pamokslas

Dievo vaikai Kristuje Jėzuje

Gal 3,26-28

 

„Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!"

 

1.     Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Daugelis šiandien šneka apie buvimą Dievo vaikais. Kai kurie sako, kad visi žmonės yra Dievo vaikai. Ir tam tikra prasme tikrai visi esame iš Jo giminės. Čia mūsų kilmės klausimas. Tačiau neužtenka tikėti (žinoti), kad esi sukurtas Dievo noru. Skaitant Bibliją mes sužinome, kad negalime būti ramūs turėdami tik paviršutinišką supratimą apie savo kilmę. Dar yra mūsų sukūrimo tikslo klausimas. „Kodėl esu šiame pasaulyje?" – turėtų paklausti kiekvienas žmogus. Ir nors daugelis šiandien ieško atsakymo, ne visi nori ieškoti Biblijoje. Ne visi nori ieškoti krikščionybėje. Ir tikrai šiandieninis krikščioniškas pasaulis yra toks margaspalvis, kad daugelis net minties neturi ieškoti pas tuos, kurie save vadina Dievo vaikais. Mes turime suprasti, kad Biblijos patrauklumas tiesiogiai susijęs su mūsų (krikščionių) etika ir morale. Kokius mus mato pasaulis yra kritiškai svarbu.

Štai Paulius sako galatams, kad jie visi yra tikėjimu Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Aišku šie žodžiai buvo pasakyti kontekste. Ir jei mes esame dėmesingi laiško skaitytojai, greitai pamatysime, kad tai barantis laiškas, taisomasis laiškas. Laiškas, kviečiantis pasikeiti mąstyme. Pirmojo amžiaus tikintieji išgyveno sunkų laiką, nes žydų tikintiesiems buvo be galo sunku suprasti įstatymo vietą krikščionių bendruomenėje. Taip gimdavo įvairūs klaidamoksliai. Žydai nenorėjo (sunku buvo) suprasti, kad Kristuje įstatymas užima kitokią vietą bendruomenėje. Krikščionys, kilę iš žydų, galėjo manyti, kad jie yra Dievo vaikai dėl ryšių su įstatymu. Tačiau tai negalėjo būti tiesa, nes tikintieji iš pagoniškų genčių nieko bendra neturėjo su įstatymu. Jie buvo „ne tauta", tačiau dabar Kristuje „Dievo tauta". Paulius laiške Efeziečiams rašė: „Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. ¹² Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. ¹³ Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo." (Ef 2,11-13) Kaip Efeziečiams, taip ir Galatams, Paulius rašo, kad jie yra DIEVO vaikai ne dėl kraujo giminystės, nes dėl istorinės tapatybės su žydų tauta, bet dėl Jėzaus Kristaus kraujo. Galatijos žydams jis priminė apie pažadą Abraomui; laiške Efeziečiams paminėjo „pažado sandoras". Kadaise Dievas sudarė sandorą su Abraomu ir su juo palikuonimi. Dievas nuteisino Abraomą tikėjimu. Jis tapo Dievo vaiku ne dėl apipjaustymo, bet dėl tikėjimo Dievo pažadu.

Tokiu pat būdu šiandien yra nuteisinami visi, kurie šaukiasi Viešpaties. Dievo pažadas dėl Mesijo išsipildė. Emanuelis atėjo. Jis gimė, gyveno, praliejo kraują (mirė) ant kryžiaus, buvo palaidotas ir priskėlė, pasirodė daugeliui ir pakilo į dangų. Biblija skelbia, kad jis yra Gelbėtojas. Dabar visi privalome ateiti pas Jį ir tapti Jo mokiniais. Ir kiekvienas, kuris patiki Kristumi, gauna amžinojo gyvenimo pažadą. Taigi Dievo vaiku tampama tik tikėjimu. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ⁹ ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų". (Ef 2,8-9) Kokiu tikėjimu? Abraomo tikėjimu. Tebūna jis pavyzdys mums, nes ir Galatams Paulius apie jį kalbėjo. Tačiau būtų gerai prisiminti ir Jokūbo laiške esančias pastabas:

„Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: „Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite", o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs. Priešingai, kitas pasakys: „Tu turi tikėjimą, o aš turiu darbus." Parodyk man be darbų savo tikėjimą, o aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą." (Jok 2,14-18). Mes girdime, kad tikėjimas turi savo praktinę išraišką. Žmogaus tikėjimas matomas jo elgesyje ir darbuose.

Visi šie veiksmai išduoda žmogaus įsitikinimus. Įsitikinimas yra kažkas daugiau nei tikėjimas. Mes daug kuo tikime, tačiau nuo to mums nei šilta nei šalta. Dažnai mūsų tikėjimai neduoda jokios naudos nei mums, nei kitiems. Kiekvienas tikėjimas turi būti ištirtas. Kaip, kur jis bus ištirtas? Bendruomenėje, santykiuose su žmonėmis. Mes gyvename tik tuo, kuo esame įsitikinę. Įsitikinimai išduoda kas mes esame. O darbai ir veiksmai kalba apie mūsų įsitikinimus. Ar ne todėl Paulius rašo: „Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė." (Rom 14,22-23). Ar bet kokių įsitikinimų sulaužymas yra nuodėmė? Aišku ne. Tačiau Paulius kalba krikščionims, kurie patikėjo Kristumi ir yra Jo mokiniai. Romiečiai tikėjo, kad yra Dievo vaikai. Tikėjo, kad Dievas įsakė mylėti savo artimą kaip save patį. Tačiau jie suklupo, nes pamiršo savo tikėjimą suderinti su bendruomene, tai yra su broliais ir seserimis Kristuje. Pamiršo, kad bendruomenėje nėra vietos „kas man geriau", bet tik kaip kitam geriau. Paskaitykime ką daugiau sako Paulius Romiečiams:

„Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas šitaip Kristui tarnauja, tas mielas Dievui ir priimtinas žmonėms. Tad laikykimės to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui. Taigi negriauk Dievo darbo dėl maisto! Nors viskas tyra, bet gali tapti bloga žmogui, kuris valgo, piktindamas kitus. Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę. Savo įsitikinimą pasilaikyk sau Dievo akivaizdoje. Laimingas, kam netenka smerkti savęs dėl savo sprendimų. O kas valgo abejodamas, tas smerktinas, nes elgiasi ne pagal tikėjimą. Visa, kas daroma ne pagal įsitikinimą, yra nuodėmė. Paulius sako, jei tavo įsitikinimas nepasitarnauja bendruomenės (kitų) labui, pasilik jį sau ir tegul tik Dievas apie tai žino. Štai kokia yra nauja tvarka. Mums ir man dar daug reikia padirbėti, kad suprastume kaip svarbu gyventi dėl kito gerovės. Kaip svarbu augti tikra nesavanaudiška meile artimui. Jeigu tikėjimo praktika neskatina mylėti pasiaukojančiai, tai blogas tikėjimas, jį reikia palikti. Dievo vaikas privalo tarti sau ir kitiems: "laikysiuos to, kas pasitarnauja santaikai ir tarpusavio ugdymui." O kaip mums reikia drąsos ir ryžto gyventi taip. Jeigu sakome, kad esame Kristaus, kito kelio neturime.

Taigi, jeigu mes esame Dievo vaikai, tai tik tikėjimu. Tikėjimas yra matomas praktikoje. Praktika kalba apie įsitikinimus. Įsitikinimai turi būti pastoviai ištiriami ir kritiškai vertinami bendruomenėje, Dievo Žodžio šviesoje. Todėl visi privalome būti pasirengę keistis, jeigu Viešpats apreiškia mums, kad įsitikinimai nėra naudingi kitiems. Čia vertėtų prisiminti Pauliaus mokymą apie kūną (1 Kor 12,12-26) Kiekvienas yra svarbus, kiekvienas turi būti gerbiamas ir jo labui, net dauguma turi keistis:

„Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi - žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui" - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas - klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia", ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia." Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni. Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai." (1 Kor 12,12-26)

 

Tačiau neužtenka kalbėti vien tik apie tikėjimą. Dar reikia kalbėti apie Pauliaus „Kristuje Jėzuje". Mes privalome gerai suprasti ką Paulius turi mintyje sakydamas „Kristuje Jėzuje". Todėl grįžkime prie laiško Galatams:

 

2.     Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Krikštas. Krikštu tikintysis prisijungia prie Dievo šeimos žemėje. Prisijungdamas prie bendruomenės, krikščionio laukai nuji patyrimai. Taip, nes bus linksmų dienų, bet bus ir liūdnų. Bus vargo ir skausmo. Tokia yra tikrovė. Tam, kad mylėtum visa širdimi, turi būti pasirengęs kentėti. Taigi, Paulius sako, kad panardinti Kristuje yra apsirengę Kristumi. Kiekvienas patikėjęs Kristumi privalo žengti į krikšto vandenis. Tokia yra Biblinė tikrovė. Biblija neduoda ramybės mums, jei tikime kažką klaidingai. Taip yra su krikštu.

Viešpats įsteigė krikšto praktiką, nes krikštas yra mūsų išgelbėjimas. Nebijokime vaizdingos kalbos. Nes Biblijos autoriai nevengė metaforų, palyginimų ir kt. Jėzus Kristus visada taip kalbėjo. Prisiminkime paskutinės vakarienės metu pasakytus žodžius: „Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas." Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti." (Mat 26,26-28) Ar ta duoda ir vynas buvo Jėzus Kristus? Ne, bet duona ir vynas priminė Jėzų ir Jo išganymo darbą. Jo kūnas buvo sulaužytas kaip duonos kepalas ir kraujas išlietas, kaip vynas iš taurės. Dabar, kai mes kalbame apie krikštą, kaip Biblija (autoriai) kalba apie krikštą, nesistebėkime, kad girdime tokius žodžius: „Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas." (Mor 16,16).

Krikštas pasakoja apie išganymą Kristuje. Krikštas skelbia Dievo Evangeliją. Žmogus pasinerdamas į krikšto vandenis bendruomenės ir pasaulio akyse skelbia apie savo susitapatinimą su Kristumi. Susitapatinti su Kristumi, reiškia apsirengti Kristumi iš vidaus ir iš išorės. Iš vidaus tikėjimu, Dvasia, mąstymu. Iš išorės – gyvenimu, darbais. Apaštalas kviečia prisiminti koks yra Kristus. Jis kviečia būti kaip Jėzus. Nes pats Jėzus ragino valgyti Jo kūną ir gerti Jo kraują. Juk ne apie duoną ir vyną kalbėjo Jėzus žydams Jono 6 skyriuje: „„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną - gyvens per amžius." (Jono 6,53-58). Jėzus kviečia gyventi jo gyvenimą. Kristus kviečia apsirengti jo gyvenimu. Jis kviečia į kelią, nešant savo kryžių. Kristus nešė savo kryžių į Golgotą dėl mūsų nuodėmių. Jis pasirinko kelią, kad kiti būtų išgelbėti.

Taip ir mes turime gyventi. Ar ne apie tai kalba Paulius Romiečiams ir Galatams? Ir Romiečiai ir Galatai turėjo tas pačias problemas. Dėl savo praktikų jie griovė bendruomenės vienybę ir Kristaus atvaizdas buvo suterštas. Dėl savo įsitikinimų valgyti ir gerti jie griovė brolių ir seserų gyvenimą. Kristus taip nedarė. Apsirengti KRISTUMI, reiškia gyventi taip kaip Jis. Būti kaip Jis. Jėzus verkė dėl pasiklydusių avių. Jis gailėjosi nusidėjėlių. Jis buvo kantrus silpniesiems. Kiekvienas, kuris pasineria į Kristų, kiekvienas, kuris yra Kristuje, jis gyvena taip kaip Kristus (privalo, turi gyventi).

 

3.     Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! Štai kodėl nebesvarbu kokios tautybės esi. Nesvarbu kokia tavo socialinė padėtis, nesvarbu kokios lyties ir amžiaus. Visi surišti vieno Kristaus gyvenimu ir misija. Viena Kristuje – tai ne ideologija, tai praktika. Tai susitapatinimas su Jo biografija. Kristus mirė dėl nusidėjėlių. Apaštalai ir kiti krikščionys mirė dėl nusidėjėlių. Jie galėjo drąsiai žiūrėti mirčiai į akis, nes jiems rūpėjo Kristus ir jo misija. Jiems rūpėjo nusidėjėliai, dėl kurių KRISTUS buvo nukryžiuotas. Kristuje esame viena, bet tai nereiškia, kad visi galime daryti tą patį. Kristuje neišnyksta mūsų vyriškumas ir moteriškumas. Kristuje lieka mūsų Dievo duoti sugebėjimai. Ne visi apaštalai, ne visi evangelistai, ne visi stebukladariai... Vienybė – reiškia vienybė Kristaus Dvasioje ir mokyme...

Paulius rašė: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti" (Fil 3,10). Paulius norėjo panašiai kaip Jėzus numirti. Ar mes pasirengę numirti panašiai kaip Jėzus? Ar mes norime? Jeigu taip, tai pradėkime šiandien. Amen.

