Apie atlygį
„Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis. Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta" (Heb 10,35).
Ar žinote, kad kiekvienam tikinčiajam pažadėtas didelis atlygis? Ar žinote, kad už pasitikėjimą Dievu skirtas didelis palaiminimas danguje ir žemėje? Tai labai natūralus klausimas. Apaštalai taip pat norėjo žinoti kas jų laukia ir Jėzus atsakė: „Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave." 29 Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs, ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus 30 ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje - amžinojo gyvenimo. 31 Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių - pirmi." (Mor 10,28-31)
Išskirtinis krikščionio bruožas – tikėjimas. Tikėjimas - tai pasitikėjimas Dievu ir jo pažadais. Prisiminkime Abraomą kada jis dar buvo vadinamas Abromu: „Po šių įvykių Abromas matė regėjimą, ir pasigirdo VIEŠPATIES žodis. Jis tarė: „Nebijok, Abromai, aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis""(Pr 15,1). Viešpats pašaukė Abromą ir pasiuntė į nežinomą šalį. Abromas patikėjimo Dievu, tačiau Viešpats palaipsniui atskleidė jam savo sumanymus. Abraomo tikėjimas buvo pastoviai tiriamas. Mes esame tikintys, taip, bet mūsų tikėjimas taip pat pastoviai tiriamas. Kartais mes galvojame: „Gimiau iš aukšto, esu saugus, dabar galiu ramiai gyventi toliau." Tačiau ramybė gali būti labai paviršutiniška. Dievas pažįsta mus ir pastoviai mėgina mūsų tikėjimą. Panašiai buvo Abraomo kelyje. Atrodytų jis patikėjo Dievu, ko dar reikia? Pradžios 12 skyriuje skaitome kaip Dievas pašaukė Abromą ir pasiuntė į kraštą, kurį dar tik parodys (12,1) Tačiau tik Pradžios 15 skyriuje Dievas sudaro sandorą su Abraomu, tik 15,6 apie Abromą rašoma: „Jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu."
Iki nuteisinimo, Abromas buvo įstrigęs Egipte, melavo ir atidavė žmoną į faraono haremą. Baisu. O ko mes stebimės? Jis nesuprato Jahvės, nesuprato jo plano, nesuvokė kodėl jį pašaukė. Jis elgėsi natūraliai. Jei šalyje kilo badas, vadinasi reikia vykti ten kur nėra bado. Dievas jo nesiuntė į Egiptą, juk Viešpats aiškiai pasakė, kad jis vyktų į Kanaaną.
Ar nebūna panašiai krikščionio gyvenime? Patikėjau Dievu, pasikrikštijau, lankau bažnyčią, bet staiga badas. Ką daryti? Jei patarėjas Netikėjimas, tai pulsiu vogti, imti kyšius, slėpti mokesčius, neaukoti Viešpačiui... Ar ne taip? Duok Dieve, kad būtų ne taip. Liūdna, kad dažnai būna taip.
Kaip Dievas tarė Abromui: „Nebijok, Abraomai, aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis", taip ir mums šiandien Jis sako: „Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis. Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta" (Heb 10,35). Už tikėjimą skirtas didelis atlygis, užmokestis, atpildas. Bet čia turime ištirti žodį: „tikėjimas". Kas yra tikėjimas?
„Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome." (Heb 11,1) Tikėjimas garantuoja mums nematomą tikrovę. Dievas kiekvienam savo vaikui pažadėjo saugumą, pažadėjo aprangą ir maistą. Bet svarbiausia pažadėjo amžinąjį gyvenimą. Tikėjimas būtinas, norint išvysti nematomą tikrovę. Tikėjimas būtinas norint patikti Dievui. Ar patiko Dievui Abromo žingsnis atiduoti Sarają faraonui? Ar Dievas skatina svetimavimą ir poligamiją? Ar patinka Dievui kyšiai ir apgaulė? Ne. „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina." (Heb 11,6) Brangieji, Viešpats atsilygina tiems, kurie Jo ieško. Abraomas bado metu neieškojo Dievo, bet pasirinko daryti taip kaip daro kiti – eiti į Egiptą.
Ar mes ieškome Dievo tada kai mums būna sunku? Ar ieškome jo Žodyje paramos ir patarimo? Ar tyrinėjame Raštus norėdami suprasti ar yra Dievo valia daryti vieną ar kitą žingsnį? Ar klausome savo tėvų ir mokytojų, kad suprastume kokia yra tikra tikro Dievo valia? Ar įsiklausome ką skelbia pamokslininkas iš sakyklos bažnyčioje? Ar ieškome patarimo pas savo pastorių ar kitus brolius ir seses bažnyčioje? O gal bijome, kad pasakys tiesą, todėl neklausiame, tiesiog darome kas šauna į galvą...?
Mieli broliai ir seserys, mūsų Dievas nori atlyginti kiekvienam ištikimam savo vaikui. Prisiminkime Saliamoną, kurio Dievas paklausė, kai šis tapo karaliumi: „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau" (1 Kar 3,5). Ir Saliamonas paprašė: „Suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią gausią tavo tautą? Saliamono prašymas rado malonę Viešpaties akyse" (1 Kar 3,9-10). Iš tiesų Viešpats atlygino Saliamonui, kaip atlygins kiekvienam, kuris ieško Dievo šiandien. Tik ar mes visada ieškome?
Niekas neturėtų išgąsdinti Dievo vaiko, kuriam skirti nuostabūs Dievo pažadai: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje" (Mat 5,12). Viešpats Dievas žada gausų atlygį danguje tiems, kurie yra persekiojami dėl Jėzaus. O kaip kas nors gali tave niekinti dėl Jėzaus? Tik tada kada tu parodai Jėzų savo gyvenime. Kada tu mąstai taip kaip Jėzus, kada tu kalbi taip kaip Jėzus, kada eini, kur eina Jėzus. Tie kurie yra Jėzaus Kristaus, tave laimins, bet tie, kurie nekenčia Jėzaus, nekęs ir tavęs. Tai tikras Dievo Žodis.
Kaip Abraomo tikėjimas buvo tiriamas, taip ir šiandien kiekvieno Dievo vaiko tikėjimas yra tiriamas. Vieniems toks tyrimas baigiasi atlygiu amžinybėje, kitiems jau dabar išmokamas.
„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje." (Mat 6,1-4) kiekvienas tikintysis yra kviečiams dalyvauti teisumo veikloje. Teisusis gyvena tikėjimo darbais. Šioje situacijoje Jėzus prabilo apie aukojimą vargšams. Tenežino kairė ką daro tavo dešinė... Tegul žmonės nepastebi tavęs. Galime paklausti kaipgi galima pasislėpti, kai darai gera? Jėzus Kristus nenorėjo, kad jo mokiniai būtų kaip tie fariziejai, kurie darė teisumą tik dėl akių, bet viduje nekentė žmonių. Jiems rūpėjo tik žmonių pripažinimas ir pagyrimas.
„Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį." (Mat 6,5-6) Kaip matome yra pavojus net maldoje. Išorinis religingumas yra tuščias. Jei melsdamasis galvoji ką mano kiti, pasmerki save. Religiniai darbai yra tušti ir niekam nereikalingi, jei kyla ne iš dievotos širdies. Maldos tikslas – Dievas. Kai mes kakome: „aš už tave meldžiuosi" - ar tai tiesa? Krikščioniškame pasaulyje dažnai girdi tokius žodžius. Bet jei sakai ir nesimeldi, tai tikrai jau atsiėmei savo užmokestį. Pamenu Airijoje sutikome vieną moterį, kuri sužinojusi, kad aš esu iš Lietuvos puolė klaust: o kaip Albertos (Albertas Latužis), Anrejesas (Andrejus Brianys) ir kiti laikosi? Ji negalėjo ištarti tų lietuviškų vardų, bet meldėsi. Daugelis moka gražiai kalbėti, bet užmokestį jau atsiėmė... Ir danguje jų nesutiksime. Maldos tikslas ne daug gražių žodžių, bet bendravimas su Dievu.
„Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai, jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį." (Mat 6,16-18) Tikinčiojo gyvenimas būna sunkus. Tarnavimas Dievui būna sunkus fiziškai. Pasninkas vienas iš tokių tarnavimų. Pasninkas buvo būdingas fariziejų bruožas. Kada jie pasninkaudavo, visi žinodavo. Jų veidai būdavo perkreipti. Tiesiog sakyte sakė: „Žiūrėkite kaip aš kankinuosi dėl tavęs. Juk pasninkauju už tave, kad tau būtų atleistos nuodėmės." Jėzus Kristus smerkė tokį pamaldumą. Tokia veidmainystė yra pasibjaurėjimas Viešpačiui. Ką sako Jėzus tiems, kurie pasninkauja ar kitaip tarnauja? „O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins." (Mat 6,17-18)
Štai Jėzus ir vėl sako: „Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems" (Luk 6,35). Aukščiausiojo Dievo vaiko bruožas – nuoširdus dosnumas. Jis nėra prisirišęs prie turtų ir netgi apgautas gali pakęsti nuostolį. Jis tas, kuris pamiršta, kad kažkam skolino. Jis gerai žino, kad Dievas turi paruošęs daug didesnius turtus tiems, kurie Jo ieško.
„Tegul niekas neneigia jums vainiko[1], pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesilaikydamas vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu." (Kol 2,18)
Brangieji, neleiskime, kad kas nors mus sumaišytų ir supainiotų šiuo svarbiu klausimu. Yra daug pasipūtusių religingų žmonių, kurie nebijo Viešpaties. Jiems nerūpi Dievo garbė. Pasaulyje yra daug suvedžiotojų, kurie nori tenkinti tik savo geidulius. Jie mokina to kas nedera dėl nešvaraus pelno. Eikime tolyn ir laikykimės Kristaus mokslo, kad neprastume užmokesčio. „Žiūrėkite, kad nepražudytumėte, ką esate nuveikę, bet gautumėte visą užmokestį" (2 Jono 8) Saugokimės, kad bedievių traukiami, neatsitrauktume nuo šventumo kelio.
Ir nepamirškime, kad Kristus sugrįžta antrą kartą ir atsineša atlygį. „Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus" (Apr 22,12). Amen.