Sekmadienio pamokslo santrauka

Apie atlygį

 

„Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis. Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta" (Heb 10,35).

 

Ar žinote, kad kiekvienam tikinčiajam pažadėtas didelis atlygis? Ar žinote, kad už pasitikėjimą Dievu skirtas didelis palaiminimas danguje ir žemėje? Tai labai natūralus klausimas. Apaštalai taip pat norėjo žinoti kas jų laukia ir Jėzus atsakė: „Tada Petras sakė jam: „Štai mes viską palikome ir sekėme paskui tave." ²⁹ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris dėl manęs, ir dėl Evangelijos paliktų namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ³⁰ ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje - amžinojo gyvenimo. ³¹ Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių - pirmi." (Mor 10,28-31)

 

Išskirtinis krikščionio bruožas – tikėjimas. Tikėjimas - tai pasitikėjimas Dievu ir jo pažadais. Prisiminkime Abraomą kada jis dar buvo vadinamas Abromu: „Po šių įvykių Abromas matė regėjimą, ir pasigirdo VIEŠPATIES žodis. Jis tarė: „Nebijok, Abromai, aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis""(Pr 15,1). Viešpats pašaukė Abromą ir pasiuntė į nežinomą šalį. Abromas patikėjimo Dievu, tačiau Viešpats palaipsniui atskleidė jam savo sumanymus. Abraomo tikėjimas buvo pastoviai tiriamas. Mes esame tikintys, taip, bet mūsų tikėjimas taip pat pastoviai tiriamas. Kartais mes galvojame: „Gimiau iš aukšto, esu saugus, dabar galiu ramiai gyventi toliau." Tačiau ramybė gali būti labai paviršutiniška. Dievas pažįsta mus ir pastoviai mėgina mūsų tikėjimą. Panašiai buvo Abraomo kelyje. Atrodytų jis patikėjo Dievu, ko dar reikia? Pradžios 12 skyriuje skaitome kaip Dievas pašaukė Abromą ir pasiuntė į kraštą, kurį dar tik parodys (12,1) Tačiau tik Pradžios 15 skyriuje Dievas sudaro sandorą su Abraomu, tik 15,6 apie Abromą rašoma: „Jis patikėjo Viešpačiu, ir tai jam Viešpats įskaitė teisumu."

Iki nuteisinimo, Abromas buvo įstrigęs Egipte, melavo ir atidavė žmoną į faraono haremą. Baisu. O ko mes stebimės? Jis nesuprato Jahvės, nesuprato jo plano, nesuvokė kodėl jį pašaukė. Jis elgėsi natūraliai. Jei šalyje kilo badas, vadinasi reikia vykti ten kur nėra bado. Dievas jo nesiuntė į Egiptą, juk Viešpats aiškiai pasakė, kad jis vyktų į Kanaaną.

Ar nebūna panašiai krikščionio gyvenime? Patikėjau Dievu, pasikrikštijau, lankau bažnyčią, bet staiga badas. Ką daryti? Jei patarėjas Netikėjimas, tai pulsiu vogti, imti kyšius, slėpti mokesčius, neaukoti Viešpačiui... Ar ne taip? Duok Dieve, kad būtų ne taip. Liūdna, kad dažnai būna taip.

Kaip Dievas tarė Abromui: „Nebijok, Abraomai, aš tavo skydas. Tavo atpildas bus labai didelis", taip ir mums šiandien Jis sako: „Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skirtas didelis atlygis. Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta" (Heb 10,35). Už tikėjimą skirtas didelis atlygis, užmokestis, atpildas. Bet čia turime ištirti žodį: „tikėjimas". Kas yra tikėjimas?

„Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome." (Heb 11,1) Tikėjimas garantuoja mums nematomą tikrovę. Dievas kiekvienam savo vaikui pažadėjo saugumą, pažadėjo aprangą ir maistą. Bet svarbiausia pažadėjo amžinąjį gyvenimą. Tikėjimas būtinas, norint išvysti nematomą tikrovę. Tikėjimas būtinas norint patikti Dievui. Ar patiko Dievui Abromo žingsnis atiduoti Sarają faraonui? Ar Dievas skatina svetimavimą ir poligamiją? Ar patinka Dievui kyšiai ir apgaulė? Ne. „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina." (Heb 11,6) Brangieji, Viešpats atsilygina tiems, kurie Jo ieško. Abraomas bado metu neieškojo Dievo, bet pasirinko daryti taip kaip daro kiti – eiti į Egiptą.

Ar mes ieškome Dievo tada kai mums būna sunku? Ar ieškome jo Žodyje paramos ir patarimo? Ar tyrinėjame Raštus norėdami suprasti ar yra Dievo valia daryti vieną ar kitą žingsnį? Ar klausome savo tėvų ir mokytojų, kad suprastume kokia yra tikra tikro Dievo valia? Ar įsiklausome ką skelbia pamokslininkas iš sakyklos bažnyčioje? Ar ieškome patarimo pas savo pastorių ar kitus brolius ir seses bažnyčioje? O gal bijome, kad pasakys tiesą, todėl neklausiame, tiesiog darome kas šauna į galvą...?

