Pamokslas sekmadienio rytui

Visų dalykų galas arti...

1 Pet 4,7-11

 

"Visų dalykų galas arti. Todėl būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis. Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę. Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone. Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui".

 

Visų dalykų galas arti. Mums gali iškilti klausimas: kodėl Petras kalba apie pabaigą, kai po jo mirties jau beveik 2000 metų neatėjo? Tikrai, pasaulio pabaiga dar neatėjo, tačiau ar Petras melavo sakydamas, kad galas arti? Ne, Viešpats nori, kad mes būtume pasiruošę galui. Kokiam galui? Tikrai viskas šiame pasaulyje praeina. Viskas kas materialu ir kas nematerialu. Vaikystė praeina, jaunystė praeina, senatvė praeina. Kas tada lieka? Žinojimas, kad galas arti kažkaip įtakoja mus. Žinojimas, kad kažkas baigsis priverčia mus imtis rimtų veiksmų.

Tai paraginimas tėvams, kad jie mylėtų savo vaikus ir atiduotų viską ką gali, kad tik jie užaugtų Dievoti ir pasirengę kovoti gerąją kovą. Juk vaikystė taip greitai praeina.

Tai paraginimas vaikams. Juk tėvai greitai pasensta. Klausykime savo tėvų, mokinkimės iš jų. Juk jie trokšta gero mūsų sieloms. Kol neatėjo galas, gerbkime juos.

Tai paraginimas sutuoktiniams. Laikas greitai bėga. Ar pragyvenimo rūpesčiai neatitolina jūsų vienas nuo kito? Vaikai užaugs, ateis pensijos metas. Ar jūs turėsite ką pasakyti vienas kitam? Ar dar mokėsite paimti vienas kitą už rankų ir pasakyti: 'Aš tave myliu'? Neleiskite, kad kas nors pasaulyje atitolintų jus vienas nuo kito.

Tai paraginimas jaunimui. Jaunystės galas arti. Ar ruošiatės gyvenimui, kuris reikalaus būti suaugusiais ir kūnu ir protu? Ar mokotės? Ar tuščiai leidžiate laiką? Jaunimas visada nori būti suaugęs. Reikalauja pagarbos ir laisvės kaip suaugusieji. Tačiau nenori pripažinti kad subrendimas turi savo atsakomybes.

Apaštalas Paulius taip pat sakė „Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai išnaudojantys laiką, nes dienos yra piktos". (Ef 5,15-16) Tas, kuris suvokia, kad galas arti yra protingas žmogus. Tas supratimas įtakoja jo gyvenimo būdą, jo pasirinkimus ir sprendimus. Galas arti, todėl reikia susirūpinti ar esame santūrūs ir blaivūs, ar turime apsčiai meilės, ar esame svetingi, ar mūsų kalba yra dievota, ir ar turime jėgų tarnauti.

 

1)    Todėl būkite santūrūs ir blaivūs, kad galėtumėte melstis. Apaštalas žino, kad žmogus yra gundomas atsitraukti nuo Viešpaties. Todėl perspėja. Santūrumas ir blaivumas didelė vertybė. Šios savybės dabar reikalingos kaip niekada. Įkarštis pražudė daugelį. O puoselėjantis blaivumą žmogus visada galės išlikti ramus. Kaip lengva tapti neblaiviu. Ir ne tik alkoholis atima protą. Laiku nesustabdyta mintis ne mažiau pražūtinga. Todėl Jėzus perspėjo ne kartą, kad mes nebūtume susirūpinę ką valgysime ir kuo vilkėsime, bet svarbiausia rūpinkimės klausyti Viešpaties ir pasakoti jam savo vargus ir džiaugsmus. Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. ⁷ Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje. (Fil 4,6-7)

Santūrumas ir blaivumas padeda melstis. Jeigu mums sunku melstis, vadinsi trūksta blaivumo.

Kaip lengva mus atitraukti nuo maldos? Kiek svarbių dalykų dienoje. Visada nebus laiko melstis. Tačiau Viešpats ragina, kad būtume tokie blaivūs, galėtume melstis. Be bendravimo su Viešpačiu mūsų dienos bus neišmintingos. Mums reikia sustoti ir pamąstyti apie save, apie kitus, padėkoti Dievui ir išgirsti jo kalbą. Niekada neiškeiskime maldos į menkavertį užsiėmimą.

