Adresas

Algirdo g. 48, Vilnius

trečiadienis, vasario 24, 2010

Sekmadienio pamokslo santrauka

Žodis apie kryžių...

 

"Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė" (1 Kor 1,17)

 

Kas tas žodis apie kryžių? Tai tiesos apie Kristaus auką skelbimas. Tai ne tik faktų apie nukryžiavimą skelbimas. Tai ne naujų apeigų įkūrimas. Tai Jėzaus "atlikta" dėl mūsų. Skelbimas apie kryžių nukreiptas tiesiai į nusidėjėlio širdį. Žodis apie kryžių, tai žodis apie Jėzų, gimusį, gyvenusį tarp mūsų, kentėjusį dėl mūsų, mirusį ir prisikėlusį. Žodis apie kryžių keičia gyvenimus.

 

Žodis apie kryžių – tai žodis apie kraują (auką). „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo , tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą." (Heb 9,11-12). Skelbimas apie kryžių, tai Jėzaus Kristaus aukos skelbimas. Tai jo kraujas pralietas dėl mūsų nuodėmių. Žodis apie kryžių – tai žodis apie bausmę. Dievo Sūnus buvo nubaustas už mano ir tavo nuodėmes, kad būtume nuteisinti ir mūsų nuodėmės būtų atleistos ir pamirštos.

 

Žodis apie kryžių – tai nuodėmių atleidimas. Kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa." (Ef 1,7). Taigi žodis apie kryžių, tai žodis apie atleidimą. Jėzaus Kristaus gimimas, gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas – tai Dievo gailestingumo apsireiškimas. Kristus turi galią atleisti nuodėmes. Todėl Jis turi galią pakeisti žmones. Jeigu tavo nuodėmės buvo atleistos, tu negali gyventi kaip seniau. Tu esi naujas kūrinys, naujoje kūrinijoje. Tai laisvės žodis. Juk nuodėmė yra vergystė. Atleidimas – tai išlaisvinimas iš nuodėmės valdžios. Tad žodis apie kryžių yra ir laisvės žodis.

 

Žodis apie kryžių – tai išgelbėjimas tikėjimu. „Kur išminčius? Kur Rašto aiškintojas? Kur šio amžiaus tyrinėtojas? Argi Dievas nepavertė pasaulio išminties kvailyste? O kadangi pasaulis išmintimi Dievo nepažino ir Dievo išminties veikalų, Dievas panoro skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki. (1 Kor 1,20-21). Žmonės yra pražuvę dėl savo nuodėmių. Kristaus kryžius yra nusidėjėlio išgelbėjimas. Kokia palaiminta siela, supratusi, kad tik Kristuje yra išganymas ir pergalingas gyvenimas. Tik per tikėjimą Jėzumi Kristumi esame išteisinami dėl visų mūsų padarytų nuodėmių. Per tikėjimą Jėzaus kraujas nuplauna mus ir galime eiti nauju keliu be naštos, kurios patys negalėtume nusimesti.

 

Žodis apie kryžių – tai taika.jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą." (Ef 2,16) Kryžius - tai žmonijos sutaikinimas su Dievu. Žodis apie kryžių - tai geroji naujiena, kad Dievas nenori karo. Jis neprovokuoja priešiškumo, bet skelbia malonės laiką ir kviečia visus į taikos kelią. Kristaus auka atveria kelią į taikos dangų ir taikos žemę. Todėl Kryžius – tai ir žmonių susitaikymas. Dėl nuostabaus susitaikymo su Dievu, žmogus įgauna jėgų susitaikyti su savo artimu. Dėl Kristaus kryžiaus skirtingi žmonės gali bendrauti ir sutarti bažnyčioje. „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje" (Gal 3,28). Vargu ar žmogus gerai supranta Kristaus kryžių, jeigu negali gyventi taikoje su savo artimu Kristuje. Dėl kryžiaus gali sutarti visi ir būti viena Kristaus kūne – bendruomenėje.