 

Mieli broliai ir seserys, mūsų Dievas nori atlyginti kiekvienam ištikimam savo vaikui. Prisiminkime Saliamoną, kurio Dievas paklausė, kai šis tapo karaliumi: „Prašyk, ko nori, kad tau duočiau" (1 Kar 3,5). Ir Saliamonas paprašė: „Suteik savo tarnui imlią širdį, kad galėtų valdyti tavo tautą ir suprastų, kas gera ir kas pikta. Juk kas kitaip gali valdyti šią gausią tavo tautą? Saliamono prašymas rado malonę Viešpaties akyse" (1 Kar 3,9-10). Iš tiesų Viešpats atlygino Saliamonui, kaip atlygins kiekvienam, kuris ieško Dievo šiandien. Tik ar mes visada ieškome?

Niekas neturėtų išgąsdinti Dievo vaiko, kuriam skirti nuostabūs Dievo pažadai: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje" (Mat 5,12). Viešpats Dievas žada gausų atlygį danguje tiems, kurie yra persekiojami dėl Jėzaus. O kaip kas nors gali tave niekinti dėl Jėzaus? Tik tada kada tu parodai Jėzų savo gyvenime. Kada tu mąstai taip kaip Jėzus, kada tu kalbi taip kaip Jėzus, kada eini, kur eina Jėzus. Tie kurie yra Jėzaus Kristaus, tave laimins, bet tie, kurie nekenčia Jėzaus, nekęs ir tavęs. Tai tikras Dievo Žodis.

 

Kaip Abraomo tikėjimas buvo tiriamas, taip ir šiandien kiekvieno Dievo vaiko tikėjimas yra tiriamas. Vieniems toks tyrimas baigiasi atlygiu amžinybėje, kitiems jau dabar išmokamas.

 

„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje." (Mat 6,1-4) kiekvienas tikintysis yra kviečiams dalyvauti teisumo veikloje. Teisusis gyvena tikėjimo darbais. Šioje situacijoje Jėzus prabilo apie aukojimą vargšams. Tenežino kairė ką daro tavo dešinė... Tegul žmonės nepastebi tavęs. Galime paklausti kaipgi galima pasislėpti, kai darai gera? Jėzus Kristus nenorėjo, kad jo mokiniai būtų kaip tie fariziejai, kurie darė teisumą tik dėl akių, bet viduje nekentė žmonių. Jiems rūpėjo tik žmonių pripažinimas ir pagyrimas.

 

„Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį." (Mat 6,5-6) Kaip matome yra pavojus net maldoje. Išorinis religingumas yra tuščias. Jei melsdamasis galvoji ką mano kiti, pasmerki save. Religiniai darbai yra tušti ir niekam nereikalingi, jei kyla ne iš dievotos širdies. Maldos tikslas – Dievas. Kai mes kakome: „aš už tave meldžiuosi" - ar tai tiesa? Krikščioniškame pasaulyje dažnai girdi tokius žodžius. Bet jei sakai ir nesimeldi, tai tikrai jau atsiėmei savo užmokestį. Pamenu Airijoje sutikome vieną moterį, kuri sužinojusi, kad aš esu iš Lietuvos puolė klaust: o kaip Albertos (Albertas Latužis), Anrejesas (Andrejus Brianys) ir kiti laikosi? Ji negalėjo ištarti tų lietuviškų vardų, bet meldėsi. Daugelis moka gražiai kalbėti, bet užmokestį jau atsiėmė... Ir danguje jų nesutiksime. Maldos tikslas ne daug gražių žodžių, bet bendravimas su Dievu.

 

„Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai, jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį." (Mat 6,16-18) Tikinčiojo gyvenimas būna sunkus. Tarnavimas Dievui būna sunkus fiziškai. Pasninkas vienas iš tokių tarnavimų. Pasninkas buvo būdingas fariziejų bruožas. Kada jie pasninkaudavo, visi žinodavo. Jų veidai būdavo perkreipti. Tiesiog sakyte sakė: „Žiūrėkite kaip aš kankinuosi dėl tavęs. Juk pasninkauju už tave, kad tau būtų atleistos nuodėmės." Jėzus Kristus smerkė tokį pamaldumą. Tokia veidmainystė yra pasibjaurėjimas Viešpačiui. Ką sako Jėzus tiems, kurie pasninkauja ar kitaip tarnauja? „O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins." (Mat 6,17-18)

 

Štai Jėzus ir vėl sako: „Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite, nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems" (Luk 6,35). Aukščiausiojo Dievo vaiko bruožas – nuoširdus dosnumas. Jis nėra prisirišęs prie turtų ir netgi apgautas gali pakęsti nuostolį. Jis tas, kuris pamiršta, kad kažkam skolino. Jis gerai žino, kad Dievas turi paruošęs daug didesnius turtus tiems, kurie Jo ieško.

 

„Tegul niekas neneigia jums vainiko[1], pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, įsigilinęs į regėjimus ir be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesilaikydamas vienybės su Galva, iš kurios visas kūnas, sąnariais ir gyslomis aprūpinamas bei jungiamas vienybėn, auga Dievo teikiamu ūgiu." (Kol 2,18)

Brangieji, neleiskime, kad kas nors mus sumaišytų ir supainiotų šiuo svarbiu klausimu. Yra daug pasipūtusių religingų žmonių, kurie nebijo Viešpaties. Jiems nerūpi Dievo garbė. Pasaulyje yra daug suvedžiotojų, kurie nori tenkinti tik savo geidulius. Jie mokina to kas nedera dėl nešvaraus pelno. Eikime tolyn ir laikykimės Kristaus mokslo, kad neprastume užmokesčio. „Žiūrėkite, kad nepražudytumėte, ką esate nuveikę, bet gautumėte visą užmokestį" (2 Jono 8) Saugokimės, kad bedievių traukiami, neatsitrauktume nuo šventumo kelio.