Jeigu būsime neblaivūs namie, negalėsime melstis. Kas turime žmonas, jos pasistengs, kad neturėtume ramybės. „O ir jūs, vyrai, supratingai gyvendami su moterimis, atsižvelkite, kad jos priklauso silpnesnei lyčiai, pagerbkite jas, kaip turinčias kartu su jumis paveldėti gyvenimo malonę; tada jūsų maldos nebus trikdomos". (1 Pet 3,7). Aš manau tą patį galima pasakyti ir apie vyrus.

 

2)    Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę. Visų dalykų galas arti, todėl - mylėkime vieni kitus. Ar pastebėjote, kad kai tapote krikščionimis, pradėjote matyti kiek daug blogio pasaulyje, kiek nuodėmių ir klastos? Taip, anksčiau taip pat matydavome, tik matymo kampas buvo kitas. Tačiau kai įtikėjime labai aiškiai pamatėme koks nuodėmingas yra pasaulis. Krislus lengva matyti, o rąstai tokie maži, nors jie ir pūpso mūsų akyse. Žmonės pasaulyje niekaip negali sutarti, nes visada mato kito klaidas. Tikinčiųjų bendruomenėje neturi taip būti.

Meilė yra atsakymas. Jei neturėtume meilės vienas kitam negalėtume gyventi drauge. Tikra meilė moka neįsižeisti. Tikra meilė moka užjausti. Tikra meilė moka kantriai laukti. Tikra meilė moka sukrauti žarijas ant priešo galvos neužkuriant laužo. Būkime tikri, jei mus erzina artimi bendruomenės tikintieji, mes neturime apsčiai meilės. Jei mūsų širdį be paliovos užlieja nepasitenkinimo jausmas, apsčiai meilės neturime. Jei esame abejingi vienas kitam, meilės neturime. Meilė padeda pamiršti kitų nusikaltimus prieš mus.

 

3)    Būkite tarpusavyje svetingi be murmėjimo. Kartais lengviau būti svetingam svetimam, nei artimam žmogui. Nepamirškime, kad esame karališkos giminės, todėl ir priimkime vienas kitą karališkai. Kas yra murmėjimas? Visi puikiai žinome. Murmėjimas tai nepasitenkinimas. Nepasitenkinimas artimo mintimis, kalbomis ir tarnyste. Tai kritika ir kartumas. Izraelis murmėjo dykumoje prieš Mozę, tačiau tai buvo murmėjimas prieš Viešpatį. Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio (Jok 5,9).

Kada paduodame vandens broliui ir esame nepatenkinti, kad per daug išgėrė, nusikalstame prieš Viešpatį. „Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti!" (Fil 4,5).

 

4)    Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės prievaizdai sulig kiekvieno gautąja malone. Ar patarnaujame vieni kitiems? Kaip patarnaujame? Esame raginami patarnauti kaip Dievo malonės prievaizdai. Dievas mums patikėjo daug dalykų. Tai kas priklauso mums mes saugome, branginame, prižiūrime. Čia neraginama patarnauti bet kaip, bet kaip Dievui. Nuplauti kojas, patepti aliejumi. Būti pasirengus atiduoti kas brangiausia. Kiekvienas iš mūsų gavome malonę. Kristus davė dovanas visiems. Nėra nei vieno bendruomenėje, kuris būtų nereikalingas.

 

5)    Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius. Mes mokame kalbėti, ar visada galvojame ką kalbame? Krikščionis turi būti krikščionis visuose dalykuose. Pasaulyje pilna tuščių dalykų, Lengva nejučiomis įsitraukti į tuštybes. Laikas yra trumpas. Nėra laiko tuštybėms. Todėl išgirskime visa širdimi, protu ir jausmais šį paraginimą. Kaip kalba Dievas? Biblijos dėka mes žinome kaip jis kalba. Savaime suprantama, kad jei negirdime Biblijos mokslo, nežinosime kaip kalbėti Dievo žodžius.

„Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai". (Ef 4,25) „Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams". Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. ³¹ Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. ³² Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus. (Ef 4,29) Kaip svarbu kalbėti tiesą vienas kitam. Tiesa kartasi būna nepatogi, nemaloni, neskani, nelinksma. Tada ypač sunku ja sakyti. Dvasia ragina krikščionis kalbėti kaip Dievo Žodžius. Ne visi mūsų žodžiai yra Biblijos eilutės. Tačiau kiekvieną žodį reikia pasverti, neskubėti skelbti visko, kas šauna į galvą. Dvasia ragina kalbėti tokiais žodžiais, kurie duoda malonę klausytojams. Kada aš galvoju apie malonę, visų pirma mąstau apie laisvę, atleidimą, dovaną. Mūsų kalbėjimas tebūna dovana kitam. Juk Dievas viską sako, kad mus palaimintų. Ar nėra Biblijos Žinia Dievo palaiminimas žmonėms? Maloningoje kalboje nėra šiurkštumo, pykčio, riksmų ir piktų žodžių vienas kitam.

 

6)    Jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis. Krikščionis yra tarnas. Kiekvienas, kuris pasirinko JĖZAUS kelią, pasirinko tarnystės kelią. Kaip Jėzus atėjo tarnauti ir savo gyvybės atiduoti dėl kitų, taip ir visi jo pasekėjai kviečiami tarnauti su atsidavimu. Argi Dievas neapdovanojo kiekvieno savo vaiko? Juk visiems suteikė malonę. Supratimas, kad galas arti verčia mus tarnauti Dievo suteikta jėga. Juk iš tiesų mūsų sugebėjimai yra Dievo dovana. Biblija kalba apie tarnavimą Dievo galybe. Paulius sakė, kad jis yra stiprus, kada yra silpnas savimi. Galingai, kai esi nuolankus ir pripažįsti, kad tavo tinkamumas nėra iš tavęs, bet iš Dievo. Jei dirbi savo jėgomis, turi pagrindo girtis.

Paulius sakė: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina" (Fil 4,13). Krikščionis gali būti blaivus ir santūrus, jis gali pasirinkti mylėti ir būti kantrus. Jėzaus tarnas atras jėgų laiminti ir nekeikti.

 

7)    kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui. Mes esame kviečiami gyventi taip, kad visuose dalykuose būtų šlovinamas Dievas. Visa ką sako Šventoji Dvasia per Petrą turi tikslą. Kai susirenkame į bendruomenės pamaldas sakome, kad renkamės šlovinti Dievą. Ir tai yra teisinga mintis. Tačiau klausantis Petro paraginimo, darosi aišku, kad Dievas yra šlovinamas visuose dalykuose, kai ta šlovė yra per Jėzų Kristų. Tas stebuklingas Biblijos raginiams viską daryti per Jėzų Kristų. Melstis, dirbti, mąstyti, kalbėti, ... gyventi per Jėzų Kristų. Dievas bus pašlovintas, kai tikintieji viską darys per Jėzų Kristų arba su Jėzaus Kristaus palaiminimu, arba Jėzaus Kristaus dvasioje, arba klausydami Jėzaus Kristaus. Per Jėzų Kristų Amen.

 

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu."

 

spalio 7 dienos pamokslas

Apie skyrybas ir santuokas

Mat 19,3-12, Mat 5,31-32

 

Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?" ⁴ Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ⁵ ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. ⁶ Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria." ⁷ Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?" ⁸ Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. ⁹ Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną - jei ne dėl ištvirkavimo - ir veda kitą, svetimauja."

 

Visose Evangelijose mes randame Jėzaus mokymą apie skyrybas ir pakartotinas santuokas. Per amžius tikintieji neranda bendro sutarimo šiuo svarbiu klausimu. Taip gimė įvairios tradicijos. Pagal vienas skirtis galima, todėl pakartotinai sukurti šeimą taip pat galima. Kitose tradicijose neleidžiama skirtis, aišku ir pakartotinai susituokti taip pat neleidžiama. Kokia buvo Jėzaus pozicija?

 

Skyrybų tikslas

 

Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną? Per amžius skyrybos buvo ir yra skausmingiausia žmonijos tragedija. Nuo pradžių žmogus gundo Dievą įvairiausiais nesutarimais, kurie baigiasi vienokiomis ar kitokiomis skyrybomis. Nieko nuostabaus, kad fariziejai gundė Jėzų užduodami tokį svarbų klausimą. Įsiklausykime į patį klausimą: „ar galima dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?" Čia nebuvo klausiama ar galima atleisti žmoną apskritai, bet klausiama ar galima dėl įvairiausių priežasčių.

Yra žinoma, kad tų dienų Izraelyje žmonės buvo susiskaldę šiuo svarbiu klausimu. Tuo metu vyravo dveji mokymai: Hilel'io ir Šamai'jo. Hilelis mokino, kad vyras gali paleisti žmoną dėl įvairiausių priežasčių, tuo metu Šamaijus mokino kaip parašytą Mozės įstatyme, kad atleisti žmoną galima nebent paleistuvystės atveju. Suprantama, kad didžioji Izraelio auditorija labiau klausėsi Hilelio mokymo ir mėgavosi „Dievo duota dovana" vyrui paleisti žmoną, jei ji blogai gamina valgyti, ar sudegino duonos paplotį, ar 10 metų nepagimdo vaikų, ar tiesiog pasidarė negraži.

Kodėl fariziejai uždavė tokį klausimą? Jie juk žinojo, kad Jėzus tikrai susipažinęs tų dienų Izraeliu ir liaudyje paplitusiais mokslais. Juk žinojo, kad jis visada vadovaujasi Dievo Žodžiu. Jie buvo labai gudrūs. Jei Jėzus būtų pritaręs Hilelio pozicijai, tada fariziejai būtų pakaltinę jį Mozės įstatymo laužymu. Jei Jėzus būtų pritaręs Šamajaus pozicijai, tada dauguma žmonių nuo jo tikrai nusisuktų. Fariziejai norėjo įtraukti Jėzų į atvirą diskusiją. Gal tada būtų pavykę išprovokuoti pasmerkti Herodą dėl jo paleistuvystės su brolio žmona? Jonas atvirai kaltino Herodą ir neteko galvos. Gal ir Jėzus tars kokį žodį prieš Herodą, tokiu būdu pats karalius susidoros su Jėzumi ir ramybės drumstėjas bus pašalintas, o fariziejų rankos bus švarios. O koks geras planas tai galėjo būti, jei Jėzus būtų buvęs tik žmogus valdomas nuodėmių. Tačiau Jėzaus nebuvo įmanoma suvedžioti ir išprovokuoti, nes jis visada vadovavosi Dievo Tėvo Dvasia.

 

Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria." Argi neskaitėte? Ar tai buvo priekaištas ar tiesiog priminimas tiems „Rašto žinovams" mes nežinome, tačiau aišku, kad mes galime dar kartą gauti užtvirtinimą, kad Jėzus visada vadovavosi Raštais, nes jis atėjo ne panaikinti, bet išbaigti Įstatymą. Visi atsakymai santuokos ir skyrybų klausimais yra Viešpaties apreiškimų knygoje. Raštas negali būti panaikintas. Joks žmogus negali užčiaupti Dievo burnos. Dieviška tvarka galioja amžiams. Ar neskaitėte? Galbūt jie ir skaitė, gal net kiekvieną šabą, tačiau nevykdė. Kokia nauda iš tokio skaitymo, kai skaitai ir nevykdai. Kokia nauda tau iš Viešpaties paraginimų, jei tu nesilaikai to, kad parašyta Gyvojo Dievo ranka? Va tada ir kyla panašūs klausimai.

Taigi ko jie neskaitė? O jie neskaitė, kad Dievas sujungė vyrą ir moterį. Tai Dievas nusprendė, kad žmogui negera būti vienam. Tai Dievas sukūrė pagrindą santuokai, tai Dievas davė santuokos apibrėžimą. Tai Dievas palaimino santuoką. Niekas neturi teisės mesti iššūkio Kūrėjui. Todėl Jėzus ir primena Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria. Dviejų žmonių santuoka yra labai brangi, ne apie ceremoniją kalbu, bet apie bendrą gyvenimą. Ji yra brangesnė už tėvų ir vaikų santykius. Žmogus privalo palikti savo tėvus dėl sutuoktinio. Na savaime aišku tai nereiškia nesirūpinti tėvais. Dievo įsakymas gerbti tėvą ir motiną negali būti panaikintas. Tačiau pasikeičia autoritetas ir atsakomybės. Santuokoje vyras tampa galva, o ne jo tėvas. Deja daug santuokų remiasi tėvais. Tokia santuoka yra pasmerkta nesavarankiškumui, nesaugumo jausmui. Sutuoktiniai gali neišmokti gyventi savo galva. Trūks atsakomybės ir jų vaikai nebus tinkamai auklėjami. Santuokoje žmona tampa tavo kūnu, ne tavo paties kūnas. Santuokoje vyras netenka nuosavybės į savo kūną. Jis priklauso žmonai, kaip ir žmona daugiau nebeturi teisės į savo kūną, tik vyras turi teisę į jį. Tokia jau yra Dievo valia.