 

pamokslas

Brandumas ir nebrandumas

Heb 5,11-14

 

Laikas yra labai paslaptinga asmenybė. Laikas gali būti piktas, gali greitai bėgti, jį galima tariamai apgauti ir išnaudoti blogiems tikslams. Laikas gali būti gąsdinantis ir padrąsinantis. Tačiau vieną dieną laiko nebeliks. Kaip tada gyvensime? Todėl jei norime turėti atsakymus, kaip tada gyvensime , šiandien išnaudokime laiką kilniems tikslams. Paskaitykime ištrauką iš laiško Hebrajams 5,11-14... Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. ¹² Ir nors, žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. ¹³ Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis. ¹⁴ Tik subrendusiems dera stiprus maistas - tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga.

 

 

1)    Nerangūs klausytojai. Apie tai mums reikėtų daug kalbėti, ir sunku jums išaiškinti, nes pasidarėte nerangūs klausyti. Apaštalas Paulius kalba hebrajams apie šlovingus dalykus, apie apreiškimus, kurie parodo Viešpaties didybę ir Jėzaus Kristaus viršenybę. Visi Viešpaties Žodžiai yra labai svarbūs ir brangūs, kuo geriau žinai žodį, tuo laimingesnis būsi šiame piktojo valdomame pasaulyje.

Laikas ištiria ar esame geri klausytojai. Kada mus kažkas žavi ir jaudina, mes klausomės labai įdėmiai. Tačiau laikas parodo ar esame ištvermingi klausytojai. „Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. Žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisumo" (Jok 1,19-20) Taip, čia aiškiai girdime raginimą greitai klausytis. Nes be klausymosi nebus išsimokslinimo. Bet nepakanka vien klausyti, reikia išgirsti. Kodėl laiško hebrajams klausytojai pasidarė nerangūs klausyti? Greičiausiai todėl, kodėl ir mes pasidarome nerangūs klausytojai...Todėl, kad mes pradedame klausyti kito viešpaties. Tai gali būti mūsų pikta širdis, gali būti pikti laikraščiai, piktos knygos, pikti, Dievui priešiški, žmonės.

Labai gerai užkemša ausis tinginystė, abejingumas, pražūtingas išdidumas (gali būti girtinas išdidumas-pavyzdžiui savo Dievu arba artimu žmogumi); nepasitenkinimas. Vienas iš galingiausių velnio ginklų yra įvaryti žmogų į nepasitenkinimo savimi ir kitais būsena, kada įrodai sau, kad esi niekam nereikalingas ir nieko negali pakeisti.

Bažnyčioje labai dažnai klausytis trukdo natūralūs veiksniai: nuovargis, deguonies stoka, kaimynas iš dešinės, įvairūs rūpesčiai net pamokslininkas. Tegul niekas nesutrukdo mums klausytis, nes nuo to priklauso mūsų brandumas.

 

2)    Galėjo būti mokytojai. Ir nors, žiūrint laiko jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų pagrindinių dalykų apie Dievo apreiškimus. Yra laikas gimti, laikas būti vaiku ir laikas būti suaugusiu. Bėga laikas, mes augame, bręstame. Augdami išmokstame kažką veikti. Galime išmokti būti dorais, galime išmokti būti nedorais. Galime būti labai naudingi bažnyčiai, šeimai ,visuomenei. O glaime būti visai niekam nenaudingi. Bažnyčioje kiekvienas turi galimybę augti Kristaus pažinimu. Kiekvienas gali dalyvauti tikinčiųjų ugdyme. Ne visada toks ugdymas yra žodiniai pamokymai. Dažnai tai veiksmai, kuriais yra padrąsinamas artimas. Yra sustiprinamas jo tikėjimas. Štai Paulius rašo laišką Filemonui: Aš turėjau daug džiaugsmo ir paguodos iš tavo meilės, nes tu, brolau, atgaivinai šventųjų širdis. Žmogui reikia atsigauti. Dažniausiai mes galvojame, kad geriausia atgaiva yra atostogos, poilsis nuo kasdienės rutinos. Taip, poilsis reikalingas, bet šventųjų širdžių jis neatgaivina ir nesustiprina tikėjimo. Pamenu pernai keliavome ilsėtis į Kroatiją. Po kelių dienų kelionių ir bastimosi karštyje, numirė mano automobilis. Tiesiog pasakė: „Gana, pavargau ir užgeso..." Mes beveik puolėme į paniką, bet Dievas pasiuntė nepažįstamą brolį iš Vokietijos, kuris padėjo atgaivinti automobilį. Tačiau svarbiausia, jis atgaivino mūsų širdis....

Aš tikiu brandus krikščionis norės būti atgaiva kitų širdims, ieškos progos tarnauti šventiesiems. Su užsidegimu lankysis bažnyčioje, nes žinos, kad gali būti naudingas savo artimui.

