Adresas

Algirdo g. 48, Vilnius

sekmadienis, gegužės 30, 2010

Sekmadienio pamokslas "Viešpaties vakarienė" 2010 05 30


Laužti duoną Viešpaties atminimui



Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,19-20).

Ar mes savo bendruomenėse laužiame duoną Viešpaties atminimui? Toks klausimas turi gyventi širdyje, kad išliktume budrūs ir pasirengę duoti atsakymą kiekvienam. Mums labai svarbu suprasti, o jei suprantame, nepamiršti, ką Jėzus norėjo pasakyti tada. Nes Jėzaus „tada“ yra „dabar ir rytoj“. Ką darė pirmieji krikščionys, kai jie laužė duoną? kaip mes turėtume keistis, kad liktume klusnūs Evangelijai ir ištikimai skelbtume gyvąjį Jėzų Kristų ir jo karalystę?

Mes suprantame, kad šie įvykiai buvo „Paskutinės vakarienės“ metu. Nors iš tikrųjų tai nebuvo paskutinė vakarienė su Jėzumi. Juk Jis prisikels ir drauge su mokiniais dar susės prie bendro stalo. Tačiau dabar tai yra Paschos (Velykų) stalas. Kasmet žydai švęsdavo šią šventę, kad prisimintų išėjimą iš Egipto ir didį Viešpaties Dievo Jahves suteiktą išgelbėjimą.
Jėzus įsakė: „Tai darykite mano atminimui“. Ar Viešpats sakė, kad tai reikia daryti kasmetinės Velykų vakarienės metu? Tokia vakarienė buvo valgoma vieną kartą metuose. Tačiau mokiniai, kaip žinome, dalyvaudavo joje dažniau. Jie „tai darydavo“ kiekvieno valgymo drauge metu. Iš Naujojo Testamento Raštų matome, kad toks valgymas buvo labai svarbi tikinčiųjų gyvenimo dalis. Po Jėzaus prisikėlimo mokiniai, kurie keliavo į Emausą, nepažino Jėzaus tol, kol jis nelaužė ir nepalaimino duonos (Lk 23,30). Evangelijose kalbama, kad kiekvieną kartą, kai Jėzus po prisikėlimo pasirodydavo mokinių tarpe, jie valgydavo drauge. Lk 23,41-43 pasakojama, kaip išsigandę mokiniai nurimsta, pamatę Jėzaus žaizdas ir įsitikinę, kad Jis valgo ir geria kaip anksčiau. (Jie mat manė, kad Jis – tik šmėkla). Apie duoną ir žuvį  skaitome ir Jono aprašyme (Jn 21,9-13). Mokiniai rasdavo ramybę, kai susėsdavo valgyti kartu su Jėzumi. Tai natūralu: šeimos galva vietoje, visi broliai šalia. Viskas kaip anksčiau... Pažįstami jausmai? Visos pasaulio šeimos turi panašias tradicijas. Sueina tėvai, seneliai, vaikai ir vaikaičiai. Dalinamasi maistu, prisimenama praeitis, kalbama apie ateitį...

Po Sekminių Kristaus mokiniai pratęsė geras valgymo kartu tradicijas. Apie tai rašoma:

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų. Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų. Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2,42-47).

Mokiniai ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo, tai yra KRISTAUS mokslo. Tikras Kristaus mokinys privalo laikytis Mokytojo mokymo. Jėzus sakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane “ (Jn 10,27). Mokiniai ištvermingai laikėsi bendravimo. Jie buvo draugai dėl Jėzaus. Viešpats subūrė juos, ir jie suprato, kad tai amžina draugystė ir kad niekas negali jų išskirti. Jie meldėsi kartu. Meldėsi visur. Ir namuose, ir prie jūros, ir šventykloje. Nebuvo svarbu kur, nes Viešpats yra ten, kur du arba trys sutarę šaukiasi Jo vardo. Viešpats yra ten, kur vienišas mokinys dejuoja skausmuose. Mokiniai laužė duoną kartu, kitaip sakant, valgė kartu. Mokiniai dalijosi viskuo, kaip prie stalo dalijamasi visu maistu. Juk atsisėdęs prie bendro stalo niekas nesako, kad valgys tik šį ar kitą patiekalą, o kitus tegul valgo kiti. Prie bendro stalo nėra vietos savanaudiškumui, visi dalijasi viskuo. Taip ir kituose gyvenimo klausimuose mokiniai dalijosi viskuo. Tai buvo „natūralus bendro stalo draugystės pratęsimas“ (J.H. Yoder).

