmogus gali netikėti Pauliaus žodžiais, tačiau tie, kurie jį pažinojo galėjo paliudyti koks jis buvo. Vienas iš jo bendražygių mylimasis gydytojas Lukas liudija Pamatę, jog viltys pasipelnyti žlugusios, šeimininkai sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į miesto aikštę pas vyresnybę...Smarkiai nuplakdinę, įmetė juos į kalėjimą, liepdami viršininkui rūpestingai sergėti. Gavęs tokį įsakymą, viršininkas įgrūdo  juos į vidinę kamerą, o jų kojas iš atsargumo įtvėrė į šiekštą. Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo Dievui himną (Apd 16,19-25). Paulius buvo geros nuotaikos žmogus, jis atnešdavo gerą dvasią visur kur tik įeidavo, kai tuo tarpu daugelis Korinte atnešdavo gerą nuotaiką kitiems kai išeidavo J Mes galime kitiems sakyti, kad esame visada geros nuotaikos, tačiau tik tie, kurie mus mato kasdien pasakys ar tai tiesa. Ir jei mes nesame gerai nusiteikę visada, tada mums tikrai reikėtų dėmesingai įsiklausyti ką sako Viešpats per apaštalą Paulių.

 

1)   Mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kas esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Tikintis gali būti gerai nusiteikęs arba visada turėti drąsą dėl kelių priežasčių. Pirma, Paulius mini Dievo Dvasią. Antra, Paulius gyvena ne regėjimu, bet tikėjimu. Nes Dievas suteikė jam ir visiems kitiems gimusiems iš aukšto savo Dvasią kaip laidą:Dievas mus tam ruošia, suteikdamas Dvasią kaip laidą". (2 Kor 5,5); Tik ta vienintelė Dvasia padeda tikinčiajam gyventi Dievo artume; Dvasia ištiria Dievo gelmes; Dvasia pakaltina nuodėmėje; Dvasia įgalina gyventi dievotai; Dvasia mokina Dievo pažinimo. Jėzus sako: Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, - jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs (Jon 14,25). Šventoji Dvasia apsigyvenusi žmogaus širdyje mokina Dievo vaiką Viešpaties Jėzaus mokslo. Mūsų gera nuotaika priklauso nuo mūsų sugebėjimo (aišku mes kažką sugebame tik dėl Dievo įgalinimo) gyventi Dievo Dvasia, nuo tikėjimo neregimuoju Dievo pasauliu ir nuo amžinojo gyvenimo vilties. Jėzus sakė „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdėjote, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs (Jon 14,23-24). Mes juk žinome, kad Jėzaus Kristaus žodžių laikymasis yra įrodymas, kad mylime Dievą. Daugelis šiandien šneka apie meilę Dievui, bet nesilaiko Kristaus žodžių. Daugelis šiandien pabrėžia Dvasios artumą ir pripildymą, krikštą ir dvasinius patyrimus, bet kažkodėl pamiršta patikrinti ką sako Jėzus apie Dvasią. Dvasios veikimas visada susijęs su Dievo Žodžiu ir mokymu. „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs" (Jon 16,14). Kada daugelis šlovina Dievą giesmėmis ir šokiais, patyrimais ir įvairiopais išgyvenimais, tikroji Dievo Šventoji Dvasia šlovina Jėzų Kristų skelbdama, aiškindama, primindama Jėzaus Kristaus Žodį mokiniams, tiems kurie su visu nuolankumu ir rimtumu nori išmokti pažinti tikrąjį Dievą, o ne įsivaizduojamą žmogaus vaizduotės sukurtą stabą.

Taigi, Paulius sako: „Mes visuomet gerai nusiteikę, nors žinome, kad esame svetur, toli nuo Viešpaties. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu." Negali būti gerai nusiteikęs, jei nesuvoki šios auksinės tiesos. Dabar esame svetur. Lietuva yra mūsų tėvynė, taip. Tačiau tikram Dievo vaikui ji svetima žemė. Viešpaties vaikas žvelgia į ateitį – į laiką kai susitiks Viešpatį veidas į veidą. Tik tada sugebėsi gyventi šiandiena, kai širdį valdo mintis, kad tikrasis lobis tavęs laukia danguje. Juk Jėzus sakė Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana jos vargo (Mat 6,34). Labai svarbūs yra šie žodžiai. Nedaugelis juos supranta. Lengva suklysti šiuo svarbiu klausimu. Juk neteisingi rūpesčiai neleidžia mums būti gerai nusiteikus. Jėzus nori, kad mes suprastume, kad diena yra Viešpaties duoda. Kiekvienoje dienoje yra pakankamai rūpesčių. Darbo reikalai, šeimos reikalai, asmeninio šventumo reikalai, Viešpaties reikalai. Visuose tuose rūpesčiuose galime turėti pergalę ir būti gerai nusiteikę. Tačiau galime stumti šiandieną ir galvoti apie tai, kas bus kai sudils paskutinė pora batų, ar prieš dešimt metų pirkta suknelė nebelaikys lopų, ar dvidešimt metų senumo automobilis sulūš rytoj, ar tas išsvajotas princas taip ir neatjos ant balto žirgo. O jei tas skaudulys pasirodys esąs piktybinis auglys, kas bus tada?

