H. Žukausko paskaita (audio įrašas)

Paskaita: Tarp fundamentalizmo ir liberalizmo. Ar yra trečias kelias?

Trečiadienio pamokslas (2011 12 28)

Kalėdų sekmadienio pamokslas "Dievas prabilo per Sūnų"

Hebrajams 1, 1-4

¹ Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, ² o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. ³ Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse ⁴ ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.

Sekmadienio pamokslas (2011 12 18)

2 Pt 3

1 Mylimieji, tai jau antras laiškas, kurį jums rašau. Šiais laiškais aš žadinu jūsų tyras mintis prisiminimais, 2 kad atsimintumėte šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir jūsų apaštalų perduotą Viešpaties ir Gelbėtojo įsakymą. 3 Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais 4 ir kalbės: „Kur jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios.“ 5 Mat jiems, to norintiems, lieka paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. 6 Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu aptvindytas. 7 O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai. 8 Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų ­ kaip viena diena. 9 Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. 10 O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs. 11 Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, 12 kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio! 13 Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas. 14 Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad jo akivaizdoje būtumėte rasti nesutepti, nepeiktini ir taikingi. 15 Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimasis brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; 16 jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai. 17 Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės. 18 Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir iki amžinybės dienos! Amen.

Vilniaus m evangeliškų bendruomenių pastorių maldos pusryčiai

Vilniaus m evangeliškų bendruomenių pastorių maldos pusryčiai 2011 12 09

Sekmadienio pamokslas "Apie garbinimą" (2011 12 11)

Jono 4, 23-24

²³ Bet ateis valanda ­ jau dabar ji yra, ­

kai tikrieji garbintojai

šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.

Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.

²⁴ Dievas yra dvasia,

ir jo garbintojai

turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“

pamokslas: "Nenaudingas Kristus" Gal 5,1-15

^{Nenaudingas Kristus}

Ar gali šiandien taip nutikti, kad žmogui staiga Kristus tampa nebereikalingas? Aišku gali, juk mes esame liudytojai. Ne vienas žmogus paliko krikščionybės kelią. Tai nei vieno nestebina. Bet, baisiausia, kai krikščioniams Kristus tampa nebereikalingas. Taip atsitiko Galatijos bažnyčiose. Nes kažkas pamiršo ar nenorėjo mokintis, kokia yra Įstatymo Vieta krikščionybės kelyje. Vienas klaidingai aiškinamas klausimas tampa kita Evangelija (1,6-7), kuriai apaštalas skelbia prakeiksmą. Kaip vieną iš praktinių paklydimo klausimų, jis paliečia vyrų apipjaustymą. Žmones, kurie vertė bažnyčiose pagonis apsipjaustyti, jis vadina netikrais broliais (2,3-5). Dėmesingai paklausykime, ką sako apaštalas: “Tačiau įsibrovėliams, netikriems broliams, tykojusiems pagrobti mūsų laisvę, kurią mes turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, ⁵ jiems mes nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis.“ Net apaštalai Jeruzalėje nevertė Tito apsipjaustyti... Tačiau Galatijos periferijoje atsiranda asmenų, kurie susireikšmina ir bando teologizuoti bažnyčioje, nesuprasdami kokią žalą daro. Paulius rašo, kad jie nė valandėlei nepasidavė tiems, kurie tykojo pagrobti laisvę Kristuje.

Apie kokią laisvę klaba Paulius? Labai dažnai, kai mes kalbame apie laisvę Kristuje, mes automatiškai, ar stereotipiškai numanome, kad kalbama tik  apie išvadavimą iš nuodėmių. Ir tai tikrai yra tiesa. Bet ne visi sutaria, kas yra nuodėmė. Vienam nuodėmė viena, kitam kita. Labai dažnai tai, kas yra nuodėmė mes mokomės iš Įstatymo, kurį Kristus prikalė prie kryžiaus...