Mintis valgyti kartu neatsirado po Sekminių. Mokiniai trejus metus gyveno su Jėzumi. Jie buvo išplėšti iš namų situacijos ir vaikščiojo su Jėzumi. Jie pusryčiavo kartu, pietavo ir vakarieniavo drauge su Jėzumi. Kaip žydui kiekvienas valgymas buvo šventė ir Dievo šlovinimo metas, taip ir mokiniams buvimas su Jėzumi prie bendro stalo buvo šventė. Ar mes taip pat valgydami namuose ir svečiuose garbiname Dievą valgydami?
Kleopas ir jo draugas susitiko Jėzų kelyje į Emausą, bet Mokytojas buvo atpažintas tik valgymo metu. Kodėl? Todėl, kad Jėzaus laiminimo malda ir pagarba Viešpačiui buvo tokie gerai pažįstami mokiniams! Juk Jėzus  nuolat kartodavo Dievą šlovinančius žodžius: „Būk palaimintas, Dieve, Visatos Karaliau, nes dėl tavo gerumo mes galime dalytis šia duona!“ Kiekvienos žydų šeimos galva bendro valgymo metu taip laimindavo Viešpatį. Ir Jėzus tapo naujos šeimos galva. Jis dėkodavo už duoną, kaip kiekvieno izraelito namuose būdavo dėkojama už maistą bendrų vaišių metu. Tad nenuostabu, kad mokiniai laikėsi „duonos laužimo“ (valgymo) kartu.

Apaštalų darbuose skaitome, kad dėl maisto dalijimo problemų Bažnyčiai reikėjo padaryti pakeitimų netgi organizacijos - vadovavimo struktūroje. Turėjo būti užtikrinta, kad graikiškai kalbančios našlės gautų vienodą maisto dalį prie bendro stalo. Taip buvo pašaukti tarnystėn pirmieji diakonai.
O ar ne dėl valgymo su pagonimis buvo sušauktas vyresniųjų susirinkimas, apie kurį skaitome Apaštalų darbų 15 skyriuje? Mozės įstatymas liepė nesėsti prie vieno stalo su nusidėjėliais; fariziejų mokymas  iškraipė šį įsakymą, ir žydams buvo sunku apskritai sėdėti prie vieno stalo su ne žydu. (Tarsi tautybė rodo, kad esi nusidėjėlis!) Tapę Kristaus mokiniais, visi tapo nauja kūrinija, nauja šeima naujame pasaulyje. Visi pakluso naujai tvarkai, kurios šerdis - meilė artimui. Ir prie tokio bendro stalo galėjo sėsti kiekvienas ne dėl tapatybės su žydų tauta, bet dėl naujos tapatybės su Jėzumi.
Daug visokių išbandymų laukė bendruomenių prie bendro stalo. Paskaitykime, ką sako apaštalas Paulius:

„Todėl, mano mylimieji, sergėkitės stabmeldystės! Aš kalbu kaip nuovokiems; apsvarstykite patys, ką sakau. Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužiame, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas, nes mes visi dalijamės viena duona. Pažiūrėkite į žemiškąjį Izraelį: argi tie, kurie valgo aukas, nėra aukuro bendrininkai? Ką gi sakau? Ar kad stabams paaukota mėsa šį tą reiškia? ar kad ir stabas yra šis tas? Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties vaišių dalyviai ir demonų vaišių dalyviai. Nejaugi kurstysime Viešpaties pavydą? Gal esame už jį stipresni? „Viskas valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas valia!“ Bet ne viskas ugdo! Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam“ (1Kor 10,14-23).

