Jei reikia girtis (nors iš to jokios naudos) , eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų. Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir žinau, kad šitas žmogus ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti. Štai tokiu žmogumi pasigirsiu, o savimi nesigirsiu, nebent savo negaliomis. Jei panorėčiau girtis, nebūčiau neprotingas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi.
„Mes,
stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. 2 Kiekvienas
mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai. 3 Juk
ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs.
4 O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad
ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. 5 Ištvermės ir
paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties Kristaus Jėzaus
pavyzdžiu, 6 kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą,
mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus
jus priėmė, Dievo garbei.
1)Mes, stiprieji, turime
pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Skaitant tokią
Rašto dalį iškyla daug klausimų. Paulius buvo žodžio meistras. Jis buvo dažnai
nesuprastas. Tačiau nesupratimas yra ne kliūtis augimui. Jėzus Kristus buvo
dažnai nesuprastas taip pat. Ir jis sakė, kad daug palyginimų apie tai. Jei
nesupranti Dievo Žodžių, tai kažką reiškia. Kai nesupranti Dievo žmonių, tai
taip pat kažką reiškia. Aišku, mes galime gūžtelėti pečiais ir nueiti į šalį.
Tačiau ar galime bendruomenėje gyventi nesuprasdami vienas kito? Ar galime
kasdien leisti laiką šeimoje ir nesuvokti ko nori vyras, žmona, vaikai ar
tėvai? Viešpats labai nuostabiai mus sukūrė. Jis davė mums protą, kad juo naudotumėmės.
Kokie mes esame
žmonės, ar tokie, kurie auga savo mąstyme ar tokie, kurie užstrigę savo
įsitikinimuose ir nenorime nieko keisti? Vargas tokiam žmogui, kuris nieko
nenori keisti savo įsitikinimuose. Toks žmogus praranda artumo su Kristumi
jausmą. Jis neleidžia, kad KRISTUS transformuotų ir reformuotų jo gyvenimą.
Apaštalas Paulius
prabilo apie stipriuosius ir silpnuosius. Kokie esame? Kokiais kriterijais
remiantis mes galime sakyti, kad esame stiprūs, o kitas yra silpnas? Turbūt
atsakymas randamas nukreipiant dėmesį ne į dalykus, kurie apibūdina stiprybe ar
silpnybę, bet į tai, kiek mes pataikaujame sau. Mes privalome pakęsti
vienas kitą. Kada reikia pakęsti vienas kitą? Visada. Kodėl mes neturime
kantrybės vienas kitam? Todėl, kad sau pataikaujam. Ką reiškia sau pataikauti? Tai
mastymas, veiksmai, darbai, kurie neša naudą tik tau, tai yra sau. Mes
privalome pakęsti tai kas mums atrodo yra silpnumo požymiai. Paulius sako, kad
silpnas valgo tik daržoves. Kitam gali atrodyti, kad žmogus, kuris gerią vyną
yra silpnas (ir atvirkščiai). Kaip bebūtų, privalome pakęsti vienas kitą. Mes
privalome pakęsti vienas kito „išdaigas“, kaip tėvai pakenčia savo vaikų
išdaigas. Mes privalome pakęsti vienas kitą kaip Kristus pakentė nusidėjėlius.
Juk esame Jo mokiniai. Kristus pakentė net Judo artumą. Juk mes nežinome ką
daro Dievas vieno ar kito brolio ar sesers širdyje...
2)Kiekvienas mūsų
tesirūpina būti artimui
malonus jo labui ir pažangai. Kuo mes turime rūpintis bendruomenėje? Paulius
jau aiškiai sakė, kad ne savimi. Jei nebemoki rūpintis avimi, tada kuo
rūpinsies? Aišku, kad kitais. Kristus atėjo, kad išlaisvintu mus nuo savęs
pačių. Kad išlaisvintų mums nuo baimės. Mums atrodo, kad kažką vertingo
prarasime, jei atsisakysime kažkokių savo įpročių dėl kito gerovės. Kristaus mokinys
yra pašauktas rūpintis kitais. Jėzus labai vaizdžiai drąsino nesirūpinti
savimi. Jis ragino pažiūrėti į paukščius ir lelijas. Paukščiai netupi sudėję
sparnų, kažką visada veikia, todėl ir turi maisto pakankamai. Žmogus neturi
sėdėti sudėjęs rankų, ir turės maisto pakankamai. Susirūpinimas nepadės. Tik
tada liks laiko pasirūpinti kito gerove, kai paliksi savo rūpesčius. Mes
privalome būti vienas kitam malonūs ne iš mandagumo. Bet dėl kito ugdymo: „jo
labui ir pažangai“. Jei kas nors ant tavęs šaukia - tu laikaisi tyliai, kad
rėksnys būtų sugėdintas.
