Luk 12,13-34
„Vienas iš minios jam tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui, kad pasidalytų su manimi palikimą." Jis atsakė: „Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?" Ir dar pridūrė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto." Jis pasakė jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. 17 Jis pradėjo sau vienas svarstyti: 'Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.' 18 Galop jis tarė: 'Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. 19 Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!' 20 O Dievas jam tarė: 'Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?' 21 Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą."
Kartais žmonės ateina pas Jėzų ir galvoja, kad Dievo Sūnus yra lyg norus pildantis burtininkas. Gal net ne kartais, bet labai dažnai žmogus ieško Dievo visai ne su kilniais tikslais. Netgi Jėzaus mokiniai (Zebediejaus sūnūs) buvo susimaišę ir įtraukė net savo motiną, kuri Jėzaus prašė vietos savo sūnums karalystėje (Mat 20,20). Mes stebėdami ir skaitydami lyg iš šalies svarstome ir stebimės, kaip galėjo tie mokiniai būti tokie įžūlūs. Tačiau Dievo Žodis neapsiriboja tik tokiomis situacijomis kada kalbama apie žmogaus norą būti įtakingu ir turtingu. Tai žmogaus natūralus noras gyventi ramybėje ir kažkodėl mes galvojame, kad jei tik būsiu sotus - būsiu laimingas. Deja, Jėzus Kristus atskleidė tiesą apie turtus ir jų menkystę, apreiškė širdį to žmogaus, kuris prašė Jėzų tapti tarpininku jo savanaudiškuose tiksluose. Ir kiekvienas, kuris skaito šią istoriją gali ištirti save.
Taigi, štai prieš mus žmogus, kuris prašo Jėzaus pagalbos. Kodėl Jėzus atsisako padėti? Todėl, kad jis matė to žmogaus širdį ir tikrus ketinimus. Jėzus tiesiai šviesiai pasakė: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto." Nepamirškime, kad Jėzus žinojo viską ką mąsto žmonės. Taip pat jis žinojo tų dienų papročius. Greičiausiai to prašančiojo brolis buvo pirmagimis, todėl gavo didesnę palikimo dalį. Tai buvo įprasta toje kultūroje. Jei vyresnysis brolis būtų jį kažkaip apgavęs, aišku nebūtų reikėję kreiptis į Jėzų, jis būtų ėjęs į teismą ir viskas būtų išspręsta. Jėzus puikiai suprato ir įvertino situaciją. Dievo negalima apgauti.
Tai jo godumas vedė žmogų pas Jėzų. O koks blogas tikslas ateiti pas Jėzų dėl tokio reikalo! Tada tu tikrai nusivilsi ir nenorėsi daugiau nieko girdėti apie Jėzų ir jo mokymą. Nebent išgirstum Šventosios Dvasios kaltinantį balsą, atgailautum ir atsiverstum, tada tikrai pasikeistų tavo požiūris į bet kokius turtus.
Iliustracija: Kartą pas mus bažnyčioje apsilankė kažkokia moteris, kuris norėjau užrašyti bažnyčiai savo butą, pašnekėjus supratome, kad ji nekenčia savo vaikų ir nori jiems padaryti piktą darbą. Ačiū Dievui, kad Viešpats leido atskirti dvasią... Kas turite vaikų, turbūt dažnai turite spręsti tokias bylas: „Tėveli, o mano brolis neduoda man mašinytės?" Nesvarbu, kad tų mašinyčių yra daug ir kitų, bet būtinai reikia tos pačios mašinos, to paties žaislo. Kas tai yra? Godumas.