Prie bendro stalo negalėjo būti kalbos apie stabmeldystę. Pirmojo amžiaus bendruomenės buvo apsuptos pagoniškų tradicijų. Žydams buvo sunku valgyti viską, ką valgydavo pagonys. Ar stabams paaukota mėsa buvo suteršta? Juk ji tik mėsa. Tačiau tikram žydui tai nebuvo tik mėsa. Mozės Įstatymo nuostatos tvinksėjo tikro žydo kraujyje. Kaip apaštalas Petras turėjo problemų, taip ir daugelis kitų tomis dienomis negalėjo ramiai valgyti visko, ką valgo iš pagonių tautų kilę mokiniai. Tačiau jiems reikėjo suprasti, kad tikroji stabmeldystė tūno kiekvieno širdyje. „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės“ (Ef 5,5). „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė (Kol 3,5). Prie bendro stalo nėra vietos godumui, kur kiekvienas skuba suvalgyti, kas jam labiau patinka. Godumas – mirties ženklas. Godumas – stabmeldystė. Korinto bendruomenėje buvo tokių problemų:

„Duodamas šiuos nurodymus, aš jūsų negiriu, nes jūsų susirinkimai išeina ne į gera, bet į bloga. Pirmiausia man teko girdėti, kad jums susirinkus kaip Bažnyčiai, tarp jūsų esama skilimų, ir aš iš dalies tuo tikiu. Juk turi pas jus būti atskalų, kad išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės. Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo Bažnyčią ir sugėdinti nepasiturinčius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už šitai nepagirsiu“ (1 Kor 11,17-22).

Duonos laužimas kartu turėjo atspindėti tikinčiųjų tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tačiau kai sėdintys prie bendro stalo tikintieji rūpinasi tik savo skrandžiu, jie paniekina Jėzų, kuris visada rūpinosi vargdieniais. Daugelis tradicijų šiandien pakliūva į panašius spąstus nesutardami, kiek taurių turėtų būti, kokią duoną vartoti (raugintą ar neraugintą), laužti ją ar jau sulaužytą dalyti. Visos šios kovos kursto savanaudiškumą ir atitolina nuo tikrosios duonos laužimo praktikos prasmės.

Sugrįžkime prie Luko aprašytų įvykių Apaštalų darbų knygoje. Pirmieji krikščionys ištvermingai laikėsi bendravimo (koinonia). Jie leisdavo laiką kartu. Jie atverdavo vienas kitam širdis. Jie išpažindavo nuodėmes ir spręsdavo pačius svarbiausius klausimus kartu. Jie darė tai natūraliai, nes taip buvo įpratę, sekdami Jėzumi trejus metus. Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi (Apd 2,44-47a). Tai buvo žodžio „bendravimas“ įsikūnijimas. Mes daug kalbame apie bendravimą, tačiau turime būti tikri, kad kalbame apie tą patį biblinį bendravimą. Biblinis bendravimas visada pagimdys džiaugsmą, patenkins poreikius, atsakys į klausimus, ugdys ir laimins.
Vienas  didžiausių krikščionių priešų bendruomenėje yra vienišumo manija. Velnias gundo tikinčiuosius atsiskirti nuo kitų (įsitikinimais, darbais, kalbomis) ir gyventi sau. Kristus kviečia prie savęs per bendruomenės gyvenimą. Šėtonas skaldo ir supriešina. Jis sukelia situacijas, kurios dažnai baigiasi tragedija, jeigu tikintieji nebudi. Kristaus mokiniai ištvermingai laikosi bendravimo. Aš tikiu, kad jei tikintis žmogus ištvermingai laikysis apaštalų mokslo, tai jis ištvermingai laikysis bendravimo bažnyčioje. Sušlubuoja gyvenimas pagal Kristaus pavyzdį – sušlubuoja sugebėjimas bendrauti su kitais broliais ir seserimis bendruomenėje.
Taigi, tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Kristus pakeitė jų požiūrį į gyvenimą. Jis pakeitė jų mąstymą apie medžiaginius dalykus. Jie žiūrėjo, kaip gali būti naudingi kitiems. Visa, ką turėjo, nelaikė savo nuosavybe. Jie buvo užsidegę ir pasirengę radikaliems veiksmams dėl brolių ir seserų bendruomenėje. Tokioje bendruomenėje negalėjo būti nė minties, kad kažkokiais veiksmais ar darbais galima išnaudoti brolius ir seseris savanaudiškiems (šėtoniškiems) tikslams. Toks bendravimas buvo draugiškas, padrąsinantis, patenkinantis socialines, taip pat ir emocines reikmes. Bendruomenėje buvo jautriai atsiliepiama į bet kokias brolių ir seserų reikmes.