 

Ir nepamirškime, kad Kristus sugrįžta antrą kartą ir atsineša atlygį. „Štai aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus" (Apr 22,12). Amen.

 

---

---

[1] Tegul niekas neatima jūsų užmokesčio.

Pamokslas Apie atlygį HEB 10,23

Sekmadienio pamokslo audio įrašas. Galima atsisiųsti iš čia

Pamokslo Kaip padaryti tobulą Kristuje audio

Siųsti čia

Pamokslas

Kad kiekvieną padarytume tobulu

Kol 1,28-29

 

„Mes jį skelbiame įspėdami kiekvieną žmogų ir pamokydami kiekvieną žmogų su visokeriopa išmintimi, kad kiekvieną žmogų padarytume tobulą Kristuje. To dėlei ir vargstu, grumdamasis jo suteikta jėga, galingai veikiančia manyje".

 

Mes norime, kad žmonės pažintų Kristų, kad jie būtų gyvi ir užsidegę; Mylintys ir darbštūs. Mes norime, kad Dievas atsispindėtų kiekviename žmoguje. To trokšta Dievas, to siekė apaštalas Paulius. Jis turėjo tikslą kiekvieną žmogų padaryti tobulą Kristuje. Ką reiškia būti tobulu? Tobulas vadinasi išbaigtas. Tai toks žmogus, kuris visapusiškai priklauso Dievui. Jėzus sakė „Taigi būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis tėvas yra tobulas." (Mat 5,48) Žiūrėdami į tėvą galime suprasti kokie turime būti. O dangaus Tėvą pamatysime tik tada, kada kažkas mums suteiks apie jį informacijos. Raštas aiškiai skelbia, kad Jėzus Kristus yra tobulas Tėvo esybės paveikslas. „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis." (Kol 1,15). Norime būti tobuli, žvelkime į Jėzų. O kaip galime pamatyti Jėzų? Štai apie tai ir kalba apaštalas Paulius:

 

1.    Skelbti Kristų kiekvienam žmogui. Tam, kad žmogus būtų tobulas Kristuje, jis turi išgirsti apie Jėzų Kristų. Jis turi išgirsti kas yra Jėzus. Didžiausia problema, kad žmonės nežino kas yra Jėzus Kristus. Jei kažką žino, tai jokiu būdu nežino pilnai. Neturi tobulo pažinimo. Čia ir yra didžiausia bėda. Jei nežinai kas jis, kaip gali būti išgelbėtas? Jėzus klausė savo apaštalų kuo žmonės jį laiko? Pasigirdo atsakymas, kad vieni jį laiko Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, Jeremiju ar kitu pranašu. Tik Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus." (Mat 16,16) Jėzus tada pavadino Petrą palaiminu, nes ne kūnas ir kraujas (ne Petro protas, sugebėjimai, sumanumas ar intelektas) tai apreiškė, bet Tėvas, kuris yra danguje. Taip tai buvo Tėvo darbas. Petras matė visus Jėzaus stebuklus ir ženklus ir Jis padarė tinkamas išvadas. Šiandien žmonės girdi apie stebuklus ir padaro kitokias išvadas. Visi mato nuostabią kūriniją, bet vieni galvoja, kad visa tai savaime atsirado, kiti pripažįsta, kad tai Dievo rankų darbas. Palaimintas, tas, kuris sugeba blaiviai įvertinti visa, kas vyksta pasaulyje.

Taigi, tam, kad žmogus būtų tobulas Kristuje, jis turi pažinoti tobulą Kristų. Kokia nauda iš skelbimo, kad Jėzus Kristus yra Dievo sūnus, o Marija Dievo motina? Kokia nauda iš skelbimo, kad Jėzus yra pranašas, bet Mahometas didesnis pranašas? Kokia nauda iš skelbimo apie Kristų, jei vis tiek tik Jehova išgelbsti? Apie kokį Kristų yra kalbama, kada skelbiama, kad viskas bus gerai, jei tik nevalgysi kiaulienos ir negersi kavos?

 

2.    Įspėti kiekvieną žmogų. Žinia apie Kristų yra perspėjanti žinia. Tai ne tik maloni žinia, bet ir nemaloni žinia, nes vieną dieną per Jėzų bus teisiamas pasaulis. „Kaip Tėvas prikelia numirusius ir juos atgaivina, taip ir Sūnus grąžina gyvybę, kam tik panorėjęs. Ir nieko Tėvas neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, tas negerbia jį siuntusio Tėvo" (Jon 5,21-22). Negalima tikėtis palaimintos ateities, jei apeiname Jėzų Kristų. Viešpats Jėzus žingsnis po žingsnio aiškino savo mokiniams kas jis yra. Jie turėjo suvokti, kad Jėzus turi visą valdžią ir galią. Jis nėra Sūnus, kuris buvo pagimdytas žmonių būdu. Jo atsiradimą sunku išaiškinti riboto proto žmogui. Mūsų mąstymas nėra dieviškas. Mes negalime suvokti amžinybės. Mums viskas turi turėti pradžią ir pabaigą. Mes nesuprantame kaip Dievas gali būti be pradžios ir pabaigos? Todėl atėjęs į pasaulį Jėzus Kristus vadinamas Dievo Sūnumi, nes jo žmogiškasis kūnas išvydo pasaulį Betliejuje. Tai buvo ir yra sunkiausias dalykas žmogui. Prieš save jie matė žmogų, o jų teologinės žinios sakė, kad Dievo niekas negali matyti. Mums šiandien lengviau tikėti Jėzumi, nes jo nematome. Galvojate ne lengviau? Jei Jėzus dabar stovėtų prieš mus, jis tartų: „sek mane." Ką atsakytume? „Oi, pirkau mašiną, reikia praeiti techninę apžiūrą; ruošiuosi vesti, neturiu laiko; rytoj egzaminas, reikia ruoštis..."  Tada išgirstume: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei." (Luk 9,62). Niekas šiandien nenori tokio Dievo, kuris reikalauja aukos. Bet Jėzus Kristus reikalauja pasišventimo ir duoda galią nevergauti aplinkybėms. Šiandien daugelis lengvai pasiteisina, nes Jėzaus nemato veidas į veidą. Ir jei koks brolis perspėja, juk nesunku pasiteisinti. Žmogus juk nemato kito širdies. Deja Jėzus Kristus tas pats koks buvo prieš du tūkstančius metų ir liks toks pats per amžius.