Sprendžiant iš Pauliaus desperatiškų žodžių, matome, kad Mozės įstatymo praktikų klausimas Naujojo Testamento bažnyčiose buvo kritinis. Klaidingas aiškinimas atvedė bažnyčią prie mirties, kai tikintieji drąskė vienas kitą ginčais ir neapykanta. Ir suprantama, kad taip turėjo būti, kai kažkas pradėjo skelbti kitą Evangeliją...  „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, ⁷ nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją.“ (1,6-7). Jeigu neskaitytume kas toliau parašyta, tai pagalvotume, kad kažkas pradėjo skelbti, kad Jėzus neprisikėlė, arba, kad negali būti, kad Dievas apsigyventų žmogaus kūne, arba kad Jėzus nepadarė jokių antgamtinių darbų, viską galima moksliškai paaiškinti... Arba dar kokią ereziją. Tačiau Paulius kalba tik apie vieną praktiką – vyrų apipjaustymą. Ir ne šiaip sau. Nes vyrų apipjaustymas buvo amžinos sandoros tarp Dievo ir žmogaus ženklas. „Dievas kalbėjo Abraomui: „O tu savo ruožtu laikysiesi mano Sandoros, tu ir tavo palikuonys po tavęs per savo kartas. ¹⁰ Štai Sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas. ¹¹ Apipjaustysite apyvarpio odą, ir tai bus ženklas Sandoros tarp manęs ir jūsų. ¹² Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių. ¹³ Abu ­ vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktasis už tavo pinigus ­ turi būti apipjaustyti. Taip mano Sandora bus jūsų kūne amžina Sandora.“ ¹⁴ Neapipjaustytas vyriškis, - kiekvienas, kurio apyvarpio oda nėra apipjaustyta, ­ bus atkirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė mano Sandorą.“ (Pr 17,9-14).

Aš įsivaizduoju kaip buvo sunku krikščioniams žydams patikėti, kad dabar nebereikia laikytis to kas buvo pateikta kaip amžina sandora. Visada bus be galo sunku patikėti, kad mūsų praktikuojamas įstatymas yra laikinas, o ne amžinas. Tačiau mūsų Dievas yra Dvasia, jis žino ko mums reikia ir kada. Taigi, apipjaustymo tema yra kaip visų kitų iš Įstatymo kylančių temų bei praktikų apibrėžimas. Paulius sako, kad tas kas skatina tokias  praktikas ir verčia kitus tai daryti, jis skelbia kitą evangeliją… Siaubas kažkoks. Jis sako, kad tie žmonės yra klaidinantys, jie yra įsibrovėliai, netikri broliai…

-„Bet palauk“, gali kas nors pasakyti. –„Juk čia kalbama apie tai kas buvo, mums tas negresia, mes nei vieno neskatiname apsipjaustyti. Problema seniai išspręsta, mes tikime, kad tik malone esame išgelbėti.“ Jeigu problemos nebūtų, ir ji būtų išspręsta, mes neturėtume šio laiško Biblijoje. Visas Raštas yra įkvėptas ir naudingas kiekvienai kartai, bet jis turi būti tinkamai aiškinamas. Mes privalome pritaikyti šį laišką mūsų kontekste. Privalome išgirsti jo perspėjimus. Galatijos ir kitų regionų žydai turėjo didelę problemą aiškindami Senojo Testamento Raštus, nes klaidingai suprato jo vietą Kristaus Evangelijoje. Kaip aiškina Paulius: „Tie įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. ⁷ Nepasidarykite stabmeldžiais, kaip kai kurie iš jų, kaip parašyta: Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti. ⁸ Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai. ⁹ Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir krito nuo gyvačių. ¹⁰ Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo. ¹¹ Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje“. (1 Kor 10,6-11)

Visa kas parašyta yra naudinga įspėti mus, kad nenusidėtume. Greičiausiai Galatijos bažnyčioje esantys žydai, pasakytų: „Amen“. Bet jie Įstatymo mokslą taikė klaidingai ir jų skelbiama žinia tapo kita evangelija. Klaidingas aiškinimas vedė bažnyčią į vergystę. Ne žydų kilmės tikintiesiems buvo visiškai svetima žydų Įstatymo praktika. Juo labiau, kad pirmajame amžiuje dėl fariziejų klaidamokslių, ir tos praktikos buvo iškreiptos. Tačiau bendruomenėje buvo skelbiama, kad reikia vyrams apsipjaustyti. Na, Jeigu dėl artimo dar mėsos nevalgyti galima, ar nebegerti vyno, tai apipjaustymas buvo nebepakenčiamas dalykas. „Gana“, -sakė broliai. Ir pats apaštalas Paulius, kai Romiečiams jis aiškino, kad reikia  dėl brolių nusileisti ir valgyti viską... (aišku ten buvo kalbama irgi tiems žydamas) Tai čia jis nebegali susilaikyti ir skelbia prakeiksmą. Supraskime, kad tai nebuvo kova dėl idėjų ar nuomonių. Tai buvo dvasinis klausimas, visos evangeliškos teologijos pamatas.

