Laužti duoną Viešpaties
atminimui
„Ir, paėmęs duonos, jis
padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už
jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė
taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus
išliejamas“ (Lk 22,19-20).
Ar mes savo bendruomenėse
laužiame duoną Viešpaties atminimui? Toks klausimas turi gyventi širdyje, kad
išliktume budrūs ir pasirengę duoti atsakymą kiekvienam. Mums labai svarbu
suprasti, o jei suprantame, nepamiršti, ką Jėzus norėjo pasakyti tada.
Nes Jėzaus „tada“ yra „dabar ir rytoj“. Ką darė pirmieji krikščionys, kai jie
laužė duoną? kaip mes turėtume keistis, kad liktume klusnūs Evangelijai ir
ištikimai skelbtume gyvąjį Jėzų Kristų ir jo karalystę?
Mes suprantame, kad šie
įvykiai buvo „Paskutinės vakarienės“ metu. Nors iš tikrųjų tai nebuvo paskutinė
vakarienė su Jėzumi. Juk Jis prisikels ir drauge su mokiniais dar susės prie
bendro stalo. Tačiau dabar tai yra Paschos (Velykų) stalas. Kasmet žydai
švęsdavo šią šventę, kad prisimintų išėjimą iš Egipto ir didį Viešpaties Dievo
Jahves suteiktą išgelbėjimą.
Jėzus
įsakė: „Tai darykite mano atminimui“. Ar Viešpats sakė, kad tai reikia daryti
kasmetinės Velykų vakarienės metu? Tokia vakarienė buvo valgoma vieną kartą
metuose. Tačiau mokiniai, kaip žinome, dalyvaudavo joje dažniau. Jie „tai
darydavo“ kiekvieno valgymo drauge metu. Iš Naujojo Testamento Raštų matome,
kad toks valgymas buvo labai svarbi tikinčiųjų gyvenimo dalis. Po Jėzaus
prisikėlimo mokiniai, kurie keliavo į Emausą, nepažino Jėzaus tol, kol jis
nelaužė ir nepalaimino duonos (Lk 23,30). Evangelijose kalbama, kad kiekvieną
kartą, kai Jėzus po prisikėlimo pasirodydavo mokinių tarpe, jie valgydavo
drauge. Lk 23,41-43 pasakojama, kaip išsigandę mokiniai nurimsta, pamatę Jėzaus
žaizdas ir įsitikinę, kad Jis valgo ir geria kaip anksčiau. (Jie mat manė, kad
Jis – tik šmėkla). Apie duoną ir žuvį skaitome ir Jono aprašyme (Jn
21,9-13). Mokiniai rasdavo ramybę, kai susėsdavo valgyti kartu su Jėzumi. Tai
natūralu: šeimos galva vietoje, visi broliai šalia. Viskas kaip anksčiau...
Pažįstami jausmai? Visos pasaulio šeimos turi panašias tradicijas. Sueina
tėvai, seneliai, vaikai ir vaikaičiai. Dalinamasi maistu, prisimenama praeitis,
kalbama apie ateitį...
Po Sekminių Kristaus mokiniai
pratęsė geras valgymo kartu tradicijas. Apie tai rašoma:
„Jie ištvermingai laikėsi
apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų. Nuostaba ėmė
kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų. Visi tikintieji laikėsi
drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę,
padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi
šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir
tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos
liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“
(Apd 2,42-47).
