Apie atleidimą
Šiandien norėjau užduoti kelis klausimus: Ar mūsų nuodėmės yra atleistos? Ar patyrėme Dievo atleidimo malonę? Ar supratome koks jis gailestingas? Ar visos nuodėmės yra atleidžiamos? Ar mes skelbiame nuodėmių atleidimą pagal Jėzų? Ar skelbiame išlaisvinantį atleidimą vieni kitiems? Ar gyvename atleisdami? Ar galima užrūstinti Dievą taip, kad jis daugiau nebeatleistų?
Kokia Evangelijos pagrindinė tema? Nuodėmių Atleidimas. Kas yra Evangelijos žinios pagrindas? Jėzus Kristus. Apaštalai skelbė: „jame mes turime atpirkimą, nuodėmių atleidimą" Kol 1,14.
BE ATLEIDIMO NĖRA IŠGANYMO
O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes tu eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti; 77 tu mokysi jo žmones išganymą pažinti per nuodėmių atleidimą. Luk 1,77 Be nuodėmių atleidimo negalima turėt išganymo. Kam nebuvo atleista, tas negali suprasti amžinojo gyvenimo paslapties. Kas nepriima nuodėmių atleidimo, tas negali suprasti išganymo.
SKELBIAMAS ATLEIDIMAS
„Taigi žinokite, broliai, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per Jėzų. Ir kiekvienas jį tikintis nuteisinamas jo dėka nuo viso to, 39 nuo ko nepajėgė jūsų išteisinti Mozės Įstatymas." Apd 13,38 Evangelijos skelbimas - tai nuodėmių atleidimas. Žydams nereikėjo įrodinėti, kad jie nusidėjo. Dauguma žinojo apie nuodėmės doktriną. Jeigu mūsų laikais laisvamaniškam pasauliui reikia įrodinėti, kad visi nusidėjo, tai žydams to nereikėjo primint. Jie turėjo Mozės įstatymą, kuris visas spindėjo atleidimo šviesa. Visi ritualai, aukojimai kalbėjo apie atleidimą. „Be kraujo praliejimo – nėra atleidimo" – rašoma laiške Hebrajams. Taip autorius apibendrino Mozės įstatymo žinią. Taip, labai dažnai mes matome Įstatymą kaip kaltintoją, tačiau tas pats Įstatymas daug garsiau skelbė apie atleidimą, nei pakaltinimą. Šiandien pasaulyje yra daug bažnyčių, kurios skelbia visokias žinias. Kas garsiau skamba? Ar atleidimo ar kaltinimo dvasia? O kokia turėtų būti skelbiama?
Jėzus sakė Sauliui, kai sutiko jį kelyje į Damaską: „kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės - į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais". (Apd 26,18)
ATGAILA
persiplėškite širdis, o ne drabužius." Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą, nes jis maloningas ir gailestingas, kantrus ir kupinas gerumo, pasirengęs atleisti, o ne bausti. Joelio 2,13. Viešpats visus kviečia atgailauti ir atsiversti. Tai darė jonas Krikštytojas, tai darė Jėzus, apaštalais ir visi iki mūsų gyvenę krikščionys.
Paties žmogaus kvailumas veda į pražūtį, / tačiau jo širdis niršta ant VIEŠPATIES. (Pat 19,3)
BESĄLYGIŠKAS ATLEIDIMAS, AR MIRTINA NUODĖMĖ?
„Sakau jums: kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas. 32 Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų, tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šventąją Dvasią, tam nebus atleista nei šiame, nei būsimajame gyvenime". Mat12,31 Manau daug kas užduodą šį klausimą? Ar Dievas visada atleidžia? Ar galima prarasti Dievo malonę? Diskusijoje apie tai ar galima prarasti amžinąjį gyvenimą, ištiktųjų mes girdime tą vieną klausimą: ar yra mirtina nuodėmė? Paskaitykime dar vieną vietą:
Kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais, 5 patyrė gerąjį Dievo žodį bei būsimojo amžiaus galybę 6 ir nupuolė, tų nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui, nes jie sau kryžiuoja Dievo Sūnų ir išstato jį paniekai. 7 Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos, 8 bet jeigu ji teželdo erškėčius bei usnis, tai ji niekam tikusi, ant jos krinta prakeiksmas, ir galiausiai ji bus išdeginta. Heb 6,4-8
O jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai darome nuodėmes, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebelieka, 27 ir tėra kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies, kuri prarys priešininkus. 28 Kas pamina Mozės Įstatymą, tas be jokio pasigailėjimo turi mirti, dviem ar trim liudytojams paliudijus. 29 Tik pagalvokite, kokios dar sunkesnės bausmės nusipelnys tas, kuris sutrypia Dievo Sūnų, išniekina Sandoros kraują, kuriuo buvo pašventintas, ir įžeidžia malonės Dvasią! 30 Juk žinome, kas yra pasakęs: Mano kerštas, ir aš atsilyginsiu. Ir vėl: Viešpats teis savo tautą. 31 Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas! Heb 10,26-30
Taigi mes privalome gyventi su šiuo mokymų ir kaskart skaitant pasidaro neramu. Raštas skelbia apie situaciją, kai neįmanoma iš naujo atsiversti (Heb 6,26). Ir rašo, kad sąmoningai nusidedant, nebelieka aukos už nuodėmes (Heb 10,26-27) Tikrai grėsmingi žodžiai. Kas yra mokoma čia? Visų pirma aišku, kad kalbama apie tai, jog įmanoma nusidėti ir daugiau nesugebėt pasikeist. Taip pat sakoma, kad sąmoningai nusidedant panaikinama auka už nuodėmę.
