A.Sinkevičiaus pamokslas apie maldą

Trečiadienį pas mus lankėsi Vilniaus Biblijos Baptistų bendruomenės pastorius Audrius Sinkevičius. Pasidalino apmąstymais pagal Danieliaus knygą. Siūlau visiems paklausyti pamokslo audio įrašą.

V.Mitė. „Tikinti“ netikinčiųjų visuomenė

Paskaitymui... http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=19436264

Sekmadienio pamokslo įrašas

Čia rasite nuorodą į pamokslą "Apdovanoti dovanoti" Ef 4,1-16 http://www.mediafire.com/?5dwdt4janzo

C.S.Lewis. Didžioji nuodėmė

Užsiprenumeruokit naujienas

Sveiki visi, ar žinote, kad galite užsiregistruoti šio dienraščio naujienas savo naršyklėje ar paštu gauti info, kai tik naujas pranešimas bus įdėtas? Spauskit dešinėje "užsisakykite" 

Pamąstymui...

DEFINITION : MISSIONAL CHURCH

A missional church is a church that is shaped by participating in God's mission, which is to set things right in a broken, sinful world, to redeem it, and to restore what God has always intended for the world. Missional churches see themselves not so much as sending, as being sent. A missional congregation lets God's mission permeate everything that the congregation does – from worship to witness to training members for discipleship. It bridges the gap between outreach and congregational life, since, in its life together, the church is to embody God's mission.

Į misiją orientuota bendruomenė yra tokia, kurią dalyvavimas Dievo misijoje formuoja, kuri turi atstatyti sugadintą, nuodėmingą pasaulį, atpirkti jį ir gražinti pasauliui tai, ką Dievas iš pradžių jam buvo sumanęs. Į misiją orientuotos bendruomenės savo mato ne tiek kaip kažką išsiunčiančios į misiją, bet kaip pačios esančios išsiųstos. Tokia bendruomenė leidžia Dievo misijai persmelkti viską, kuo bendruomenė užsiima: nuo pamaldų iki liudijimo ir mokinystės praktikavimo. Ji nutiesia tiltą per spragą, žiojančią tarp kalbėjimo pasauliui ir bendruomeninio gyvenimo, nes į misiją orientuota bendruomenė įkūnija Dievo misiją per savo bendrabūvį.

Pamokslas sekmadieniui

Ne save skelbiame...

audio įrašas čia

2 Kor 4,3-6

Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais[1] dėl Jėzaus. Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! — sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.

Turint mintyse artimiausią kontekstą Pauliaus laiške, mes skaitome Raštą, kur Paulius priminė tikintiesiems tikėjimo pagrindus. Jis drąsino juos ragindamas, mokydamas, bardamas. Jis išaukštino Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo spindesį. Apaštalas mokino ir augino savo vaikus tikėjime. Jis gynė savo bylą, kurią buvo iškėlę suvedžiotojai įsibrovę į Korinto bendruomenę. Paulius visko nemetė ir nebėgo į krūmus. Jis kovojo, nes ėjo pergalės eisenoje. Jam nereikėjo nugalėti, ne jis buvo Nugalėtojo pusėje. Daug pamokų randame Pauliaus mokyme. Jei kas nors kaltino Paulių neefektingai tarnaujant, tai buvo nutildytas pačios tiesos. Šio pasaulio dievaitis apakina netikinčiuosius, kad jie nematytų Kristaus šlovės Evangelijos šviesos. Todėl apaštalo Pauliaus negąsdina netikintieji, bet drąsina Kristus, kuris pašaukė skelbti Žinią, ir gali išganyti kiekvieną, kas tik patikės.

1. Evangelijos skelbėjų tikslas Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Akivaizdu, kad Paulius turėjo tikslą parodyti koks yra tikras Dievo tarnas evangelistas, mokytojas ir ganytojas. Korinte atsiradusių netikrų mokytojų išskirtinis bruožas buvo savęs aukštinimas. Jie sekė pasaulio dievaičio dvasia. Išdidumas pražudė aušrinį angelą. Išdidumas žudo ir naikina kiekvieną jam atsiduodantį. Išdidus skelbėjas skelbia save. Jis skelbia savo mokymą, prieštaraujantį Kristui. Nemanau, kad Korintiečius buvo galima apgauti tokiom šnekom: „Pažiūrėkite koks aš gražus, ir kaip aš gerai žinau Raštą, klausykite tik manęs, nes Paulius neišvaizdus ir jo dikcija prasta..." Nepamirškime, kad Piktasis apsirengia šviesos angelu. Jis apsimeta ne tuo, kuo iš tikrųjų yra. Kaip darau, taip ir darysiu, kad neduočiau progos ieškantiems priekabių pagyrūnams, kurie norėtų pasirodyti esą tokie kaip ir mes. Juk tokie yra anie netikri apaštalai, klastingi darbininkai, besidedantys Kristaus apaštalais. Ir nenuostabu, nes pats šėtonas geba apsimesti šviesos angelu. Tad nieko ypatinga, jei ir jo tanai apsimeta teisumo tarnais. Bet jų galas bus toks, kokie jų darbai. (2 Kor 11,12-15) Tačiau apaštalas Paulius toks nebuvo. Jis buvo nuoširdus Kristaus tarnas mylintis žmones dėl Kristaus. Jis visada buvo susitelkęs tik prie Kristaus žinios ir atitinkamo gyvenimo.