¹ Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! ² Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas. ³ Aš pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustomas: jis tampa įpareigotas laikytis viso įstatymo. ⁴ Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę.

Taigi štai ką sako Dvasia bažnyčiai. Kristus išvadavo, kad būtume laisvi. Laisvi nuo ko? Nuo įstatymo vykdymo, kurio negalime vykdyti. Nuo įstatymo praktikų, kurios išsipildė Kristuje. Jeigu leidiesi apipjaustomas, esi įpareigotas laikytis viso įstatymo. – „Fu, kaip gerai, mes esame neapipjaustyti...“ Bet palaukit. Ar pats apipjaustymas yra čia svarbiausias? Ne. Galima būtų paaiškinti taip: jeigu laikomės bent vieno įstatymo reikalavimo, mes įpareigoti laikytis visų kitų. Jeigu yra pagrindas laikytis bent vieno, vadinasi reikia būti nuosekliam. Ne išorinis pamaldumas mums svarbus, bet vidinis. Jeigu pradedi laikytis kokio nors įstatymo, privalai būti nuoseklus ir laikytis iki galo. “Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji įstatymu ir giriesi Dievu. ¹⁸ Tu pažįsti jo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau. ¹⁹ Esi įsitikinęs galįs būti aklųjų vadovas, švyturys tamsoje esantiems, ²⁰ neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą bei tiesą. ²¹ Tai kodėl gi, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs?! Kodėl, įkalbinėdamas nevogti, pats vagi?! ²² Skelbdamas nesvetimauti, pats svetimauji?! Bodėdamasis stabais, pats apiplėši šventoves?! ²³ Giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą?! ²⁴ Juk dėl jūsų, kaip parašyta, piktžodžiauja Dievo vardui pagonys.²⁵ Apipjaustymas naudingas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, iš apipjaustyto virsti neapipjaustytu. ²⁶ Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi įstatymo reikalavimų, argi jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?! ²⁷ Taip kūniškai neapipjaustytas, bet vykdantis įstatymą žmogus pasmerks tave, kuris laužai įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą. (Rom 2,17-29)

Apipjaustymo doktrina  yra kaip pavyzdys bet kokiam kitam įstatymui, kurį mes sukuriame „Senojo Tetamento“ (kabutėse) pavyzdžiu. Nors ST randame principus, kuriais tikrai per amžius privalome vadovautis. Tačiau privalome atsargiai ri Jėzaus dvasioje juos aiškinti. Normalu, kad mes žmonės susikuriame kažkokias taisykles ir pagal jas gyvename. Jeigu taisyklės yra Dvasios sužadintos, viskas gerai. Jeigu ne, jas reikia keisti. Svarbiausia, kad tų taisyklių nepaverstume Evangelija. Nes tada turime problemą, kurią turėjo Galatai. Tokios doktrinos kaip Mozės įstatyme randamas: vyrų apipjaustymas, liturginės šventės, santuoka, maistas, aukojimas, ir kita tapo griaunančia jėga Dievo bažnyčiose Galatijoje ir kitur. Ar tai nėra didelė problema daugelyje bažnyčių šiandien? Gal net ir mes turime šią problemą? Privalome ištirti...

