Pamokslas treciadienio vakarui

Apreiškė per Dvasią

 

1 Kor. 2,10-12 Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia ištiria, net Dievo gelmes. Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas.

 

Apaštalas Paulius toliau aiškina korintiečiams apie tai, kokiu būdu Dievas apreiškė tai kas neregėta ir negirdėta. Jis jiems sake, kad pasaulio išmintis svetima Dievui, todėl Jis ne pasaulio išmintimi atskleidžia paslaptingą žinią, bet savo Dvasia. Paulius nori, kad korintiečiai įsimintų, kad Dievas yra tas, kuris viską teikia ir kad tik Jis gali apreikšti tai, kas mums reikalinga žinoti apie Dievą ir mus pačius.

 

1)    Apreiškė per Dvasią. Jis dar kartą pabrėžia, kad žinia yra ne iš jų pačių, bet iš Dvasios. Jon 1,18 Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. Jėzus atskleidžia Viešpatį. Jis Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas. Jėzus atskleidžia Dievą, kuris kaip rašo 1Tim 6,16 yra palaimintas, vienintelis Valdovas, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, vienatinis Nemirtingasis, kuris gyvena neprieinamoje šviesoje, kurio joks žmogus neregėjo ir negali regėti. Jam šlovė ir amžinoji valdžia! Jėzus yra vienintelis, galintis apreikšti Visagalį Dievą. Jėzus žadėjo, kad atsiųs Globėją, kuris liks su mumis per amžius. Kuris įves į visą tiesą.

 

2)    Dvasia ištiria Dievo gelmes. Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. Paulius iliustruoja, kad niekas kitas kaip tik pats žmogus žino, kas yra jo mintyse. Ar jūs žinote ką aš dabar mąstau? Ar jūs girdite ką kalbu mintyse? Ar įmanoma žinoti, kas yra mano galvoje dabar? Taip, įmanoma, aš galiu jums pasakyti. Panašiai yra su Viešpačiu. Kol Viešpats tyli, mes nieko negalime žinoti apie Jį. Bet kada jis prabyla, niekas negali pasakyti: "Mes nežinome kas yra Dievas". Heb 1,1-2 Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didenybės dešinėje aukštybėse...Taip sako apaštalas. Iš čia kilo žinoma frazė: "Raštas Raštą aiškina". Biblija yra Dievo žodis, ir Dvasios žodis, nes Viešpats yra Dvasia.

 

3)    Niekas nežino kas yra Dieve, tik Dievo Dvasia. Žmogiškomis pastangomis nei vienas negali suvokti Dievo minčių. Ir paslapčių. Todėl ir girdime Jėzų sakant Jono 3,3-6 Jėzus atsakė: "Iš tiesų iš tiesų sakau tau: jei kas negims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės (...) "Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę. Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios yra dvasia." O gimimas įvyksta per Žodį. 1 Pet. 1,23 Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios , bet nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu. Mat kiekvienas kūnas – tartum žolynas, ir visa jo garbė – tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena. Jon 14,21-24 Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu." Judas ‑ ne anas Iskariotas paklausė: "Viešpatie, kaipgi čia ketini apsireikšti mums, o ne pasauliui?" Jėzus jam atsakė: "Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

 

4)    Mes gavome ne pasaulio dvasią!!!. Iz. 59,10 Kaip akli palei sieną einame apgraibomis, kaip žmonės be akių, dvejodami dėl kelio. Pargriūvame vidudienį, lyg būtų prieblanda, gyvename tamsybėse kaip numirėliai. Pasaulyje yra dvasia, bet tai šio pasaulio dievo dvasia. Jis mokina kaip gyventi, kaip žinoti "tiesą". Pasaulio dvasia apakina, kad nematytume šviesos. Jei pragyvenimo. 1 Kor 2,16b O mes turime Kristaus išmonę.

 

5)    Kad pažintume mums suteiktas dovanas. Mes norime dovanų, mums jos patinka. Ir Dievas Kristuje yra apdovanojęs mus. Ir jei mes nežinome ką Dievas mums yra padovanojęs, reiškia..., kad esame netikintys. 1Pet 2,1 Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai. Tikrai Dievas atveria aklas akis. Tikintysis pradeda matyti ką jam yra Dievas davęs, o ne ko nedavęs. Mūsų žmogiška prigimtis visada nori pamatyti, paliesti tai ko niekada neregėjo. Kai Jėzus atvėrė vieno aklojo akis, šis tarė Mor 8,22-26: "Regiu žmones. Lyg kokius medžius matau juos vaikščiojančius. Jėzus vėl palietė rankomis jo akis, ir jis visiškai praregėjo – tapo sveikas ir viską ryškiai matė." Taip ir su mumis. Jėzus paliečia mus, mes praregime, bet nematome visko aiškiai, bet su laiku, Viešpats padaro mus vis geriau ir geriau matančius. Kol nematysime ką turime pragyvenimui, niekada nepamatysime to kas reikalinga pamaldumui. Apsidairykime, ką turime? Tėvus, žmonas, vyrus, vaikus, brolius seseris. Argi žmonės ne dovanos? Praregėjęs aklasis visų pirma pamatė žmones, ne medžius kaip žmones. Branginkime ką turime: Tėvus, mamas, vyrus, žmonas. Kaip liūdna, kada jaunas žmogus gyvena ir neauga meilėje savo sutuoktiniui(-ei). Ateina senatvė ir likę dviese, jie nieko bendro neturi. Atlikime dvasinę inventorizaciją, dar kartą įdėmiai pažvelkime į tai ką turime, juk Dievas tiek daug mums visko padovanojo. Amen.