Kaip gaila, kad daugelis šiandien neskiria pakankamai laiko pažinti jį geriau. Daug mažiau problemų gyvenime ir įsižeidimų būtų bažnyčioje, jei tikintieji labiau jį pažintų. Taip pat nepamirštų, kad Jėzus Kristus turi galią teisti. Niekas nebus tobulas Kristuje, jei negirdės įspėjimo Kristuje. Mokslas apie Kristų yra įspėjantis mokslas. Neklausysime Kristaus, pražūsime.

Bet mes žmonės nemėgstame perspėjimų. Kada galvoji, kad esi teisus (tobulas), tu nenori klausyti jokių perspėjimų. Kam jų reikia, jei viską darai gerai. Deja netgi, jei viską darome gerai, perspėjimas reikalingas. Kristus ragino budėti, nes šėtonas slankioja aplinkui žiūrėdamas kurį galėtų praryti. Netgi teisiajam reikalingi perspėjimai. Mes privalome skelbti Kristų perspėdami. Ar raginimas nepraleisti savo bendruomenės sueigų nėra perspėjimas? O taip! Praleisdami savo bendruomenės pamaldas ir renginius, mes prarandame galimybę išgirsti paraginimą. Prarandame galimybę padėti kitam. Formuojame savo sąžinę, kuri nepriekaištaus tau, kai ramiai leisi laiką namie tuo metu, kai visa bendruomenė bus susirinkusi skelbti Evangelijos ar melstis. Kartasi mes sakome, kad esu per daug pavargęs mąstyti apie Dievą ar eiti į pamaldas, ar skaityti Bibliją. Tikrai mes pavargstame, tačiau Biblija įspėja, kad nuovargis gali užvaldyti ir tada pavargsi būti krikščionimi. O kiek žmonių pavargsta būti krikščionimi?! Todėl Raštas įspėja: „Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia." (Heb 12,3) Kristaus mokslas padeda mums tada, kada jį naudojame, kada mąstome apie Jėzų, kada įvertiname jo gyvenimą ir studijuojame jo kelius. Kai savo kelius modeliuojame pagal jį. Kai pritaikome praktikoje ką girdime, kai pasilaikome širdyje žinią.

„Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištiesinkite pasilpusius kelius ir vaikščiokite, palikdami tiesius pėdsakus, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų." (Heb 12,12). Biblijos žinia yra įspėjanti...

 

3.    Pamokyti kiekvieną žmogų. Norint padaryti žmogų tobulą Kristuje, reikia jį mokyti. Krikščionybė yra mokslas. Neužtenka vien skelbti ir įspėti, mes privalome mokyti žmones. Toks mokymas kyla iš Kristaus įsakymo: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs" (Mat 28,18-20) Jėzaus kelias yra mokslo kelias. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas". Kristaus mokslas yra gyvenimo mokslas, vienintelis teisingas mokslas, mokslas, kuris ves mus tiesiu keliu. Tai sunkus mokslas. Tačiau didžiai palaimintas kiekvienas, kuris išdrįsta būti Jėzaus mokiniu.

Kiekvienas mokslas turi pamatą - kažkokius pagrindinius dėsnius ant kurių viskas laikosi. Taip yra ir su Kristaus mokslu. Mokslas, kuriame yra minimas Kristus dar ne nėra Kristaus mokslas. Literatūros moksluose rasime skaičių, bet literatūra nėra matematika. Ne kiekvienas, kuris savo moksle mini Kristų skelbia Jėzaus Kristaus mokslą. Kristaus mokslo ašis yra Kristus gyvas, nukryžiuotas ir prisikėlęs. Tuo jis įrodo, kad visi jo žodžiai yra tiesa ir jis yra tas tikrasis DIEVAS, kuris sukūrė pasaulį. „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė." (Jon 1,18). Tik mokindamiesi Kristaus mokslo sužinome visas tiesas apie Jėzų. Tik labiau ir labiau pažindami Jį, galime augti patys ir būti TOBULI  KRISTUJE.