Štai pavyzdžiui aukojimo tema. Ar mes (krikščionys) privalome aukoti dešimtines? Ar tas paliepimas yra malonė ar įstatymas? Jeigu įstatymas, tai kai neaukojame pakankamai pagal Įstatymą, darome nuodėmę. Žydai aukojo ne vieną dešimtinę, o jei dar prisimintume, kad pirmagimis irgi paaukojamas Dievui... Apsiplovimai. Įstatyme apie tai labai kruopščiai kalbama. Ar kai rankas neplauname, darome nuodėmę ar kvailystę? Ar tai susiję tik su klusnumu Dievui, ar higienos klausimas? Maistas. Įstatymas nurodė ką valgyti. Yra gyvūnų, kurių geriau nevalgyti. Tai buvo jiems įstatymas, o mums malonė. Ir šiandien reiktų geriau nevalgyti gyvių iš to sąrašo. Nors Jėzus sakė, kad nesutepa tai kas įeina, bet kas išeina iš mūsų.... Kokį dar pavyzdį paimti? Šabas. Per šabą žydams negalima dirbti jokio darbo. Dirbi, gauni akmenimis... Ar tas mokymas mums yra malonė, ar įstatymas? Jeigu malonė, tai esame palaiminti, galime pasirinkti kada švęsti ir kaip garbinti Dievą.  Jeigu įstatymas, vadinasi  visi esame kalti sąmoninga nuodėme.... Santuoka. Pagal Įstatymą žydai negalėjo tuoktis su kitataučiais. Ir priežastys buvo labai aiškios. Pagonys garbino stabus, tarnavo bjauriausiomis apeigomis demonams. Tai buvo įstatymas, kaip ir apipjaustymas yra įstatymas. O kaip mums daryti? Jeigu  tuokiasi krikščionis su nekrikščioniu , ar taikytinas toks įsakymas? Ar draudimas yra įstatymas ar malonė? Vieni aiškina, kad tuoktis su nekrikščioniu yra nuodėmė. Kokiu pagrindu? Įstatymo pagrindu ir Pauliaus NT užuominos, kad kai tuokiasi išsiskyrę, reikia tuoktis Kristuje.  (1 Kor 7,39) Bet kontekstas apskritai kalba, kad geriau nesituokti, nes metas sunkus. Paulius taip pat sako, kad Netikintis vyras yra pašventinamas per tikinčią žmoną... (1 Kor 7,14) Tai Dievo malonė, kad jis mus perspėja, kad galime turėti kūno vargų. Dievas yra mus pašaukęs santaikai. Skirtingų ideologijų, netgi teologijų ar pažiūrų santuoka gali būti didelė tragedija. Todėl visada geriausai tuoktis Kristuje... Taigi NT perspėjimas dėl santuokos su kitaminčiais yra malonė, bet ne įstatymas už kurį yra baudžiama. Galima būtų parinkti dar daug pavyzdžių ir reiktų pamaldžiai, kad bažnyčia tirtu ir praktikuotų tai kas yra malonė Kristuje. Juk Įstatymas atėjo per Mozę, o malonė ir tiesa per Jėzų. (Jon 1,17) Tik per Jėzų galime tinkamai suprasti ir aiškinti kas yra tiesa ir malonė mums. Deja lai kurie Galatijos bažnyčioje paliko Jėzų nuošalyje ir ėmėsi tuščiagarbiškai aiškinti Mozę...

⁵ O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. ⁶ Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.

Paulius sako, kad ten kur Dvasia, ten laisvė. Ne bet kokia, bet Kristuje. O Kristus yra įstatymo galas. Paulius sako, kad Kristuje nieko nereiškia ST doktrinos. Siaubas, ar ne? Paulius sako, kad netgi pagonių teisė į neapipjaustymą yra niekas. Visai nesvarbu, ar tavo praktikos sužadintos Mozės įstatymo ar lietuviškų papročių. Dabar Kristuje svarbiausias tikėjimas, kuris veikia meile. Bet ne bet koks tikėjimas kažkokiomis frazėmis ar nuomonėmis. Tikėjimas yra veiksnus, kai yra meilė. Kai yra ne tik teoriškas Raidės citavimas, bet kai Raidė dėl Kristaus tampa Dvasia, kuri savo ruožtu įgalina mylėti savo artimą. Tikras tikėjimas Jėzumi Kristumi įgalina mylėti visus žmones taip, kaip Dievas pamilo pasaulį. Tikėjimas veikiantis meile stumdo kalnus, o ne juos supila. Ištiesina takus, suartina žmones. Jėzus turėjo tokį tikėjimą ir sugebėjo mylėti visus. Tik toks tikėjimas vedė jį pas nusidėjėlius ir jis nesibodėjo nei muitininkų, nei prostitučių... jis vaišinosi tai vienų, tai kitų namuose, kad tik laimėtų savo artimą. Muitininkas pakviečia Jėzų į svečius ir randa išgelbėjimą. Jėzų smerkia visokie įstatymo žinovai, sakydami, kad jis susitepa net eidamas į tokio namus, o rezultate Zachiejus sako: Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.“ (Luk 19,8). Fariziejai buvo tikintys, bet nemylintys. Kam reikalingas toks tikėjimas? Tai vergystė, o ne išvaduojantis tikėjimas. Kai Dvasia veda, ji praplečia širdis, jos panašėja į Kristų...

