spalio 7 dienos pamokslas

Apie skyrybas ir santuokas

Mat 19,3-12, Mat 5,31-32

 

Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: „Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?" ⁴ Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ⁵ ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. ⁶ Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria." ⁷ Tada jie klausė: „O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?" ⁸ Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. ⁹ Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną - jei ne dėl ištvirkavimo - ir veda kitą, svetimauja."

 

Visose Evangelijose mes randame Jėzaus mokymą apie skyrybas ir pakartotinas santuokas. Per amžius tikintieji neranda bendro sutarimo šiuo svarbiu klausimu. Taip gimė įvairios tradicijos. Pagal vienas skirtis galima, todėl pakartotinai sukurti šeimą taip pat galima. Kitose tradicijose neleidžiama skirtis, aišku ir pakartotinai susituokti taip pat neleidžiama. Kokia buvo Jėzaus pozicija?

 

Skyrybų tikslas

 

Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną? Per amžius skyrybos buvo ir yra skausmingiausia žmonijos tragedija. Nuo pradžių žmogus gundo Dievą įvairiausiais nesutarimais, kurie baigiasi vienokiomis ar kitokiomis skyrybomis. Nieko nuostabaus, kad fariziejai gundė Jėzų užduodami tokį svarbų klausimą. Įsiklausykime į patį klausimą: „ar galima dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?" Čia nebuvo klausiama ar galima atleisti žmoną apskritai, bet klausiama ar galima dėl įvairiausių priežasčių.

Yra žinoma, kad tų dienų Izraelyje žmonės buvo susiskaldę šiuo svarbiu klausimu. Tuo metu vyravo dveji mokymai: Hilel'io ir Šamai'jo. Hilelis mokino, kad vyras gali paleisti žmoną dėl įvairiausių priežasčių, tuo metu Šamaijus mokino kaip parašytą Mozės įstatyme, kad atleisti žmoną galima nebent paleistuvystės atveju. Suprantama, kad didžioji Izraelio auditorija labiau klausėsi Hilelio mokymo ir mėgavosi „Dievo duota dovana" vyrui paleisti žmoną, jei ji blogai gamina valgyti, ar sudegino duonos paplotį, ar 10 metų nepagimdo vaikų, ar tiesiog pasidarė negraži.

Kodėl fariziejai uždavė tokį klausimą? Jie juk žinojo, kad Jėzus tikrai susipažinęs tų dienų Izraeliu ir liaudyje paplitusiais mokslais. Juk žinojo, kad jis visada vadovaujasi Dievo Žodžiu. Jie buvo labai gudrūs. Jei Jėzus būtų pritaręs Hilelio pozicijai, tada fariziejai būtų pakaltinę jį Mozės įstatymo laužymu. Jei Jėzus būtų pritaręs Šamajaus pozicijai, tada dauguma žmonių nuo jo tikrai nusisuktų. Fariziejai norėjo įtraukti Jėzų į atvirą diskusiją. Gal tada būtų pavykę išprovokuoti pasmerkti Herodą dėl jo paleistuvystės su brolio žmona? Jonas atvirai kaltino Herodą ir neteko galvos. Gal ir Jėzus tars kokį žodį prieš Herodą, tokiu būdu pats karalius susidoros su Jėzumi ir ramybės drumstėjas bus pašalintas, o fariziejų rankos bus švarios. O koks geras planas tai galėjo būti, jei Jėzus būtų buvęs tik žmogus valdomas nuodėmių. Tačiau Jėzaus nebuvo įmanoma suvedžioti ir išprovokuoti, nes jis visada vadovavosi Dievo Tėvo Dvasia.

 

Jis atsakė: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria." Argi neskaitėte? Ar tai buvo priekaištas ar tiesiog priminimas tiems „Rašto žinovams" mes nežinome, tačiau aišku, kad mes galime dar kartą gauti užtvirtinimą, kad Jėzus visada vadovavosi Raštais, nes jis atėjo ne panaikinti, bet išbaigti Įstatymą. Visi atsakymai santuokos ir skyrybų klausimais yra Viešpaties apreiškimų knygoje. Raštas negali būti panaikintas. Joks žmogus negali užčiaupti Dievo burnos. Dieviška tvarka galioja amžiams. Ar neskaitėte? Galbūt jie ir skaitė, gal net kiekvieną šabą, tačiau nevykdė. Kokia nauda iš tokio skaitymo, kai skaitai ir nevykdai. Kokia nauda tau iš Viešpaties paraginimų, jei tu nesilaikai to, kad parašyta Gyvojo Dievo ranka? Va tada ir kyla panašūs klausimai.