Ištvermingai laikėsi duonos laužimo. Duonos laužimas buvo bendravimo dalis. Tačiau evangelistas Lukas paminėjo šią praktiką kaip Kristaus bendruomenės fundamentinį bruožą. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi“. Tai nebuvo Paschos šventės tradicijos pratęsimas. Paskutinės vakarienės su Jėzumi metu jie dalyvavo tradicinėje Paschos puotoje. Tačiau krikščionių duonos laužimo praktika drauge tikrai nebuvo pakartotinas kasdienis Paschos šventimas, nors būtinai turėjo panašių elementų.
Paulius rašo: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11,23-26).

Kokia duonos laužimo kartu prasmė? Kodėl Viešpats įsakė tai daryti? Dalyvavimas prie bendro vaišių stalo liudijo „nuodėmių atleidimą, vienybę su Kristumi ir vieno su kitu, tai buvo padėkos maistas (padėkojęs Jis laužė duoną), puota, susijusi su ateitimi (tai darykite, kol Jis ateis)“ (McClendon Jr. „Doctrine. Systematic theology“ p.401). Tai buvo Kristaus atminimo šventė.

Vienybė Kristuje. Viešpaties vakarienė yra vienybės su Kristumi ženklas. Tai atminimo ženklas. Valgymas ir gėrimas yra neatsiejama puotos dalis. Kai tikintieji susėda prie vieno stalo, jie dalijasi viskuo, kas ant jo padėta. Kai Jėzus laužė ir padalijo duoną, kai gėrė iš taurės ir davė mokiniams, jis elgėsi kaip šeimos galva. Žydų šeimoje puota prie bendro stalo buvo šventė. Austinas M. Farreris rašė, kad kai šeimos galva ištardavo padėkos žodžius ir dalydavo duoną sakydamas: „Tai mano kūnas“, -  pirmojo amžiaus žydai nesistebėjo tokiais žodžiais, nes tokia tradicija buvo įprasta. Šeimininko duona buvo jo kūnas, tai yra, suvalgyta bus jo kūnas. Juk duona skirta kūno gyvybei palaikyti. Pagal žydų tradiciją buvo dėkojama ne tik už savo duoną, bet ir už kitų. Taigi kiekvienas lauždavo ir priimdavo su dėkingumu šeimininko duoną.
Ar neturėtume savo namuose išnaudoti kiekvieno valgymo Dievo šlovei? Tai, kas vyksta bendruomenėje, kai mes sueiname kartu, yra atspindys to, kas vyksta namuose. Jei namuose nelaiminamas Viešpats, nebus Jis laiminamas ir bendruomenėje.
Bažnyčioje ant stalo padedame duoną ir vynuogių gėrimą. Kieno jie yra? Turbūt kažkas nuėjo į parduotuvę ir nupirko. Tačiau padėta ant stalo duona ir vynas yra Kristaus. Mes meldžiamės ir laiminame. Mes tikime, kad Jėzus yra su mumis, tikime, kad Jis dalyvauja mūsų susitikime. Todėl imdami duoną ir vyną (vynuogių sultis) mes priimame tai iš paties Jėzaus Kristaus rankų-šeimininko rankų. Lukas rašo: „Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė.“ Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“  (Lk 22,17-25). Taip dalyvaudami mes prisimename Jėzų. Ir ne tik valgydami ir gerdami prisimename Jėzų, bet turbūt bendraudami ir kalbėdami, ką Jis daro mūsų gyvenimuose. Mokiniai, kurie vaikščiojo su Jėzumi trejus metus, turėjo apie ką kalbėti. Tikiu, kad  ir mes turime apie ką. Prie tokio stalo neturėtų būti sprendžiamos verslo problemos, bet dalijamasi liudijimu, kaip sekėsi, sekasi ir seksis gyventi su Jėzumi. Toks bendravimas prie bendro stalo yra padrąsinimas broliams ir sesėms bendruomenėje.