Dievo vaikas sugeba pamatyti ateitį Viešpaties akimis. Ir tai vadinama tikėjimu. Mes čia gyvename tikėjimu, o ne regėjimu. Visada gerai nusiteikęs būsi tik tada jei gyvensi tikėjimu ne regėjimu. Viešpats pažadėjo pasirūpinti tavimi šiandien. Vadinasi pasirūpins. Pažadėjo pasirūpinti kitais metais, vadinasi pasirūpins. Negi manai, kad Viešpats nežino, kad tavo batai greitai paliks padus, kur nors gatvėje? Gyventi tikėjimu – tai gyventi Dievo pažadais. O tie pažadai yra tikresni už net geriausio pasaulyje žmogaus pažadus.

 

2)   Pasirengę mirčiai. Vis dėlto esame Gerai nusiteikę ir pasiruošę palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį. Tikintis žmogus yra gerai nusiteikęs, nes žino kas jo laukia amžinybėje. Jis yra pasiruošęs palikti šį pasaulį bet kada. Kas nors pasakys, kad tik beprotis yra pasiruošęs išeiti iš šio pasaulio. Deja Biblija tokį žmogų vadina protingu. Tas pasirengimas yra būtinas, jei žinai kad mirtis gali ištikti bet kada. Apaštalai ir daugelis tikinčiųjų tomis priespaudų dienomis patyrė atšiauriausius persekiojimus. Tada tikrai yra ištiriamas tavo tikėjimas.

Daugelis šiandien pakeltų ranką, jei paklausčiau ar žinote kai mirsite kur eisite? Tačiau tik tikros mirties akivaizdoje pasirodo kas yra kas. Ačiū Dievui mes turime Šventąją Dvasią, kuri liudija, kad esame Dievo vaikai.: Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė (1Jon 3,24). Iš to pažįstame, kad pasiliekame jame ir jis mumyse: jis yra davęs mums savo Dvasios (1Jon 4,130. Ir jei jūs šiandien nežinote kas bus kai išmuš mirties valanda, kodėl nieko nedarote, kad sužinotumėte? Kodėl nepasišvenčiate Dievui ir jo Žodžiui ir nemaldaujate, kad Jis atleistų jūsų nuodėmes? Juk baisu yra pakliūti į gyvojo Dievo rankas be kaltės atpirkimo rašto; baisu susitikti su teisingai teisiančiuoju Dievu, jei tavo vardas dar neįrašytas į gyvenimo knygą. Deja daugelis tikinčiųjų šiandien gyvena be tikrumo, pasitenkina religiniais išgyvenimais, pasitenkina šio pasaulio teikiamais džiaugsmais ir per daug giliai nemąsto, kad vieną dieną reikės palikti kūno namus. Juk kai paliksime kūno namus, mes norėsime įsikurti pas Viešpatį. Tikrasis Viešpats Jėzus Kristus savo draugams ruošia vietą. Jeigu dangus būtų vieta, kurią galėtume nusipirkti kaip vietą Viešbutyje, daugelis ten patektų. Deja Raštas liudija, kad daugeliui Jėzus pasakys: Nėra tau čia vietos. Ir jeigu jūs šiandien galvojate, kad dėl savo tėvų tikėjimo, ar savo gerumo, ar narystės bažnyčioje pateksit į dangų, klystate ir apgaudinėjate save, nes Jėzus Kristus yra vienintelis kelias tiesa ir gyvenimas, niekas negali ateiti pas TĖVĄ kitaip kaip per JĮ. (Jon 14,6) Ar jūs esate pasiruošę palikti kūno būstinę?

 

3)   Laikome sau garbe jam patikti. Štai kodėl, ar būdami namie, ar svetur, mes laikome sau garbe jam patikti. Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga. Tas kurio nuotaika yra visuomet gera gyvena tikėjimu, ne regėjimu, jis gerai nusiteikęs, nes žino, kad jo laukia amžinieji namai danguje. Jo ateitimi pasirūpinta. Tačiau tos ramybės, drąsos, geros nuotaikos ir pasitikėjimo nebūtų, jeigu tikintysis gyventų aplaidžiai ir nelaikytų sau garbės patikti Viešpačiui. Jei esi susituokęs, nori patikti savo žmonai, vyrui. Ar tik iki vedybų nori patikti? Daugeliui pasaulyje atrodo, kad svarbiausias laikas iki vedybų. Taip jis yra svarbus. Tačiau mes turime laikyti savo garbe atsidavimą sutuoktiniui, taip kaip tikintysis yra atsidavęs Viešpačiui. Tikroji Kristaus nuotaka pasišventusi, skaisti ir yra ištvermingai laukianti savo jaunikio. Bažnyčia – tikinčiųjų bendruomenė atskirai ir vieną dieną surinkta į vieną kūną amžinybėje, laiko sau garbe patikti Viešpačiui, kuris ją atpirko iš visų tautų ir kalbų. „Ir aš išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių..." (Apr 21,2). Savo gyvenimu šiandien mes ruošiamės vestuvėms. Ar kas nors ruošiasi santuokai lėbavimu, girtavimu, paleistuvystėmis, neištikimybe ir melagystėmis? Tokios jungtuvės niekada neįvyks, nes iškilmių metu kas nors tikrai pasakys: „Jaunoji buvo neištikima" ir vestuvės bus nutrauktos amžiams.