⁷ Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos? ⁸ Ne tasai, kuris jus šaukia, šitaip prikalbėjo. ⁹ Truputis raugo įraugina visą maišymą.

Taigi, kaip galėjo taip atsitikti, kad galatai pasidavė tokiam klaidamoksliui? Jie leido kažkokiems bažnyčios žmonėms skleisti ereziją. Pradžioje truputis raugo, po to visa tešla įrūgsta. Mes turime saugotis kas mums tampa autoritetu. Mes turime budėti ir gyventi Kristuje, tyrinėti Raštus, būti savo bendruomenėje ir klausytis visko, kas yra skelbiama. Juk bendruomenei Kristus davė dangaus karalystės raktus. Jis įpareigojo mus atrišti ir surišti paslaptis. Mes turime rūpintis savo maldingumu, pastoviai mokintis, melstis, tapti Kristaus kūno sąnariais. Ganytis ten kur veda mus Jėzus. Nes pasaulyej daug netikrų piemenų, kurie kaimenės negaili, išdrasko, supriešina, praryja.

¹⁰ Aš pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nepriimsite kitokių pažiūrų; o jūsų drumstėjas, kad ir kas jis būtų, susilauks pasmerkimo. ¹¹ Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tuomet kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. ¹² O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų! ¹³ 

Mes privalome įvertinti drauge viską kas vyksta pas mus, kodėl žmonės nebenori bendrauti su mumis. Mes visi galime suklysti, apsnūsti ir koks plėšrus žvėris žiūrėk tuoj užpuls. todėl privalu budėti vienas kito labui. Paulius kalba negailestingai, bet kai skelbiamas klaidingas aiškinimas, reikia būti negailestingu. Privalu nupjauti tai, kas gundo tave pamiršti malonę. Juk malone esame išgelbėti. Ir tai ne praeities laiku kalbama. Išgelbėjimas yra ir dabartis. Mums reikia malonės šiandien. Tik malone mes galime tikėti ir mylėti vienas kitą besąlygiškai. Tikėjimas Jėzumi Kristumi atveria neapsakomus pažinimo turtus. Tikėjimas laiduoja to ko nematome dabar, bet viliamės, kad pasieksime ateityje. Mums reikia tikėjimo, kuris nepataikauja nei asmenimis nei sau pačiam, arba kaip Paulius sako kūnui:

Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. ¹⁴ Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. ¹⁵ Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, tai žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!

Mes aišku galime tik pafantazuoti kaip ten bažnyčioje vienas kitą ėdė. Bet jaučiu suprantame, kad kai prasideda karas dėl nuomonių, nervai kivirčai, bemiegės naktys, tai sveikata gali tikrai pašlyti...

Visos Mozės įstatymo nuostatos buvo nukreiptos į artimo meilę, išvadavimą, išlaisvinimą. Visa tai darė Jėzus Kristus i parodė kelią kaip Įstatymas gali būti taikomas bažnyčioje. Ne bausmėmis, ne prievarta, bet malonės žinia nusidėjėliams. Juk Kristaus kelias yra besąlygiškas atleidimas. Jo bendruomenė, kuri praktikuoja malonę ir tiesą, yra tikrai atradusi tikėjimo slėpinį. Taigi tikėkime Jėzumi, pasikliaukime malone, tyrinėkime įstatymą, išgirskime jo perspėjimus ir patarimus, tik naudokime jį tinkamai. (1 Tim 1,5-11)

Amen.

Sekmadienio pamokslas (2011 12 04) audio versija

Galatams 5, 1-15

¹ Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!

² Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas. ³ Aš pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustomas: jis tampa įpareigotas laikytis viso įstatymo. ⁴ Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. ⁵ O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. ⁶ Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.

⁷ Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos? ⁸ Ne tasai, kuris jus šaukia, šitaip prikalbėjo. ⁹ Truputis raugo įraugina visą maišymą. ¹⁰ Aš pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nepriimsite kitokių pažiūrų; o jūsų drumstėjas, kad ir kas jis būtų, susilauks pasmerkimo. ¹¹ Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tuomet kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. ¹² O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų!

¹³ Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. ¹⁴ Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. ¹⁵ Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, tai žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!

pamokslas. Bažnyčia pasaulyje.

Trečiadienio pamokslas. Audio įrašas.