Manau svarbu neskubėti su išvadomis, bet prisiminti visą Dvasios mokymą apie atleidimą ir bausmę. Pabandykime rasti atsakymą Skaitydami visą Raštą, ne tik vieno autoriaus mintis, pasakytas konkrečiame kontekste.
DIEVIŠKO ATLEIDIMO PAVYZDYS
21 Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?" 22 Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų.
23 Todėl dangaus karalystė panaši į karalių, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. 24 Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. 25 Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. 26 Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.' 27 Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. 28 Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: 'Atiduok skolą!' 29 Puolęs ant kelių, draugas maldavo: 'Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.' 30 Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. 31 Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. 32 Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: 'Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau nes mane maldavai. 33 Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!' 34 Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. 35 Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui." (Mat 18,21-35)
Kiek kartų mus atleidžia Viešpats? Turbūt esame nusidėję ne kartą. Ar nusidėjome sąmoningai ar ne? Sunku pasakyti kas vyksta kai darai nuodėmę. Bet kokia neteisybė yra nuodėmė – sako Raštas. Tačiau po nusikaltimo ateina pažeminimas. Kai mes suprantame, kad nusidėjome pasijuntame tokie niekingi... Taigi, kiek kartų mums atleidžia Viešpats? Manau, kad jis atleidžia tol, kol mes norime atleidimo...
DIEVUI MALONU ATLEISTI
„Kur yra toks Dievas, kaip tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes jam malonu būti gailestingam. 19 Jis vėl mūsų pasigailės, kojomis sutryps mūsų kaltes. Tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes. 20 Tu parodysi ištikimybę Jokūbui, ištikimą meilę Abraomui, kaip esi prisiekęs mūsų protėviams senovės dienomis". Mich. 7,18-20. Turime niekada nepamiršti, kad mūsų Dievui malonu atleisti. Izraelis nusidėjo sąmoningai ar ne? Tačiau Dievas žada atleidimą. Kol yra atgaila, tol yra ir atleidimas. Kol gyvas Viešpats, tol gyvas ir atleidimas ir išlaisvinimas.
ATLEIDIMAS – DRAUGYSTĖS GARANTAS
Kas atleidžia nuoskaudą, tas puoselėja draugystę, o kas vis primena ginčą, tas atstumia draugą. (Pat 17,9) Yra žmonių, kurie yra labai vieniši, nes neturi draugų. O kodėl jie neturi draugų? Gal todėl, kad negali atleisti? Viešpaties dvasia sako, kad draugystės garantas – atleidimas. Kai mes įsižeidžiame, visada prisimename tą situaciją. Ne visada kalti kiti, kad mes įsižeidžiame, kartais mes kalti, kad leidžiam sau įsižeisti ir užpykti ant brolio.
Sumanus žmogus negreitas pykti, o atleisti įžeidimą – jam garbė (Pat 19,11)
ASMENINIO ATLEIDIMO PAMATAS
Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams Mat 6,12. Išmintingas žmogus ieško atleidimo. Tikintis Dievo vaikas negali gyveni ramiai nekęsdamas artimo. Šventasis neužmiega, neradęs atleidimo pas Viešpatį. „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite". Kol 3,13. Jėzus Kristus labai aiškiai mokė, kad užkietinta širdimi negalėsi gyventi su kitais žmonėmis. Negali gyventi pastoviuose karuose ir konfliktuose.
PRIIMTO ATLEIDIMO PASEKMĖ
36 Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. 37 Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, 38 verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu. 39 Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, kad ji nusidėjėlė!" 40 O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti." Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!" 41 „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas penkiasdešimt. 42 Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?" 43 Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota." Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei."44 Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. 45 Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. 46 Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. 47 Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli." 48 O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės." 49 Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!" 50 O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!" Luk 7,36-50
Bažnyčioje nusidėjėliai turi prisiminti, kad galima gauti visų nuodėmių atleidimą. Bažnyčia yra Dievo artumo vieta, kur žmonės gali patirti išlaisvinantį pasigailėjimą. Tik supratę koks maloningas yra Viešpats, galėsime skleisti malonę kitiems. Tad kokį kelią pasirinksime? Ar išmoksime atleisti ir gyventi atleidime? Ateidami į bažnyčios sueigą sutinkame vienas kitą ir sveikiname. Kas vyksta mūsų širdyje? Kokie jausmai užplūsta? Ar laiminame vienas kita atleidimu? Namuose, grįžę po dienos darbų, ar sugebame atleisti užsirūstinusiam alkanam vyrui? Ar gailestingi žmonai, kuri neskaniai paruošė pietus? Ar išsisuks nuo nuožmaus pykčio vaikelis, sudaužęs geriausią mamos indų rinkinį? Ar ras atleidimą žmogus, sąmoningai ar nesąmoningai įžeidęs tave?
Pasveikinkite vieni kitus šventu pabučiavimu.1 Kor 16,20
