Sekmadienio pamokslas: Praėjęs išgelbėjimo laikas

Praėjęs išgelbėjimo laikas

 

...Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti... (Jer 8,1-23)

 

Koks liūdnas žodis? Kodėl Dievo žmonės taip dejavo? Todėl, kad žmonės, palikę Viešpaties artumą, užsitraukė bausmę. Jeruzalė buvo nuniokota, Judos karalystė ištemta į Babiloną. Izraelis nusidėjo jau anksčiau ir buvo ištremtas, dabar atėjo Judos eilė. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad žmonės gyveno kaip nori, garbino stabus, elgėsi nedorai, keršavo, svetimavo, žudė nekaltuosius. Taip teršė Viešpaties vardą. Jie nenorėjo atsiversti - atgailauti. Jie neorėjo palikti savo kelių ir atsigręžti į tiesos kelią. Todėl Viešpats juos baudė.

 

Ar galėtume mes kažko pasimokyti iš pranašo Jeremijo pranašavimų? Ar Žodis, kuris pasiekė tada yra veiksmingas ir šiandien? Ar galima išgirsti perspėjimą ir atsiversti. O gal jau yra praėjęs išganymo laikas? Kas žino kada lemta mūsų gyvenimui nutrūkti? Vienas miršta jaunas, kitas vyresnis. Kas žino, kada išmuš ta paskutinioji valanda? Todėl Dievas ir šiandien kviečia išgirsti. Mes visi esame pavojuje atpulti, kaip atpuolė Izraelis ir Juda. Jie pažinojo Viešpatį, bet nusigręžė nuo Jo. Mūsų šalyje žmonės kažką žino apie Gyvąjį Dievą, bet daugelis nusigręžė nuo jo. Kas žino kas laukia mūsų ir mūsų vaikų bei vaikaičių. Šiandieninis pasirinkimas gali būti kritiškai svarbus. Paklausykime Jeremijo knygos Žodžių:

 

„Taip kalba VIEŠPATS: „Kokią ydą manyje rado jūsų tėvai, kad atsitraukė taip toli nuo manęs? Eidami paskui beverčius stabus, jie patys pasidarė beverčiai." (Jer 2,5)

 

Stabai. Iš karto matome, kad stabai griauna tikėjimą. Visada kelią pastoja stabai. Kas yra stabai? Ar jie gresia mums, gyvenantiems moderniame pasaulyje? Juk tai praeitis, - kas nors pasakytų. Tačiau Apaštalas Jonas perspėja: „Vaikeliai, sergėkitės stabų! (1 Jon 5,21). O kaip mes turime sergėtis stabų. Jie įgavo naujas formas. Naujus pavadinimus. Jie tapo nematerialūs. Jie – idėjos sklandančios ore. Kai tik papučia netikėjimo vėjas, jos tuoj atlekia ir pripildo mintis ir širdis. Tereikia nusigręžti bent sekundei nuo gyvybės knygos, tereikia bent akimirkai suabejoti amžintuoju Dievu ir klastingi stabai su savo filosofijomis užvaldys protus ir jausmus. Todėl apaštalas Jonas perspėjo: „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų." (1 Jon 4,1) Pasaulyje daug netikrų mokytojų ir melo tarnų. Nedaug buvo išsilavinusių tomis 6 amžiaus prieš Kristų dienomis, nedaug buvo išsilavinusių pirmajame amžiuje po Kristaus. Su išsilavinimu ateina galimybė skaityti, išgirsti naujų minčių. Su išsilavinimu ateina daug nuostabių dalykų, jeigu žmogus nuoširdžiai tiki Gyvuoju Dievu. Tačiau su išsilavinimu – sugebėjimu mąstyti ateina daug pagundimų. Tu susipažįsti su naujais mokslais, taip netikros dvasios skverbiasi pasąmonę. Jeigu laiku nepaimi į nelaisvę tų minčių, jos užvaldo ir tu nieko negali padaryti.

Tu įtiki taip stipriai į tai ką sugalvojai. Ką supratai ir nori išbandyti tą naują religiją, nors greičiausiai jos taip nevadini. Tu pasirengęs palikti viską, kad tik paragautum kažko naujo. O kaip mes mėgstame naujienas! Mums patinka nauji daiktai. Mums patinka nauja tvarka. Mums patinka laisvė, kurią žada tos naujienos. Gal todėl taip lengva išduoti net mylimą Dievą? Kažkokia didelė jėga yra mūsų sąnariuose. Kažkokia didelė jėga traukia žmogų daryti nedorybę ir pamiršti Dievo įsakymus. Kaip dažnai krikščionys sako: „Neturiu jėgų, negaliu, nesugebėsiu." Kodėl? Gal todėl, kad pamilo beverčius stabus ir patys pasidarė beverčiai?

 

Nukeliaukite į Kitimų pajūrį ir pasižvalgykite, pasiųskite ką nors į Kedarą ir atidžiai apsvarstykite, ar buvo kur kas nors panašaus į tai padaryta? Ar pakeitė kuri nors tauta savo dievus? Nors iš tikrųjų jie nėra jokie dievai! O mano tauta išmainė mano Šlovę į bejėgius stabus! Išsigąskite dėl to, dangūs, drebėkite iš siaubo, - tai VIEŠPATIES žodis! (2,10-12)

 

Viešpats primena pasiklydusiai tautai, kad pagonių tautos nekeičia savo dievų, nors jie nėra jokie dievai. O gyvojo Dievo tauta taip lengvai palieka savo Galybių Viešpatį – Šlovingąjį Dievą į medį ir akmenį, auksą ir sidabrą. Argi auksas ir sidabras buvo tokie patrauklūs? Ne, kiekviena statula simbolizavo mokymą, filosofiją, mintį, kelią bei gyvenimo būdą. Visos aplinkinių tautų filosofijos tenkindavo nuodėmingus geismus. Visų stabų religijos niekino VIEŠPATIES dešimties įsakymų nuostatas. Jei Dievas sakė švęsk šabą, daryk taip, mylėk artimą savo. Tai Stabų filosofijos sakė, nešvęsk šabo, daryk ką nori. Jei Gyvasis Dievas sakė, nesvetimauk, tai stabai skelbė garbink dievą su prostitutėmis šventykloje. Jei Dievas sakė, nežudyk, tai stabai skelbė, jeigu tau reikia kaimyno sklypo, nužudyk jį ir bus tavo. Jei pavydu, gali smurtu pašalinti pavydo objektą.

O ko tik nepadarys šiandien žmogus dėl savanaudiškų tikslų. Melas, šmeižtas, apkalbos, niekinimas, piktžodžiavimas nevaldomai viešpatauja daugelio širdyse. Ir nemažai tų šmeižikų save vadina krikščionimis. Daugeliui derėtų išgirsti Jeremijo žodžius. Bet klausimas ar jie skaito Bibliją? Kada jūs paskutinį kartą skaitėte Jeremijo knygą?

 

„Juk mano tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas, kiauras talpyklas, nelaikančias vandens" (Jer 2,13). Iš tiesų, kažin ar įmanoma gyventi be dievo? Jeigu palieki tikrąjį Dievą, būtinai susirasi kitą. Tuštumos negali būti. Visi keliai, kurie nėra Jėzaus Kristaus mokymas yra vandens talpyklos nelaikančios vandens. Tau gali atrodyti kurį laiką, kad tai geras kelias, tačiau laikas parodo kas tikra, o kas ne. Jėzus sakė „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus." (Mat 7,24-27) Tik gyvenimo audros parodo ant kokio pamoto stovi mūsų tikėjimo namai. O kiek daug religijų savinasi Kristaus mokslą. Aiškina Jo žodžius kaip nori, suvedžioja daugelį. Tačiau reikia žiūrėti į Jėzų ir atskirsi kas tikra kas ne. Klausyti Jo Dvasios ir tada lengvai atskirsi tikrąjį gyvybės vandenį nuo stabų surogato.

 

Tavo paties nedorumas nubaus tave, tavo atsimetimas nuo manęs pasmerks tave. Taigi apsvarstyk ir praregėk, kaip baisiai kartu tau palikti VIEŠPATĮ, savo Dievą, ir neturėti mano Baimės, - tai Viešpaties, Galybių DIEVO, žodis. (2,19) O kaip baisu ir nenaudinga žmogui palikti gyvybės kelią. Ar pastebėjote, kad bėgantis nuo Viešpaties žmogus kaltina kitus dėl savo atpuolimo? Adomas taip darė, Ieva taip elgėsi. Kiekvienas, pamilęs stabus, taip elgiasi. Toks žmogus kaltina ir šmeižia. Nori išlipti sausas iš vandens. Tačiau niekas nepasaldins gyvenimo be Dievo. Baisiai kartu palikti Viešpatį...

 

Nors tu ir šarmu šveistumeisi, ir muilo nešykštėtum, tavo kaltės dėmė dar vis mano akyse, - tai Viešpaties DIEVO žodis. (2,22) Jokios mūsų pastangos negali padėti pašalinti žmogaus nuodėmės, tik Dievas gali tai padaryti. Kartais žmogui atrodo, kad jis bando būti geresnis, bando kažkaip atsikratyti blogio, bando melstis, skaityti Šventuosius Raštus, tačiau visa tai tik bergždžias darbas, negalintis pašalinti kaltės. Juk tik malone galime būti išgelbėti...

 

²⁶ Kaip sučiuptas vagis susigėsta, taip bus sugėdinti Izraelio žmonės: jie patys, jų karaliai ir didžiūnai, kunigai ir pranašai. ²⁷ Tie, kurie sako medžio gabalui: 'Tu - mano tėvas!' ir akmeniui: 'Tu mane pagimdei!', man atgręžė nugarą, o ne veidą, tačiau, bėdai užėjus, šaukia: 'Ateik ir gelbėk mus!' ²⁸ Kurgi tie tavo dievai, kurių prisidirbai? Tegu jie ateina! Ar išgelbės jie tave, kai tu bėdoje? Juk kiek tavo miestų, tiek tavo dievų, Judai! Kiek gatvių Jeruzalėje, tiek aukurų pasistatėte Baalui. ²⁹ Kaip galite dar maldauti manęs? Jūs visi maištavote prieš mane, - tai VIEŠPATIES žodis. (Jer 2,26-29) Šie žodžiai yra tokie reikalingi šiandien. Žmogus nepasikeitė. Kai jam viskas gerai, jis neieško Dievo pagalbos ir Jo patarimo. Gyvena kaip jam patinka, kaip patogu. Jis nesimeldžia, per daug nemąsto apie Dievo žmones. Negalvoja kaip padėti artimui. Nesirūpina ką mąsto ir kuo maitina savo akis. Nesidrovi, krapštydamas artimo krislus akyse, nors rąsto savojoje nemato. Tačiau tik atsitinka kokia bėda, tuoj puola ant kelių melstis ir skaito Bibliją, gal Dievas bus geras ir malonus, padės ir išgelbės. Ir visa tai yra tik išorinis pamaldumas. O Dievas juk mato širdį. Kadangi Viešpats yra mylintis, jis padeda net blogiesiems, nes nori jų atsivertimo. Tačiau toks bedievis, patyręs malonę, greitai pamiršta savo įžadus ir vėl eina savo keliais niekindamas Dievo tvarką ir Viešpaties Mokymą.

 

⁶ Karaliaus Jošijo dienomis VIEŠPATS sako man: „Ar matei, ką padarė maištingoji Izraelio karalystė? Ji lipo ant kiekvieno aukšto kalno ir ten po bet kokiu kupliu medžiu elgėsi kaip ištvirkėlė! ⁷ Aš maniau: 'Po to, kai visa tai padarė, galop ji sugrįš pas mane.' Bet ji negrįžo. Ana neištikimoji jos sesuo, Judo karalystė, tai matė. ⁸ Dar ji matė, kad Izraelį, tą maištingąją karalystę, paleidau kaip tik dėl svetimavimo, duodamas skyrybų raštą. Tačiau tai neištikimosios Judo karalystės neišgąsdino; ji ėjo sau ir elgėsi kaip ištvirkėlė. ⁹ Iš tikrųjų savo palinkimu ištvirkauti ji suteršė kraštą, svetimaudama su akmenimis ir medžio gabalais. ¹⁰ Viso to nepaisydama, ta neištikimoji sesuo, Judo karalystė, grįžo pas mane ne iš tikros širdies, o apsimetusi," - tai VIEŠPATIES žodis. (3,6-10) Kai skilo vieninga Jokūbo karalystė. Tauta pasidalino į Šiaurinę ir Pietinę. Izraelį ir Judą. Dievas baudė Izraelį už jos nuodėmes. Tai turėjo atgrasyti Judos gyventojus, tačiau jie neatsivertė. Ji grįžo ne iš tyros širdies. Jie vykdė ritualus, šventė Įstatymo nustatytas šventes, bet širdimi netikėjo, neklausė mokslo ir nemylėjo savo artimo kaip savęs pačių. Stabai viešpatavo įvairiausiose formose.

