Adresas

Algirdo g. 48, Vilnius

sekmadienis, lapkričio 04, 2012

Sekmadienio pamokslas "Amžinas saugumas"

Atsiųsti garso įrašą


Jei  kada nors skridote lėktuvu, turbūt prisimenate jausmus, kurie užplūsta. Nesaugu. Jeigu teko sėdėti greta vairuotojo, lekiančio 180 km/h greičiu, tada žinote koks jausmas. Bet šis nesaugumas nėra lygintinas su amžinu nesaugumu. Pakalbėkime apie tai apmąstydami šios dienos Rašto eilutes, kurias skaitėme.
Mes krikščionys tikime, kad esame saugūs per amžius. Šis saugumas susijęs su teologiniu Dievo pažadų pažinimu. Bet ar visada esame tuo tikri kasdienybėje? Ar esame saugūs tada, kai mus kankina ligos, nepriteklius ir kitos kasdienės bėdos...?

„Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę - tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. 25 Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju; 26 tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, 28 taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.“ (Heb. 9,24-28)

Krikščionys yra saugūs nes turi patį patikimiausią Dievo namų sargą. Jo vardas Jėzus Kristus. Jis padarė viską, kad žmonija išsivaduotų iš nuodėmės vergijos - kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę. Kristaus auka – nuodėmės mirtis. Apaštalas Paulius klabėdamas apie Abraomą sakė: Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu. 23 Tačiau ne vien apie jį parašyta: Jam buvo įskaityta, 24 bet ir apie mus, – nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikėsime tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti. (Rom 4,25). Galima būtų pasakyti, kad Kristus savo auka sunaikino mūsų nuodėmę. jis buvo paaukotas vietoje tavęs ir manęs. Ir savo prisikėlimu garantuoja mūsų išvadavimą, išteisinimą. Gyvasis Jėzus sugrįžta į šį pasaulį galutiniam išvadavimui. Mes saugūs tikėjimu, bet vieną dieną pasieksime amžiną saugumą regėjimu naujajame pasaulyje amžinybėje.
Jei VIEŠPATS nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. Jei VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargai. 2 Tuščia jums anksti keltis ir eiti vėlai gulti, – jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, – nes VIEŠPATS, kuriuos myli, pasirūpina jiems tebemiegant. 3 Vaikai iš tikrųjų yra VIEŠPATIES dovana, įsčių vaisius – palaiminimas. 4 Lyg strėlės galiūno rankoje  yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs. 5 Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių; jis niekad nebus nugalėtas, kai susikirs su priešais vartuose. (Ps. 127)

Mūsų protėviai giliai tikėjo, kad saugumas šioje žemėje tiesiogiai susijęs su klusnumu Dievo karalystėje. Šventųjų liturginiame giesmyne (psalmyne) giedamos giesmės apie tai. Jie buvo įsitikinę, nes Mozės knygose taip buvo užrašyta, jog Dievas pasirūpina savo žmonėmis. Jie tikėjo į betarpišką tiesioginį Dievo įsikišimą pasaulio gyvenimo kasdienybėje. Tikrai, galima veltui triūsti, veltui vargti, veltui statyti, nes viskas po to sugriūna, jeigu tame nėra Dievo. Yra stebinančių sumanymų ir didingų darbų, kuriuos žmogus gali padaryti, tačiau jeigu jie nėra naudingi kitiems, visa tai yra tuščia – veltui. Veikla, kurie neišvaduoja, neapsaugo, nesukuria saugumo, yra tuščia veikla. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai. Senovės miestai buvo apsupti galingomis sienomis ant kurių dieną ir naktį budėjo kariai. Jie privalėjo laiku pranešti apie artėjantį pavojų. Bet Izraelio istorija liudijo, kad netgi tie sargai nepadėdavo, jeigu tauta pasirinkdavo nuodėmės kelią. Jų nuodėmės užsitraukdavo bausmę.

Tikiu šiandien mes esame panašioje situacijoje. Religinės detalės nėra labai svarbios, svarbu kas vyksta mūsų širdyse, kas teka mūsų venomis? Ant kokių mūro sienų mes budime? Ar Viešpats saugo drauge? Kokius namus mes statome? Juk visi dalyvaujame Dievo namų statyboje. O kaip kitaip pavadinti Dievo bažnyčią? Tikintieji yra vadinami gyvaisiais akmenimis: Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. ( I Pet 2,5) Yra kažkas kas priimtina ir kas ne. Tai ką mes kuriame savo rankomis privalo sukurti saugų būstą nuskriaustiesiems, iškankintiems nuodėmių. Namai yra saugūs, kai jose vykdomas Dievo teisumas. Namai turi ateitį, kai yra tęstinumas. Mozės įstatymas garantavo tautos tęstinumą.
Namai yra saugūs, kai juose yra vaikų, kurie pratęs tėvų misiją. Vaikai iš tikrųjų yra VIEŠPATIES dovana, įsčių vaisius – palaiminimas. 4 Lyg strėlės galiūno rankoje  yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs. 5 Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių; jis niekad nebus nugalėtas, kai susikirs su priešais vartuose. Tautos tęstinumas labai priklausė nuo palikuonių. Taip ir šiandien, mūsų visuomenės ateitis priklauso nuo dabarties jaunimo. Todėl mes turime budėti, kad jie būtų vedami tinkamu keliu. Jėzus sakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“.

38 Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, 39 užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. 40 Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“. 41 Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. 42 Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. 43 Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. 44 Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mark 12:38-44)

Turbūt nereikia stebėtis, kad Jėzus kristus paliečia amžinas žmogaus saugumo temas. Dievo Žodis aiškiai moko kokia yra bet kurios valdžios užduotis. Jėzus prabilo apie teologus, kurie mėgo teologiją ne dėl pačios teologijos, ne dėl meilės Dievui, bet dėl garbės žmonių akyse. Viešpats perspėja: „saugokitės tokios religinės valdžios“. Jos nesuteiks jums saugumo. Kartais žmonės, skaitydami šias eilutes labai mėgsta atkreipti dėmesį į liturginius drabužius, bet ne darbužiuose problema. Problema, kad šios valdžios, turėjusios užtikrinti saugumą visuomenės silpniausiems, atvirkščiai, tesirūpino savo gerove. Saugokitės! Bet kokia valdžia, kuri nesirūpina nuskriaustaisiais yra pasmerkta. Su ja nesaugu.

Bet įdomus dar vienas dalykas. Morkus pasakoja apie Jėzų, sėdintį prie aukos skrynios. Jis stebi kaip turtingieji gausiai aukojo. Taip, lengva aukoti gausiai kai turi perteklių. Netgi tai kas atlieka yra labai daug. Bet mokiniams pamokyti, Jėzus pasirenka suvargusią našlę. Ji turėjo įprotį aukoti. Ji kažkada turėjo vyrą, greičiausiai neturėjo vaikų, nebuvo kas ja pasirūpintų. Bet jos ištikimybė Dievo priesakams išliko. Jos neturtas netrukdė jai aukoti. 

Kokia pamoka? Jeigu tu esi saugus finansiškai, smagu. Bet nepamiršk, kad tu esi Dievo įrankis suteikti saugumą kitiems. Taip Viešpaties sutvarkyta. Nesijauti saugus, ar atidavei save Dievui, ar jis yra tavo vedlys? Ar turi Jėzų, kad užtartų tave dangaus aukštumose? Ne, tai ko delsi? 

Komentarų nėra: