1Kar 19,1-18
Visi žmonės kada nors pakliūna į sunkumus, kuriuose prarandą savitvardą ir
stiprybę. Liūdna, kad ir tikintieji kartais neatlaiko mėginimų ir palūžta.
Todėl Viešpats paliko mums daug padrąsinančių liudijimų ir pamokančių
istorijų savo Žodyje. Paskaitykime apie Eliją.
1. Elijas bėga, norėdamas išgelbėti savo gyvybę. „Išsigandęs ir
gelbėdamas savo gyvybę, jis tučtuojau pabėgo." (1Kar 19,3) Elijas buvo toks
pat žmogus kaip ir mes. Jis buvo ištikimas Dievo pranašas, dalyvavęs
nuostabiuose Dievo darbuose. Tačiau kažkas jam atsitiko ir jis pasuko
žmogišku keliu. Elijas galvojo, kad pabėgęs į dykumą išspręs savo problemą
su Jezabele. Bet nematė, kad priešakyje jo yra kiti išbandymai.
Mes esame linkę bėgti nuo problemų ir nespręsti jų Dievo pagalba. Kai
nesiseka darbe - keičiame darbą, kai nesiseka mokytis, juos metame. Šeimos
skiriasi, kaimynai pykstasi, vaikai pešasi, broliai nesišneka. Nesuprantame
Biblijos - nustojame ją skaityti. Dievas neatsako į maldą, nustojame
melstis. Niekas nepriima Kristaus, nustojame liudyti. Ir t.t. žmonės nori
pabėgti nuo problemų, bet užbėga ant dar didesnių. Bėgimas nuo problemos,
tai nenoras pripažinti, kad esi silpnas ir, kad tau reikia pagalbos. „Kas
nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo
gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį,
o save pražudytų ar sau pakenktų?" (Luk 9,24-25)
2. Elijas trokšta mirties „Pasiekęs Judo Beer Šebą, jis paliko ten savo
tarną, o pats keliavo vieną dieną į dykumą. Priėjęs kadagį, atsisėdo po juo
ir šaukėsi mirties. „Gana. – šaukė jis, - imk Viešpatie, imk mano gyvastį,
nes aš nesu geresnis už savo protėvius." (1Kar 19,4). Ši situacija parodo
mums kokie mes tampame pažeidžiami. Kaip greitai nusiviliame ir prarandame
tikėjimą. Žmogus savo išmintimi negali susitvarkyti sunkiausiu gyvenimo
momentu. Ne vienas, pabandęs išspręsti savo problemas be Dievo, prarado
viltį ir norą gyventi. Kiek žmonių šiandien atima sau gyvybę? Pasaulietiniai
psichologai gali ieškoti priežasčių, samprotauti ir tyrinėti. Bet atsakymai
yra Kristuje. Baimė turi didelę galią. Teisingai nukreipta baimė turi
gyvybinių galių. Jei Bijai Dievo, būsi laimingas. „Pagarbi VIEŠPATIES baimė
yra tvirtovė, jo vaikų prieglauda. Pagarbi Viešpaties baimė – gyvenimo
šaltinis, kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių." (Pat 14,26-27). Jei
bijai žmonių, pakliūsi į spąstus. „Žmonių baimė spendžia žmogui spąstus, o
kas pasitiki Viešpačiu, tas apsaugomas." (Pat 29,25)
3. Dievas pasirengęs padėti „Elijas atsigulė po kadagiu ir užmigo.
Staiga jį palietė angelas ir tarė: „Kelkis ir valgyk." Jis apsižvalgė.
Žiūri, prie galvos žaizdre keptas paplotis ir ąsotis vandens. Viešpaties
angelas atėjo antrą kartą ir, palietęs jį, tarė: „Kelkis ir valgyk, antraip
kelionė tau bus per sunki." Atsikėlęs pavalgė ir atsigėrė. Tuo maistu
pasistiprinęs , jis ėjo keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų iki pat
Dievo kalno Horebo. Ten, įlindęs į olą, praleido naktį." (1Kar 19,5-9).
Tiesiog įdomi situacija. Viešpats pažadina Eliją ir liepia pavalgyti. Elijas
užsispyręs. Jis rimtai apsisprendė mirti. Viešpačiui reikėjo pora kartų
paraginti ir Elijas pakluso. Aš mąstau kiek kartų Viešpats ragina mus
pabusti iš miego? Ar jo kantrybė yra amžina? Kiek kartų jis dar sakys mums:
„Kelkis ir valgyk amžinybės duoną.. Atsigerk tikėjimo vandens...
Šiandien mes skaičiuojame vitaminus, valgome įvarų maistą, kad gautume
reikalingas medžiagas savo organizmui, tačiau sergame ir esame nusilpę. Štai
pranašas užvalgė duonos ir atsigėrė vandens. Ir jam užteko jėgų keliauti net
40 dienų ir naktų!!! Brangieji, kai Viešpats pamaitina, net mažas davinys
yra geresnis už tūkstantį cepelinų ir bifšteksų. O gurkšnis Gyvybės vandens
yra nepalyginamai naudingesnis už toną geriausios giros ar vyno statinę.
4. Nuostabus klausimas. „Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Ką čia
veiki, Elijau?" (1Kar 19,9). Kodėl VIEŠPATS paklausė? Argi DIEVAS nežino
visko? Aišku žino, tačiau jis klausia dėl Elijo. Koks nuostabus yra mūsų
Viešpats. Jis ieško savo žmonių, jis rūpinasi jais. Jis supurto ir visada
ieško mūsų. Labai dažnai žmogus slepiasi tada, kada jis turėtų būti visų
matomas. Kaip džiugu, kad Dievas pirmas padaro žingsnį ir paklausia ką čia
veiki? Kada mes gyvename Dievo bendruomenėje, dažnai išgirsime tokį
klausimą. Jei turime ausis, išgirsime ir būsime palaiminti. O, kad mes
dažniau išgirstume šį klausimą, o kad mes dažniau pagalvotume apie šį
klausimą! Pagalvotume tada, kai širdį užvaldo neapykanta broliui. Kai
nesinori tarnauti, eiti į bažnyčią ar skaityti Dievo Žodį. Jei pastoviai
būsime arti brolių ir sesių bažnyčioje, tikiu dažnai išgirsime tokį
klausimą. Mums riekia, kad kas nors pasirūpintų mumis. Dievo žmonėms
reikalingas ne tik patarimas, bet ir sukrėtimas. Net patiems drąsiausiems,
reikalingas padrąsinimas.
5. Žmogus mėgsta skųstis. „Jis atsakė: „Aš degu uolumu Viešpačiui,
Galybių Dievui, nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir
išžudė tavo pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie nori man gyvastį
atimti." (1Kar 19,10). Sunkiausiais gyvenimo momentais, žmogus patampa
savanaudžiu. Blogiausia, kad tokiu metu yra lyg ir priekaištaujama
Viešpačiui. -„Aš degu uolumu, o mane persekioja." Jis mato tik savo
problemas. Juk Dievas gerai žinojo, kad Elijas yra persekiojamas. Baimės
akys yra labai didelės. Elijas galvojo, kad jis vienas beliko, tačiau jis
nežinojo ką žino Viešpats. „Aš paliksiu Izraelyje septynis tūkstančius –
visus tuos, kurie nesiklaupė Baalui ir kurių lūpos jo nebučiavo." (1 Kar
19,18). Iš tiesų sunkumuose yra lengva palūžti ir pradėti priekaištauti
visam pasauliui, netgi Dievui. Savigaila yra didelis mūsų priešas. „aš
vienas likau" – niekas manęs nesupranta, ar tokių minčių neturėjome ir mes
kada nors?
6. Viešpats praėjo. „Išeik laukan, - pašaukė jis, - ir stovėk ant kalno
prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis." Pūtė didelis vėjas ir buvo toks
stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš Viešpatį, bet
VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet Viešpaties nebuvo
žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet Viešpaties nebuvo ugnyje. O
po ugnies – švelnus tylus dvelksmas. Išgirdęs jį, Elijas apsigaubė veidą
skraiste ir išėjęs atsistojo prie olos angos. Tada į jį balsas kreipėsi: „Ką
čia veiki, Elijau?" Jis atsakė: „Aš degu uolumu Viešpačiui, Galybių Dievui,
nes izraelitai atmetė tavo Sandorą, nuvertė tavo aukurus ir išžudė tavo
pranašus kalaviju. Tik aš vienas likau, o jie trokšta man gyvastį atimti."
(1Kar 19,11-18) …Smarki audra. Žemės drebėjimas. Liepsna. Bet ten nebuvo
Viešpaties. Kur daug triukšmo, ar net stebuklų, nebūtinai ten yra Viešpats.
„Ano Nedorėlio atėjimą dėl šėtono įtakos lydės įvairūs galingi darbai,
ženklai ir netikri stebuklai 10 ir visokios nedoros apgaulės einantiems į
pražūtį už tai, kad atsisakė mylėti tiesą, kuri būtų juos išganiusi." (2 Tes
2,9)
Galbūt Elijas tikėjosi, kad Dievas bus audroje, drebėjime ar ugnyje, kad
nubaus piktadarius, kurie jį norėjo nuskriausti, bet Viešpats buvo tyliame
dvelksme ir prabilo tyloje: „Ką čia veiki Elijau?" – paklausė Dievas antrą
kartą. Kodėl Dievas klausia dar kartą? Todėl, kad Elijas nedavė tinkamo
atsakymo. Todėl, kad pranašas vis dar buvo valdomas savo baimės, bet
nebijojo Viešpaties. Tačiau Elijas sugebėjo išgirsti tą tylų dvelksmą. Tokia
yra Dievo Dvasia.
Kaip mes gyvename? Ar girdime Dievo balsą? Ar sugebame išgirsti Dievo kalbą,
kai Viešpats klausia: "Ką čia veiki"? Amen.