Mokiniai ištvermingai laikėsi
apaštalų mokslo, tai yra KRISTAUS mokslo. Tikras Kristaus mokinys privalo
laikytis Mokytojo mokymo. Jėzus sakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš
jas pažįstu, ir jos seka paskui mane “ (Jn 10,27). Mokiniai ištvermingai
laikėsi bendravimo. Jie buvo draugai dėl Jėzaus. Viešpats subūrė juos, ir jie
suprato, kad tai amžina draugystė ir kad niekas negali jų išskirti. Jie meldėsi
kartu. Meldėsi visur. Ir namuose, ir prie jūros, ir šventykloje. Nebuvo svarbu
kur, nes Viešpats yra ten, kur du arba trys sutarę šaukiasi Jo vardo. Viešpats yra
ten, kur vienišas mokinys dejuoja skausmuose. Mokiniai laužė duoną kartu,
kitaip sakant, valgė kartu. Mokiniai dalijosi viskuo, kaip prie stalo
dalijamasi visu maistu. Juk atsisėdęs prie bendro stalo niekas nesako, kad
valgys tik šį ar kitą patiekalą, o kitus tegul valgo kiti. Prie bendro stalo
nėra vietos savanaudiškumui, visi dalijasi viskuo. Taip ir kituose gyvenimo
klausimuose mokiniai dalijosi viskuo. Tai buvo „natūralus bendro stalo
draugystės pratęsimas“ (J.H. Yoder).
Mintis valgyti kartu neatsirado
po Sekminių. Mokiniai trejus metus gyveno su Jėzumi. Jie buvo išplėšti iš namų
situacijos ir vaikščiojo su Jėzumi. Jie pusryčiavo kartu, pietavo ir
vakarieniavo drauge su Jėzumi. Kaip žydui kiekvienas valgymas buvo šventė ir
Dievo šlovinimo metas, taip ir mokiniams buvimas su Jėzumi prie bendro stalo
buvo šventė. Ar mes taip pat valgydami namuose ir svečiuose garbiname Dievą
valgydami?
Kleopas
ir jo draugas susitiko Jėzų kelyje į Emausą, bet Mokytojas buvo atpažintas tik
valgymo metu. Kodėl? Todėl, kad Jėzaus laiminimo malda ir pagarba Viešpačiui
buvo tokie gerai pažįstami mokiniams! Juk Jėzus nuolat kartodavo Dievą
šlovinančius žodžius: „Būk palaimintas, Dieve, Visatos Karaliau, nes dėl tavo
gerumo mes galime dalytis šia duona!“ Kiekvienos žydų šeimos galva bendro
valgymo metu taip laimindavo Viešpatį. Ir Jėzus tapo naujos šeimos galva. Jis
dėkodavo už duoną, kaip kiekvieno izraelito namuose būdavo dėkojama už maistą
bendrų vaišių metu. Tad nenuostabu, kad mokiniai laikėsi „duonos laužimo“
(valgymo) kartu.
Apaštalų
darbuose skaitome, kad dėl maisto dalijimo problemų Bažnyčiai reikėjo padaryti
pakeitimų netgi organizacijos - vadovavimo struktūroje. Turėjo būti užtikrinta,
kad graikiškai kalbančios našlės gautų vienodą maisto dalį prie bendro stalo.
Taip buvo pašaukti tarnystėn pirmieji diakonai.
O
ar ne dėl valgymo su pagonimis buvo sušauktas vyresniųjų susirinkimas, apie
kurį skaitome Apaštalų darbų 15 skyriuje? Mozės įstatymas liepė nesėsti prie
vieno stalo su nusidėjėliais; fariziejų mokymas iškraipė šį įsakymą, ir
žydams buvo sunku apskritai sėdėti prie vieno stalo su ne žydu. (Tarsi tautybė
rodo, kad esi nusidėjėlis!) Tapę Kristaus mokiniais, visi tapo nauja kūrinija,
nauja šeima naujame pasaulyje. Visi pakluso naujai tvarkai, kurios šerdis - meilė
artimui. Ir prie tokio bendro stalo galėjo sėsti kiekvienas ne dėl tapatybės su
žydų tauta, bet dėl naujos tapatybės su Jėzumi.