Ir dar vieną dalyką noriu pasakyti. Turbūt pastebėjote, kad Paulius tris kartus pakartoja kam skelbia, moko ir įspėja?  „Kiekvienam žmogui". Kiekvienam reikia išgristi žinią apie Jėzų, kiekvienas turi būti įspėtas, kiekvienam reikia mokintis ir augti Jėzaus pažinimu. Gal manote, kad esate išskirtinis ir jums jau gana? Gal galvojate, kad nereikia mokytis? Vaikystėje svajojau, kai nereikės eiti į mokyklą. Galvojau kaip gerai mokytojams, jiems neriekia ruošti pamokų... Deja suaugęs žmogus supranta, kad norint būti tobulu specialistu, turi visada mokytis. Net apaštalas Paulius sakė: „Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs, ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje. Taigi visi, kurie esame tobuli, turėkime tai galvoje." (Fil 3,12-14). Jei būsime netobuli klausytojai, galime pagalvoti ką čia Paulius šneka, tai jis sako, kad nėra tobulas, tai kalba tiems, kurie yra tobuli? Paulius nebuvo tobulas pažinime, jis pripažino, kad jam dar trūksta pilno pažinimo, tačiau jis buvo tobulai pasišventęs Viešpačiui. Jis buvo tobulas klausytojas, jis buvo tobulas Dievo įsakymų vykdytojas. Tobulas Kristaus mokinys lieka juo visą gyvenimą. Tokia tobulybė atitinka Dievo mokslą. Jei manote, kad esate Kristaus mokinys, bet neklausote ką Jis sako, kažin ar esate mokinys apskritai. Neįmanoma būti tobulu Kristuje, jei nestudijuojame ir nepraktikuojame Kristaus mokslo.

 

4.    Su visokeriopa Išmintimi. Ir dar vienas dalykas yra svarbus. Paulius sako, kas jis skelbia, įspėja ir moko su visokeriopa išmintimi. Apie išmintį iš aukštybės gerai kalbėjo Jokūbas: „Kas tarp jūsų išmintingas ir patyręs? Teparodo savo kilnų elgesį išmintingo švelnumo darbais. Bet jeigu jūs savo širdyje puoselėjate kartų pavyduliavimą ir savanaudiškumą, tai nesigirkite ir nemeluokite tiesai. Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi." (Jok 3,13-17) Aišku Biblija turi labai daug ką pasakyti apie išmintį. Be jos neįmanoma vaisingai skelbti, mokyti ir įspėti. Esu tėvas ir žinau kaip reikia išmintis norint pamokyti vaikus. Net pačiuose paprasčiausiose gyvenimo situacijose reikia išminties iš aukštybės. Ne žmogiškos patirties, bet išminties. „Viešpaties Įstatymas tobulas; jis atnaujina gyvastį; VIEŠPATIES įsakai teisingi, - jie paprastus žmones padaro išmintingus." (Ps 19,8)

 

5.    Nebijoti vargti ir grumtis Dievo jėga. Kad kiti taptų tobuli, mes turime būti pasirengę vargti ir grumtis Dievo jėga. „To dėlei ir vargstu, grumdamasis jo suteikta jėga, galingai veikiančia manyje". Vargti dėl Kristaus nėra blogai, netgi būtina. Tėvai dėl savo vaikų vargsta vargus, nes nori, kad jie taptų tobuli. Tai natūrali mokytojo dalia. Deja krikščionys dažnai pamiršta, kad yra mokiniai ir kartu mokytojai. Kiekvienas geras mokytojas yra pasirengęs vargti ir grumtis Dievo suteikta jėga. Tikrai grumtis gali tik tas, kuris turi jėgų. Tik tas, kuris žino iš kur jų pasisemti. Kartais žmonės sako: „pavargau", bet iš tikrųjų reikėtų sakyti: „aptingau". Šį antradienį labai tingėjau dirbt. Grįžęs namo pasimatavau temperatūrą. Pasirodo susirgau. Ne apie tokį tinginį kalbame.

Mielieji, neaptinkime ir nepavarkime. Bet kovokime gerą kovą, kad gale gyvenimo turėtume teisę pasakyti: „kovojau gerą kovą, išlaikiau tikėjimą, baigiau bėgimą.". Padėkime vieni kitiems, perspėkime vienas kitą, patarkime vienas kitam, pamokykime vienas kitą. Kad visi būtume tobuli Kristuje. Amen.

 

Didžiojo Penktadienio pamaldos

Vakar vyko Didžiojo Penktadienio pamaldos Vilniaus Biblijos Baptistų
Bažnyčioje. Susirinko daug žmonių iš keturių baptistų bažnyčių Vilniuje.
Klausėme pamokslų apie paskutinius Jėzaus Kristaus žodžius nuo kryžiaus. Giedojome, vėliau
vaišinomės, bendravome.

trečiadienio pamokslas

Viešpaties malonė, gailestingumas, ištikimybė, gerumas

Raudų 3,19-27

 

1)   Atminti savo skausmą ir klajones man – metelė ir tulžis! Aš apie tai nuolat galvoju, ir prislėgta mano dvasia (19-20). Daug skausmų ir vargų patiria žmogus šiame pasaulyje. Jeremijas kentėjo dėl teisumo nuo savo tautiečių. Kentėjo dėl bausmės ištikusios Jeruzalę. Mes visi tokie patys. Kada esame įskaudinti ilgai negalime pamiršti. Vis mąstome ir mąstome, vis kankinamės ir kankinamės. Begalo svarbu yra tai ką mes mąstome. Mąstymas yra ta slapta vieta, kur mes dažnai norime pasislėpti. Bet mąstymas negali būti be kontrolės. Paskaitykime Fil 4,6-8 Nieku per daug nesirūpinkite... Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga. Mums labai sunku mąstyti tai kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, dora ir šlovinga. Kodėl? todėl, kad čia mes galime savęs nekontroliuoti. Juk kai mus mato, mes daug lengviau tampame dori ir geri. Tačiau, jei esame tikintys, mes visada prisimename, kad Viešpats girdi kiekvieną mūsų mintį. Ir jei neprisimintume to, tikrai užsigraužtume, ir paskęstume įvairių kankinančių minčių jūroje.