Nuodėmių atleidimas. Tokia puota yra susijusi su nuodėmių atleidimu. Taurė Jėzaus rankoje buvo ir yra nuodėmių atleidimo ženklas. Jo kūnas buvo sulaužytas ir taurė išlieta. Jo kraujas buvo pralietas, kad mums būtų atleista. Taigi prie Viešpaties stalo yra liudijimas apie nuodėmių atleidimą. Tikintieji kartais suklumpa, nusideda, bet imdami taurę į rankas visada galime prisiminti, kad Kristus praliejo savo brangų kraują už mūsų ir mano nuodėmes. Todėl prie šio stalo yra vietos nusidėjėliams. Juk visi nusidėjome ir stokojome Dievo garbės... Netgi Judui buvo vietos prie Viešpaties stalo. Tačiau jis pasirinko mirtį, o ne Kristaus teikiamą gyvenimą per nuodėmių atleidimą. Tai pats Kristus Jėzus pakvietė nusidėjėlius savo draugijon, pasodino prie savo stalo ir ištiesė išganymo taurę į jų rankas. Jis prisiliečia prie puolusiojo ir pagydo kiekvieną, kuris to nori. Prie tokio stalo visada prisimename, kad mūsų nuodėmės yra atleistos. Todėl taip išeina, kad nedalyvaudami prie bendro stalo mes liudijame, kad Kristus neatleidžia nuodėmių! Kartais tikintieji atsisako dalyvauti atminimo vakarienėje ir tokiu būdu liudija, kad nenori priimti Kristaus atleidimo. Nedalyvaudami ir nesėsdami prie bendro stalo mes liudijame broliams ir sesėms, kad nusidėjome, o Kristus neatleido mūsų nuodėmių. Brangieji, nesuklyskime ir nebūkime apgauti klaidamokslių, mokančių, kad negali dalyvauti tokioje šventėje, jei mėnesio bėgyje nusidėjai ar šiaip jautiesi blogai, ar nėra nuotaikos susitikti su broliais ir sesėmis. Prie vaišių stalo mes visų pirma susitinkame su Kristumi ir prisimename, kad Jis atleido mūsų nuodėmes. Todėl drąsiai ir su pasitikėjimu galime dalytis viena duona ir vynu. O jei kas nusidėjo, tai reikėtų prisiminti: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1,9). Toks įsitikinamas skatina mus pagarbiai bijoti Viešpaties, sėsti drauge su nuolankia ir nusižeminusia širdimi, kad neužsitrauktume teismo, nekreipdami dėmesio į bendruomenę ir Kristų (į Kristaus Kūną ir Galvą)

Padėka. Duonos laužimas kartu yra padėkos šventė. Mes dėkojame Viešpačiui už Jo kūną ir kraują. Mes dėkojame Viešpačiui vienas už kitą. Mes dėkojame Dievui už gyvenimą. Kiekvienos žydų šeimos galva bendro valgymo metu taip laimindavo Viešpatį. O Jėzus tapo naujos šeimos galva. Jis dėkodavo už duoną, kaip kiekvieno žydo namuose buvo dėkojama už maistą bendrų vaišių metu. Kai šeima susirenka prie vieno stalo, ką ji veikia valgydama? Prie vieno stalo iškyla įvairūs atsiminimai, bendraujama ir juokiamasi. Kartu prisimenami seni laikai ir planuojama ateitis. Mes mėgstame šeimos šventes. Tokių švenčių metu tėvai perduoda jaunajai kartai svarbią informaciją apie gyvenimą. Kaip žydai Paschos šventės metu skaitė Raštą apie išėjimą, taip ir bet kurioje kitoje šeimoje prie bendro stalo perteikiama informacija vaikams. Kokia bus ta informacija, priklauso nuo šeimos tikėjimo. Dalyvavimas tokiose vaišėse yra padėka. Padėka Dievui už visas gėrybes. Dalyvavimas prie bendro stalo su Viešpačiu buvo malonė. Toks stalas skirtas dalyvauti – susivienyti, o ne atsiskirti ar išsiskirti. Prie karaliaus stalo galėjo sėdėti tik išrinktieji tautos didžiūnai. Prie Viešpaties Jėzaus Kristaus stalo buvo vietos visiems nusidėjėliams. Netgi Judui atsirado ten vietos. Tai malonė – dalyvauti naujos žmonių bendruomenės vaišėse. Naujos tautos, kuri sukurta ne žmonių dėka, bet paties Dievo surinkta paprastų žmonių tauta – krikščionys.
Viešpaties atminimo šventė – duonos laužimas – nėra magiškas ritualas, kaip kai kurie mano. Taip, mes privalome ištirti patys save, su kokia širdimi ateiname prie šio stalo, bet nepadarykime tokio stalo magiško. Kai sakau magiškas, turiu mintyje mokymą, kad jei nusidėjai ir dalyvausi Vakarienėje, tai DIEVAS baus. Tai neteisinga Pauliaus žodžių interpretacija. „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių. Jei mes patys savęs paisytume, tai nebūtume teisiami. O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu. Taigi, mano broliai, kai renkatės Vakarienės, palaukite vieni kitų. Jei kas išalkęs, tepavalgo namie, kad nesirinktumėte pasmerkimo užsitraukti“ (1 Kor 11,30-33).
Korinte kai kurie žmonės bendruomenėje buvo pabausti ligomis ir mirtimi, nes atsisakė gyventi pagal Kristaus pavyzdį, o ne dėl to, kad nusidėję dalyvavo duonos laužime. Kai kurie buvo godūs savanaudžiai ir tokiu elgesiu neskelbė Jėzaus gailestingumo ir malonės Evangelijos. Paulius barė tuos, kurie susirinkdavo tik prisiryti ir prisigerti. Brangieji, mums suteikta malonė dalyvauti Karaliaus puotoje, o jei nusidėjome, prie šio stalo galime rasti atleidimą. Pamenate kaip Judui buvo suteiktas paskutinis šansas Paschos vakarienės metu? Jėzus aiškiai parodė, kad žino apie išdavystę. Tačiau Judas neklausė Šventosios Dvasios pakaltinimo, užkietino širdį, nes buvo kaltas amžina nuodėme. Jis galėjo rasti atleidimą ir atsiversti, tačiau pasirinko mirtį.