Taigi ko jie neskaitė? O jie neskaitė, kad Dievas sujungė vyrą ir moterį. Tai Dievas nusprendė, kad žmogui negera būti vienam. Tai Dievas sukūrė pagrindą santuokai, tai Dievas davė santuokos apibrėžimą. Tai Dievas palaimino santuoką. Niekas neturi teisės mesti iššūkio Kūrėjui. Todėl Jėzus ir primena Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria. Dviejų žmonių santuoka yra labai brangi, ne apie ceremoniją kalbu, bet apie bendrą gyvenimą. Ji yra brangesnė už tėvų ir vaikų santykius. Žmogus privalo palikti savo tėvus dėl sutuoktinio. Na savaime aišku tai nereiškia nesirūpinti tėvais. Dievo įsakymas gerbti tėvą ir motiną negali būti panaikintas. Tačiau pasikeičia autoritetas ir atsakomybės. Santuokoje vyras tampa galva, o ne jo tėvas. Deja daug santuokų remiasi tėvais. Tokia santuoka yra pasmerkta nesavarankiškumui, nesaugumo jausmui. Sutuoktiniai gali neišmokti gyventi savo galva. Trūks atsakomybės ir jų vaikai nebus tinkamai auklėjami. Santuokoje žmona tampa tavo kūnu, ne tavo paties kūnas. Santuokoje vyras netenka nuosavybės į savo kūną. Jis priklauso žmonai, kaip ir žmona daugiau nebeturi teisės į savo kūną, tik vyras turi teisę į jį. Tokia jau yra Dievo valia.

 

Santuoka yra amžina, nes ji simbolizuoja Kristaus ir bažnyčios vienybę. Juk Kristus amžiams pamilo bažnyčią ir dėl jos atidavė savo gyvybę, kad padarytų ją sau garbingą, nesuteptą be raukšlės ar kokios nors dėmės. Čia yra didelė paslaptis ir atsakomybė tinkamai skelbti šia tiesą ne tik žodžiais, bet ir visais savo santykiais. „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, ²³ nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas. ²⁴ Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų. ²⁵ Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, ²⁶ kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, ²⁷ kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. ²⁸ Taip ir vyrai privalo mylėti savo žmonas tartum savuosius kūnus. Kas myli žmoną, myli save patį. ²⁹ Juk niekas niekada nėra nekentęs savo kūno, bet jį maitina ir globoja kaip ir Kristus Bažnyčią, ³⁰ kadangi esame jo Kūno nariai. ³¹ Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu. ³² Tai didis slėpinys, - aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. ³³ Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą. (Ef 5,22-33)

Niekas neturi teisės išardyti dviejų žmonių santuokos. Liūdna, kad šiandien mes remiamės daugiausia žmonių papročiais. Nueini teisman, parašai pareiškimą, kad nori skirtis nes neatitiko charakteriai ir viskas. Niekam nerūpi. Tačiau Dievui labai rūpi. Kartą jis tarė Izraeliui: „Aš nekenčiu skyrybų, - sako Galybių Viešpats. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi". (Mal 2,16)

 

Tada jie klausė: „ O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant?" Jis atsakė: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja." Žmogus visada ieško legalaus būdo išsiskirti. Jei jis vadinasi krikščionis, tai bando naudoti Bibliją, kad patenkintu savo norus. Mozės patvirtintas skyrybų raštas niekada neturėjo būti išduotas dėl bet kokios priežasties. Visada tik vieninteliu ištvirkavimo atveju. Ir tai buvo dėl žmonių netikėjimo ir širdies kietumo. Jų širdys buvo kietos, nes jie nenorėjo pamatyti kokia Dievo valia santuokoje. Jie nenorėjo pamatyti santuokos prasmės. Juk jei santuoka yra kažkas daugiau nei seksas ir vaikų gimdymas, tada viskas keičiasi. Daugeliui santuoka yra tik geismų numalšinimas ir vaikų gimdymas. Tačiau tai labai klaidingas požiūris. Santuoka yra palaiminta dėl daugybės kitų dalykų.

Santuokos negali išardyti žmogus, todėl Jėzus ir sakė, kad kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja. Nieko nereiškia, jei tu sugalvojai skirtis. Nieko nereiškia jei Lietuvos Respublikos įstatymai palaimino tavo skyrybas, Dievo akyse tai yra nedorybė. Pakartotina sąjunga su kitu asmeniu ne pagal Dievo valią yra svetimavimas.

 

Santuokos tikslas

 

Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, jei ne ištvirkavimo atveju, skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda, svetimauja. (Mat 5,31-32)

 

Atrodytų, kad Jėzus šioje situacijoje tik atkartoja Mozės Įstatymo nuostatas ir kalba gana įstatymiškai. Tačiau turime prisiminti, kad ši Rašto vieta yra parašyta kontekste kito Jėzaus mokymo apie tyrumą. Prieš tai jis sakė, kad privalome vengti bet kokių pagundų ir jei reikia, turime akies ar rankos atsisakyti, kad tik neįpultume į svetimavimą ar paleistuvystę. Skyrybos tiesiogiai skatina svetimavimą. Nes žmogus nesukurtas būti vienas, ir paragavęs santuokos malonumų, žmogus vargu ar galės atsilaikyti gundomas. Tad komentuodamas Mozės žodžius Įstatyme, Jėzus nukreipia mūsų žvilgsnį kita linkme. Vietoj to, kad sukurtu naują „galima – negalima" sąrašą, Kristus kalba apie nuodėmes, kurios lydi žmones, sulaužusius duotus įžadus Dievui ir sutuoktiniui.