Mūsų noras ir sugebėjimas taip mokyti kitus parodo mūsų brandumą. Tik čia turime būti atsargūs. Piktasis pastoviai rezga pinkles tiems, kurie nori daryti gerus darbus. Išdidumas, viešpatavimas, prievarta, kivirčai – dažnas reiškinys mokinių ir mokytojų santykiuose pasaulyje. Kristaus bažnyčioje to neturi būti. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą (2 Tim 2,24-25

Suaugęs žmogus nebijo imtis įvairių atsakomybių. Taip ir tikėjime. Brandus žmogus imsis atsakomybės mylėti. O jei myli, degsi troškimu pasidalinti Evangelija. Nors bus baisu, sieksi kito gerovės - suprasi, atjausi. Mes turime prašyti Dievo, kad jis padėtų mums augti ir išdrįsti imtis atsakomybės būti mokytoju jaunesniems krikščionims. Raštas skelbia, kad negyvename sau. Visada gyvename kažkam kitam. Todėl labai svarbu savo gyvenimą atiduoti į tinkamas rankas.

Apaštalas Paulius mokė ir ragino Timotiejų: „Su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje laikyk sau taisykle sveikus pamokymus, kuriuos esi iš manęs girdėjęs. (2 Tim 1,13)  Mums reikia sveikų pamokymų. Mums reikia gerų taisyklių. Mums reikia tėvų atsakomybės. Be to nebus augimo. Jeigu krikščionys patys užaugę, atsisako mokyti kitus, argi jaunoji karta pažins Dievą?

 

3)    Bet dabar sunku būti net mokiniais. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio. Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis. Kai kurie žmonės nori būti kūdikiais. Nerangus klausytojas panašus į kūdikį, kuriam tik pienas tinka. Tačiau kaip visame pasaulyje, taip ir Dievo karalystėje - mes turime augti... kūdikystė pagal Paulių – netikėjimo ženklas. Ar gali vadintis Dievo vaiku, jeigu neišmanai teisumo mokslo? Kažkaip nesuderinama. Kas turi ausis – teklauso. Čia perspėjimas, apie kurį turėtume ritmai pagalvoti.

Žmonės nenori augti nes myli kūniškus darbus Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje. ² Maitinau jus pienu, o ne kietu maistu, kurio jūs dar negalėjote priimti. Deja, ir dabar negalite, ³ nes esate kūniški. Jeigu tarp jūsų viešpatauja pavydas ir nesantaika, tai argi nesate kūniški, argi nesielgiate grynai žmogiškai? ⁴ Kol vienas sako: „Aš ­ Pauliaus," kitas: „Aš - Apolo," - argi nesate vien žmogiški? (1 Kor 3,1-3)

Apaštalas Paulius rašė Timotiejui apie laikus, kai atsiras žmonių, kurie suvedžios: ⁶ Iš jų yra tie, kurie įsiskverbia į namus ir prisivilioja moterėles, pilnas nuodėmių ir blaškomas visokių įgeidžių, ⁷ nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pažinti tiesos. (2 Tim 3,6-7) Matome, kad žmogus sugeba mokyti, tačiau negali pažinti tiesos. Jei būsime nerangūs klausytojai, kai Dievas kalba, velnias pasirūpins, kad atsirastų mokytojai, kurie pasigrobs...

Krikščionys neauga, nes jie nenori arba nežino kuria kryptimi reikia augti. Dievo kūrinijoje, net besmegeniai augalai žino, kuria kryptimi augti. Jie visada atsisuka į saulę. Ar mes neturėtume visada atsisukti į tikrąją Saulę – Jėzų Kristų?

 

4)    Netingėkime praktikuotis. Tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo bloga. Būkite žodžio vykdytojai... (Jok 1) Taigi, broliai ir seserys, nebijokime mokytis, neaptinkime. Nepraleiskime progos būti su šventaisiais ir imtis atsakomybių, atneškime savo ausis ir širdis į bažnyčią Dievo akivaizdoje. Juk bažnyčia yra vieta, kur mes mokomės pažinti Viešpatį. Patys mokomės ir turime proga būti naudingi kitiems. Tokie manai labai svarbūs.

Timotiejui buvo pasakyta: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. ¹⁵ Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. ¹⁶ Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, ¹⁷ kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui." (2 Tim 3,14-17) Mylėkime Raštą ir mokymą, siekime tobulumo, būkime pasirengę geriems darbams.

 

Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui, jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats. (1 Pet 2,1-3) Amen.