Tikintysis negali gyventi aplaidžiai, nes žino, kad bus teisiamas. Mat jau metas prasidėti teismui nuo Dievo namų, bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie nesiklauso Dievo Evangelijos?! Ir jeigu teisusis vos ne vos išsigelbės, tai kur pasidėti bedieviui ir nusidėjėliui? (1 Pet 4,17) Tikrai visų pirma bus teisiami Dievo namai – tikinčiųjų bendrija. Todėl mes turime gyventi su Dievo baime.Ir jei kaip Tėvo šaukiatės to, kuris nešališkai teisia pagal kiekvieno darbą, su baime elkitės savo viešnagės metu". (1 Pet 1,17). Taip, Viešpats teisia nešališkai. Darbai, kuriuos darote šiandien, kalbės už jus. Jėzus sakė: „Jei netikite mano žodžiais, tikėkite dėl darbų, kuriuos aš darau." Mūsų žodžiai yra tušti, jei darbai liudija ką kitą. Mes galime sakyti: „Esu tikintis", bet tuojau pat užsiginti Viešpaties darbais.

Kažkas pasakė: „Kada mes stosime prieš Kristaus teismo krasę, Jis neieškos kiek mes gavome medalių, bet pažvelgs į randus. Kas iš mūsų galėtume kartu su Pauliumi tarti: „savo kūne nešioju Jėzaus žymes." George Truett yra pasakęs: „Yra laikas kai Dievas ir žmogus turi susitikti, tai gali būti malonės laikas arba teismo diena. Ir tuo metu kiekvienas apsireikš toks koks yra iš tikrųjų."

Viešpaties Žodyje skaitome, kad dabar yra išganymo diena. Tai malonės laikas jums. Jei jūs dar be Kristaus, jūsų nuodėmės dar neatleistos, kaltė nepridengta, jūsų laukia tamsa ir skausmas ugnies ežere. Tačiau dar galite pasirinkti susitikti su Dievu. Bet jūs galite nekreipti dėmesio į Viešpaties kvietimą ir sulaukti mirties valandos; ir tada susitiksite su Dievu kaip teisėju, kuris paskelbs paskutinį sprendimą. Tai nebus džiaugsmo diena, bet siaubo ir amžinos graužaties, depresijos diena. „Todėl, gaudami nepajudinamą karalystę, būkime dėkingi ir deramai tarnaukime Dievui su pagarba ir baime, nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis". (Heb 12,28) Amen.

trečiadienis, gegužės 23, 2007

Sekmadienio pamokslo santrauka

Malda

"Nes mes nežinome, ko turėtume melsti, bet pati Dvasia užtaria mus neišsakomom dejonėm"

 

Jėzaus mokiniai prašė, kad Viešpats pamokintų juos melstis, kaip Jonas Krikštytojas mokino savo mokinius. Ir Jėzus mokino. Tai buvo vienintelis prašymas, užfiksuotas Biblijoje, kai mokiniai prašė dvasinės pamokos (turbūt atsimename, jie prašė kad galėtų sėdėti šalia Jėzaus, kai šis sėdės kaip karalius Dievo karalystėje. Bet tai buvo iš jų nesupratimo atėjęs prašymas) kodėl jie neprašė, kad jėzus juos pamokytų pamokslauti? Gal jie ir prašė, bet Biblijoje tai nėra užrašyta, juk, jie galėjo puikiai mokintis vien girdėdami kaip Jėzus pamokslauja. Juk Jis pats tobuliausias pamokslininkas kuris kada nors begyveno ir vis dar gyvena.