 

Santuoka yra amžina, nes ji simbolizuoja Kristaus ir bažnyčios vienybę. Juk Kristus amžiams pamilo bažnyčią ir dėl jos atidavė savo gyvybę, kad padarytų ją sau garbingą, nesuteptą be raukšlės ar kokios nors dėmės. Čia yra didelė paslaptis ir atsakomybė tinkamai skelbti šia tiesą ne tik žodžiais, bet ir visais savo santykiais. „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, ²³ nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. ²⁴ Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. ²⁵ Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, ²⁶ kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, ²⁷ kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. ²⁸ Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. ²⁹ Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią, ³⁰ kadangi esame jo Kūno nariai. ³¹ Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. ³² Tai didis slėpinys, - aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. ³³ Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą. (Ef 5,22-33)

Niekas neturi teisės išardyti dviejų žmonių santuokos. Liūdna, kad šiandien mes remiamės daugiausia žmonių papročiais. Nueini teisman, parašai pareiškimą, kad nori skirtis nes neatitiko charakteriai ir viskas. Niekam nerūpi. Tačiau Dievui labai rūpi. Kartą jis tarė Izraeliui: „Aš nekenčiu skyrybų, - sako Galybių Viešpats. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi". (Mal 2,16)

 

Tada jie klausė: „ O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant?" Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja." Žmogus visada ieško legalaus būdo išsiskirti. Jei jis vadinasi krikščionis, tai bando naudoti Bibliją, kad patenkintu savo norus. Mozės patvirtintas skyrybų raštas niekada neturėjo būti išduotas dėl bet kokios priežasties. Visada tik vieninteliu ištvirkavimo atveju. Ir tai buvo dėl žmonių netikėjimo ir širdies kietumo. Jų širdys buvo kietos, nes jie nenorėjo pamatyti kokia Dievo valia santuokoje. Jie nenorėjo pamatyti santuokos prasmės. Juk jei santuoka yra kažkas daugiau nei seksas ir vaikų gimdymas, tada viskas keičiasi. Daugeliui santuoka yra tik geismų numalšinimas ir vaikų gimdymas. Tačiau tai labai klaidingas požiūris. Santuoka yra palaiminta dėl daugybės kitų dalykų.

Santuokos negali išardyti žmogus, todėl Jėzus ir sakė, kad kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja. Nieko nereiškia, jei tu sugalvojai skirtis. Nieko nereiškia jei Lietuvos Respublikos įstatymai palaimino tavo skyrybas, Dievo akyse tai yra nedorybė. Pakartotina sąjunga su kitu asmeniu ne pagal Dievo valią yra svetimavimas.

 

Santuokos tikslas

 

Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda, svetimauja. (Mat 5,31-32)

 

Atrodytų, kad Jėzus šioje situacijoje tik atkartoja Mozės Įstatymo nuostatas ir kalba gana įstatymiškai. Tačiau turime prisiminti, kad ši Rašto vieta yra parašyta kontekste kito Jėzaus mokymo apie tyrumą. Prieš tai jis sakė, kad privalome vengti bet kokių pagundų ir jei reikia, turime akies ar rankos atsisakyti, kad tik neįpultume į svetimavimą ar paleistuvystę. Skyrybos tiesiogiai skatina svetimavimą. Nes žmogus nesukurtas būti vienas, ir paragavęs santuokos malonumų, žmogus vargu ar galės atsilaikyti gundomas. Tad komentuodamas Mozės žodžius Įstatyme, Jėzus nukreipia mūsų žvilgsnį kita linkme. Vietoj to, kad sukurtu naują „galima – negalima" sąrašą, Kristus kalba apie nuodėmes, kurios lydi žmones, sulaužusius duotus įžadus Dievui ir sutuoktiniui.

                      Juk santuoka yra Dievo įkurta ir turi Dieviškus tikslus. Ir Nesvarbu ar sutuoktiniai pripažįsta tai ar ne. Visi esame Dievo kūriniai Jo karalystėje. Juk žemė yra jo nuosavybė. Čia veikia Jo dėsniai, visi atsakingi prieš Kūrėją.

                 Atėjęs Jėzus Kristus nori atgręžti žmones į tiesos kelią į tikrą gyvenimą pagal Kūrėjo paveikslą. Kai jo klausė apie skyrybas, jis priminė istoriją kaip Dievas sukūrė žmogų. Todėl reiktų prisiminti kodėl Viešpats sukūrė vyrą ir moterį ir sudarė sandorą su jais. Tokia vyro ir moters partnerystė buvo skirta Dievo tikslų įgyvendinimui. Adomas su Ieva turėjo prižiūrėti žemę ir pripildyti pasaulį žmonija. Tokia santuoka yra stiprinama artimais vyro ir moters santykiais, ir seksualia sąjunga. Aišku, pagrindinis santuokos tikslas, kaip ir viso gyvenimo tikslas yra visų pirma ieškoti Dievo karalystės (Mat 6,33). Kristaus mokiniai turi gyventi ne sau, bet Dievui ir Dievo tikslams. Kaip ir įprastame gyvenime, krikščionis turi būti pasirengęs guldyti galvą dėl Dievo, aišku ir dėl savo sutuoktinio. Jie turi nešti savo kryžių Kristaus keliu ir pakelti visokiausius sunkumus, kad tik Dievo vardas būtų išaukštintas. Dievas yra visų santuokų liudininkas, ar sutuoktiniai tai pripažįsta ar ne. Visi pavaldūs Jo tvarkai.

 

Santuoka yra džiaugsminga vyro ir moters bendrystė viename kūne. Jėzus prabilo apie tai. Adomas su džiaugsmu sakė: „O žmogus ištarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų  ir kūnas mano kūno.  Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta." Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos. (Pr 2,23-25). Seksualiniai vyro ir moters santykiai santuokoje buvo numatyti Dievo planuose. Visa tai tarnauja ryšio sustiprinimui. Būti viename kūne, reiškia turėti intymius asmeniškus jaudinančius santykius ir nejausti jokios gėdos.

 

Santuoka yra pastovi ir ištikima sandora. Jėzus kalbėjo aiškiai ir suprantamai. Tvirtai ir užtikrintai: „Tegul niekas neišskiria". Dievas numatė, kad santuoka būtų visam gyvenimui, nebent viena pusė mirtų. (Rom 7,1-3; 1 Kor 7,10-11) Tačiau ji nesitęsia amžinybėje (Mat 22,30). Jėzus nukreipia mūsų dėmesį nuo įstatymiškų klausimų ar galima pakartotinai tuoktis? Ar gali pastoriai išsiskyrę tarnauti? Verčiau „Jis kviečia mus klausti: kaip mes galime dalyvauti drauge su DIEVU kuriant, ugdant, saugant santuokas, kurios atspindi Dievo tikslus Jo šventoje sandoroje ir kuri tęsiasi visą gyvenimą". (Gushee)

 

Visa tai mes girdime Jėzaus mokyme. Todėl Jėzus ir nukreipė visų dėmesį į pirmykštę santuokos paskirtį. Skyrybos skatina kitą svetimauti. Skyrybos aukština savanaudiškumą. Ištikima santuoka kalba apie Dievo ištikimybę, Kristaus bažnyčią, vienybę ir Dievo meilę žmonijai.

 

Brangieji, niekada nesuklupkime šiuo svarbiu klausimu. Neduokime vietos Velniui šiandien, nes rytojus gali baigtis skyrybomis, jei tik suabejosime Dievo Žodžiu ir nesikeičiančia tvarka šiame pasaulyje. Amen?

 

Kitos Biblijos vietos apie skyrybas. Iš 21,7-11. Pak 21,10-14. Pak 24,1-4. Jer 3,8. Mal 2,16. Mat 5,31-32. Mor 10,2-4. Lu 16,18. 1Kor 7,10-17.