pamokslo tema Jon3,14-19

Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą." Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimio Sūnaus. Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti.

 

Vargas netikintiems, o atgaiva tikintiems - sekmadienio pamokslo santrauka

Vargas netikintiems, o atgaiva tikintiems

Mat 11,20-30

 

1.    Netikėjimo pasmerkimas. (20-24). „Tada Jėzus ėmė priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas jo stebuklų, kad jie neatsivertė: „Vargas tau, Choraline. Vargas tau, Betsaida. Jeigu Tyre ar Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailoję su ašutine bei pelenuose. Todėl sakau jums: Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jums. Ir tu, Kafarnaume, negi būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi iki mirusiųjų pasaulio! Jeigu Sodomoje būtų įvykę tokių stebuklų, kokių įvyko tavyje, ji stovėtų dar ir šiandien. Todėl sakau jums: Sodomos žemei bus lengviau teismo dieną negu tau." Jėzus Kristus, kaip senovės pranašas paskelbia Dievo nuosprendį neatgailaujantiems miestams. Tai pasmerkimo ir prakeikimo žodžiai. Tačiau tai ir išgelbėjimo žodžiai.

Visi Jėzaus padaryti ženklai buvo skirti netikintiems, kad jie patikėtų ir atsiverstų. Ne šiaip patikėtų į stebukladarį pranašą, bet širdimi suvoktų savo menkystę ir atgailotų. Daugelis šiandien elgiasi panašiai. Jie girdi apie Jėzų ir jo darbus ir artinasi prie krikščionybės galvodami, kad Kristus palaimins stebuklais ar dar kokia nors asmenine nauda. Tačiau Jėzaus stebuklai buvo skirti tikėjimui atsirasti arba netikėjimui užtvirtinti: „Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą."(Jon 20,30) Jėzus Kristus padarė daug stebuklingų darbų, bet apie visus mes nežinome, nes to kas parašyta užtenka išganančiam tikėjimui. „Yra dar daug kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu kiekvieną atskirai aprašytume, manau, visas pasaulis nesutalpintų knygų, kurias reikėtų parašyti." (Jon 21,25). Dievas pasirinko ką atskleisti ateities kartoms. Jis žino ko mums reikia tikėjimui. Kokia svarbi yra ši tiesa. Nes šiandien vis atsiranda tų, kurie skelbia, kad žino kažką daugiau nei parašyta. Atsiranda tokių, kurie sako, kad ir šiandien yra daromi tokie pat stebuklingi ženklai kaip ir tada. Jeigu Dievas būtų pasirinkęs per amžius daryti stebuklingus ženklus, kam tada reikėtų rašyti į knygą ką padarė Jėzus? Tereikėtų per žmones padaryti kelis stebuklus ir visi tikėtų? Deja Dievas pasirinko kitą kelią. Per Jėzaus Kristaus apaštalus ir pranašus jis skelbė žinią, kurią surašė knygoje. Kad jų žodžiai tikri, liudijo stebuklingi ženklai.

Vargas žmonėms, kurie girdi Evangelijos žiną ir jos nepriima. Vargas vaikams, kurie auga tikinčių tėvų globoje ir atsisako priimti tėvų Dievą. Vargas užsispyrusiems fanatikams, kurie nenori patikėti Biblijos Dievu, bet pasitenkina žmonių tradicijos sukurtu stabu. Sodomai bus lengviau, nei krikščioniškai visuomenei teismo dieną. Ar ne apie tai rašoma Heb 6,4-6?

 

2.    Netikėjimo priežastys. (25-27). „Anuo metu Jėzus bylojo: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti."

Kodėl žydai, kurie žinojo Raštus, atmetė Jėzų? Gal todėl, kad jis neatitiko pranašysčių ir Rašto apreiškimų? Ne. Jėzus trumpai išaiškino Izraelio netikėjimo priežastis. Problema buvo ne Jėzus, bet jie patys. Jėzus sakė, kad jie yra akli, todėl negali matyti tikrosios šviesos. Kodėl tauta buvo akla? Todėl, kad juos apakino protėvių stabmeldystės. Jų tėvai noriai atmetė Dievo apreiškimą Įstatyme. Jie pametė tarnavimą gyvajam Dievui ir atsisuko į stabus. Tiksliau, atsisuko į stabus ir pametė gyvo Dievo suvokimą. Kada žmogus atsisuka į stabus, jis apanka. Tada Dievas pasislepia. Jėzus sakė: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko"... Tautoje buvo išmintingų ir protingų, tačiau ne tautos išgelbėjimui. Kokia nauda iš protingumo ir išmintingumo, kuris nestatydina, negydo - nepadeda mažutėliams? Mes esame pavojuje tapti išmintingais, žinančiais daug, bet tuo pačiu prarasti Dievo pažinimą.

Viešpats kalbėjo per Izaiją apie Jėzų: ¹ „Štai mano tarnas, kurį aš remiu, mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi. Apgaubiau jį savo dvasia, kad neštų tautoms teisingumą ² ne šauksmu ar pakeltu balsu; gatvėje nebus girdėti jo balso. ³ Nei palaužtos nendrės jis nelauš, nei blėstančio dagčio negesins. Jis neš tikrą teisingumą. ⁴ Nepails ir nepasiduos nevilčiai, kurdamas žemėje teisingumą. Jo mokymo lauks tolimosios salos."  (Iz 42,1-4). Kokie nuostabūs Dievo tarno (Kristaus) bruožai: Jis pilnas Tėvo Dvasios, Dievo žodžio skelbimas nepasižymi aukšta garsia kalba, neprievartinio būdo, neša tikrą teisingumą, nepuola į neviltį. Kaip dažnai mes puolame į neviltį? Darome kokį darbą, mums nepasiseka, tada pradedame pykti, rėkti žmonos, vyro, vaikų, draugų ir aišku ant Dievo. Tai ne Dievo tarno bruožai. Dievas ir jo Tarnas nepasiduoda nevilčiai ir nepailsta... Jo Dvasia pakelia nuotaiką ir sutvirtina pailsusias kojas ir rankas. Kuriant teisingumą negalima pailsti...

Toliau Izaijas pranašavo apie tautą: ¹⁸ Klausykitės kurtieji! Pažvelkite ir išvyskite, aklieji! ¹⁹ Kas aklesnis už mano tarną ir kurtesnis už pasiuntinį, kurį siunčiu? Kas toks aklas, kaip mano siųstasis, ir toks kurčias, kaip VIEŠPATIES tarnas? ²⁰ Žūrėti jis žiūri, bet neima širdin, jo ausys atviros, bet nieko negirdi. (IZ 42,18-20). Štai tokia buvo Dievo tauta Izaiją pranašavimo metu. Tokia buvo tauta, Jėzaus pranašavimo metu, o kokia yra Dievo tauta šį sekmadienį? Ką mato mūsų akys? Ką girdi mūsų ausys? Mes matome ir girdime tai kuo pripildyta mūsų širdis. Jeigu mes nemylime žmogaus, visada rasime priežasčių už ką kaltinti ir nuteisti. Jėzus skelbė gyvenimą, o tauta girdėjo mirtį. Jėzus mokė išganymą, o žmonės girdėjo žinią apie vergystę.

 

Kas gi tie išmintingieji ir gudrieji, apie kuriuos kalba Jėzus? Tai tautos vadai. Tie, kurie skelbėsi pažįstą Dievą ir Jo įstatymą, tačiau neklauso ir netiki Raštais. Izraelis turėjo gilias tradicijas, tačiau ne pagarbios Dievo baimės. Tikrai patarlė buvo gyva: „Tėvai valgė rūgščias vynuoges, bet dantys atšipo vaikams." (Jer 31,29). Pirmojo amžiaus Izraelis buvo nepriekaištingai švarus išore. Šventykloje nebuvo statulų, kurioms lenkiamasi. Jokių giraičių ir stabų aikštėse bei gatvėse. Namuose žmonės nelaikė baalių ir astarčių, ir molochai buvo praeitis. Tačiau net pašalinus regimus stabus, jie laikėsi stabų religijos širdyje. Tai buvo naujos eros pradžia. Ar ne panašiu metu mes gyvename? Regimos stabmeldystės lyg ir nėra. Tačiau kiek negyvų stabų žmogaus širdyje? Ir mes galime būti tikri, kaip tada, taip ir šiandien - stabai apakina žmones. Apakina tikinčius ir netikinčius.

Tačiau Dievas buvo visada geras ir mylintis. Tėvas pasirinko apreikšti save žmonėms Jėzaus asmenyje. „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti." Praregėti buvo įmanoma, tačiau tik per Jėzų. Stabai apakino, gyvasis Jėzus galėjo išgydyti aklumą.

 

3.    Kvietimas įtikėti. „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva." (Mat 11,25-30) Nežiūrint prakeiksmo netikintiems, Jėzus kaip ir visi pranašai skelbia išgelbėjimo žinią vargstantiems. Jis kvietė ateiti, imti ir mokytis. Visų pirma žmogus turi norėti ateiti. Dievas kviečia, klausimas ar mes ateisime? Galima ateiti, bet atsisakyti imti Kristaus jungą. Galima bandyti imti jungą, bet atsisakyti mokytis iš Jėzaus. Viskas bus veltui, jei neišgirsime visos žinios ir nepaklusime visapusiškai. Tad ateikime pas Jėzų, supraskime savo skurdą ir vargą, tik tada būsime atgaivinti. Imkime Kristaus jungą, kuris yra lengvas, ne toks kaip fariziejų ir fanatikų Rašto žinovų. Mokykimės iš Jėzaus, nes kitaip negalėsime nešti naštos, kurią patikėjo mums DIEVAS. Tikroji krikščionybė yra lengva. Tai romumo ir nuolankumo kelias. Tikėjimas Jėzumi yra nuostabus. Jis atgaivina sielas. Vargas krikščionybei, kuri nesugeba pakviesti prie Jėzaus, nesugeba perteikti Dievo kvietimo atgailai. Atsiverskime patys, nusimeskime nuodėmės jungus ir išgelbėjimas bus arčiau negu mes manome...