 

Žodis apie kryžių – tai gyvenimas su Dievu. Paulius sakė: „Esu nukryžiuotas su Kristumi. Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane." (Gal 2,19-20). Kristaus kryžius tai gyvenimas. Mokymas apie kryžių apima kiekvieną net menkiausią gyvenimo detalę. Gyvenimą namuose, mokykloje, bažnyčioje. „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš pasauliui." (Gal 6,14) Jeigu mes sakome, kad tikime Jėzaus auka, vadinasi mes tikime, kad Jėzus kviečia į gyvenimą, ne tik į ideologinį mastymą. Mums reikia Kristaus, kad gyventume. Kas yra gyvenimas? Kur yra gyvenimas? Kaip jis pasireiškia? Labai jau filosofiškai skamba. Bet jeigu paprastai, tai turbūt svarbiausia yra kaip mes gyvename skirtingose situacijose ir aplinkybėse. Kaip mes elgiamės konfliktuose? Kaip reaguojame į neteisybę ir gundymus? Kaip bendraujame su bendraamžiais ir su jaunesniais bei vyresniais žmonėmis? Kristaus kryžius pasireiškia visur. Tikėti Jėzumi reiškia gyventi kaip Jis gyveno. Gyventi tikėjimu, gyventi mąstant apie kryžių, gyventi niekada nepamirštant, kad esame pasaulio druska ir šviesa. Gyventi misionierišką gyvenimą, nes kiekvienas esame pašauktas į Kristaus misiją.

 

Žodis apie kryžių Atskiria tikinčius nuo netikinčiųjų.Mat žodis apie kryžių tiems, kurie eina į pražūtį, yra kvailystė, o mums, einantiems į išganymą, jis yra Dievo galybė". (18) Štai ir egzaminas. Paulius meta iššūkį ne tik Korintiečiams, bet ir mums visiems šiandien. Kas vyksta mūsų širdyse, kada girdime pamokslus apie Kristaus Kryžių? Ar sakau sau, kad žinau viską? Ar miegu, nes neįdomu? Žodis apie kryžių (tiksliau kaip mes jį priimame) parodo kas tiki, kas ne.

Kvailystė – tiems, kurie eina į pražūtį. „Žydai reikalauja stebuklų, graikai ieško išminties, o mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį, kuris žydams yra papiktinimas, pagonims – kvailystė." (1 Kor 1,22-23) Evangelijos žodis yra neįdomus tiems, kurie netiki. Tik nereikia kaltinti pamokslininko. Nes ne nuo Žodžio skelbėjo priklauso mūsų tikėjimas. Jeigu žmogui nėra įdomus Biblijos mokslas, vadinasi jis nebuvo apšviestas Kristaus Evangelijos šviesos. Einantiems į pražūtį nerūpi Viešpaties mokymas ir jo įsakymai. Jam nerūpi kodėl kažkas kalba apie Jėzų. Jam nerūpi Dievo valia.

Dievo galia – einantiems į išganymą. „Bet pašauktiesiems – tiek žydams, tiek graikams – skelbiame Kristų, kuris yra Dievo galybė ir Dievo išmintis." (1 Kor 1,24) Dievo vaikas myli Dievą ir laikosi jo įsakymų. Jėzus Kristus yra jo Gelbėtojas ir gyvenimo prasmė. Jėzaus mokinys klauso savo Mokytojo balso ir seka paskui jį. Jis nori būti panašus į visų laikų didžiausią mokytoją ir yra panašus. Nes tas, kuris daug laiko praleidžia prie mokytojo kojų, negali likti toks pat koks buvo. Jis pastoviai keičiasi ir atsinaujina. Jis nemiega ir nesnaudžia, bet visada budrus, kai girdi žodį apie Kryžių. Juk Žodis apie kryžių – Dievo galybė ir Dievo išmintis. Amen.

 

 

sekmadienis, vasario 07, 2010

Pamokslas Mat 5,13-16

Kad jie matytų...(apie druską, šviesą ir gerus darbus)

Mat 5,13-16

 

„Jūs - žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. 14 Jūs - pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. 15 Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. 16 Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.

 

Šiandien norėjau pakviesti įsiklausyti ir galbūt iš naujo apmąstyti dažnai girdėtus Jėzaus Kristaus žodžius. Norėčiau priminti, o gal iš naujo atskleisti šių žodžių prasmę ir pritaikomumą. Tai gyvi žodžiai ir be galo prasmingi. Kokie paslaptingi jie bebūtų, šiandien jie yra aktualūs, kaip ir buvo tada, kai Jėzus juos ištarė pirmą kartą.