Daug
visokių išbandymų laukė bendruomenių
prie bendro stalo. Paskaitykime, ką sako apaštalas Paulius:
„Todėl, mano mylimieji,
sergėkitės stabmeldystės! Aš kalbu kaip nuovokiems; apsvarstykite patys, ką
sakau. Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus
kraujyje? Argi duona, kurią laužiame, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena
duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas, nes mes visi dalijamės viena
duona. Pažiūrėkite į žemiškąjį Izraelį: argi tie, kurie valgo aukas, nėra
aukuro bendrininkai? Ką gi sakau? Ar kad stabams paaukota mėsa šį tą reiškia?
ar kad ir stabas yra šis tas? Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys
aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų
bendrininkais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite
būti Viešpaties vaišių dalyviai ir demonų vaišių dalyviai. Nejaugi kurstysime
Viešpaties pavydą? Gal esame už jį stipresni? „Viskas valia!“ Bet ne viskas
naudinga! „Viskas valia!“ Bet ne viskas ugdo! Niekas teneieško, kaip jam
geriau, bet kaip kitam“ (1Kor 10,14-23).
Prie bendro stalo
negalėjo būti kalbos apie stabmeldystę. Pirmojo amžiaus bendruomenės buvo apsuptos pagoniškų tradicijų. Žydams
buvo sunku valgyti viską, ką valgydavo pagonys. Ar stabams paaukota mėsa buvo
suteršta? Juk ji tik mėsa. Tačiau tikram žydui tai nebuvo tik mėsa. Mozės
Įstatymo nuostatos tvinksėjo tikro žydo kraujyje. Kaip apaštalas Petras turėjo
problemų, taip ir daugelis kitų tomis dienomis negalėjo ramiai valgyti visko,
ką valgo iš pagonių tautų kilę mokiniai. Tačiau jiems reikėjo suprasti, kad
tikroji stabmeldystė tūno kiekvieno širdyje. „Gerai įsidėmėkite, kad joks
svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys,
nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės“ (Ef 5,5). „Numarinkite, kas jūsų
nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip
pat godumą, kuris yra stabmeldystė (Kol 3,5). Prie bendro stalo nėra vietos
godumui, kur kiekvienas skuba suvalgyti, kas jam labiau patinka. Godumas –
mirties ženklas. Godumas – stabmeldystė. Korinto bendruomenėje buvo tokių
problemų:
„Duodamas šiuos nurodymus,
aš jūsų negiriu, nes jūsų susirinkimai išeina ne į gera, bet į bloga.
Pirmiausia man teko girdėti, kad jums susirinkus kaip Bažnyčiai, tarp jūsų
esama skilimų, ir aš iš dalies tuo tikiu. Juk turi pas jus būti atskalų, kad
išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės. Taigi jūs susirinkę
draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima
valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi
neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo Bažnyčią
ir sugėdinti nepasiturinčius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už šitai
nepagirsiu“ (1 Kor 11,17-22).
Duonos laužimas kartu turėjo atspindėti
tikinčiųjų tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tačiau kai sėdintys prie bendro stalo
tikintieji rūpinasi tik savo skrandžiu, jie paniekina Jėzų, kuris visada
rūpinosi vargdieniais. Daugelis tradicijų šiandien pakliūva į panašius spąstus
nesutardami, kiek taurių turėtų būti, kokią duoną vartoti (raugintą ar
neraugintą), laužti ją ar jau sulaužytą dalyti. Visos šios kovos kursto
savanaudiškumą ir atitolina nuo tikrosios duonos laužimo praktikos prasmės.
Sugrįžkime prie Luko aprašytų
įvykių Apaštalų darbų knygoje. Pirmieji krikščionys ištvermingai laikėsi
bendravimo (koinonia). Jie leisdavo laiką
kartu. Jie atverdavo vienas kitam širdis. Jie išpažindavo nuodėmes ir spręsdavo
pačius svarbiausius klausimus kartu. Jie darė tai natūraliai, nes taip buvo
įpratę, sekdami Jėzumi trejus metus. Visi tikintieji laikėsi drauge
ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę,
padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi
šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną,
džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos
liaudies mylimi (Apd 2,44-47a). Tai buvo žodžio „bendravimas“ įsikūnijimas.
Mes daug kalbame apie bendravimą, tačiau turime būti tikri, kad kalbame apie tą
patį biblinį bendravimą. Biblinis bendravimas visada pagimdys džiaugsmą,
patenkins poreikius, atsakys į klausimus, ugdys ir laimins.
Vienas
didžiausių krikščionių priešų bendruomenėje yra vienišumo manija. Velnias gundo
tikinčiuosius atsiskirti nuo kitų (įsitikinimais, darbais, kalbomis) ir gyventi
sau. Kristus kviečia prie savęs per bendruomenės gyvenimą. Šėtonas skaldo ir
supriešina. Jis sukelia situacijas, kurios dažnai baigiasi tragedija, jeigu
tikintieji nebudi. Kristaus mokiniai ištvermingai laikosi bendravimo. Aš
tikiu, kad jei tikintis žmogus ištvermingai laikysis apaštalų mokslo, tai jis
ištvermingai laikysis bendravimo bažnyčioje. Sušlubuoja gyvenimas pagal
Kristaus pavyzdį – sušlubuoja sugebėjimas bendrauti su kitais broliais ir
seserimis bendruomenėje.
Taigi,
tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Kristus pakeitė jų
požiūrį į gyvenimą. Jis pakeitė jų mąstymą apie medžiaginius dalykus. Jie
žiūrėjo, kaip gali būti naudingi kitiems. Visa, ką turėjo, nelaikė savo
nuosavybe. Jie buvo užsidegę ir pasirengę radikaliems veiksmams dėl brolių ir
seserų bendruomenėje. Tokioje bendruomenėje negalėjo būti nė minties, kad
kažkokiais veiksmais ar darbais galima išnaudoti brolius ir seseris
savanaudiškiems (šėtoniškiems) tikslams. Toks bendravimas buvo draugiškas,
padrąsinantis, patenkinantis socialines, taip pat ir emocines reikmes. Bendruomenėje
buvo jautriai atsiliepiama į bet kokias brolių ir seserų reikmes.
Ištvermingai
laikėsi duonos laužimo. Duonos laužimas buvo bendravimo dalis. Tačiau
evangelistas Lukas paminėjo šią praktiką kaip Kristaus bendruomenės
fundamentinį bruožą. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje,
o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria
širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi“.
Tai nebuvo Paschos šventės tradicijos pratęsimas. Paskutinės vakarienės su
Jėzumi metu jie dalyvavo tradicinėje Paschos puotoje. Tačiau krikščionių duonos
laužimo praktika drauge tikrai nebuvo pakartotinas kasdienis Paschos šventimas,
nors būtinai turėjo panašių elementų.
Paulius
rašo: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs
laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui.“
Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora
mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“ Taigi, kada
tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate
Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11,23-26).
Kokia duonos laužimo kartu
prasmė? Kodėl Viešpats įsakė tai
daryti? Dalyvavimas prie bendro vaišių stalo liudijo „nuodėmių atleidimą,
vienybę su Kristumi ir vieno su kitu, tai buvo padėkos maistas (padėkojęs
Jis laužė duoną), puota, susijusi su ateitimi (tai darykite, kol Jis ateis)“
(McClendon Jr. „Doctrine. Systematic theology“ p.401). Tai buvo Kristaus atminimo
šventė.
Vienybė Kristuje. Viešpaties
vakarienė yra vienybės su Kristumi ženklas. Tai atminimo ženklas. Valgymas ir
gėrimas yra neatsiejama puotos dalis. Kai tikintieji susėda prie vieno stalo,
jie dalijasi viskuo, kas ant jo padėta. Kai Jėzus laužė ir padalijo duoną, kai
gėrė iš taurės ir davė mokiniams, jis elgėsi kaip šeimos galva. Žydų šeimoje
puota prie bendro stalo buvo šventė. Austinas M. Farreris rašė, kad kai šeimos
galva ištardavo padėkos žodžius ir dalydavo duoną sakydamas: „Tai mano kūnas“,
- pirmojo amžiaus žydai nesistebėjo tokiais žodžiais, nes tokia tradicija
buvo įprasta. Šeimininko duona buvo jo kūnas, tai yra, suvalgyta bus jo kūnas.