2. Evangeliją reikia skelbti. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Norėjau, kad trumpai sustotume prie žodžio „skelbiame". Šlovės Evangeliją reikia skelbti. Tai amžina tiesa. Nesvarbu kokiais metodais. Svarbu skelbti. Svarbu išnaudoti progas, kurias mes turime. Mes skelbiame gyvendami. Todėl atitinkama gyvensena yra būtina. Galingos dievotos gyvensenos paslaptis yra Jėzuje Kristuje, kurį reikia skelbti. Ir apšalas Petras rašė: Kas gi jums pakenks, jei stropiai darysite gera? ¹⁴ Bet jeigu jums ir tektų kentėti už tiesą, jūs palaiminti! Jų gąsdinimo neišsigąskite ir nesutrikite. ¹⁵ Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. ¹⁶ Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia. (1Pet3,13-16) Labai įdomus apaštalo raginimas. Mes girdime raginimą į pasyvų skelbimą. Skelbimą, kurio pradžia ne krikščionis, bet jį pažįstantys žmonės. Petras ragina būti pasirengusiais duoti atsakymą. Kai stebime Jėzų Kristų Evangelijose, pastebėsime, kad jo darbai ėjo priekyje, o žmonės klausė ką mums daryti? Vieni klausė nuoširdžiai, kiti bandė pažeminti. Jėzus išnaudojo progas. Jis buvo pasirengęs. Ar esame mes pasirengę?

Taigi, mes gyvename pasaulyje, kuris labai stipriai įtakotas krikščioniškos minties, tačiau nestipriai paveiktas Biblijos minties. Būna sunku kalbėti apie Kristų, kuris apreikštas Biblijoje. Žmonės nesupranta, nes negyvena Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Gyventi Viešpaties vardu, vadinasi eiti koja kojon su Kristumi — tai yra sekti Juo. Todėl jeigu tu širdyje turi Kristų, anksčiau ar vėliau tai paliudys tavo gyvenimas. Galbūt neturėsi žodžių tinkamai paaiškinti savo tikėjimą, tačiau darbai kalbės garsiau, nei tavo teologinės mintys.

Niekada nepamirškime paliepimo: Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs (Mat 28,19-20)

3. Evangelija — Jėzus Kristus Viešpats. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Tik atvykęs į Korintą skelbti Evangelijos, Paulius nieko kito nenorėjo žinoti, tik Kristų. Tai tikras nusistatymas. 1 Kor 2,2 Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Kiek visko mes žinome šiandien?! Kiek naštų nešame ir vargų regime, nes žinome per daug. Mokslas gali supainioti mūsų protus. Pasaulinio politinės filosofijos neleidžia suvokti tikrosios bendruomenės tvarkos. Savęs puoselėjimo „religija" nepalieka laiko apmąstymams apie Kristų. Pojūčiai, jausmai, emocijos yra tapusios pačios svarbiausios ir žmogus neskatinamas mąstyti, bet tik pajausti ir išgyventi. Nesakau, kad jausmai nesvarbūs, tačiau viskas turi būti savo vietoje. Viskas turi būti sveika. Paulius rašė: Pats ramybės Dievas jus tobulai tepašventina ir teišlaiko sveiką bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui. ²⁴ Tasai, kuris jus šaukia, yra ištikimas; jis ir įvykdys! (1 tes 5,24) Dažnai apie Dievo artumą kalbama tik jausmų prasme. Jei tikinčiųjų bendruomenės pamaldose nepasijunti gerai, vadinasi Dievo čia nėra. Tokia filosofija pavojinga. Nepamir6kime, kad Dievo karalystė tai teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

Galima būtų apie tai daug kalbėti, tačiau daug svarbiau kalbėti apie Kristų ir svarbiausia gyventi Kristumi ir žinoti tik Kristų. Nesakau, kad mes neturėtume būti išsilavinę. Tačiau tie visokie žinojimai ir patyrimai neturėtų aptemdyti tikėjimo. Aš tik skelbiu kas parašyta. „Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą". Mus turi valdyti Kristus, juk esame jo nuosavybė. Jėzus sakė: „Kam sakote Viešpatie, Viešpatie, o nedarote ką jums saku?" Žinoti Kristų, vadinasi pažinoti savo šeimininką ir būti budriam, kad išgirstume kiekvieną jo paliepimą. Paulius buvo budrus ir pasiryžęs, o mes?

Niekada neturėsime tokio ryžto, jei nepažinosime Kristaus. Apaštalai žinojo Jėzų Kristų ir skelbė jį su galybe. Petras liudijo Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote. Taip pat Apd 10,36 Jis pasiuntė savo žodį Izraelio vaikams ir per Mesiją Jėzų paskelbė ramybės gerąją naujieną. Šitas yra visų Viešpats Apd 2,36. Ir mes privalome skelbti. Tikras Dievo tarnas skelbia žinią. Jis privalo:

„Skelbti Jėzų Kristų kaip Viešpatį, vadinasi skelbti be baimės ir šališkumo, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, nusidėjėlių Gelbėtojas, gimęs iš mergelės Marijos. Jis turi skelbti tai, kad Jėzus išpildė kiekvieną taškelį ir brūkšnelį Įstatyme, tokiu būdu tapdamas Įstatymo pabaiga ir teisumu kiekvienam, kuris tiki. Jis turi skelbti, kad Jėzus buvo gundomas visame tame, kame ir mes esame gundomi, tačiau nenusidėjo. Skelbdamas Jėzų Kristų pamokslininkas privalo skelbti, kad Jėzus nugalėjo pasaulį, kūną, velnią, mirtį, pragarą ir kapą, ir, kad Jis šiandien sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir užtaria mus. Jis privalo skelbti visos Biblijos doktriną be jokių priedų ir atėmimų. Tai reiškia, kad jis privalo skelbti pažodinį Biblijos įkvėptumą, ir pralietą Jėzaus Kraują kaip vienintelį atpirkimo būdą. Skelbti Jėzų Kristų, vadinasi skelbti visa, ką mokė Jėzus apie dangų, pragarą, gyvenimą, mirtį bei gyvenimą po mirties. Jėzų Kristų reikia skelbti, kaip tą, kuris per savo kaip tarpininko charakterį yra išaukštintas viršum visų ir turi galią viskam. (Oliver B. Green)

Nežinau ar galima geriau pasakyti tokiame trumpame sakinyje apie Kristų, kuris yra toks didis. Būtent Jį ir turime skelbti. Ef 1,20-23.

4. Evangelijos skelbėjai — tarnai dėl Jėzaus. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save — jūsų tarnais dėl Jėzaus. Tiesa, save taip pat reikia skelbti. Tačiau pažiūrėkime kokia prasme. Paulius sako, kad skelbia save tikinčiųjų tarnais dėl Jėzaus.

Kuo save laikome yra labai svarbu. Ar laikome tarnais? Tarnas skirtas būti kažkieno nuosavybe. Tarnauti, reiškia negalvoti apie užmokestį. Tarnauti Dievui galima tik tarnaujant žmonėms. Tačiau ir tikintieji kartais nenori tarnauti, o po to, kaltina kitus, kad pastarieji kažko nepadarė gerai, todėl ir netarnauja. Taip pat turime žinoti, kad kada Paulius vartoja žodį „tarnais", graikiškasis žodis reiškia „vergais". Čia vartojamas ne „diakonea", bet doulos. Taip kaip esame Kristaus vergai, taip turime būti vienas kito vergai. Juk mūsų Viešpats Jėzus Kristus tapo vergu mums Fil 2,4-11 ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų. Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienas išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!"

Brangieji, va tokia prasme „save" reikia skelbti. Pakabinkite žinią skelbimų lentoje: "Labai norėčiau patarnauti jums dėl Kristaus". Mes nesistebime, kai kiti tikintieji iš tolimiausių pasaulio kampų atvyksta mums patarnauti. O kaip mums reikia tokios dvasios: „Štai aš, Viešpatie, siųsk mane".

Paulius sakė, kad jie yra korintiečių tarnai dėl Jėzaus. Jie tarnauja, nes Kristus juos siuntė. Būna visokių priežasčių, kodėl mes darome vieną ar kitą dalyką. Bažnyčioje esame dėl įvairiausių priežasčių. Vieni dėl to, kad yra klusnūs vaikai. Kiti, todėl, kad yra toks įprotis. Treti, todėl, kad tikisi ką nors gera gauti. Bet turbūt svarbiausia, kad viskas būtų dėl Kristaus. Būkime tarnais dėl Jėzaus Kristaus.

5. Evangelija turi tikslą. Pats Dievas, kuris yra taręs : Iš tamsos tenušvinta šviesa! — sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.

Evangelijos tikslas - pažinti Dievo šlovę Kristuje. Dangaus ir žemės sutvėrėjas panoro, kad mes pažintume jį per Jėzų Kristų. Praeityje Viešpats skelbė save per tautą. Dabar jis prabilo Kristaus asmenyje ir skelbia save per naują tautą, kurios nariais kviečiami būti. Tai šlovinga misija. Tai nuostabi malonė. Nepamirškime to, nesileiskime į gudravimus. Gyvenkime romų gyvenimą. Būkime pasirengę skelbti Gyvenimą. Nuolankiai eikime su Dievu. Amen.

---

[1] Doulos — vergas.

Sekmadienio pamoklas audio

Pamokslo audio įrašas čia