Adresas

Algirdo g. 48, Vilnius

pirmadienis, gruodžio 31, 2012

"Palinkėjimai Naujiems metams" sekmadienio pamokslas pagal Kolosiečiams 3

Linkėjimai 2013 tiems

Laiškas kolosiečiams 3 skyrius


1 Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. 2 Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. 3 Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve. 4 Kai apsireikš Kristus jūsų gyvastis, su juo ir jūs pasirodysite šlovingi.


Norėčiau palinkėti mums siekti kažko daugiau nei šiemet. Suprantama, kad mūsų tikslas Kristus. Siekime to kas aukštybėse. Ieškokime to, kad yra daugiau nei tai ką mes matome. Jėzus gyveno žemišką gyvenimą, bet tai jam nesutrukdė eiti į tikslą. Jis žinojo ką daro, žinojo kur veda jo kelias. Jo neišgąsdino nei patyčios, nei mirtis. Jis paragavo mirties už visus. Ir jeigu tikrai mūsų gyvenimas paslėptas Dieve – mes galėsime siekti to kas aukščiau ir žemiškas gyvenimas virs dangišku.


5 Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. 6 Dėl šių dalykų ateina Dievo rūstybė netikėjimo vaikams. 7 Jūs irgi kadaise taip elgėtės, gyvendami tarp jų. 8 Bet dabar visa tai pameskite piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. 9 Nebemeluokite vienas kitam, nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais 10 ir apsivilkę naują, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą. 11 Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nėra barbaro, skito, vergo, laisvojo, bet visa ir visuose Kristus.


Norėtųsi mums palinkėti kitais metais numarinti ne vienas kitą, neduok Dieve, bet tai, kas griauna Dievo darbus mumyse – nuodėmingą žemiškumą. Stabmeldystę. Yra visokių stabų pasaulyje, bet pats didžiausias – godumas, arba savanaudiškumas. Dėl šio stabo griūna mūsų pasaulis. Valstybės kariauja dėl to. Šeimos kariauja, bažnyčios kariauja. Marinkime stabmeldišką godumą.


Nors nelabai norisi girdėti, bet aštuntą eilutę reiktų gerai paklausyti: „Bet dabar visa tai pameskite piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. 9 Nebemeluokite“... Taigi ne tik tai kas savaime suprantama – amoralumą visokį, bet netgi piktumus, nesusivaldymą, piktus žodžius. Žodžiai yra labai galingi. Pikti žodžiai palieka randus. Purvini žodžiai sutepa Kūrėjo paveikslą mumyse. Tenevaldo mus pyktis, bet meilė.


12 Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. 13 Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. 14 Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. 15 Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi!


Linkiu kitąmet rengtis gražiau. Darbužiai žmonėms yra labai svarbus dalykas. Nuo mūsų aprangos dažnai priklauso kaip jaučiamės. Normalu, nes esame žemiški. Bet yra ir dvasinė apranga. Jėzus sakė, kad nereikia rūpintis žemiškomis drapanomis, bet verčiau apsirengti tokiomis dorybėmis, kurios daug labiau matomos, nei mūsų madingi skarmalai. Nuoširdumas, gailestingumas, gerumas, romumas, kantrumas, atlaidumas, meilė. Kokių skundų turite vienas prieš kitą? Kiek kartų murmėjome šiemet? Pamirškime visą tai. Esate įskaudinti? Atleiskite. Sakote, kad negalite? O kodėl Dievas jums atleido? Ar už gražias akeles? Ne, dėl Kristaus. Sakote, neteisingai su jumis pasielgė? O su Jėzumi teisingai elgėsi? Pamirškite visas skriaudas. Tik tada viešpataus ramybė, jeigu atleisime vieni kitiems. O viso to pagrindas yra meilė. Ji yra tobulumo raištis.

Kas mus riša bažnyčioje? Kas laiko mus drauge? Jeigu ne meilė, tai anksčiau ar vėliau atsirišime ir eisime savo keliais. Bet jeigu mus riša meilė kuri niekada nesibaigia, tai liksime amžinai kartu.


16 Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. 17 Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.

Taigi, noriu palinkėti, kad Dievo Žodis neštų vaisių. Mes žinome Žodį, taip, bet ar jis auga ir duoda naudos? Galbūt geras laikas pradėti studijuoti Bibliją, ne tik ją skaitinėti ir klausytis pamokslų? Ir ne tik studijuoti, bet vykdyti kas parašyta? Žodžio žinojimas negarantuoja paklusnumo. Nenaudojamos žinios sunyksta ir išsibarsto kaip pelenai... Nes kai gyveni pagal Kristaus mokymą, kai pjauni vaisius, gimsta išmintis.

Norisi palinkėti, kad ateinančiais metais mes geriau „giedotume“. Taip, suprantu, kad tai sunki užduotis, kai tau ant ausies žvėris užmynė. Bet apaštalas sako tai darykime su dėkinga širdimi. Dėkingumas Dievui yra giesmės šerdis. Dėkingumas yra privalomas. Būkime dėkingi Dievui už viską. Ir ne šiaip dėkingi kaip šauna į galvą, bet per Jėzų Kristų. Sekime juo. Už ką Gelbėtojas buvo dėkingas? Pastudijuokite...


18 Jūs, žmonos, būkite klusnios vyrams, kaip dera Viešpatyje. 19 O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs. 20 Jūs, vaikai, visuose dalykuose klausykite savo tėvų, nes taip patinka Viešpačiui. 21 O jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs.

Norisi palinkėti šeimos žmonėms, kad kitais metais žmonos būtų klusnios, o vyrai mylėtų žmonas. Klusnumas, meilė, švelnumas. Šitie trys yra geri draugai. Klusnumas yra natūralus atsakas į meilę. Klausyti ir gerbti yra sinonimai. Klusnumas Viešpatyje yra bažnyčios pamatas. Mes esame raginami būti klusnūs vieni kitiems Viešpatyje. Ne aklas paklusnumas ugdo meilę, bet įkūnytas paklusnumas Kristuje duoda gerus vaisius.

Tėvai, būkite kitais metais geresni. Labiau susivaldantys. Nešaukite ant savo vaikų. Negąsdinkite. Mokykite juos kelio.


22 Jūs, vergai, visuose reikaluose klausykite savo žemiškųjų šeimininkų ne dėl akių, kad įtiktumėte žmonėms, bet neklastinga širdimi, bijodami Viešpaties. 23 Ką tik darytumėte, darykite iš širdies, kaip Viešpačiui, o ne žmonėms, 24 žinodami, kad iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą. Tarnaukite Viešpačiui Kristui! 25 Kas daro neteisybę, susilauks bausmės už savo neteisumą, ir nebus žiūrima asmens.


Noriu palinkėti, kad savo versle ar darbe būtume sėkmingi. Sėkmė - yra gerai atlikti savo pareigas net tada, kai norisi daryti priešingai, nes valdžia elgiasi netinkamai. Tarnaukime Viešpačiui Kristui. Tegul jūsų verslas klesti. Teauga jūsų atlyginimas už gerą darbą, o jeigu jaučiatės esą neįvertinti, tai nepamirškite, kad Dievas turi būdų kaip mus palaiminti: iš Viešpaties gausite paveldą kaip atlyginimą...


Palaimintų Naujųjų metų

sekmadienis, gruodžio 09, 2012

Sekmadienio pamokslas "Ar mes meldžiamės už bažnyčią?

Atsiųsti audio įrašą


dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu, 4 visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas5 už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien. 6 Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir užbaigs iki Kristaus Jėzaus dienos. 7 Šitaip manyti apie jus visus teisinga, nes aš turiu savo širdyje jus, kurie, tiek man esant kalėjime, tiek ginant ir stiprinant Evangeliją, visi tebesate man duotos malonės dalininkai8 Dievas gali paliudyti, kaip jūsų visų pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu. 9 Ir dabar meldžiu, kad jūsų meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu10 kad jūs mokėtumėte pasirinkti, kas vertingiau, kad būtumėte tyri ir be priekaišto Kristaus dieną, 11 pilni teisumo vaisių per Jėzų Kristų Dievo garbei ir šlovei. Fil. 1,3-11.

sekmadienis, lapkričio 04, 2012

Sekmadienio pamokslas "Amžinas saugumas"

Atsiųsti garso įrašą


Jei  kada nors skridote lėktuvu, turbūt prisimenate jausmus, kurie užplūsta. Nesaugu. Jeigu teko sėdėti greta vairuotojo, lekiančio 180 km/h greičiu, tada žinote koks jausmas. Bet šis nesaugumas nėra lygintinas su amžinu nesaugumu. Pakalbėkime apie tai apmąstydami šios dienos Rašto eilutes, kurias skaitėme.
Mes krikščionys tikime, kad esame saugūs per amžius. Šis saugumas susijęs su teologiniu Dievo pažadų pažinimu. Bet ar visada esame tuo tikri kasdienybėje? Ar esame saugūs tada, kai mus kankina ligos, nepriteklius ir kitos kasdienės bėdos...?

„Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę - tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. 25 Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju; 26 tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sutvėrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, 28 taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad nuimtų visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui.“ (Heb. 9,24-28)

Krikščionys yra saugūs nes turi patį patikimiausią Dievo namų sargą. Jo vardas Jėzus Kristus. Jis padarė viską, kad žmonija išsivaduotų iš nuodėmės vergijos - kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę. Kristaus auka – nuodėmės mirtis. Apaštalas Paulius klabėdamas apie Abraomą sakė: Todėl jam tai buvo įskaityta teisumu. 23 Tačiau ne vien apie jį parašyta: Jam buvo įskaityta, 24 bet ir apie mus, – nes turės būti įskaityta ir mums, jei tikėsime tą, kuris prikėlė iš numirusių mūsų Viešpatį Jėzų, paaukotą dėl mūsų nusikaltimų ir prikeltą mums nuteisinti. (Rom 4,25). Galima būtų pasakyti, kad Kristus savo auka sunaikino mūsų nuodėmę. jis buvo paaukotas vietoje tavęs ir manęs. Ir savo prisikėlimu garantuoja mūsų išvadavimą, išteisinimą. Gyvasis Jėzus sugrįžta į šį pasaulį galutiniam išvadavimui. Mes saugūs tikėjimu, bet vieną dieną pasieksime amžiną saugumą regėjimu naujajame pasaulyje amžinybėje.
Jei VIEŠPATS nestato namo, veltui triūsia tie, kurie jį stato. Jei VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargai. 2 Tuščia jums anksti keltis ir eiti vėlai gulti, – jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, – nes VIEŠPATS, kuriuos myli, pasirūpina jiems tebemiegant. 3 Vaikai iš tikrųjų yra VIEŠPATIES dovana, įsčių vaisius – palaiminimas. 4 Lyg strėlės galiūno rankoje  yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs. 5 Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių; jis niekad nebus nugalėtas, kai susikirs su priešais vartuose. (Ps. 127)

Mūsų protėviai giliai tikėjo, kad saugumas šioje žemėje tiesiogiai susijęs su klusnumu Dievo karalystėje. Šventųjų liturginiame giesmyne (psalmyne) giedamos giesmės apie tai. Jie buvo įsitikinę, nes Mozės knygose taip buvo užrašyta, jog Dievas pasirūpina savo žmonėmis. Jie tikėjo į betarpišką tiesioginį Dievo įsikišimą pasaulio gyvenimo kasdienybėje. Tikrai, galima veltui triūsti, veltui vargti, veltui statyti, nes viskas po to sugriūna, jeigu tame nėra Dievo. Yra stebinančių sumanymų ir didingų darbų, kuriuos žmogus gali padaryti, tačiau jeigu jie nėra naudingi kitiems, visa tai yra tuščia – veltui. Veikla, kurie neišvaduoja, neapsaugo, nesukuria saugumo, yra tuščia veikla. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai. Senovės miestai buvo apsupti galingomis sienomis ant kurių dieną ir naktį budėjo kariai. Jie privalėjo laiku pranešti apie artėjantį pavojų. Bet Izraelio istorija liudijo, kad netgi tie sargai nepadėdavo, jeigu tauta pasirinkdavo nuodėmės kelią. Jų nuodėmės užsitraukdavo bausmę.

Tikiu šiandien mes esame panašioje situacijoje. Religinės detalės nėra labai svarbios, svarbu kas vyksta mūsų širdyse, kas teka mūsų venomis? Ant kokių mūro sienų mes budime? Ar Viešpats saugo drauge? Kokius namus mes statome? Juk visi dalyvaujame Dievo namų statyboje. O kaip kitaip pavadinti Dievo bažnyčią? Tikintieji yra vadinami gyvaisiais akmenimis: Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. ( I Pet 2,5) Yra kažkas kas priimtina ir kas ne. Tai ką mes kuriame savo rankomis privalo sukurti saugų būstą nuskriaustiesiems, iškankintiems nuodėmių. Namai yra saugūs, kai jose vykdomas Dievo teisumas. Namai turi ateitį, kai yra tęstinumas. Mozės įstatymas garantavo tautos tęstinumą.
Namai yra saugūs, kai juose yra vaikų, kurie pratęs tėvų misiją. Vaikai iš tikrųjų yra VIEŠPATIES dovana, įsčių vaisius – palaiminimas. 4 Lyg strėlės galiūno rankoje  yra jaunystėje žmogui gimę sūnūs. 5 Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių; jis niekad nebus nugalėtas, kai susikirs su priešais vartuose. Tautos tęstinumas labai priklausė nuo palikuonių. Taip ir šiandien, mūsų visuomenės ateitis priklauso nuo dabarties jaunimo. Todėl mes turime budėti, kad jie būtų vedami tinkamu keliu. Jėzus sakė: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“.

38 Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, 39 užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. 40 Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“. 41 Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. 42 Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. 43 Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. 44 Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mark 12:38-44)

Turbūt nereikia stebėtis, kad Jėzus kristus paliečia amžinas žmogaus saugumo temas. Dievo Žodis aiškiai moko kokia yra bet kurios valdžios užduotis. Jėzus prabilo apie teologus, kurie mėgo teologiją ne dėl pačios teologijos, ne dėl meilės Dievui, bet dėl garbės žmonių akyse. Viešpats perspėja: „saugokitės tokios religinės valdžios“. Jos nesuteiks jums saugumo. Kartais žmonės, skaitydami šias eilutes labai mėgsta atkreipti dėmesį į liturginius drabužius, bet ne darbužiuose problema. Problema, kad šios valdžios, turėjusios užtikrinti saugumą visuomenės silpniausiems, atvirkščiai, tesirūpino savo gerove. Saugokitės! Bet kokia valdžia, kuri nesirūpina nuskriaustaisiais yra pasmerkta. Su ja nesaugu.

Bet įdomus dar vienas dalykas. Morkus pasakoja apie Jėzų, sėdintį prie aukos skrynios. Jis stebi kaip turtingieji gausiai aukojo. Taip, lengva aukoti gausiai kai turi perteklių. Netgi tai kas atlieka yra labai daug. Bet mokiniams pamokyti, Jėzus pasirenka suvargusią našlę. Ji turėjo įprotį aukoti. Ji kažkada turėjo vyrą, greičiausiai neturėjo vaikų, nebuvo kas ja pasirūpintų. Bet jos ištikimybė Dievo priesakams išliko. Jos neturtas netrukdė jai aukoti. 

Kokia pamoka? Jeigu tu esi saugus finansiškai, smagu. Bet nepamiršk, kad tu esi Dievo įrankis suteikti saugumą kitiems. Taip Viešpaties sutvarkyta. Nesijauti saugus, ar atidavei save Dievui, ar jis yra tavo vedlys? Ar turi Jėzų, kad užtartų tave dangaus aukštumose? Ne, tai ko delsi? 

sekmadienis, spalio 28, 2012

Sekmadienio pamokslas "Neviltis"

Atsiųsti garso įrašą


Jon 11,1-44
Šioje savaitėje pasaulis minėjo visų šventųjų ir mirusiųjų dienas. Ar tai vilties ar nevilties dienos? Kokius jausmus sužadina kapinės?