                      Juk santuoka yra Dievo įkurta ir turi Dieviškus tikslus. Ir Nesvarbu ar sutuoktiniai pripažįsta tai ar ne. Visi esame Dievo kūriniai Jo karalystėje. Juk žemė yra jo nuosavybė. Čia veikia Jo dėsniai, visi atsakingi prieš Kūrėją.

                 Atėjęs Jėzus Kristus nori atgręžti žmones į tiesos kelią į tikrą gyvenimą pagal Kūrėjo paveikslą. Kai jo klausė apie skyrybas, jis priminė istoriją kaip Dievas sukūrė žmogų. Todėl reiktų prisiminti kodėl Viešpats sukūrė vyrą ir moterį ir sudarė sandorą su jais. Tokia vyro ir moters partnerystė buvo skirta Dievo tikslų įgyvendinimui. Adomas su Ieva turėjo prižiūrėti žemę ir pripildyti pasaulį žmonija. Tokia santuoka yra stiprinama artimais vyro ir moters santykiais, ir seksualia sąjunga. Aišku, pagrindinis santuokos tikslas, kaip ir viso gyvenimo tikslas yra visų pirma ieškoti Dievo karalystės (Mat 6,33). Kristaus mokiniai turi gyventi ne sau, bet Dievui ir Dievo tikslams. Kaip ir įprastame gyvenime, krikščionis turi būti pasirengęs guldyti galvą dėl Dievo, aišku ir dėl savo sutuoktinio. Jie turi nešti savo kryžių Kristaus keliu ir pakelti visokiausius sunkumus, kad tik Dievo vardas būtų išaukštintas. Dievas yra visų santuokų liudininkas, ar sutuoktiniai tai pripažįsta ar ne. Visi pavaldūs Jo tvarkai.

 

Santuoka yra džiaugsminga vyro ir moters bendrystė viename kūne. Jėzus prabilo apie tai. Adomas su džiaugsmu sakė: „O žmogus ištarė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų  ir kūnas mano kūno.  Ji bus vadinama moterimi, nes iš vyro buvo paimta." Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. Jiedu buvo nuogi, žmogus ir jo žmona, tačiau nejautė jokios gėdos. (Pr 2,23-25). Seksualiniai vyro ir moters santykiai santuokoje buvo numatyti Dievo planuose. Visa tai tarnauja ryšio sustiprinimui. Būti viename kūne, reiškia turėti intymius asmeniškus jaudinančius santykius ir nejausti jokios gėdos.

 

Santuoka yra pastovi ir ištikima sandora. Jėzus kalbėjo aiškiai ir suprantamai. Tvirtai ir užtikrintai: „Tegul niekas neišskiria". Dievas numatė, kad santuoka būtų visam gyvenimui, nebent viena pusė mirtų. (Rom 7,1-3; 1 Kor 7,10-11) Tačiau ji nesitęsia amžinybėje (Mat 22,30). Jėzus nukreipia mūsų dėmesį nuo įstatymiškų klausimų ar galima pakartotinai tuoktis? Ar gali pastoriai išsiskyrę tarnauti? Verčiau „Jis kviečia mus klausti: kaip mes galime dalyvauti drauge su DIEVU kuriant, ugdant, saugant santuokas, kurios atspindi Dievo tikslus Jo šventoje sandoroje ir kuri tęsiasi visą gyvenimą". (Gushee)

 

Visa tai mes girdime Jėzaus mokyme. Todėl Jėzus ir nukreipė visų dėmesį į pirmykštę santuokos paskirtį. Skyrybos skatina kitą svetimauti. Skyrybos aukština savanaudiškumą. Ištikima santuoka kalba apie Dievo ištikimybę, Kristaus bažnyčią, vienybę ir Dievo meilę žmonijai.

 

Brangieji, niekada nesuklupkime šiuo svarbiu klausimu. Neduokime vietos Velniui šiandien, nes rytojus gali baigtis skyrybomis, jei tik suabejosime Dievo Žodžiu ir nesikeičiančia tvarka šiame pasaulyje. Amen?

 

Kitos Biblijos vietos apie skyrybas. Iš 21,7-11. Pak 21,10-14. Pak 24,1-4. Jer 3,8. Mal 2,16. Mat 5,31-32. Mor 10,2-4. Lu 16,18. 1Kor 7,10-17.