 

Audio įrašą galima atsisiųsti čia

Sekmadienio pamokslas

Pasiųsti į misiją

Mato 10,16-42

 

Jėzus Kristus pasiuntė savo apaštalus skelbti karalystės Evangeliją. Jis nurodė jiems kaip turėtų elgtis, ką daryti. Jis pranašavo apie ateitį, bet tuo pačiu ir mums paliko pamokymus, tinkančius kiekvienam tarnaujančiam Kristui. Mato 10 skyriuje 5 eilutėje rašoma kaip Jėzus pasiuntė dvylika ir davė nurodymų. Pradėjęs nuo dalykų, kurie taikytini tik jų kontekste, Jėzus pranašavo, ir perteikė tai kas universaliai yra taikytina visiems Jo mokiniams.

 

(1)  Būkite gudrūs. (16-25) „Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai." Dievo tarnas privalo būti atsargus ir gudrus. Geras karys išmano priešo taktiką ir yra pasirengęs bet kokiems išpuoliams. Taip ir kiekvienas krikščionis, kuris šitoje žemėje yra pasaulio šviesa ir žemės druska privalo budėti ir tarnauti be klastos, bet išmintingai. Gudrumas be galo reikalingas, nes Evangelija turi stiprų priešą, kurio gretos nesuskaičiuojamos. Jėzus pranašauja ateitį kada brolis išduos brolį ir tėvas – sūnų, o vaikai sukils prieš gimdytojus, net žudys juos dėl Kristaus tikėjimo. Tačiau ištvermingieji bus išgelbėti. Dievo tarnas neturi stebėtis piktais žmonėmis. „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją nei tarnas už šeimininką. Pakanka, jie mokinys prilygsta mokytojui ir tarnas šeimininkui. Tad jei šeimos galvą jie praminė Belzebulu, tai ką kalbėti apie namiškius." (10,24-25) Jei žmogus priešinasi Dievui, vadinasi jis yra Piktojo pusėje. O kada esi velnio tarnas, nežinai kaip toli gali nueiti. Žydų vyresnybė galvojo, kad pažįsta Dievą, tačiau nužudė Jėzų ir persekiojo Jo mokinius. Jėzus aiškiai sakė net savo mokiniams, kurie sekė, kad jų tėvas yra velnias, nes jie myli melą. (Jon 8,44-47) Tokie žmonės, atėjus tinkamam metui, gali tapti baisiu šėtono įrankiu. Todėl Dievo vaikams reikia būti labai gudriems.

 

(2)  Nebijokite. (26-33) „Taigi nebijokite jų. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidury dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų. Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite. Jūs vertesni už daugybę žvirblių." Jėzus turi padrąsinimo žodį kiekvienam, kuris yra pasiųstas tarnauti ir skelbti Evangeliją. Nuodėmė padarė žmogų labai baugštų. Todėl bet kokiame darbe mes kenčiame dėl baimės. Baimės negalima pašalinti, tačiau ją galima nukreipti tinkama linkme. Svarbu žinoti ko bijoti. Žmogaus nereikia bijoti, nes jis nieko negali padaryti tikinčiojo sielai. Tačiau Dievas gali pražudyti pragare. Juk Viešpats pasirūpina žvirbleliais, tad kodėl Jis turėtų apleisti savo žmones – visos kūrinijos pasididžiavimą ir puošmeną? „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje." Ir galiausiai, Jėzus nori, kad mes žinotume, jog tikėti pasislėpus nepakanka. Tikras tikėjimas pasireiškia drąsa žmonių akyse. Mums sunku suprasti ką reiškia šie žodžiai. Bet galime būti tikri, kad jeigu Jėzus išpažins mus Tėvo akivaizdoje, tai tikrai yra labai gerai. Tai užtikrinimas, kad esame Jo pusėje.

 

(3)  Žinokite. (34-39) „Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais". Jėzus nori, kad jo mokiniai kai ką žinotų. Jis nori, kad jo tarnai nepamirštų pagrindinės užduoties. Mes žinome, nes Biblija mokina, kad Jėzus Kristus yra ramybės kunigaikštis. Jis žadėjo savo ramybę mokiniams. „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę." (Jon 16,33) Tačiau žemėje ramybės nebus tol, kol bus skelbiama Evangelija. Evangelijos žinia atskiria tamsą nuo šviesos. Evangelijos žinia prasiskverbia į žmogaus sąžinę ir kaltina jį nuodėmėje. Todėl mylintys nuodėmę, aršiai puola Gerosios Naujienos skelbėjus.

Mes turime teisingai suprasti Jėzaus žodžius. „Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais." Skelbdami Kristaus mokslą turime žiūrėti į Jėzų, kurio tikslas nebuvo tariama ramybė. Jėzus lyg perspėja, kad mes būsime gundomi ieškoti ramybės be kovos, be atgailos. Evangelijos žinia tai visų pirma kalavijas, o taika - po mūšio. Šiandien daugelis skelbia Evangelija, kuri nebegali nieko išgelbėti, nes neturi druskos ir Kristaus kalavijo. Bet kokia gera žinia, kurios pamatas ne Jėzus Kristus, yra bloga žinia. Evangelijos Žinia tai Kristus miręs už nusidėjėlius. Tai Kristus palaidotas už nusidėjėlius. Tai Kristus prisikėlęs už nusidėjėlius. Jei Evangelija nepraneša žmogui, kad jis miręs nuodėmėje, ji jau nebe Kristaus Evangelija. Evangelija, tai išganymo žinia. Jie netiki , kad esi žuvęs, tau nereikia Kristaus Evangelijos. Todėl net namiškiai sukyla, kai Jėzaus mokymas sklinda iš teisiojo lūpų.

„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją". Kada mes kviečiame žmones prie Kristaus, privalome žinoti, kad jie žmogus labiau myli savo tėvus, žmonas, vaikus, vadinasi jis dar neturi Kristaus. Jei žmogui ramybė su tėvais, vaikais, žmona ar vyru, yra svarbesnė už ramybę su Dievu, jis dar nėra pažinęs tikrojo Dievo. Mes taip pat turime nepamiršti, kad jei žmogus save myli labiau nei Kristų, jis nėra Jėzaus pusėje - jis neturi Dievo. „Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją". Kažkada girdėjau klausimą apie tai, ar žmogus, kuris neseka Kristumi yra krikščionis? Keista kodėl tokie klausimai kyla, nes pats vardas krikščionis reiškia sekantis Kristumi arba esantis kaip Kristus.

Jėzus Kristus praneša savo apaštalams ir visiems, kuriuos pasiuntė į šį pasaulį, kad jie neužsimirštų ir negalvotų, kad krikščionybė gali būti tik teorinė. Per mūsų santykius su šeimos nariais ir santykius su savimi, pasirodo kur yra žmogus – ar jis  tikintis ar netikintis. Kas saugo savo gyvybę išsigindamas Kristaus, kas daro kompromisus su tiesa, nes bijo įžeidimų ir patyčių, kas tetrokšta ramybės bet kokia kaina, yra nevertas Kristaus. Ir taip sako Jėzus Kristus, ne žmogus. Todėl jei mes esame Jo mokiniai, jei esame pašaukti skelbti Jo Evangeliją, jei vadinamės tuo gražiu vardu, tada nuolankiai sekime Jėzumi ir siekime tikros ramybės bei tikro išgelbėjimo, kuris pasireiškia nuostabiais Dvasios vaisiais.

 

(4)  Užmokestis. (40-42) Taigi, Jėzus drąsina savo žmones, savo apaštalus, savo evangelistus, savo liudytojus, kad jie nebijotų ir suprastų, kad Viešpats viską žino ir mato. Perspėja, kad mes nepasitenkintume tariamu žmogaus išpažinimu, bet tikrai darytume mokiniais pagal Kristaus mokymą. Ir galiausiai jis prabyla apie užmokestį. „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį  dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys – iš tiesų sakau jums, - tasai nepraras savo užmokesčio." Aš masčiau kodėl Jėzus kalba tokiais žodžiais? Todėl, kad Evangelistas privalo siekti tikro žmogaus išganymo. Daug ką galima pasakyti iš žmogaus reakcijos. Jei žmogus sako, kad jis yra krikščionis, tačiau atsisako priimti kitą krikščionį, labai abejotinas jo išgelbėjimas. Jei du žmonės turi vieno Dievo Dvasią, vadinasi ta Dvasia juos vienija. Jie negali būti priešai. Jėzus labai rimtai kalba: „Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs". Kokie padrąsinantys ir tuo pačiu bauginantys žodžiai! Priimti Kristaus pasiuntinį - lygu priimti Dievą...

 

Mums tekusi malonė būti Jėzaus Kristaus mokiniais. Budėkime, būkime drąsūs, ištikimai liudykime pasauliui koks malonus yra Viešpats. Tikros ramybės su Dievu neiškeiskime į tariamą taiką su aplinkiniu pasauliu. Nepamirškime, kad savu metu pjausime derlių, jei neatlyšime. Amen.