I. Mirtis yra blogai. Mirtis yra tamsa. Mes krikščionys kartais labai lengvai kalbame apie mirtį, nes tikime pažadais. Kartais trokštame mirties kai mums sunku, bet paklausykime ką senovės šventieji apie ją rašo:
“Juk žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus nepranoksta gyvulio, nes visa tai migla.20 Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių, ir abu į dulkes sugrįžta. 21 Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas leidžiasi žemyn, į žemę? 22 Tad suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip rasti pasitenkinimo savo užsiėmime, nes tai jo dalia. Kas įgalins jį pamatyti, kas bus po jo? (Mok 3,19-22)

 Iš tikrųjų žmogus gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu!5 Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. 6 Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule.

Kaip matome, senovės šventieji nesižavi mirtimi. Mokytojo knygos autorius pažįsta Dievą, jis ne kartą yra minimas. Bet akivaizdu, kad mirtis yra visiškai nelaukiamas svečias. Kodėl taip?, juk jie žinojo apie gyvenimą su Dievu? Akivaizdu, kad mes sukurti gyventi, o ne mirti. Dievas yra nemirtingas, kaip ir mes. Mes turime Dievo sėklą savyje, jo dvasia įkvėpė gyvenimą. Kuo artimiau vaikščiojame su Dievu, tuo labiau norime gyventi.

Mirtis negali būti geidžiama. Taip, esame mirtingi, nes nusidėjome. Negalime džiaugtis amžinuoju gyvenimu žemėje, nes esame nepajėgūs išsaugoti santykių su Dievu. Taip, nes Adomo ir Ievos istorija tai visada primena. Du tobuli žmonės neišsaugojo santykių su Dievu, nepakluso, sugriovė pasitikėjimą, prarado privilegijas vaikščioti drauge, atskyrė save nuo amžinos palaimos vietos – Rojaus. Nuo šiol žmogus ieškos rojaus, bet vienas  jo niekada neras. Nes tikra pilnatvė įmanoma tik susitaikius su Kūrėju per Jėzų Kristų. Bet mes esame liudytojai, kad netgi tikėdami Kristų, žmonės nemoka vaikščioti su Dievu koja kojon. Esame lyg migloje, klumpame ir nerimaujame, pergyvename ir priekaištaujame Dievui...

II. Prisiminkime Lozoriaus mirtį ir prisikėlimą... Jon 11. Žinote šią istoriją. Jėzus turėjo draugų -  Morta, Marija, Lozorius. Jėzus žinojo, kad Lozorius serga, bet jis delsia, neina jo gydyti. Palaukęs pora dienų iškeliauja ir aišku, randa Lozorių mirusį ir begulintį kape jau 4 dienas. Čia jį pasitinka Morta (ta pati kuri moka šeimininkauti), ji pradeda priekaištauti:

Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. 22 Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ 23 Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ 24 Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ (21-24)
Ir Marija prideda:  O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“
Ir dar kiti: 37 O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“…

Tai nevilties, bejėgiškumo žodžiai. Mirtį lydi priekaištai. Jos akivaizdoje mes gyvieji jaučiamės kalti. Prisimename ko nepadarėme, o galėjome. Mūsų akivaizdoje iškyla neišspręsti santykiai, apmaudžios situacijos... Mes galime pulti į visišką depresiją, kaltinti kitus, kurie galėjo kažką padaryti, tačiau nepadarė. Neviltis. Tokia yra daugelio būsena be sutaikinimo ir išvadavimo.

Šios moterys yra kiti mokiniai yra žmonijos nevilties pavyzdys. Jos nieko negalėjo padaryti. Taip, jos pašaukė Jėzų, bet jis neatėjo tada kada reikėjo, jos nusivylusios. Kaip dažnai ir mes turime planų ir žinome kaip kiti turi gelbėti mus ir mūsų artimuosius. Mes netgi mokame priekaištauti ir Dievui bei bet kokiai kitai valdžiai. Ir tai nepadeda. Ar ne? Tas dvokas neapleidžia... Nėra baisesnio tvaiko, kaip irstančio gyvūno kvapas. Jis veja mus šalin nuo tos vietos. Kaip apgailėtina, kad daugelis yra apsėsti nevilties. Ji tokai neišvengiama, kaip mirtis. Bet mes skaitome istoriją, kuri skatina mus pakeisti nusistovėjusią smarvę...
Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. 42 Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“

Jėzus yra sujudinamas, susigraudina, verkdamas jis pasuka link kapo. Nepasiduoda įkalbinėjamas, jo nejaudina, kad Lozorius jau dvokia. Malda pagarbinęs Tėvą, Jėzus galingu balsu paliepia Lozoriui išeiti...
Mes turime Jėzų, kurio Tėvas išklauso. Jeigu atrodo, kad tavęs neišklauso, tai yra Užtarėjas, kurio visada išklauso. Jis gali prikelti gyvenimui ir tikrai vilčiai. Bet mes privalome nebijoti ir nuristi dvokiančių kapų akmenis nuo širdies. Taip, yra kažkas ką tik Dievas gali padaryti, bet mes privalome nustumti tai, kad trukdo gyvybei prasiveržti.

Kas trukdo tau šiandien leisti Dievui tave prikelti? Ar bandei pašalinti tas kliūtis?
Kaip Tėvas norėjo, kad Lozorius gyventų, taip ir tu šiandien turi gyventi. Išgirsk Jėzaus balsą, išeik iš savo kapo. Nusimesk tuos šarvojimo drabužius, gyvenk...

Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką darai. 8 Tebūna tavo drabužiai visuomet šviežiai išskalbti, tenestokoja tavo galva kvapaus aliejaus! 9 Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias jis tau po saule suteikia, per visas trapias savo dienas! Tai tavo dalis gyvenime ir tavo triūse, kuriuo triūsi po saule. 10 Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokiõs veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui. (Mok 9,4-10)

28 Vienas Rašto aiškintojas, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“29 Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; 30 tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. 31 Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.“ 32 Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; 33 o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas.“34 Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.

 Geriau tai, ką akimis matai, negu tai, ką troškimu apčiuopi. Mok 6,9

penktadienis, spalio 26, 2012

Vyrų pusryčiai

Rytoj, spalio 27 šeštadienį 10 val. Renkamės Vyrų pusryčiams. Kaip visada atsinešame užkandžių.

ketvirtadienis, spalio 18, 2012

| po vienu stogu |: Sakralinių šokių seminaras "Talita kum-šok!"

| po vienu stogu |: Sakralinių šokių seminaras "Talita kum-šok!": Aramėjiškai Jėzaus pasakyti žodžiai mirusiai Jayro dukteriai „Talita kum!” (Mk 5, 41) reiškia „mergaite, kelkis!”. Jais yra kviečiama atsi...

JohnUpton pamokslo VIZIJA XXI AMŽIUI konspektas


Dr. John Upton pamokslas, pasakytas 2012.rugs.27 d. Elstalyje Berlynas.


Manęs paprašė paruošti pamokslą apie viziją XXI amžiui. Kaip galima surasti viziją visiems, kai mes esame iš tiek daug skirtingų tautų ir kultūrų? Aišku aš galiu viltis, kad mes būsim didesni, o mintys bus aukštesnės. Tikiuosi, kad charakteris bus tobulesnis, kad mūsų gailestingumas bus platesnis ir apglėbsim daugiau. Viliuosi, kad dvasinigumas bus gilesnis. Juk Dievo meilė išlaisvino mus tokiam gyvenimui.
Kas mums trukdo? Viskas pasaulyje trukdo. Mes paveldime negilią meilę. Pasaulis yra negilus ir gimdo negilius žmones. Negilūs žmonės negiliai mąsto, turi negilias perspektyvas. Daro negilią  politiką, ir visa tai pagimdo negilias bažnyčias. Aš stebiuosi kiek bendro mes turime negilume. Negilus mąstymas yra užkrečiamas. Bet mes turime didesnį tikslą.

Paklausykim Pauliaus maldos: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės. (Ef 3,14-21)

Kaip augsime ilgyje plotyje ir aukštyje ir Dievo supratime. Kaip?
Pamenu kartą Duke universitete  vyko regioninis baptistų susitikimas. Ten kalbėjausi su dekanu. Paklausiau koks profesorius jo universitete buvo labiausiai įdomus. Jis paminėjo vieną žinomą ateistą. Tas žmogus buvo pasaulio žinomas ekonomistas ir parašė labai gerai parduodamą ekonomikos studijų knygą. Jo seminaruose susirinkdavo daugybė žmonių. Sutikau šį žmogų ir paklausiau kodėl esi čia? Jis sakė esąs ateistas nes bažnyčios nebe tos kaip buvo. Buvo laikas, kai buvo alkis pasaulyje, jūs siuntėte žmones ten su biblijomis, jie mokė varguolius ūkininkavimo, suteikdavote žinių kaip išmaitinti save. Jie sirgo, jūs siuntėte gydytojus ir seseles. Jūs Statėte klinikas. Kai jie keliavo pasiimdavo Biblijas ir savo vertybes. Jei kažkur nebuvo išsilavinimo įstaigų, jūs statėte universitetus ir mokyklas. Norėčiau paklausti: „kodėl  nustojote taip daryti? Juk pačios geriausios Armijos neišgelbės nuo ekstremistų. Sankcijos valstybėms nepadės. Joms ekonomika neįdomi. Jie domisi vertybėmis. Taigi atsakymas yra vienas - bažnyčia. Ir noriu klausti, kodėl praradote savo misija? Kodėl susikoncentravot tik prie savo asmeninių poreikių? Palikote vakuumą pasaulyje ir pasaulis moka kaina už tą tuštumą. Dabar toje terpėje ekstremistai stato mokyklas, ligonines ir skleidžia savo vertybes. Kodėl bažnyčios prarado tą viziją? Šiandienos pasaulis dabar moka kainą už tai...“
O kaip mes jaučiamės? Nežinau kaip jūs? Bet turbūt sąžininga, mes tikrai palikome vakuumą pasaulyje ir klausimas ar kažką ruošiamės keisti? Kaip užpildyti tą tuštumą.? Man patinka Jėzaus rankos. Biblijoje apie jas labai dažnai kalbama. Jo rankos statė pastatus, ne tik baldus. Bet kokios jos buvo stiprios!, jomis jis galėjo apklabinti vaikus, pakelti moterų veidus. Jo rankos visada atviros, maldingos... Man patinka prisiminti jo rankas. Ir nestebėtina, kad kankintojai turėjo prikalti tas rankas prie kryžiaus. Nes kažkokiu būsu to žmogaus širdis buvo jo rankose... Noriu paklaust jūsų, ką Jėzus savo rankose laikė daugiausia? Gal įrankius? bet Biblija apie tai nerašo. Gal Bibliją? Ne. Žinot ką? Duona. Duonos gabalėlis buvo dažniausiai jo rankose.  Jis žadėjo pastatyti karalystę  su duonos gabalėliu. Kiek kartų jis laikė duoną? Daug kartų apie tai parašyta Evangelijose. Tūkstančiai buvo maitinami, laužiama duona, ir ten ir ten... Kažkaip tas duos laužimas buvo kaip priminimas, kas jis toks. Tai Jėzus –gyvybės duona.
Gerai, noriu pateikti viziją dvidešimt pirmajam amžiui pagal Šventąjį Raštą.Paskaitykime Morkaus 6,34-44. Kai girdžiu šią istoriją susimąstau: ten kalbama ne tik apie duoną Jėzaus rankose. Istorijoje buvo panaudoti keturi veiksmažodžiai. Tai tikrai daugiau nei stebuklas. Jis moko mokinius kokie jie turi būti ateityje. Tai instrukcijos vadovams. Mums reikia šių keturių dalykų  -gestų.

Ima, palaimina, laužo, duoda.

Jėzus visada darė tą patį. Mes labai dažnai randame Jėzų prie stalo būryje žmonių . Štai Jis surenka šimtus, net tūkstančius, minia išalkusi, o mokiniai neramūs. Jėzus sako jiems: jūs pamaitinkit žmones. Mokiniai atsako: „oi, juk mes neturime resursų“. Ar girdime save? Negi mes taip nesakome? Jėzus taria: nagi pažiūrėkit ką turite? Surandami keli kepalėliai duonos ir žuvelės. Jonas nurodė, kad berniukas turėjo atsinešęs sau užkandėlės. Ir Jėzus paėmė, palaimino, laužė, davė. Ką Jėzui reiškė imti? Man tai reiškia, kad Jėzus ima viską ką pasiūlome. Nesvarbu kaip paprasta, pigu… Jis ima viską ką jam duodame. Jis nesirenka. Ko nori? Ar kokio mažo mano gyvenimo gabalėlio? Negi tu nori negyvų žuvies akių? „Taip, noriu“ – sako Jėzus. Mes žiūrime per žemai. mums reikia pamatyti potencialą. Jėzus sako: -„duok ką turi“. Neatsikalbinėk, bet duok ką turi.
Zimbabvėje sutikau kažkokį vyriškį iš vakarų. Jis sakė kad esąs ne misionierius, ne pastorius, o automechanikas. Jis sakė: "Ai mano pastorius išsiuntė, jis sakė reikia vykt į misijos kelionę". Tada tam vyrukui pasiūliau keliauti kartu. Mes skridome tokiu lėktuvu, kad jo maldos gyvenimas tikrai buvo pagerintas. J Viename mieste apsilankę ligoninėje  supratome, kad ligoninėje buvo sugedę inkubatoriai. Ligoninė neturėjo  technikų remontui, tiesiog išmesdavo juos ir viskas. Jų kūdikiai mirdavo, nes trūko inkubatorių. Tai pamatęs, tas automobilių mechanikas paliko mus ir nuėjo pas šalia buvusius automobilių meistrus. Ir žinot ką, jie sumeistravo inkubatorių iš autodetalių! Dabar tą inkubatorių gali pataisyti bet koks vietinis mechanikas. Aš supratau viena: reikia pamatyti žmonėse didesnį potencialą. Aš permasčiau, kad tas automechanikas buvo vertingesnis ne aš. Kiek mūsų bendruomenėje tokių žmonių? Jėzus sako: „duok man ką turi… „

Kitą istoriją pasakoja brolis John iš Šiaurės Airijos:

Vieno miesto centre buvo bažnyčia. Aplinkui bažnyčią atsirado labai daug naktinių barų, kavinių, restoranų. Bendruomenė seno ir sekmadienio ryto pamaldos buvo problematiškos. Nes miesto žmonės po tų naktinių lėbavimų viską aplinkui apdergdavo.  Visa bažnyčios aplinka tapo išviete. Diakonams kiekvieną sekmadienio rytą reikėjo viską išplauti. Neapsikentę diakonai pasitarė ir nusprendė aplink maldos namus, pastatyti sieną. Šią mintį iškėlė bendruomenės susirinkime. Ir kai reikėjo nuspręsti, viena senutė pasakė: o kodėl mums nepastatyti tualetų? Pastorius ir diakonai nieko negalėjo atsakyti. O kas juos prižiūrės sekmadienio naktį? Tai ta pagyvenusi moteris atsakė: „aš prastai miegu, galėčiau prižiūrėti tuos tualetus". Taigi pastatė tuos tualetus, jie buvo atidaryti ir gyvenimas pasikeitė, atsirado galimybė patarnauti tiems vargšams lėbautojams, žmonės buvo paliesti tokio gesto, pradėjo domėtis bažnyčia, kuri pastatė viešuosius tualetus. Bendruomenė auga…

Antras Jėzaus gestas - palaiminimas.