Ateities Vakarienė. Evangelijose rasime, kad Vakarienės aprašymas glaudžiai susijęs su Jėzaus mokymu apie paskutinius laikus. Vakarienė žvelgia atgal prisimindama Kristaus gyvenimą žemėje, Vakarienė žvalgia į ateitį, laukdama Šeimininko pasirodymo šlovėje. Krikščionys laukia Šeimininko ir tos akimirkos, kai kartu valgys vakarienę naujoje aplinkoje. Tokiu būdu Duonos laužimas skelbia ateitį, kuri dar laukia tikinčiųjų bendruomenių. Vieną dieną mes visi sėsime prie  stalo su Kristumi. Visi kada nors gyvenę tikintieji bus suvienyti Kristuje ir dalyvaus Avinėlio vestuvių puotoje.

Taigi Duonos laužimas, Atminimo vakarienė yra šlovinga žinia. Joje atsispindi Kristus ir jo įvykdytas atpirkimas. Joje bendruomenė prisimena dienas, kai valgė ir gėrė drauge su Jėzumi, kai Jis buvo žemėje. Tokia vakarienė primena, kad Jėzaus kraujas nuplauna nuodėmes. Tokia vakarienė ugdo dėkingumo dvasią ir laukia šlovingo Viešpaties pasirodymo ateityje.
Kada tikintieji valgo ir geria Kristaus atminimui? Ar tada, kai paima duoną ir vyną į rankas? Kada skelbia Viešpaties mirtį? – ar tada, kai suvalgo gabalėlį duonos ir atsigeria vynmedžio vaisiaus sulčių? Kažin. Mokiniai skelbia Viešpatį, kai jie sugeba valgyti ir gerti kartu. Kai jie sugeba rūpintis vieni kitais, kai jie sugeba susikalbėti ir sutarti Viešpatyje. Kai mokiniai džiugia ir tauria širdimi vaišinasi prie bendro stalo. Tas „bendras stalas“ yra ilgas stalas. Ant jo dedamos visokios vaišės, už kurias dėkojama Viešpačiui. Tai ir gailestingumo darbai, ir susitaikymo tarnystė. Tai duona, kuri užgydo kraujuojančias širdis, tai vynas, kuris pradžiugina nuliūdusiųjų sielą. Toks yra bendras stalas – platus, ilgas ir nukrautos visokiomis vaišėmis. Ką atsinešėme šiandien? Ką padėsime ant jo? Ar daug skanaus maisto ir gėrimo, ar kartėlio vyną ir supelijusią duoną, kad kiti paspringtų? Tai galima ištirti, bet tik prie bendro stalo. Amen.