 

Apie druską. Labai dažnai pamokslininkai skaitydami šią vietą suteikia druskai reikšmes, kurių neminėjo Senojo Testamento žmonės. Senajame Testamente druska kaip metafora kalbėjo apie: Tyrumą.pagamink iš jų smilkalą, meistriškai sumaišytą mišinį, pasūdytą, gryną ir šventą" (Iš 30,35); „Kartą miesto gyventojai Eliziejui nusiskundė: „Šis miestas - maloni vieta gyventi, kaip viešpats pats matai, bet vanduo blogas ir žemė nederlinga." - „Atneškite man naują dubenį, - paliepė jis, - ir įberkite į jį druskos." Jie atnešė. Tada, nuėjęs prie vandens šaltinio, jis subėrė druską ir tarė: „Taip kalbėjo VIEŠPATS: 'Aš padarau šį vandenį sveiką. Iš jo nekils daugiau nei mirtis, nei netektis.'" Vanduo liko sveikas iki šios dienos pagal Eliziejaus ištartą žodį. (2 Kar 2,19-23). Ištikimybę Sandorai Visas javų atnašų aukas pasūdysi druska. Tenestinga tavo javų atnašoms tavo Sandoros su Dievu druskos. Su visomis savo atnašomis turi atnašauti druskos. (Kun 2,13); „Visas šventąsias atnašas, kurias izraelitai atideda VIEŠPAČIUI, daviau tau ir tavo sūnums, ir tavo dukterims, esantiems su tavimi, kaip amžiną duoklę. Tai amžina druskos sandora VIEŠPATIES akivaizdoje tau ir tavo palikuonims" (Sk 18,19);Argi nėra jums žinoma, kad VIEŠPATS, Izraelio Dievas, druskos Sandora yra amžinai atidavęs Izraelio karalystę Dovydui, jam ir jo sūnums? (2 Met 13,5);Taip pat Ezro 4,14.Į aukas dedama dalis „Su visomis savo atnašomis turi atnašauti druskos. (Kun 2,13); Maisto pagardinimui „Argi kas valgo prėską beskonį maistą?" (Job 6,6). Bausmės įrankis. Abimelechas kovojo prieš miestą visą tą dieną. Miestą paėmė ir jame esančius žmones išžudė. Po to sugriovė miestą iš pamatų ir apsėjo jį druska. (Teis 9,45)

Labai dažnai Biblijos aiškintojai kalba apie druskos, kaip medžiagos, saugančios nuo sugedimo poveikį. Tačiau Biblija nekalba apie druską kaip konservantą. Tik daug vėliau Ignacijus savo komentaruose užsimena apie druską kaip konservantą.

Taigi, mes galime būti tikri, kad Jėzus kalbėdamas apie druską ir sakydamas, kad jo mokiniai yra žemės druska, tikrai žinojo, kad klausytojai supras ką jis nori pasakyti. Žydams nebuvo svetima ši metafora. Druska simbolizavo tam tikrą gyvenimo būdą. Druska kalbėjo apie ištikimybę Dievui. Apie moralę iš Dievo. Naujojo Testamento autoriai savo raštuose ir kalbose ne kartą minėjo druską. Viskas gyvenimas turėjo būti sūrus - elgesys ir kalba „Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad žinotumėte, kaip kiekvienam atsakyti. (Kol 4,6) Krikščionių bendruomenė pasaulyje yra unikali savo moralinėmis savybėmis. Jėzus Kristus pakvietė visus tapti Jo mokiniais, nebijoti tapti pionieriais ir gyventi pagal Dievo įstatymus. Kaip Izraelis buvo pakviestas būti ištikimas Savo DIEVO Sandorai, taip ir naujosios Sandoros žmonės –krikščionys kviečiami gyventi ištikimą, šventą, moralų gyvenimą pagal Mokytojo pavyzdį.

 

Apie sūrumo praradimą. Druska neturi prarasti sūrumo. Tikra druska negali prarasti sūrumo. Nebent tai druska iš jūros su visokiomis priemaišomis, kurias galima išplauti ir likę balti milteliai visai ne druska, bet cheminės medžiagos naudingos tik žmonėms sumindžioti. Druska - geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs." (Mor 9,50) Prarasti sūrumą – reiškia tapti kvailu – bedieviu. Krikščionys neturi prarasti sūrumo ir susitapatinti su pasauliu. Ne veltui apaštalas kviečia nemėgdžioti pasaulio, kuriame viešpatauja moralinis, filosofinis bei politinis sugedimas. Krikščionių bendruomenė yra žemės druska, kuri negali būti sumindžiota. Ji gali tapti skausminga, uždėjus ją ant žaizdos. Tokioje bendruomenėje neauga pasaulio piktžolės. Kaip ir druska neleidžia augti jokiems augalėliams, jei išpilame ją į dirvą. PVZ. Mano kaimynas labai nemėgsta skruzdėlių. Tai kažkas jam patarė gerai pasūdyti žemę ir visos skruzdėlės pabėgs. Jis taip ir padarė. Visą savo sklypą nubarstė druska ir džiaugiasi. Visos skruzdėlės dingo. Tiesa, dabar niekas neauga, tačiau svarbiausia – nėra skruzdėlių...

Jeigu mes gyvename pagal JĖZAUS pavyzdį, neaugs mūsų tarpe jokios piktžolės ir pasaulio gėlės. Nes dažnai kas pasaulyje gerbiama ir gražu, Dievo akyse yra pasibjaurėjimas. Krikščionys yra pašaukti būti druska, kuri nepraranda skonio.

                  Taigi, Jėzaus žodžiuose aiškiai girdime kvietimą nesusitapatinti su nuodėmės paveikto pasaulio standartais, bet ištikimai gyventi pagal Viešpaties mokymą. Apsirengti šventumu ir tiesa. Mąstyme ir kalboje turėti druskos. „Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga". (Fil 4,12) Turėti druskos – reiškia gyventi kitaip. Jeigu tikinčiojo Dievu žmogaus gyvenimas nesiskiria nuo žmonių gyvenimo pasaulyje, ar toks žmogus yra Jėzaus mokinys? Ar toks žmogus gali būti ramus dėl ateities, kai Dievas teis šį pasaulį? Juk vieną dieną Galybių Viešpats pasūdys pasaulį siera ir druska, liepsnojančioje ugnyje bus nubausti visi, kurie pamėgo neteisybę ir nedorybės darbais teršė save ir pasaulį.

                  Bažnyčia turi būti pasirengusi šventumui. Nuodėmės paveikti žmonės suklumpa ir nusideda. Tačiau bendruomenėje neturi būti bijoma atgailos. Žmonės klysta ir susitepa, tačiau atgaila sugriauna piktojo pastatytas sienas. Mes privalome turėti sūrumo. Privalome gyventi artimai. Visais būdais stengtis skatinti šventumą – sūrumą. Bendruomenė pašaukta artimai bendrauti, kad žmonės galėtų padėti vieni kitiems ir geriau pasirengtų šviesos misijai. Be sūrumo neįmanoma šviesti. Kristaus bažnyčia negali būti tik viešas susirinkimas – kur susirenka žmonės ir bendrauja tik paviršutiniškai. Tikra bendruomenė yra ne dviveidė (neveidmainiška). Žmonės čia gali išpažinti savo nuodėmes ir nebus pasmerkti, bet susilauks nuoširdžios pagalbos. Dėl nuodėmės mes įpratome gyventi sau ir slėptis nuo žmonių po įvairiausiomis kaukėmis. Kristaus bažnyčioje – bendruomenėje mes galime atsiverti ir prašyti pagalbos. Čia nereikia apsimetinėti, jeigu turi problemų, nereikia savo skausmo skandinti alkoholyje ar narkotikuose. Mes čia susirenkame ne užsimiršti, bet atsipeikėti ir rast drąsos pradėti spręsti problemas, kurias turime. Ir ne tik pradėti, bet ir pabaigti. Sutuoktiniai turi problemų? Bendruomenėje jie gali tikėtis pagalbos, jeigu tik išdrįs nusižeminti. Čia nereikia apsimetinėti.

                  Visuomenės susvetimėjimas yra pragaištingas. Bendruomenė yra ta vieta kur žmonės suartėja ir tampa tikrais draugais. Kaip jie galėtų būti viena? KRISTUS suvienija žmones tada, kada jie nori būti suvienyti. Jie ne tik vadinasi broliais ir seserimis, bet iš tikrųjų tokie yra praktikoje. Jeigu mes esame svetimi, ar turime druskos savyje, ar nesiskiriame tada nuo pasaulio? O kaip mums reikia drąsos būti nuoširdiems. Kai mes sveikinamės, klausiame: „Kaip gyveni? Kokį atsakymą dažniausiai išgirstame? „Gerai, puikiai". Arba kokį kita šablonišką žodį. Tačiau vėliau pasirodo, kad visai negerai. Deja, būna per vėlu kažką pakeisti.