Jeigu Jėzus paima duona ir žuvį savo tikslui,  jis gali palaiminti bet ką. Mums reikia daugiau tikėjimosi iš savo tikėjimo. Kaip mažai mes iš Dievo tikimės. Dažnai daugiau kalbame ką turėjome, o ne tai ką Dievas darys. Mums reikia pasitikėti, kad pragaro vartai nenugalės bažnyčios. Dievas palaimins. 1949 m . Kinijoje sunaikintos visos bažnyčios, tikintieji ištremti. Knygos sudegintos. Keturios moterys pasiultė vieną jaunuolį mokintis. Baigęs studijos, sugrįžęs pas jas paklausė: kuo galiu padėti? Bet jos paprašė joms surasti Bibliją. Kai jis atnešė, neatsargiai paklausė gal dar kuo galėčiau būti naudingas?. Tada jos paprašė joms paskaityti, nes jos nemokėjo. Jaunuolis skaitydmas buvo pakaltintas ir įtikėjo. Tapo pastoriumi. kai lankiausi jo bažnyčioje sekmadienį ten susirinko 21 tūkst. tikinčiųjų...

„Duok ką turi, aš paiminsiu“...

Trečio gesto mes nemėgstame.

Jėzus sulaužė duoną. Tai buvo būtina. Netgi Jėzus turėjo būti sulaužytas. Dievas turi mus sulaužyti. Žiauru, bet širdis yra nenaudinga kol ji nesulaužyta ir neatverta. Mums reikia sulaužytų gyvenimų. Dievui reikia sulaužyti mūsų širdis, mūsų materializmą, mūsų nostalgiją praeičiai, sulaužyti santykius, širdis, vėl ir vėl. Čia ne bausmė, tai Dievo darbas. Nes kai jis laužė mus, jis atvėrė. Kai esu sulaužytas, aš esu laisvas tapti tikru mokiniu.

Jei leidžiam Dievui sulaužyti širdis, tada davimas (ketvirta) prasideda ir tūkstančiai pamaitinami. Jėzus bandė pamokyti savo mokinius ir mus dvidešimt pirmame amžiuje. Kiek liko trupinių? Dvylika. Po vieną mokiniui, kuris sakė iš kur imsim duonos valgyti. Petrai, neškis krepšį ir pavalgyk. Mes turime ko reikia, duokime ką turime ir Dievas tai panaudos. Tai daugiau nei vizija tai pažadas.

Amen.

sekmadienis, spalio 14, 2012

Sekmadienio pamokslas. Morkaus 10,17-31


Atsiųsti audio įrašą


"Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ 18 Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.19 Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ 20 Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ 21 Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ 22 Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto."




antradienis, spalio 02, 2012

Pastoriaus John Upton pamokslas, pasakytas Berlyno Steglitz Baptistų bažnyčioje

Audio įrašas. Pamokslauja John Upton, Pasaulinio Baptistų Aljanso (Baptist World Alliance) prezidentas. Berlnyno Steglitz Baptistų bažnyčia 2012.09.30. Pamokslas anglų kalba su vertimu į vokiečių kalbą. Rekomenduoju paklausyti.

Nuoroda čia


antradienis, rugpjūčio 21, 2012

ketvirtadienis, gegužės 31, 2012

Naujienos | Evangelinis Biblijos institutas

Naujienos | Evangelinis Biblijos institutas


Svečiuose Ukmergės baptistų bendruomenės ...

Irmantas Pinkoraitis pradėjo su jumis bendrinti Irmantas Pinkoraitis įrašą.
Irmantas Pinkoraitis
Svečiuose Ukmergės baptistų bendruomenės delegacija
Peržiūrėti arba komentuoti Irmantas Pinkoraitis įrašą »
„Google+" bendrinimą žiniatinklyje paverčia panašesniu į bendrinimą realiame gyvenime. Sužinokite daugiau.
Prisijungti prie „Google+"
Gavote šį pranešimą, nes Irmantas Pinkoraitis pradėjo tai bendrinti su vntbb.2012@blogger.com. Atsisakyti šių el. laiškų prenumeratos.
Negalite atsakyti į šį el. laišką. Peržiūrėkite įrašą ir pridėkite komentarą.

Dr. Calvin Pearson seminarai

Kviečiame jus ir jūsų bažnyčios žmones sudalyvauti šiame seminare rugpjūčio 20-23 d.
Kadangi dalyviams ruošime pietus, labai prašome, kad apie savo dalyvavimą praneštumėte pastoriui Steve Davis sjdavis@pobox.com iki liepos 31 dienos.

Dievo palaimų jums!
Robertas Peteraitis, diakonas
Vilniaus "Malonės" baptistų bažnyčia, Verkių g. 22


trečiadienis, gegužės 30, 2012

Trečiadienio pamokslas (dalinasi svečias iš Ukmergės Kęstutis Kulakauskas)

Atsiųsti audio įrašą


7 Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. 8 Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. 9 Argi atsiras iš jūsų žmogus, kuris savo vaikui, prašančiam duonos, duotų akmenį?! 10 Arba jeigu jis prašytų žuvies, nejaugi paduotų jam gyvatę?11 Tad jei jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų dangiškasis Tėvas duos gera tiems, kurie jį prašo.
12 Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai. (Mato 7)

sekmadienis, gegužės 13, 2012

Sekmadienio pamokslas (2012 05 13) Jono 9.



Atsiųsti audio įrašą.


1 Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. 2 Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, jis pats ar jo tėvai, - kad gimė neregys?“ 3 Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai.
4 Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. 5 Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“
6 Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ (Išvertus Siloamas reiškia „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. 8 Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ 9 Vieni sakė: „Tai jis.“ Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus.“ O jis atsakė: „Taip, tai aš.“ 10 Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ 11 Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti.’ Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau.“ 12 Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau.“
13 Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. 14 O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. 15 Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu.“ 16 Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo.“ O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutapo. 17 Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas.“
18 Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus 19 ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ 20 Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. 21 O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegul kalba už save.“ 22 Tėvai šitaip pasakė bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. 23 Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį.“
24 Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis.“ 25 Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ 26 Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ 27 Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ 28 Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes ­ Mozės mokiniai. 29 Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome.“30 Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! 31 Žinome: Dievas nusidėjėlio neišklauso, bet jei kas yra pamaldus ir vykdo jo valią, tokį išklauso. 32 Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! 33 Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“ 34 Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. 35 Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ 36 Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ 37 Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba.“ 38 Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“ ir parpuolęs pagarbino jį.39 O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų.“ 40 Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“41 Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ‘Mes neakli!’ - Taigi jūs kalti. (Jon 9)

sekmadienis, kovo 04, 2012

Sekmadienio pamokslas (dalinasi brolis Henrikas)

Mk 8, 31-38

31 Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. 32 Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė jį drausti. 33 Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“

34 Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. 35 Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. 36 O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei? 37 Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!38 Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“

trečiadienis, vasario 29, 2012

Trečiadienio pamokslas (2012 02 29)

Jono 17, 1-7

1 Tai pasakęs, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo:

„Tėve, atėjo valanda!

Pašlovink savo Sūnų,

kad ir Sūnus pašlovintų tave

2 ir ­ tavo duota galia į visus žmones ­

teiktų amžinąjį gyvenimą

visiems, kuriuos jam esi atidavęs.

3 O amžinasis gyvenimas ­

tai pažinti tave,

vienintelį tikrąjį Dievą,

ir tavo siųstąjį Jėzų ­ Mesiją.

4 Aš tave pašlovinau žemėje,

atlikdamas darbą,

kurį buvai man davęs nuveikti. 5 Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save

ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs

dar prieš atsirandant pasauliui.

6 Aš apreiškiau tavo vardą žmonėms,

kuriuos man davei iš pasaulio.

Jie buvo tavo,

o tu juos atidavei man,

ir jie laikėsi tavojo žodžio.

7 Dabar jie suprato,

jog visa, ką man esi davęs,

iš tavęs kyla.

8 Tavo man patikėtus žodžius

aš perdaviau jiems,

o jie priėmė juos ir tikrai pažino,

kad esu iš tavęs išėjęs;

įtikėjo, kad esi mane siuntęs.

sekmadienis, vasario 19, 2012

Sekmadienio pamokslas (dalinasi svečias Anthony Peck, Europos Baptistų Federacijos generalinis sekretorius)

Jeremijo 29, 1-15

1 Štai žodžiai laiško, kurį pranašas Jeremijas pasiuntė iš Jeruzalės seniūnams, išlikusiems tarp tremtinių, kunigams, pranašams ir visiems žmonėms, kuriuos Nebukadnecaras buvo ištrėmęs iš Jeruzalės į Babiloną. 2 Tai įvyko po to, kai karalius Jechonijas ir karalienė motina, dvariškiai, Judo ir Jeruzalės didžiūnai drauge su amatininkais ir kalviais buvo išvesti iš Jeruzalės. 3 Laišką jis pasiuntė per Šafano sūnų Eleasą ir Hilkijos sūnų Gemariją, kuriuos Judo karalius Zedekijas siuntė į Babiloną pas Babilono karalių Nebukadnecarą. Laiške buvo rašoma:

4 „Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas, visiems tremtiniams, ištremtiems iš Jeruzalės į Babiloną: 5 ‘Statykitės namus, įsikurkite. Veiskite sodus, valgykite jų vaisius. 6 Veskite žmonas, gimdykite sūnus ir dukteris, ieškokite žmonų savo sūnums ir leiskite dukteris už vyrų, kad ir jiems gimtų sūnūs ir dukterys. Jūsų privalo tenai daugėti, o ne mažėti. 7 Rūpinkitės gerove miesto, į kurį jus ištrėmiau, ir melskitės už jį VIEŠPAČIUI, nes jo gerovė ­ jūsų gerovė.’

8 Taip kalba Galybių VIEŠPATS, Izraelio Dievas: ‘Nesiduokite suvedžiojami pranašų, esančių su jumis, nei savo žynių. Nekreipkite dėmesio į sapnus, kuriuos jie nuolat sapnuoja. 9 Ką jie pranašauja jums mano vardu, tai melas! Aš jų nesiunčiau!’ ­ tai VIEŠPATIES žodis.

10 Taip kalba VIEŠPATS: ‘Tik pasibaigus septyniasdešimt Babilono metų, aplankysiu jus ir įvykdysiu savo malonės pažadą sugrąžinti jus į šią vietą.11 Laiduoju tikrai žinąs, ką užsimojau dėl jūsų, ­ tai VIEŠPATIES žodis, ­ dėl jūsų gerovės, o ne dėl žalos! Noriu jums suteikti vilties sklidiną ateitį. 12 Kai jūs šauksitės manęs, kai ateisite ir kreipsitės į mane malda, aš jus išklausysiu.13 Kai manęs ieškosite, rasite mane. Taip, jeigu visa širdimi manęs ieškosite,14 rasite mane čia pat, su jumis, ir aš jus sugrąžinsiu į jūsų kraštą, ­ tai VIEŠPATIES žodis. Aš surinksiu jus iš visų tautų ir visų vietų, kur tik jus išblaškiau, ir sugrąžinsiu į tą vietą, iš kurios ištrėmiau’, ­ tai VIEŠPATIES žodis.

sekmadienis, vasario 12, 2012

Sekmadienio pamokslas (2012 02 12)

Fil 4, 4-7
4 Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! 5 Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! 6 Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. 7 Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.