 

2)   Bet viltis sugrįžta, atsiminus, (21-24) Kaip svarbu turėti gerą atmintį ir laiku atsiminti Viešpatį, ne žmones, kurie negali išgelbėti. Ką atsiminė Jeremijas?

 

A)   kad ištikimoji Viešpaties meilė (chesedh) niekada neišsenka, Tai labai svarbus faktas. Tai mūsų Viešpaties amžinoji savybė mylėti ištikimai, būti maloningam ištikimai. Terminas Viešpaties ištikimoji meilė yra labai platus. Tai meilės dovana, malonė. Rahaba parodė chesedh izraelitų šnipams, paslėpdama juos ant stogo (Joz 2,12). Dovydas parodė ištikimąją meilę (malonę) Mefibošetui (2 Sam 9,7) dėl Jehonatano. Panašiai mes patiriame malonę arba ištikimąją meilę dėl Jėzaus. Dievas Tėvas per Jėzų apreiškė savo amžinąją dievystę. Jėzus kiekviename žingsnyje rodė Tėvo malonę. Kada Jis tarė paralyžiuotam žmogui: "Tavo nuodėmės atleistos, kelkis ir vaikščiok", kada paleistuvei sakė: "Aš tavęs nesmerkiu, eik ir daugiau nenusidėk"; kada kabančiam ant kryžiaus nusikaltėliui tarė: "Šiandien būsi su manimi rojuje", Jėzus parodė ištikimąją meilę. Neužtarnautą, bet dovanotą, nes Viešpats myli žmoniją amžinąją meile.

 

B)   Gailestingumo jam niekada nepristinga. Kas rytą jie nauji; Fariziejams atvedusiems paleistuvę pas Jėzų trūko gailestingumo. Jie norėjo aklai vykdyti teisingumą, neišsiaiškinę tiesos. Žmonės gali būti gailestingi iki tam tikros ribos. Tačiau Viešpats Dievas turi mums nesuvokiamai didelį gailestingumą. Netgi bausdamas jis rodo gailestingumą. Jėzus įkūnijo Dievo gailestingumą. Jis buvo gailestingas ne vienam žmogui. Mes kartais nesuprantame dieviško gailestingumo. Nuklystame į kraštutinumus. Korintiečiai buvo tokie. Turbūt jie mane, kad rodo gailestingumą broliui, kuris gyveno su savo tėvo žmona, turbūt jie rodė gailestingumą antapaštaliams...Tačiau Jėzus galėjo išdrįsti pasakyti Petrui:" Atstok šėtone" o kitą kartą: "Ganyk mano aveles". Mes žmonės dažnai galime pasakyti: "Atstok šėtone" kam nors, bet ne visada būname gailestingi ir atleidžiame, bei priimame vienas kitą. Mums pristinga gailestingumo, Dievui – ne. Visada prisiminkime tai.

 

C)   Didelė tavo ištikimybė! O kokia didelė Viešpaties ištikimybė. Jis ištikimai laikėsi sandoros, kurią sudarė su Izraeliu. Jis ištikimai laimino ir ištikimai baudė. Jis praverdavo dangų palaiminimais ir ištikimai išliedavo rūstybės taurę, sulaužiusiems sandorą. Kūrėjas turi būti ištikimas visuose savo žodžiuose. Ar tai būti laiminantys pažadai, ar prakeikimo pranašystės. Mums patinka girdėti apie Viešpaties ištikimybę palaiminimuose. Bet ar visada patinka girdėti apie Viešpaties ištikimybę prakeikimuose? Juk jis ir šildanti bei apšviečianti ugnis, bet taip pat ir viską ryjanti ugnis. Viešpats negali būti šališkas. Tačiau pasaulyje dauguma nori matyti Viešpatį "dievulį", kuris myli ir niekada nebaudžia, kuris išteisina ir užsimerkia blogiui. Neapsigaukime, prisiminkime Viešpatį, kuri yra gyvas ir visada išliks "AŠ ESU, KURIS ESU".

 

3)   Geras yra Viešpats tiems, kurie jo laukia, žmogui, kuris jo ieško. Gera laukti kantriai, kol išgelbėjimas ateis iš Viešpaties (25-26). Taip, amen, Viešpats yra tikrai geras tiems, kurie jo ieško. Tačiau žmogus yra labai nekantrus ir dažnai nesulaukia Viešpaties išgelbėjimo. Jis renkasi žmones, kurie yra per silpni išspręsti daugelį mūsų problemų. Kada niūrios mintys mus kankina, prisiminkime Viešpatį. Prisiminkime šiandien, prisiminkime rytoj ir per amžius. Nesustokime, būkime ištikimi. Būkime tvirti tikėjime, kad Viešpats išgelbės savu laiku. Jis žino kiek laiko mums reikia pakentėti. Jok 5,7-11 Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūkininkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti. Nemurmėkite, broliai, vieni prieš kitus, kad nebūtumėte teisiami. Štai teisėjas jau stovi prie slenksčio. Imkite, broliai, vargų pakentimo ir kantrybės pavyzdžiu pranašus, kurie kalbėjo Viešpaties vardu. Štai mes vadiname palaimintais ištverminguosius. Jūs girdėjote apie Jobo ištvermę ir matėte, kokia buvo jam Viešpaties skirta pabaiga, nes Viešpats kupinas užuojautos ir gailestingumo.