Kiek mes žinome vienas apie kitą? Ar mes žinome, kad kam nors sunku finansiškai? Ar mes žinome, kad kam nors trūksta drabužių? Gal kas nors yra kankinamas depresijos ir vienatvės? Nemanykite, kad bendruomenės pastorius viską žino. Jis žino tik tiek, kiek jam kas nors praneša. Ja nesuteikta jokia antgamtinė galia matyti kas darosi žmogaus širdyje ir namuose. Jeigu mes domėsimės vieni kitais daugiau, sužinosime daug dalykų ir žinosime kaip galime padėti. Todėl nebėkime nuo bendravimo. Nepraleiskime savųjų susirinkimų. Stenkimės būti kartu pastoviai. Melskimės, kad Dievas padėtų mums darbuose, kad turėtume daugiau laiko pamastyti apie brolius ir seseris bendruomenėje. Išnaudokime laiką, kad augtume vienas kito pažinimu. Darykimės geresniais draugais. Galbūt šiandien esame paskendę rūpesčiuose dėl vaikų auginimo, namų statybų, butų renovacijos, darbų keitimo, tačiau nepraleiskime progos augti tarpusavio santykiuose. Vaikai užaugs ir paliks mus, namai bus pasatyti, išeisim į pensiją. Bet jeigu turėsime draugus bažnyčioje, gyvenimas netaps liūdnas ir nuobodus. Nes čia visada džiaugsmo pilnatvė ir gausybė gerų darbų kiekvienam – senam ir jaunam.

 

Apie šviesą. Nuo pat pradžių Dievas apsireiškė pasauliui kaip šviesa. Ten kur Viešpats, ten tamsa traukiasi. „Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!" Ir šviesa pasirodė". (Pr 1,3). Viešpaties artumas sutapatinamas su skaisčia šviesa. „Kelkis, nušvisk! Tavo šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito! 2 Nors žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės, virš tavęs šviečia VIEŠPATS, virš tavęs apsireiškia jo šlovė. 3 Tautos ateis prie tavo šviesos ir karaliai prie tavo tekančio spindesio. 4 Pakelk akis, pažvelk aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave; tavo sūnūs ateis iš toli, tavo dukterys bus atneštos ant rankų. 5 Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavo širdis virpės ir džiūgaus, nes tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai. 6 Apguls tave kupranugarių vilkstinės, Midjano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi Šebos žmonės, auksu ir smilkalais nešini, ir skelbs VIEŠPATIES šlovingus darbus". (Iz 60,1-3). Pranašas kviečia gyventi šviesoje. „O Jokūbo namai! Ateikite, ir gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje! (Iz 2,5) Izraelis buvo pašauktas būti tautų šviesa „Per maža, - sako jis, - tau būti mano tarnu, prikelti Jokūbo gimines ir sugrąžinti Izraelio likutį. Aš padarysiu tave ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius." (Iz 49,6) Dievo žodis yra šviesaTavo žodis - žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui (Ps 119,105). Ir daryti klusnumo darbus yra šviesa. „Jis lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems, jis visados švelnus, gailestingas ir teisus." (Ps 112,4). „Jei sakytume, kad bendraujame su juo, o vaikščiotume tamsoje, meluotume ir nevykdytume tiesos. O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių." (1 Jon 1,7) Pats Jėzus Kristus yra šviesa. Jo darbai ir mokymas yra tautų šviesa. Ten kur ėjo Jėzus pasaulis keitėsi. Tokia šviesa yra matoma ir negali būti paslėpta. Ankstyvoji krikščionybė buvo maža. Mažas būrys žmonių tęsė darbą, kurį pradėjo Jų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus. Jis daugeliu palyginimu drąsino savo mokinius, kad tas darbas augs, jeigu neatlyšime ir dirbsime išsijuosę. Tikinčiųjų bendruomenė pašaukta ne tik būti šventa, bet šviesti, būti geru pavyzdžiu darbais. Tokia bendruomenė negali būti paslėpta.

 

Apie paslėptą šviesą. „Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose." Koks prasminga ir šiandien taip aktuali metafora. Šviesos bendruomenė negali būt atsiskyrusi nuo visuomenės. Istorijoje buvo bendruomenių, kurios turėjo druskos savyje, tačiau atsiskyrė nuo visuomenės. Paulius perspėjo tikinčiuosius: „Aš jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. 10 Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio. 11 Bet aš jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu nesėskite už vieno stalo! (1 Kor 5,9-11). Šviesa negali pasitraukt iš pasaulio. Šviesai skirta veikti ir pašalinti tamsą. Kaip dienos šviesa sunaikina nakties tamsą, taip ir tikintieji – Jėzaus pasekėjai gerais darbais sugriauna nedorybės užmačias. Tikintieji negali pasitraukti iš pasaulio. Jėzus kviečia šviesti ir neužsidaryti jokiuose vienuolynuose. Protestantai dažnai kritikuoja katalikus dėl jų vienuolynų, tačiau patys prisistatė savų vienuolynų į kuriuos nieko neįsileidžia. Vargas tokiai bendruomenei, kuri tampa uždara bendrija. Ji pamiršta šviesą apie kurią kalba Dievas. Labai dažnai bažnyčios užlipa į kalną ir ne tam, kad šviestų, bet kad grūmotų pirštu. Jėzus taip nedarė. Jo šviesa traukė žmones prie jo. Jis buvo ir yra Gerasis Ganytojas, kuris guldo savo galvą dėl avių.

 

Apie gerus darbus. „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje". Labai dažnai, skaitant šią Jėzaus mokymo dalį, pabrėžiama tik druska ir šviesa, tačiau labai reikšminga ir ypatingo dėmesio verta yra paskutinė dalis, kur pabrėžiami darbai, kurie duoda garbę DIEVUI. Apie tai rašė ir Izaijas: Ateityje atsitiks taip, kad VIEŠPATIES Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus aukštesnis už kalvas. Visos tautos plūs jo link; 3 daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, ir kopkime į VIEŠPATIES kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius,

kad eitume jo takais." Iš Siono ateis mokymas ir VIEŠPATIES žodis iš Jeruzalės. 4 Taip jis išspręs ginčus tarp tautų, nuspręs daugelio žmonių bylas; jie perkals savo kalavijus į arklus, o ietis - į geneklius. Tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą, nebebus mokomasi kariauti. 5 O Jokūbo namai! Ateikite, ir gyvenkime VIEŠPATIES šviesoje! (Iz 2,2-5). Kada Kristaus bendruomenės gyvena pagal Jėzaus mokymą, jos šviečia ir žmonės traukiami prie tokios bendruomenės. Tokios bažnyčios gano žmones. Bažnyčia turi būti kaip Jėzus. Ji yra iškelta į dangų, kad geriau matytų pasaulio nuskriaustuosius. Paulius gerai sakė, kad Jėzus mus prikėlė ir pasodino dangaus aukštumose. Kodėl pasodino, kad būtume prasididžiavę? Ne , kad pamatytume pasaulį taip kaip mato DIEVAS, kaip matė Jėzus KRISTUS. Pažvelgęs į žmones, jis gailėjosi jų ne tik emociškai, bet darbais bandė kažką pakeisti. Jis gydė, maitino, davė patarimų ne tam, kad žmonės tikėtų juo kaip Mesiju, bet tam, kad pagelbėtų. Mes taip pat turime sekti Jo pavyzdžiu.

 

Kokie turėtų būti darbai, kad žmonės juos matydami pradėtų garbinti Dievą? Tai ne paprasti darbeliai. Tai darbai panašūs į gerojo samariečio gailestingumą. Pasaulyje yra gerų misijų ir organizacijų, kurios vadinais gražiais vardais, deja nešviečia kaip švietė Jėzus. Ar kas nors stebisi, kad bažnyčioje žmonės padeda vieni kitiems? Ar kas nors stebisi, kad tėvai rūpinasi savo vaikais? Ar kas nors įtikės, matydamas jūsų tėvišką triūsą keičiant vaikelių sauskelnes? Taip elgiasi ir netikintys. Krikščionių bendruomenės šviesa yra geri darbai, kurie stebina pasaulį, nes tikintieji daro juos ne dėl bjauraus pelno ar kokios reklamos. Mes bendraujame su vaikų namais, ne todėl, kad pasakytume pasauliui, kad esame ne sekta, bet todėl, kad mūsų Gelbėtojas ir VIEŠPATS Jėzus Kristus taip darė ir darytų. O kiek dar daug visokių darbų reikia padaryti pasaulyje? Kiek verslo kompanijų aukoja pinigus vargšams, kad jų vardas būtų žinomas ir gautų mokesčių lengvatų. Bažnyčia daro gerus darbus, nes myli žūstančius ir trokšta jų išganymo. Ar turėsime mes drąsos padaryti kažką daugiau nei iki šiol? Ar surasime ganyklas tiems, kurie šiandien kenčia? Kiek senų žmonių šiandien kamuojami dėl mažų pensijų, dėl prastos medicininės pagalbos, kiek vargšų, negalinčių mokytis? Tik reikia užlipti į kalną ir atsivers liūdnas vaizdas. Ar mes rasime drąsos, resursų ir galios daryti darbus, dėl kurių žmonės šlovins Tėvą danguje?