Šiandien mes esame panašiai gundomi. Velnias nepasikeitė ir žmogus nepasikeitė į gerą. Kiekvienas žmogus nori, kad jam būtų geriau. Ir jei nebudėsime, pražūsime. Jėzus perspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo". Godumas labai plati sąvoka. Ar jis turi apibrėžimą? Aišku galima sugalvoti kokį. Godumas – tai mąstymas ir veiksmai siekiant patenkinti savo savanaudiškus jausmus. Taip, viskas labai glaudžiais susiję su jausmais. Mes (nuodėmingas „aš") blogai jaučiamės, jei kitiems geriau sekasi. Mes blogai jaučiamės, jei kitas turi daugiau. Mes blogai jaučiamės, jei kitas suvalgė daugiau. Viskas susiję su mūsų apetitu, nusistatymu,
Godumas visada yra lygus savanaudiškumui ir stabmeldystei. Godumas visada eina drauge su kitomis blogybėmis tokiomis kaip pavydas, kerštas, neapykanta. Jis nevaikšto vienas. „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams" - sakė Paulius. Paskaitykime ką jis dar sakė: „Jei kas moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais bei maldingumo mokslu, tas yra pasipūtėlis, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių gimsta pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog maldingumas esąs pasipelnymo šaltinis. Žinoma, maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką turi. Juk mes nieko neatsinešame į pasaulį ir nieko neišsinešime. Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti. Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių" (1 Tim 6,3-10). Apaštalas Paulius kalbėjo Timotiejui, kad jis būtų labai atsargus ir aiškintų vergams, kurie tarnauja krikščionims šeimininkams, kad jie būtų nuoširdūs ir tarnautų su atsidavimu. Kad neišnaudotų jų, nes geras darbas turi savo užmokestį. Tame kontekste jis prašneko apie žmones, kurie moko kitaip. Jis juos vadina pasipūtėliais. Ir šiandien yra tokių pasipūtėlių pasaulyje. Jie skelbia apie žemiškus turtus, kuriuos Dievas privalo duoti visiems. Kalba apie materialius laiminimus ir teigia, kad tikras tikintis žmogus turi būti turtingas. Bet taip skelbė pirmojo amžiaus fariziejai?! To siekė tas žmogus, kuris geidė brolio palikimo dalies. Pasaulyje pilna tų, kurie negirdi Jėzaus mokslo apie visokį godumą. Paulius tokius savanaudžius vadino sugedusio proto žmonėmis. Blogiausia, kad jie buvo pažinę tiesą, nes negali prarasti tiesos, jei jos nežinojai („praradusių tiesos nuovoką").
Taigi tie, praradę tiesos nuovoką mano, kad maldingumas yra pasipelnymo šaltinis. Ar ne taip mano dauguma žmonių mūsų pasaulyje? Jie galvoja, kad tos „naujos sektos" skirtos plauti pinigus. Liūdna, kad kartasi tai būna tiesa. Apgailėtina, kad į bažnyčias tikrai patenka tokių žmonių, kurie siekia pralobti religingumo sąskaita. Ir jei bažnyčia nepatenkino jo lūkesčių, jis palieka ją. Tikri Kristaus mokiniai gali tik stebėtis.
Godumas pasireiškia įvairiomis formomis: Garbės siekimas įvairiose situacijose. Nenoras mokėti atlyginimą darbininkams (jei esi darbdavys). Pavydas ir neapykanta žmogui (žmonėms), kuriam geriau sekasi (pats dažniausias reiškinys Lietuvoje). Didesnio pelno siekimas ir kitokie savanaudiškumo apsireiškimai. Kartais žmogus bando save apgauti sakydamas, kad aš viską darau kilniam tikslui: vaikų gerovei, verslo plėtrai.... Tačiau Dievas perspėja: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo. Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jai pasidavę, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko daugybe kančių". Spąstai, aistros ir galiausiai – atpuolimas nuo tikėjimo. Baisu. Ir mes matome atpuolusius nuo tikėjimo žmones, gal kai kurie iš jų tapo godumo aukos?
Perspėjimas: Mes turime nesuklysti: geras atlyginimas už nuoširdų darbą nėra blogis. Nuosavybės turėjimas nėra nuodėmė apie kurią kalba Jėzus. Istorijoje buvo ir yra daug nuostabių krikščionių, kurie savo turtu tarnauja Dievui. „Pagerbk VIEŠPATĮ savo turtu ir pirmaisiais viso derliaus vaisiais, tai tavo aruodai bus kupini, spaustuvai perpildyti naujo vyno" (Pat 3,9-10). Dosnumas yra geras priešnuodis nuo godumo skleidžiamo nuodo.