Juk duona skirta kūno gyvybei palaikyti. Pagal žydų tradiciją buvo dėkojama ne
tik už savo duoną, bet ir už kitų. Taigi kiekvienas lauždavo ir priimdavo su
dėkingumu šeimininko duoną.
Ar neturėtume savo namuose išnaudoti kiekvieno valgymo
Dievo šlovei? Tai, kas vyksta
bendruomenėje, kai mes sueiname kartu, yra atspindys to, kas vyksta namuose.
Jei namuose nelaiminamas Viešpats, nebus Jis laiminamas ir bendruomenėje.
Bažnyčioje ant stalo padedame duoną ir vynuogių gėrimą.
Kieno jie yra? Turbūt kažkas nuėjo į parduotuvę ir nupirko. Tačiau padėta ant
stalo duona ir vynas yra Kristaus. Mes meldžiamės ir laiminame. Mes tikime, kad
Jėzus yra su mumis, tikime, kad Jis dalyvauja mūsų susitikime. Todėl imdami
duoną ir vyną (vynuogių sultis) mes priimame tai iš paties Jėzaus Kristaus
rankų-šeimininko rankų. Lukas rašo: „Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė:
„Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus,
kolei ateis Dievo karalystė.“ Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė
apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai
darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas:
„Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“
(Lk 22,17-25). Taip dalyvaudami mes prisimename Jėzų. Ir ne tik valgydami
ir gerdami prisimename Jėzų, bet turbūt bendraudami ir kalbėdami, ką Jis daro
mūsų gyvenimuose. Mokiniai, kurie vaikščiojo su Jėzumi trejus metus, turėjo
apie ką kalbėti. Tikiu, kad ir mes turime apie ką. Prie tokio stalo
neturėtų būti sprendžiamos verslo problemos, bet dalijamasi liudijimu, kaip
sekėsi, sekasi ir seksis gyventi su Jėzumi. Toks bendravimas prie bendro stalo
yra padrąsinimas broliams ir sesėms bendruomenėje.
Nuodėmių atleidimas. Tokia puota
yra susijusi su nuodėmių atleidimu. Taurė Jėzaus rankoje buvo ir yra
nuodėmių atleidimo ženklas. Jo kūnas buvo sulaužytas ir taurė išlieta. Jo
kraujas buvo pralietas, kad mums būtų atleista. Taigi prie Viešpaties stalo yra
liudijimas apie nuodėmių atleidimą. Tikintieji kartais suklumpa, nusideda, bet
imdami taurę į rankas visada galime prisiminti, kad Kristus praliejo savo
brangų kraują už mūsų ir mano nuodėmes. Todėl prie šio stalo yra vietos
nusidėjėliams. Juk visi nusidėjome ir stokojome Dievo garbės... Netgi Judui
buvo vietos prie Viešpaties stalo. Tačiau jis pasirinko mirtį, o ne Kristaus
teikiamą gyvenimą per nuodėmių atleidimą. Tai pats Kristus Jėzus pakvietė
nusidėjėlius savo draugijon, pasodino prie savo stalo ir ištiesė išganymo taurę
į jų rankas. Jis prisiliečia prie puolusiojo ir pagydo kiekvieną, kuris to
nori. Prie tokio stalo visada prisimename, kad mūsų nuodėmės yra atleistos.
Todėl taip išeina, kad nedalyvaudami prie bendro stalo mes liudijame,
kad Kristus neatleidžia nuodėmių! Kartais
tikintieji atsisako dalyvauti atminimo vakarienėje ir tokiu būdu liudija, kad
nenori priimti Kristaus atleidimo. Nedalyvaudami ir nesėsdami prie bendro stalo
mes liudijame broliams ir sesėms, kad nusidėjome, o Kristus neatleido mūsų
nuodėmių. Brangieji, nesuklyskime ir nebūkime apgauti klaidamokslių, mokančių,
kad negali dalyvauti tokioje šventėje, jei mėnesio bėgyje nusidėjai ar šiaip
jautiesi blogai, ar nėra nuotaikos susitikti su broliais ir sesėmis. Prie
vaišių stalo mes visų pirma susitinkame su Kristumi ir prisimename, kad Jis
atleido mūsų nuodėmes. Todėl drąsiai ir su pasitikėjimu galime dalytis viena
duona ir vynu. O jei kas nusidėjo, tai reikėtų prisiminti: „Jeigu
išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums
nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1,9). Toks įsitikinamas
skatina mus pagarbiai bijoti Viešpaties, sėsti drauge su nuolankia ir nusižeminusia
širdimi, kad neužsitrauktume teismo, nekreipdami dėmesio į bendruomenę ir
Kristų (į Kristaus Kūną ir Galvą)
Padėka.
Duonos laužimas kartu yra padėkos šventė. Mes dėkojame Viešpačiui už Jo kūną ir
kraują. Mes dėkojame Viešpačiui vienas už kitą. Mes dėkojame Dievui už
gyvenimą. Kiekvienos žydų šeimos galva bendro valgymo metu taip laimindavo
Viešpatį. O Jėzus tapo naujos šeimos galva. Jis dėkodavo už duoną, kaip
kiekvieno žydo namuose buvo dėkojama už maistą bendrų vaišių metu. Kai šeima
susirenka prie vieno stalo, ką ji veikia valgydama? Prie vieno stalo iškyla
įvairūs atsiminimai, bendraujama ir juokiamasi. Kartu prisimenami seni laikai
ir planuojama ateitis. Mes mėgstame šeimos šventes. Tokių švenčių metu tėvai
perduoda jaunajai kartai svarbią informaciją apie gyvenimą. Kaip žydai Paschos
šventės metu skaitė Raštą apie išėjimą, taip ir bet kurioje kitoje šeimoje prie
bendro stalo perteikiama informacija vaikams. Kokia bus ta informacija,
priklauso nuo šeimos tikėjimo. Dalyvavimas tokiose vaišėse yra padėka. Padėka
Dievui už visas gėrybes. Dalyvavimas prie bendro stalo su Viešpačiu buvo
malonė. Toks stalas skirtas dalyvauti – susivienyti, o ne atsiskirti ar
išsiskirti. Prie karaliaus stalo galėjo sėdėti tik išrinktieji tautos
didžiūnai. Prie Viešpaties Jėzaus Kristaus stalo buvo vietos visiems
nusidėjėliams. Netgi Judui atsirado ten vietos. Tai malonė – dalyvauti naujos
žmonių bendruomenės vaišėse. Naujos tautos, kuri sukurta ne žmonių dėka, bet
paties Dievo surinkta paprastų žmonių tauta – krikščionys.
Viešpaties
atminimo šventė – duonos laužimas – nėra magiškas ritualas, kaip kai kurie
mano. Taip, mes privalome ištirti patys save, su kokia širdimi ateiname prie
šio stalo, bet nepadarykime tokio stalo magiško. Kai sakau magiškas,
turiu mintyje mokymą, kad jei nusidėjai ir dalyvausi Vakarienėje, tai DIEVAS
baus. Tai neteisinga Pauliaus žodžių interpretacija. „Todėl kas nevertai
valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui
ir Kraujui. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš
tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau
pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei
ligotų ir nemaža užmigusių. Jei mes patys savęs paisytume, tai nebūtume
teisiami. O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti
kartu su pasauliu. Taigi, mano broliai, kai renkatės Vakarienės, palaukite
vieni kitų. Jei kas išalkęs, tepavalgo namie, kad nesirinktumėte pasmerkimo
užsitraukti“ (1 Kor 11,30-33).
Korinte
kai kurie žmonės bendruomenėje buvo pabausti ligomis ir mirtimi, nes atsisakė
gyventi pagal Kristaus pavyzdį, o ne dėl to, kad nusidėję dalyvavo duonos
laužime. Kai kurie buvo godūs savanaudžiai ir tokiu elgesiu neskelbė Jėzaus
gailestingumo ir malonės Evangelijos. Paulius barė tuos, kurie susirinkdavo tik
prisiryti ir prisigerti. Brangieji, mums suteikta malonė dalyvauti Karaliaus
puotoje, o jei nusidėjome, prie šio stalo galime rasti atleidimą. Pamenate kaip
Judui buvo suteiktas paskutinis šansas Paschos vakarienės metu? Jėzus aiškiai
parodė, kad žino apie išdavystę. Tačiau Judas neklausė Šventosios Dvasios
pakaltinimo, užkietino širdį, nes buvo kaltas amžina nuodėme. Jis galėjo rasti
atleidimą ir atsiversti, tačiau pasirinko mirtį.
Ateities Vakarienė. Evangelijose rasime, kad Vakarienės aprašymas glaudžiai susijęs su
Jėzaus mokymu apie paskutinius laikus. Vakarienė žvelgia atgal prisimindama
Kristaus gyvenimą žemėje, Vakarienė žvalgia į ateitį, laukdama Šeimininko
pasirodymo šlovėje. Krikščionys laukia Šeimininko ir tos akimirkos, kai kartu
valgys vakarienę naujoje aplinkoje. Tokiu būdu Duonos laužimas skelbia ateitį,
kuri dar laukia tikinčiųjų bendruomenių. Vieną dieną mes visi sėsime prie
stalo su Kristumi. Visi kada nors gyvenę tikintieji bus suvienyti Kristuje ir dalyvaus
Avinėlio vestuvių puotoje.
Taigi Duonos laužimas,
Atminimo vakarienė yra šlovinga žinia. Joje atsispindi Kristus ir jo įvykdytas
atpirkimas. Joje bendruomenė prisimena dienas, kai valgė ir gėrė drauge su
Jėzumi, kai Jis buvo žemėje. Tokia vakarienė primena, kad Jėzaus kraujas
nuplauna nuodėmes. Tokia vakarienė ugdo dėkingumo dvasią ir laukia šlovingo
Viešpaties pasirodymo ateityje.
Kada
tikintieji valgo ir geria Kristaus atminimui? Ar tada, kai paima duoną ir vyną į rankas? Kada skelbia Viešpaties mirtį?
– ar tada, kai suvalgo gabalėlį duonos ir atsigeria vynmedžio vaisiaus sulčių?
Kažin. Mokiniai skelbia Viešpatį, kai jie sugeba valgyti ir gerti kartu. Kai
jie sugeba rūpintis vieni kitais, kai jie sugeba susikalbėti ir sutarti
Viešpatyje. Kai mokiniai džiugia ir tauria širdimi vaišinasi prie bendro stalo.
Tas „bendras stalas“ yra ilgas stalas. Ant jo dedamos visokios vaišės, už
kurias dėkojama Viešpačiui. Tai ir gailestingumo darbai, ir susitaikymo
tarnystė. Tai duona, kuri užgydo kraujuojančias širdis, tai vynas, kuris
pradžiugina nuliūdusiųjų sielą. Toks yra bendras stalas – platus, ilgas ir
nukrautos visokiomis vaišėmis. Ką atsinešėme šiandien? Ką padėsime ant jo? Ar
daug skanaus maisto ir gėrimo, ar kartėlio vyną ir supelijusią duoną, kad kiti paspringtų?
Tai galima ištirti, bet tik prie bendro stalo. Amen.