 

Amen

 

Kaip mes krovėme...

 

šilta bus...

 

Pastato apšiltinimas

Atvyko polistirolas. Esame vienu žingsniu arčiau mūsų pastato apšilitnimo.

Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas

Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas

Ps 32

 

Kaip mes apibūdintume žmogų, kuris yra laimingas? Ką mes vadiname laime? Kiekvienas žmogus skirtingai supranta laimę. Tačiau kiekvienas žmogus kažko siekia gyvenime. Vieni turi didelių siekių, kiti mažų. Vieni bus laimingi jeigu užkariaus pasaulį, kitiems ir duonos riekė yra laimė. Jeigu dėmesingiau pažvelgtume į žmogaus gyvenimą, suprastume ką jis vadina laime. Gyvenimai kalba daugiau negu teorijos ir apibrėžimai. Tik aišku aš jokiu būdu neskatinu tirti kitų gyvenimų, nes tada nebus laiko ištirti savojo. Daugelis žmonių yra pasinešę tirti ir analizuoti kitų gyvenimus, tačiau savajam neranda laiko. Tačiau visų pirma Viešpats kviečia ištirti savo kelius. Dėl ko tu jautiesi laimingas? Ar nerandame savęs pasinėrusių į mintis: „o jeigu tik turėčiau: šį namą..., šį daiktą..., šį darbą..., šį vyrą..., šią moterį..., vaikučių..., sveikatą..., o jeigu būtų ... Tai mintys, kurias mes turime, svajonės, kurios daugeliui tampa gyvenimo tikslu. Tačiau ar tai yra laimė?

Kai atsiverčiame Bibliją, išgirstame Dvasią, kuri kviečia prie kitų vertybių. Laimingas ne tas, kuris pasiekia savo išgalvotą tikslą, bet tas, kuris atranda atleidimą ir artimai bendrauja su Viešpačiu. Paskaitykime 32 psalmę:

 

¹ Dovydo maskilas. Laimingas, kuriam atleistas nusižengimas, kuriam dovanota nuodėmė. ² Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu, kurio dvasioje nėra apgaulės. Kokia didelė malonė patirti atleidimą. Kokia laimė būti išteisintam Dievo akivaizdoje. Tik dievotas žmogus tai gali suprasti ir įvertinti. Ar tai yra mūsų laimė? Ar to mes siekiame labiausiai? Ar mūsų nusikaltimai atleisti? Prisiminkime vieną situaciją fariziejaus namuose:

 

³⁶ Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. ³⁷ Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, ³⁸ verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.

³⁹ Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, - kad ji nusidėjėlė!" ⁴⁰ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti." Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!"

⁴¹ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas - penkiasdešimt. ⁴² Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės?" ⁴³ Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota." Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei."

⁴⁴ Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. ⁴⁵ Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. ⁴⁶ Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. ⁴⁷ Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli." ⁴⁸ O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės." ⁴⁹ Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!" ⁵⁰ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!" (Luk 7,36-50)

 

Čia mes matome moterį, kuri suprato, kas yra tikroji laimė. Ji buvo paliesta Jėzaus darbų ir mokymo. Ji buvo girdėjusiu apie tuos šlovingus įvykius vienoje ir kitoje vietoje. Juk pasaulis kalbėjo apie Mesiją. Ir ji ieškojo Jėzaus. Ji ieškojo VIEŠPATIES ne tam, kad pamatytų stebuklą. Ji ieškojo atleidimo ir žinojo, kur jį rasti. Kažkada ji brangino pinigus ir tai ką jie gali duoti. Bet kokia kaina siekė savo tikslo, tačiau Dievo Dvasia prabilo į jos širdį ir ji buvo pasirengusi paaukoti viską, kad tik rastų ramybę ir palaimą. Ji atėjo su tyra širdimi, jos dvasioje nebuvo apgaulės ir savanaudiškų siekių. Ji neturėjo ką pasakyti, bet jos ašaros ir brangiausias tepalas kalbėjo apie išpažintį ir meilę. Jėzus tai žinojo, jai atleido ir palaimino. Kas labai siekia atleidimo, tas visada jį ras. Jam bus atleista. Viešpats neatstums atgailojančios širdies.

 

³ Kol tylėjau, mano kaulai nyko nuo mano nuolatinių dejonių, ⁴ nes dieną naktį mane slėgė tavo ranka, mano jėgos išseko lyg nuo vasaros karščių. Sela. ⁵ Tada išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI", - ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę. Sela. Žmogus pamerkia save kančioms, kai užkietina širdį ir nesigaili dėl savo minčių ir darbų, kalbų ir veiksmų. Kiek žmonių šiandien skaudina ir naikina savo artimus. Kiek žmonių liepsnoja neapykanta vienas kitam. Didžiausios tautos paskelbusios karą viena kitai. Argi Dievas sukūrė mus karui? Argi mes atsiradome tam, kad naikintume? Kiek žmonių šiandien kamuojasi ir nežino kodėl. Viešpats skelbia, kad visi nusidėjo, tačiau tik nedaugelis tuo tiki. Tačiau čia paslėpta didžiausia išmintis.