Jėzus Kristus norėjo, kad jo vaikai gyventų ramybėje ir niekada nepamirštų, kad „jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto." (Luk 12,15) „Anokia čia tiesa", - kas nors pasakytų. „Žinoma, kad ne piniguose laimė." Tačiau nors patarlė žinoma, deja žmogaus gyvenimas ir jo pasirinkimai parodo, kur yra jo laimė. Jėzus Kristus nori, kad žmogus suprastų, jei gyvybė nepriklauso nuo turtų, vadinasi reikėtų išsiaiškinti nuo ko priklauso gyvybė? Paklausykime: „Jam bekalbant, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai." O jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti ties, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi." (Luk 11,27-28) Mūsų gimdytojai, nusipelnė didelės pagarbos ir palaiminimo. Jie atvedė mus į pasaulį, maitino, augino. Jie darė viską, kad mes būtume laimingi. Jie mokino mus duoti. Nes tėvystė – tai davimas, pasiaukojimas, nesavanaudiškumas. Tėvystė – geras vaistas nuo godumo...
Tačiau neužtenka gimti į šį pasaulį ir turėti gerus dosnius tėvus. Kiekvienas gimęs žemėje, vieną dieną mirs. Žmonės kartais pavydi tiems, kurie pagimdė didžius žmones. Pavydi ir net nekenčia. Tačiau tik gimęs iš aukšto gyvens amžinai. O gimti iš aukšto galim tik Dievo Žodžiu. Tikrai labiau palaiminti tie, kurie klausosi ir vykdo Dievo Žodį, nes jie gyvens amžinai. Štai apie kokią gyvybę kalba Jėzus Kristus.
Jėzus pasakė jiems palyginimą apie turtingą žmogų paskaityime: (Luk 12,16-21): „Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą." Kokia tragiška istorija. Žmogus jau buvo turtingas. Tų metų derlius buvo geras. Tačiau jis neturėjo kur visko padėti. Jis galėjo pasirinkti paprastesnį kelią – atiduoti perteklių vargšams arba išmokėti didesnį atlyginimą darbininkams, kurie nuėmė derlių. Bet jis buvo godus. Jis nebuvo dosnus. Perteklių nusprendė pasilikti sau. Ar ne taip būna pasaulyje žmonėms šiandien? Gavo kas geresnį darbą, atlyginimas pakilo, o ar jo išmaldos padidėjo? Ar jis pradėjo daugiau aukoti Dievui? Dažniausiai, žmogus investuoja į daiktus, kitokius projektus ir apskritai nustoja labdarai duoti, jei tai jam nepasimoka.
Galvojate mums negali taip atsitikti? Esame neturtingi? Nesiekiame pralobti? Mūsų laukai visada blogai užderi? Bet, jei nesirūpinsime tapti turtingais pas Dievą, tikrai atsitiks panašiai, o gal dar blogiau. Baisiausia kai žmogus galvoja, kad jis yra teisus, o teisme pasirodo, kad kaltas. Jėzus Kristus atėjo į žemę ir skelbė žmonėms Dievo Žodį, kad jie nenustebtų išgirdę teisėjo nuosprendį. Todėl jis šiandien kviečia išgirsti ir suprasti. Tikėti ir gyventi. Suklusti, sustoti, atsiversti ir eiti dosnumo, ramybės ir džiaugsmo keliu. Juk priimti Kristų – reiškia priimti amžinąjį gyvenimą. Vienintelėje srityje yra pateisinamas „godumas": Galima godžiai trokšti Dievo artybės, godžiai gerti iš Gyvybės versmės, godžiai valgyti Amžinąją duoną iš dangaus ir tada tikrai būsime visko pertekę ir niekas mūsų neapkaltins velnišku godumu. Amen.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą