Sekmadienio pamokslas (2010 11 28)

Jono 8, 12 -36

¹² Jėzus vėl prabilo:„Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“. ¹³ Fariziejai jam prikišo: „Tu pats apie save liudiji, – tavo liudijimas netikras“.¹⁴ Jėzus jiems atsakė: „Nors aš ir liudiju pats apie save,mano liudijimas yra tikras,

nes aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs, nei kur einu.

¹⁵ Jūs teisiate kūniškai, o aš neteisiu nė vieno. ¹⁶ Jeigu aš ir teisčiau, mano sprendimas būtų teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas. ¹⁷ Ir jūsų Įstatyme parašyta,

jog dviejų asmenų liudijimas tikras. ¹⁸ Taigi liudiju aš pats apie save, ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas“. ¹⁹ Jie paklausė: „O kurgi tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nepažįstate nei manęs,

nei manojo Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą“.

²⁰ Tuos žodžius jis pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda. ²¹ Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“. ²² Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?“

²³ Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio,

o aš – ne iš šio pasaulio. ²⁴ Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse.

Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“. ²⁵ Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“ Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau! – ²⁶ Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.

²⁷ Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą. ²⁸ O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai,

ko mane Tėvas išmokė. ²⁹ Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“. ³⁰ Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.

³¹ Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. ³³ Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: 'Tapsite laisvi'?“ ³⁴ Jėzus jiems tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.

³⁵ Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. ³⁶ Jei tad Sūnus jus išvaduos,

tai būsite iš tiesų laisvi.

Trečiadienio pamokslas (2010 11 24)

Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Tie įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. Nepasidarykite stabmeldžiais, kaip kai kurie iš jų, kaip parašyta: Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti. Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai. Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir krito nuo gyvačių. Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo. Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų. Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti. (1 Kor 10:1-13)

Sekmadienio pamąstymas (dalinasi Lina Andronovienė) (2010 11 21)

Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! (Gal 3,27-28) Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose. (Ef 4:1-6)

Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti. Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi ­ jūs juk esate išgelbėti malone, prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. Jis panaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sutvertas vienas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą. Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje. (Ef 2,1-18)

Sekmadienio pamokslas. Ar krikščionims reikia bendruomenės? (2010.11.14)