 

„Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. ⁹ Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. ¹⁰ Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio." (1 Jono 1,8-10)

 

Šiuolaikinis pasaulis nenori girdėti apie nuodėmę. Dabar nemadinga apie tai kalbėti. Dabar tolerancijos ir taikos metas. Taip, bet kokios taikos? Taikos, kuri neduoda ramybės, ir tolerancijos, kuri nepakenčia Dievo ir jo žmonių. Vis dėlto mes nusidėjome, ir pasukome ne tuo keliu. Mums reikia Dieviško prisilietimo, mums reikia išgydymo. Tik tada, kada išpažįstame kaltę, tik tada, kada paliekame savo kreivus kelius, tik tada, kada atgailojame, tik tada, kada atsigręžiame į Viešpatį, tik tada ateis tas malonės metas, kai pagys mūsų dvasia ir atsigaus siela. Kol žmogus slepia savo kaltę, tol ir Dievas yra toli. Išpažintis yra raktas į Dievo pasaulį. Nuoširdi atgaila atveria kelią pas Viešpatį. Atgaila pakeičia charakterius. Kai daug atleista, tas daug myli. Mes stebimės, kodėl tas ar anas žmogus yra toks nemalonus ir bjaurus; neteisingas ir suktas. Jis niekada nepatyrė atleidimo džiaugsmo. Jis niekada nematė išganymo šviesos. Kaip jis gali džiaugtis ir sveikinti tave. Kaip jis gali būti ištikimas tau, jeigu niekada nebuvo priartėjęs prie Jėzaus kojų ir ašaromis nešluostė jų... Atleidimas yra didelė malonė ir laimė.

 

⁶ Užtat prireikus melsis tau kiekvienas ištikimas žmogus. Nors išsilies grėsmingi vandenys, jie nepasieks jo. ⁷ Tu mano pastogė, tu ištrauki mane iš vargo ir apgaubi džiugiais išganymo šūksniais. Sela. Laimingas (nuteisintas) žmogus žino pas ką kreiptis pagalbos. Jis šaukiasi Viešpaties, jis ištikimas savo geradariui. Jis žino, kad Dievas kaip Tėvas niekada neatstums ir pas jį bus išspręsta kiekviena byla. „O koks džiaugsmas tai, koks bendravimas, mielo Jėzaus rankų globoje..."

 

„Mano vaikeliai, rašau jums tai, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. ² Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio". (1 Jono 2,1-2)

 

⁸ VIEŠPATS sako: „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; patarsiu tau, lydėdamas tave akimis. ⁹ Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto, kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis, nes kitaip jis tau nepaklūsta." Žmogus, kuriam atleista yra mokinys. Jis nuolankiai seka savo mokytoju. Mokinys supranta, kad yra netobulas, bet siekia būti kaip mokytojas. Pakanka būti panašiam į mokytoją. Pakanka būti panašiam į Dievą. Pakanka laikytis Jo įsakymų.

 

³ Iš to patiriame, jog esame jį pažinę, kad laikomės jo įsakymų. ⁴ Kas sakosi jį pažinęs, bet jo įsakymų nesilaiko, tas melagis, ir nėra jame tiesos. ⁵ O kas laikosi jo žodžių, tas iš tiesų tobulai myli Dievą. (1 Jono 2,3-5)

 

Kiekvienas, kuris patiria VIEŠPATIES atleidimą bus laimingas tik tada, kada nebus užsispyręs. Nes užsispyręs žmogus, kaip asilas, kuris neturi proto. Gyvūnai turi smegenis, tačiau proto neturi. Šuo padarys bet ką, kad tik gautų tą kvapnų kąsnelį. Užsispyręs mulas ar arklys pasiduoda dėl skausmo. Akstinai reikalingi tik galvijams, kurie tavęs nesupranta. Laimingas žmogus nepanašus į gyvulį. Nuteisintas nusidėjėlis su džiaugsmu pasiduoda mokymui. Jis sveikina savo valdovą. Ir brangina jo patarimą. O kokia laimė tikėti, kad Jėzaus Kristaus kelias yra gyvenimo kelias. Tik reikia nepamiršti, kad kaip ir tada Dovydo dienomis, taip ir dabar Viešpats kalba ne asmeniškai į ausį, bet per savo Dvasią, kuri įkvėpė Biblijos autorius, kuri įkvepia brolius ir seseris bendruomenėje. Jėzus rodo kelią kiekvienam per bažnyčią, jis pataria, eidamas drauge su visais šventaisiais.

 

Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus ⁹ ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve - visų dalykų Kūrėjyje, - ¹⁰ kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. (Ef 3,8-10)

 

¹⁰ Nedorėlis turės daug kentėti, o tą, kuris pasitiki VIEŠPAČIU, lydės ištikima meilė.

¹¹ Būkite linksmi VIEŠPATYJE ir džiūgaukite, teisieji, šūkaukite iš džiaugsmo, visi doros širdies žmonės!

 

Taigi, kokia yra tavo širdis? Ar vis dar užkietėjusi? Jeigu neišpažinsi savo kaltės, žinok teks daug kentėti. Kentėti žemėje, bet baisiausia, kad ir amžinybė nieko gero neatneš. Viena kartą lemta mirti, o paskui teismas. Kokie tad mes esame? Ar laimingi? Jeigu mums atleista, tai bet kokia gyvenimo kančia yra malonė. Todėl galime būti linksmi ir džiūgauti. Jeigu esame teisūs Dievo akyse, tai kokie laimingi esame. Jeigu esame dori, tai sveikinkime pasaulį ir skelbkime išganymą Kristuje. Laikas yra trumpas, išnaudokime jį tinkamai. Amen.

 

Pamokslo Ps 32 Audio versija

http://www.mediafire.com/file/0zhgmgigytm/Irmantas_Psalme 32_090405d.mp3