Nėra lengva būti
maloniam tiems, kurie tau nieko negali tau duoti... Lengva būti maloniam, kai
tu nori ką nors gauti. Tačiau tai yra veidmainystė ir šališkumas apie kurį
kalba Jokūbas. „Mano broliai, nesutepkite
mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis“.
(Jok 2,1)
Ir dar viena
pastaba:Kiekvienas privalo rūpintis būti malonus. Nėra jokio skirtumo kas esi:
pastorius, diakonas, giedorius, mokytojas, vaikas ar suaugęs, ką tik įtikėjęs
ar seniai, vyras ar moteris. Visi privalome rūpintis būti malonūs!!! Kristaus Evangelija ragina mus mylėti savo artimą. Ar
tai nėra meilės dalis būti maloniais kito labui? Taip. Todėl nereikia stebėtis,
kad visi kviečiami dalyvauti malonumo darbuose.
3)Juk ir Kristus
gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų
keiksmai krito ant manęs. Apaštalas
Paulius ne iš savęs kalba. Jis yra Kristaus mokinys, todėl iš Kristaus kyla jo
visa teologija ir gyvenimo būdas bei mąstymas. Kristus gyveno ne savo
malonumui. Ką reiškia ne savo malonumui? Tai reiškia, kad jis tapo lyg skydas,
pridengiantis žmogų. Žmonės keikė Dievą, jis prisiėmė kirčius. Gyventi ne savo
malonumui, tai sugebėti priimti net neteisingus kaltinimus ir kovoti ne
pasaulio metodais, bet dieviškai – sukrauti žarijas ant galvos, pamaitinant,
aprengiant, laiminant.
4)O visa, kas kitados
parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume
vilties. Ar
ne apie tai kalba visas Raštas? Kiek nuostabių pamokančių istorijų Viešpats
išsaugojo Senojo Testamento puslapiuose? Kiek keistų ir stebuklingų įvykių
Dievas paliko mums apsvarstyti ir būti padrąsintais. Viskas kas parašyta yra
naudinga. Nėra nei vienos Biblijos knygos, kuri nebūtų naudinga. Nuo Pradžios
iki Malachijo knygos, viskas yra mums, kad mes turėtume ištvermę. Taip, mums
labai reikia ištvermės būti maloniais vienas su kitu. Mums reikia paguodos
gyvenime. Kai rūpiniesi būti malonus visiems, dažnai patiri daug nuostolių,
todėl Dvasios paguoda labai reikalinga. Kai pats kitus guodi, kas tave paguos
geriausiai, jei ne tavo Viešpats?
Ir ne tik tai,
Paulius sako, kad mums reikia vilties. Norint rūpintis kitais reikia
vilties. „Meilė viskuo viliasi.“ Jei ne viltis, mes nebūtume Kristaus
mokiniais. Dėl amžinojo gyvenimo (prisikėlimo) vilties, mes randame jėgų
paklusti Jėzaus Kristaus įsakymams. Kodėl mes dažnai prarandame viltį? Todėl,
kad neturime kantrybės ištvermingai klausyti ką sako Biblija ir nesirūpiname
prisiminti Kristaus kelią. Mes esame palaminti, nes šiandien mokame skaityti
patys. Atsiverčiame knygą ir skaitome. Nuostabu. Ar skaitome su noru suprasti
ir paklusti? Ar klausomės pamokslų su imlia širdimi?
5)Ištvermės ir
paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties Kristaus Jėzaus
pavyzdžiu, 6 kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą,
mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Apaštalas Paulius dažnai linkėjo bažnyčioms
vienybės.Nuoširdus krikščionis nori
būti vienos minties. Dvasia, gyvenanti mumyse, ragina mus sutarti. Senoji
prigimtis, arba seni įpročiai žadina mumyse maištą ir murmėjimus. Mes galime
būti vienos minties, jeigu visi seksime Kristaus Jėzaus pavyzdžiu. Atrodytų
tokia paprasta tiesa, tačiau mes labai jai priešinamės. Mes turime nepamiršti,
kad tik būdami vienos minties Viešpatyje galėsime vienu balsu šlovinti DIEVĄ. O
juk mes norime jį šlovinti, ar ne? Šlovinimo esmė slypi ne tobulai atliktose
liturgijose, bet tikinčiųjų vienybėje pagal Kristaus pavyzdį.
6)Priimkite vienas
kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei. Ar mes priimame
vienas kitą? Ar įsileidžiame į savo gyvenimą? Ar leidžiame įtakoti ir netgi
pamokyti? Aš tikiu, kad priimti vienas kitą reiškia priimti besąlygiškai.
Priimti visą žmogų su jo tobulybėmis ir trūkumais, vargais ir džiaugsmais,
pertekliumi ir skolomis. Priimti – vadinasi pasišvęsti būti ištikimais. Nėra
lengva priimti nusidėjėlius, kad tai įvyktų reikia pastoviai žiūrėti į Kristų.
Jis viską darė Dievo garbei. Jis elgėsi teisingai su visais. Jis neatsižvelgė į
asmenį. Vienodi standartai galiojo ir muitininkui Matui, ir žvejui Petrui.
Kaip Jėzus priėmė
žmones? Jis kvietė juos sekti paskui save. Jis turėjo drąsos kviesti, nes
gyveno nepriekaištingą gyvenimą. Argi mes kviesime ką nors sekti mumis, jei
gyvensime slaptą gyvenimą? Ar norėsime, kad mus matytų dieną ir naktį 24/7? Ar
leisime kitiems būti su mumis? Ar leisime kitiems būti silpnais? Ar pakęsime?
1 Dovydas teiravosi: „Ar yra dar kas nors išlikęs iš Sauliaus namų, kam galėčiau parodyti savo ištikimą gerumą dėl Jehonatano?“ 2 Sauliaus šeimyna buvo turėjusi tarną, vardu Ciba. Jis buvo pašauktas pas Dovydą. „Ar tu esi Ciba?“ klausė Dovydas. Šis atsakė: „Tavo paslaugoms!“ 3 Karalius tarė: „Ar yra dar kas nors išlikęs iš Sauliaus namų, kam galėčiau parodyti ištikimą Dievo gerumą?“ Ciba atsakė karaliui: „Taip, dar yra Jehonatano sūnus sužalotomis kojomis.“ 4 „Kur jis?“ klausė karalius. Ciba atsakė karaliui: „Jis yra Lo Debare, Amielio sūnaus Machyro namuose.“ 5 Tada karalius paliepė atvesti jį iš Amielio sūnaus Machyro namų Lo Debare. 6 Atėjęs pas Dovydą, Jehonatano sūnus Mefi Bošetas išreiškė pagarbą, puldamas veidu į žemę. „Mefi Bošetai!“ tarė jam Dovydas. Jis atsakė: „Tavo paslaugoms!“ 7 Dovydas tarė: „Nebijok, nes tau tikrai parodysiu ištikimą gerumą dėl tavo tėvo Jehonatano. Atiduosiu tau visą tavo senelio Sauliaus žemę. Be to, tu visuomet valgysi prie mano stalo.“8 Puldamas kniūbsčias, šis tarė: „Kas tavo tarnas, kad tu rodytumei palankumą tokiam nustipusiam šuniui kaip aš?“
9 Tada karalius, pasišaukęs Sauliaus tarną Cibą, tarė: „Visa, kas priklausė Sauliui ir visiems jo namams, aš atidaviau tavo šeimininko vaikaičiui. 10 Tu bei tavo sūnūs ir tavo tarnai dirbsite jam žemę ir nuiminėsite derlių, kad tavo šeimininko vaikaitis turėtų iš ko gyventi. Bet tavo šeimininko vaikaitis Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo.“ Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų. 11 Ciba atsakė karaliui: „Kaip mano viešpats karalius įsakė, taip jo tarnas ir darys.“ Mefi Bošetas valgė prie karaliaus stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų.12 Mefi Bošetas turėjo jauną sūnų, vardu Michėjas. Visi gyvenę Cibos namuose tapo Mefi Bošeto tarnais. 13 Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje, nes visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo raišas abiem kojomis.