 

MALDOS NAMAI

 

Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus parduodančius ir perkančius šventykloje, išvartė pinigų keitėjų stalus bei karvelių pardavėjų suolus 13 ir tarė jiems: „Parašyta: Mano Namai vadinsis maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!" Mat 21,12

 

Ir svetimšalius, ateinančius pas VIEŠPATĮ, kad man tarnautų, kad mylėtų mano vardą ir taptų mano tarnais, visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina, visus, kurie laikosi mano Sandoros, 7 aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu juos savo maldos Namuose. Malonios man bus jų deginamosios atnašos ir skerdžiamosios aukos ant mano altoriaus, nes mano Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms." 8 Tai žodis Viešpaties DIEVO, kuris renka Izraelio išblaškytuosius: „Aš surinksiu per jį ir daugiau kitų, be jūsų, kurie jau esate surinkti." Iz 56,6-8

 

Šiose eilutėse mes girdime Jėzų, kuris rūpinasi šventykla. Žmonės pamiršo tikrąją Dievo buveinės prasmę, jiems terūpėjo, kaip geriau parduoti aukoms skirtus gyvulius, paukščius, kaip pelningiau išmainyti pinigus. Kiti norėjo pigiau visa tai nusipirkti. Ir Jėzus jiems priminė per pranašą Izaiją tartus Dievo žodžius: mano Namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms Maldos namai…

 

O koks didelis iššūkis mums, kurie vadinamės Dievo bažnyčia būti vieta, kur maldininkų balsas netrukdomai pasiekia Kūrėją.

 

Šiandien mes esame Dievo namai arba namiškiai Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, 20 pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, 21 ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, 22 ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje. (Ef 2,19).

                 Taigi mes matome, kad bažnyčia, surinkimas, tikinčiųjų bendruomenė yra Dievo maldos namai, todėl ypatingai svarbu suvokti, žinoti, suprasti ir įsisąmoninti viską apie maldą ir jos vietą mūsų gyvenime.

 

KAS YRA MALDA?

 

Malda – tai malonė. Malda tai Dievo Dovana. Mums suteikta malonė kalbėtis su Dievu. Jėzus ragino savo mokinius, mokiniai norėjo išmokti melstis. Jėzus daug apie tai kalbėjo. Malda ne prievolė. Malda duota ne tam, kad mes dėl jos susipyktume.

 

Malda – tai atleidimas. Išskirtinis maldos bruožas. Be atleidimo savo artimui mūsų maldos bus tuščios. ...Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

 

Malda – tai laikas. Maldai reikia laiko. Mes privalome paskirti laiko maldai. Biblijoje randame daug pavyzdžių. Jėzus buvo maldos žmogus. Mėgo melstis vienas. Bet melsdavosi ir kitų žmonių akivaizdoje.

 

Malda - tai Dievas. Melsdamiesi Maldoje kalbame su Dievu, ne su žmonėmis. Taip, dvasinė malda ugdo šalia esančius. Tačiau turime saugotis, kad nepradėtume melstis žmonėms. Kartais maldose bandome pamokslauti kitiems.

 

Malda- tai Amen. Žodis amen reiškia – tai tiesa arba iš tiesu. Mes sakome amen pritardami. Ar tikime tuo ką kalbame? Ar melsdami išganymo artimui  tikrai to norime? Tiesa-Deivo viako bruožas

 

Malda yra Dvasios vaisius. Judo 1,20 "…melsdamiesi Šventojoje Dvasioje…". Rom 8,26-27 O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais. 27 Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus, kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą.

 

Efez 6,18 "Visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Ištvermingai budėkite, malda užtardami visus šventuosius ir mane, kad man atvėrus lūpas, būtų duotas žodis drąsiai atskleisti evangelijos paslaptį."

 

Kaip atrodo Dvasios malda?

 

Neįmanoma keliais žodžias apibūdinti Dvasios maldos. Bet aišku viena, kad malda, kurią girdi Dievas yra tik Dvasios malda. Mes galime kalbėti ką norime, bet jei ne Dvasia, mums naudos nebus. Taigi kaip melstis Dvasia? O kaip gyventi Dvasia? Kaip kalbėti Dvasia? Dvasia=Dievo valia. Dvasia vadovauja visame krikščionio gyvenime. Aš tikiu, kad Dvasios malda yra tada, kada aš meldžiuosi taip, kaip nori Dievas.

 

Tikintieji meldžiasi visur ir vieni ir kartu su kitais ir prieš bažnyčią. Biblijoje kalbama apie visokias maldas. Paulius sakė: Visada melsdamiesi Dvasioje visokeriopomis maldomis ir prašymu. Yra visokios maldos ir skirtingas metas skirtingoms Dvasios maldoms. Tikintieji palieka maldos gyvenimą (ne aš sugalvojau šį terminą, bet jis labai gilus), nes jiems atsibosta melstis savo jėgomis, vis tas pats ir tas pats. Dievas nepašaukė mus sukurti Baptistų poterius ir juos porinti įvairiose gyvenimo situacijose. Bet jis nori, kad mes vadovautumėmės Dvasia. Dvasia, o ne jausmu. Kartais mes galime galvoti, kad meldžiamės Dvasia tada, kai mus užplūsta jausmai, džiaugsmas, ašaros, ir t.t. Tada, kada žodžiai liete liejasi, vos ne poezija nesiruošus. Ir tai gerai, bet mano jausmai - ne tobulos svarstyklės.  Dvasios malda-žinojimas už ką, kaip, kada ir kiek melstis.

 

Maldų įvairovė:

 

1)    Šlovinimo malda (už tai kuo yra Viešpats) Psalmėse daug tokių maldų. Pvz.:Ps147 ir t.t.

2)    Padėkos malda (už tai ką Dievas padarė ir daro Ps136).(gali būti padėkos malda už tikinčiuosius. Paulius dėkoja už Timotiejų-2Tim1:3; už tesalonikiečius -1Tes 1:2. 2Tes 1:3)

3)    Užtarimo malda (už kitus žmones tikinčius ir netikinčius, už poreikius išgelbėjimui, pagydymui, šventumui, palaiminimui 1Tim 2:1) Apd 12:5 Tikintieji meldžiasi už suimtą Petrą ir Dievas atsako į maldą. "O bažnyčia nepaliaujamai meldėsi už jį Dievui."

4)    Prašymų malda (už savo poreikius-buitinius, materialius, dvasinius ir kasdieninius. Išmėginimus ir kt.)

5)    Apmąstymų malda (tai kiekvienos gyvenimo situacijos atnešimas Dievui, skaitant Bibliją, budėjimas)

6)    Sutartinė malda (2+3=Jėzus su mumis)  Mat 18:20. Meldžiantis drauge labai svarbu stebėti savo maldą ir įsiklausyti į artimą, nepamiršti ką sutarėm melstis. Neperilgai, kad artimui suteiktų palaiminimą.

7)    Vieša malda. (gali būti viskas kartu)

8)    Atgailos malda. Ps 51

 

sekmadienis, gegužės 13, 2007

Sekmadienio pamokslo santrauka

Nuodėmės įstatymas

Rom 7,14-25

 

„Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui."

 

Kodėl mes kartais, o gal dažnai darome bloga? Žodžiu ar darbu, mintimis ar kalbomis? Jei esame sąžiningi, pripažinsime, kad būna dienų kada viskas „krenta iš rankų". Be galo svarbu, kad mes suvoktume šiuos svarbius dalykus ir gyventume su džiaugsmu, nežiūrint tų visų sunkių akimirkų mūsų dvasiniame gyvenime.

 

1)   Keistas gėrio ir blogio įstatymas. (21) Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Kas yra įstatymas? Įstatymas kalba mums apie tam tikros tvarkos taisykles. Mūsų kūno nariuose veikia ne vienas įstatymas. Juk žmogus yra pavaldus visokiausiems įstatymams. Mūsų kūnai yra pavaldūs Dievo sukurtiems organizmo įstatymams. Mūsų organizmui reikia daug medžiagų, kad jis galėtų būti sveikas ir gerai funkcionuotų. Tai galima pavadinti įstatymu. Mūsų organizmas nedirbs gerai jei jį maitinsime netinkamais produktais. Visi žinome, kad geležis ar kokie kiti kad ir labai brangūs metalai netinka maistui. Nors žmonės bando suvalgyti automobilį ar kokį kitą daiktą. Skaičiau apie vieną kvailį, kuris norėjo patekti į Gineso rekordų knygą suvalgydamas automobilį, deja nespėjo, numirė, turbūt persivalgė...

Taigi, mes žinome, kad esame pavaldūs įvairiems įstatymams. Mes galime apie juos nieko nežinoti, bet nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Apie dvasinius įstatymus galime nieko nežinoti, tačiau jie vis tiek galioja. Paulius sako, kad būdamas Kristuje suprato, kad jo nariuose veikia keistas įstatymas Rom 7,15-21 „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu<...>Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga." Kodėl taip yra? Ar pamenate savo gyvenimą be Kristaus. Gyvenote be rūpesčių. Nesirūpinote ką sakote, ką mąstote. Nereikia pergyventi jei ką įžeidei. Nesvarbu, kad nėra tikros ramybės. Svarbu, kad gyveni kaip tau patinka. Tačiau patikėjus Kristumi, viskas pradeda keistis. Pamenu, kai pirmą kartą netekau ramybės dėl girtuoklystės, rūkymo, paleistuvysčių. Tai Dvasios darbas. Pamenu kaip buvo gėda, kai apšaukiau kažkokią žurnalų pardavėją... Kiekvienas tikintis žmogus, jei jis sako esąs Kristuje, yra mūšio sūkuryje. Ef 6,12 „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose." Gal jūs apie tai niekada negalvojote, tačiau Dievo Žodis sako, kad gimęs iš aukšto žmogus grumiasi. Jei jūs nesigrumiate, vadinasi arba esate vergijoje jau nugalėtas, arba dar netapote Viešpaties kariu. Dievo žodis ne kartą mus ragina kovoti gerąją kovą. Ir viena iš dvasinės kovos vietų yra mūsų viduje. Ši kova yra sunki ir jai reikia ypatingo pasirengimoEf 6,10-12 „Pagaliau būkite tvirti Viešpatyje ir jo galybės jėga. Apsiginkluokite visais Dievo ginklais, kad galėtumėte išsilaikyti prieš velnio klastas. Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose. Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti."

Jei jokia kova nevyktų, argi reikėtų Dievui mus perspėti? Ar būtų mūsų Viešpats tada Getsemanės sode perspėjęs savo mokinius apie kūno nesugebėjimą budėti? „Budėkite ir melskitės, kad nepakliūtumėte į pagundą pramiegoti Viešpaties atėjimą". – galbūt šiandien Jėzus taip pabartų savo mokinius? Nes tikrai, daugelis žmonių, kurie eina į bažnyčias tą dieną pramiegos ir Viešpaties Jėzaus Kristaus  pasirodymą ir bus palikti tamsai ir dantų griežimui. Ef 5,14 Todėl sakoma: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš mirusių, ir apšvies tave Kristus. "O tada, sode, savo apsimiegojusiems draugams jis tarė Mat 26,41: „Negalėjote nė valandėlės pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas." Jeigu apaštalai negalėjo nė valandėlės pabudėti, ką jau kalbėti apie viso gyvenimo budėjimą? Mes stebimės kodėl tikintys palieka tikėjimą, juk savo jėgomis mes nieko negalime.

Keista, bet atrodo kad tada, kada tikrai turėtume budėti, mes esame pavargę ir neturime laiko Viešpačiui? Kodėl tada, kada šėtonas nuožmiai puola, mes praleidžiame bažnyčios susirinkimus, neskaitome Biblijos ir apleidžiame maldą? Kodėl taip yra? Kodėl nesutariantys sutuoktiniai neieško Viešpaties veido drauge maldoje? Kodėl tiek daug tikinčiųjų pasiduoda netiesiai, tereikia pūstelti klaidamokslių vėjeliui? Todėl, kad mūsų nariuose veikia keistas gėrio ir blogio įstatymas. Norime daryti gera, bet neįstengiame. Todėl, kad šis įstatymas kovoja su tikinčiojo proto įstatymu.

 

2)   Kovojantis įstatymas. (22) Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose Tai labai svarbūs žodžiai. Kai skaitai, pagalvoji: „O aš, ar žaviuosi Dievo įstatymu?" Suprantama, tam, kad kažkuo žavėtis, būtina pažinoti. Negali žavėtis ir gėrėtis tuo ko nežinai. Apaštalas žinojo Dievo įstatymo reikalavimus. Jis buvo uolus vykdytojas. Tačiau tik su Kristumi suprato kokia yra tikrojo Dievo įstatymo vieta tikinčiojo gyvenime. Visa, kas iš Viešpaties yra žavu. Įstatymas duotas Mozei yra nuostabus geras ir šventas. Rom 7,12 Taigi įstatymas šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras. Mūsų kultūrinėje aplinkoje gali atrodyti labai keisti kai kurie potvarkiai, nuostatos ir įsakymai aprašyti Senajame Testamente; tačiau per juos galima pažinti savo Dievą. Juk Įstatymo prasmė – Kristus.

Paulius tęsia: Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose." Koks buvo Pauliaus proto įstatymas? Pauliaus proto įstatymas buvo naujasis tikėjimo Jėzumi Kristumi įstatymas – Dvasios įstatymas; malonės įstatymas. Paulius liudija, kad jo kūno nariuose egzistuoja kitas įstatymas, kuris priešinasi Kristaus įstatymui. Kūnas turi poreikių: maistas, gėrimas, poilsis yra būtinas kūnui. Tačiau nuodėmė sužadina besotiškumą, godumą, apsirijimą, prisigėrimą, neapykantą bei kitas blogybes. Paulius jį vadina nuodėmės įstatymu. Tas nuodėmės įstatymas kovoja, priešinasi Dvasios įstatymui. Jis nieko bendra neturi su Dievo malone. Tai mirties įstatymas. Kas pasilieka nuodėmės valdžioje mirs. Rom 8,6 Kūno rūpesčiai veda į mirtį. Kūniški rūpesčiai, kūniškas mąstymas, kūniškas gyvenimas yra mirties šauklys. Rom 8,13 Jei jūs gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite. Kitais žodžiais tariant, būtų galima pasakyti: jei kovojate su nuodėme Dievo ginklais, laimėsite, ir jūsų laukia garbės vainikas danguje.

 

3)   Nugalimas įstatymas. (23-24) Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui. Kiekvieną įstatymą galima pakeisti arba nugalėti. Kūrinijoje egzistuojantys įstatymai nesikeičia, kol jų nepakeis Dievas. Tačiau juos galima įveikti. Žemės traukos nepakeisime, tačiau tam tikrų prietaisų pagalba galima ją įveikti. Lėktuvai ir raketos padeda žmonėms atsiplėšti nuo žemės. Panašiai šį mirtingą kūną, nors yra pavaldus įvairiems įstatymams, galima priversti elgtis pagal Dievo Dvasios įstatymus. Tačiau turime drauge su Pauliumi sugebėti sušukti: Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Jei jūs nesuprantate savo dvasinio skurdo, jei niekada negalvojote kas jūs gali išgelbėti, jei niekada nemąstėte, kad jums reikia išganymo, vargas jums. Nes Raštas padrąsina tik vargdienius dvasioje, tik tuos, kurie yra Jėzuje Kristuje. Rom 8,1-4 Taigi dabar nebėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje. Juk gyvybę teikiančios Dvasios įstatymas Kristuje Jėzuje išvadavo tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo. O ko įstatymas nepajėgė, nes buvo kūno nusilpnintas, tai įvykdė Dievas. Jis atsiuntė savo Sūnų nuodėmingo kūno pavidalu ir nuodėmei įveikti pasmerkė nuodėmę kūne, kad įstatymo reikalavimai išsipildytų mumyse, gyvenančiuose ne pagal kūną, bet pagal Dvasią.  Mes esame kūne, tačiau neturime gyventi pagal kūno geismus. Gyvenkime Dvasia, gyvenkime Kristaus žodžiu. Kovokime gerą kovą ir nepamirškime, kad mūsų laukia galutinė pergalė per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

 

sekmadienis, gegužės 06, 2007

pamokslas

Atsinaujinantis vidinis žmogus

2 Kor 4,16-18

 

1)   Nenuleidžiame rankų. Todėl ir nenuleidžiame rankų. Tikro tikinčiojo, Kristaus tarno bruožas – nepailstamumas, budrumas, ištikimybė dvasioje. Nuleisti rankas, vadinasi pavargti ir mesti darbą. Tai labai aiškus posakis. Kai dirbi savo rankomis ir pavargsti, nuleidi rankas. Viena yra nuleisti rankas trumpam, kita – visam laikui. Kurioje srityje tikintysis yra gundomas pavargti – nuleisti rankas? Visose. Ir mes neturime laiko išvardinti visų šiandien. Bet palieskime bent kelis principus.

Šventume. Heb 12,3-4 Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia! O jums dar ir neteko priešintis iki kraujo, grumiantis su nuodėme. Noriu paminėti šią svarbią sritį, nes nuodėmė yra mūsų sąnariuose ir nenori atiduoti pozicijos. Mes žinome, kad mūsų nuodėmės yra atleistos dėl Kristaus atpirkimo, dėl Jo pralieto kraujo, dėl jo mirties vietoje mūsų. Daugelis šiandien mano jei Dievas yra atlaidus, jei labai myli, vadinasi nereikia rūpintis, Jis visus įleis į dangų. Deja tai nėra tiesa. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atsiuntė savo viengimį sūnų, kad kiekvienas kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą". Matot, nesako, kad kiekvienas nepražūtų, bet tik tie, kurie JĮ TIKI.

Gyventi Dvasia. Rom 8,12 „Taigi, broliai, mes nesame skolingi kūnui, kad gyventume pagal kūną. Jei jūs gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite." Jie pailsime gyventi Dvasioje, prapulsime.

Daryti gera.  Gal 6,9 Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių! Kaip lengva pailsit daryti gera.

 

2)   Atsinaujinantis žmogus. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. Koks žmogus atsinaujina tikinčiajam vaikščiojant su Kristumi? Vidinis ar išorinis? Dievo Žodis sako, kad vidinis. Tai kodėl žmonės taip rūpinasi išoriniu? Kodėl tiek lėšų, laiko ir pastangų investuojama į laikinus, netgi tuščius dalykus?

Mes žinome, kad išorinis nyksta. Juk namuose turime veidrodžius. Dažni vizitai pas gydytoją primena mums, kad prasidėjo negrįžtami procesai mūsų sąnariuose. Papildomi prakaito lašai lipant laiptais. Nuovargis ir daugelis kitų dalykų primena mums, kad senstame. Tačiau jei išorinis automatiškai sensta. Vidinis automatiškai neatsinaujina. Kas tas vidinis? Tai naujas žmogus, tai širdis, žmogaus centras. Viešpats mokina, kad mes turime darbuotis savo vidinio labui. Fil 2,12-13 Taigi, mano mylimieji, kaip visuomet klausydavote manęs, kai būdavau tarp jūsų, o dar labiau dabar, man su jumis nesant, taip darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėjimu, nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!. Kaip mes darbuojamės savo išganymui? Galėsime apie tai padiskutuoti trečiadienį. Primenu, kad trečiadieniais bandome sekti sekmadienio pamokslo pėdomis ir drauge geriau suprasti Viešpaties mokslą... Neapleiskime šių susirinkimų.

 

3)   Viskas tarnauja būsimai garbei. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Paulius kalba apie lengvą dabartinį vargą. Ką jis turi mintyse? Ką jis vadina lengvu vargu? Pažiūrėkime kokie vargai buvo ištikę Paulių. 2 Kor 11,23-29 „Kur kas daugiau kalėjau. Esu gavęs nepalyginti daugiau rykščių ir daugel kartų buvęs mirties pavojuje. Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą. Be kita ko, kasdien vargstu, rūpindamasis visomis bažnyčiomis. Jei kas silpsta, ar aš nesilpstu? Jei kas piktinasi, ar aš nedegu apmaudu?!" Ir tai lengvi vargai? Ar norėtumėte „tokio" lengvo gyvenimo? Kažin. Bet matot, kada tavo širdyje yra kažkas didesnis nei šio pasaulio regimybė, tu pradedi kitaip žiūrėti į viską. Ar tai būtų džiaugsmai, ar vargai. Paulius sakė Fil 3,7-11 Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikau nuostoliu. O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių.

Taigi, žmogaus požiūris į nepatogumus, vargus, ligas, nesėkmes, persekiojimus parodo ką jis brangina, kuo tiki, kuo viliasi. Raštas sako, kad mes esame išgelbėti viltimi. Rom 8,24-25 Tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi. Tačiau regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei turime viltį nematydami, tada laukiame ištvermingai. Kokia viltimi esame Išgelbėti? Viltimi, kad tapsime turtingi? Viltimi, kad būsime sveiki? Viltimi, kad gausime gerą žmoną? Viltimi, kad būsime populiarūs? Visa tai yra žemiška. Mes esame išgelbėti amžinojo gyvenimo viltimi. Gyvenimo, kuris tik pasirodys amžinybėje, kada mes peržengsime mirties slenkstį. Tik tada pasirodys kokie esame, tik tada nerasime savyje tų geismų, apkalbų ir noro išniekinti Dievą. Juk apie tikėjimą sakoma Heb 11,1Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome." Tikėjimas užtikrina mums, kad tai kuo viliamės yra tikra. Tad svarbiausia žinoti, kad mūsų viltys yra tikros.

„Lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę". Daugelis bando apsakyti tą garbę, bet Paulius ir Jėzus Kristus jame sako, kad mes šiandien negalime apsakyti ar ne t įsivaizduoti to kas bus amžinybėje, kai būsime su Kristumi. Ten nebus nuobodu. Nes raštas sako, dalyvausime net angelų teisme. Kaip tai atrodys? Kas gali apsakyti? Ten nebus ašarų, vadinasi nepatirsime jokio skausmo. Nebus piktų, nedorų žmonių, nebus prievartautojų, burtininkų, bailių, ištvirkėlių. Apr 21,27 Bet ten niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis, o tiktai tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje. Apr 22,15 „O lauke lieka šunys burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro". Brangieji, lengvas vargas mums ruošia amžinąją garbę. Dievas gali tai kas  žema šiandien, išaukštinti rytoj. Viešpats gali iš bet kokios tamsybės padaryti šviesybę. Jis visagalis, todėl verta pasikliauti juo.

 

4)   Į ką mes žiūrime? Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini. Visos problemos prasideda tada, kada tikintieji perdėtai pradeda domėtis regimais dalykais. Paulius turi stiprybės nenuleisti rankų todėl, kad jo akys žiūri ten kur reikia. Kartais užtenka akies krašteliu žvilgtelti ir nuodėmė bus prie durų. Taip buvo su Dovydu, kai jis pamatė Batšebą besimaudant. (2 Sam 11,2). Raštas sako, ji buvo graži, bet ne karaliui, o savo vyrui. Deja Dovydas neišlaikė išmėginimo ir pasekmės buvo labai liūdnos.

Paulius sako, kad tikintysis nežiūri to kas regima, nes tai laikina. Visa ką mato mūsų akys vieną dieną pranyks. 2 Pet 3,10O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs. Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio! Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas". Taip, neverta iškeisti to kas neregima ir regima.

Kas nors gali paklausit kaip žinoti kada žiūriu į regima teisingai ir neteisingai? Patikėkite, jei mūsų gyvenimo pasirinkimai tolina mus nuo Dievo, atitolina mus nuo šventumo, bei tarnystės; jei mūsų užsiėmimai nestatydina mūsų charakterio Kristuje, jei mano požiūris nesuartina manęs su žmona, bažnyčia, vaikais, tikrai žiūriu tai kas regima. Amen?

 

Sekmadienio pamokslas

„Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini". (2 Kor 4,16-18)

Eilutė pamąstymui

Iš Jesės kelmo išaugs atžala,
iš jo šaknies pražys pumpuras.
Ant jo ilsėsis VIEŠPATIES dvasia:
išminties ir įžvalgos dvasia,
patarimo ir narsumo dvasia,
pažinimo ir VIEŠPATIES baimės dvasia;
jo džiugesys bus VIEŠPATIES baimė.
Jis teis ne pagal išorę,
spręs ne pagal nuogirdas.
Pagal teisumą jis teis vargšus,
nešališkai spręs krašto vargdienių bylas.
Savo burnos rykšte nuplaks žemę,
savo lūpų pūstelėjimu atneš mirtį nedorėliui.
Teisumas bus jo juosmens diržas,
ištikimybė strėnų juosta. (Iz 11,1-5)