O kaip lengva šiandien apsimesti. Lengva  apslankyti pamaldose. Lengva palenkti galvą, apsimesti kad meldiesi. Lengva skaityti Bibliją ir atrodyti labai dvasiniu, tačiau pasišalinus iš Viešpaties artybės, (bendruomenės akių) daryti ką nori. Todėl Viešpats gerai tai žinodamas, šiandien parūpino naują, gyvą kelią. Jėzus tapo mūsų išgelbėjimo priežastimi ir pamatu. Jis tapo mūsų atleidimo garantu, nes buvo nukryžiuotas už mūsų nuodėmes. Dangus atleidžia mūsų kaltes kai šaukiamės jo žemėje. Tačiau mūsų įprotis gyventi pagal nuodėmę ne taip greitai pasitraukia, todėl Dievas buria tikinčiuosius į bendruomenes – bažnyčias. Čia Viešpats suteikė galią surišti ir atrišti. Jis paliepė nešti vieni kitų naštas ir skatinti vienas kitą į meilę ir gerus darbus. Čia išsitiria tikėjimo nuoširdumas. Čia Dievas kviečia atsiversti ir nešti vaisių. Tokia Kristaus mokinių bendruomenė nepasitenkina išoriniu pamaldumu, bet ragina mylėti Jėzaus pavyzdžiu. Kiekvienas žodis yra ištiriamas. Abraomas patikėjo Dievu ir tai jam buvo įskaityta teisumu, bet Abraomas žengė žingsnį ir dar daug kitų žingsnių eidamas į kraštą apie kurį nieko nežinojo. Jis pasidavė Dievo vedimui, todėl buvo nuteisintas ir pramintas Dievo bičiuliu.

Kai žmogus atėjęs į bendruomenę sako: „aš nusidėjėlis ir noriu gyveni pagal Kristų", bendruomenė klausia to ko klausė Jėzus vaikščiodamas žemėje: „Ar esi pasirengęs nešti savo kryžių? Ar pasirengęs palikti tėvą ir motiną dėl Jėzaus? Ar pasirengęs visko netekti dėl Jėzaus? Ar pasirengęs gimti iš naujo? Ar priimsi Dievo tvarką ir būsi klusnus? Ar šeimoje, darbe, visuomenėje ir vienas namuose būsi Kristaus mokinys? Ar visada išpažinsi Jėzų žmonių akivaizdoje? Ir dar daugelį kitų klausimų užduoda bendruomenė. Ir tai vyksta ne narių susirinkimo metu. Tai daroma kiekvienai daliai veikiant savaip. Kai kiekvienas mąsto apie tai, meldžiasi ir bando padėti artėjančiam prie Dievo. Bando aiškiai parodydami kelią. Taip pasimato vaisius.

 

¹ „Jei nori sugrįžti, Izraeli, - tai VIEŠPATIES žodis, - turi sugrįžti pas mane. Jei pašalintum tavo šlykštybes iš mano akivaizdos ir neišklystum iš doro kelio, ² ir prisiektum: 'Kaip gyvas VIEŠPATS!' pagal teisybę, teisingumą ir teisumą, tautos jo vardu linkėtų sau palaimos ir pačios juo didžiuotųsi." ³ Taip kalba VIEŠPATS Judo vyrams ir Jeruzalei: „Išarkite dirvonus, nesėkite tarp erškėčių! ⁴ Apipjaustykite savo širdis VIEŠPAČIUI, pašalinkite iš savo širdžių surambėjimą, Judo vyrai ir Jeruzalės gyventojai, idant mano pyktis neprasiveržtų kaip ugnis ir nedegtų neužgesinamas dėl jūsų nedorų darbų. (Jer 4,1-4)

 

Jeigu nori sugrįžti... Neužtenka pasakyti kelis žodžius. Neužtenka sukalbėti nusidėjėlio maldelę. Viešpats kviečia sugrįžti pas jį. Grįžti pas Gyvąjį Dievą ir tapti Jo tarnu. Tai Viešpats sakė Judai. Taip jis kalba šiandien Jėzuje. Pašalinti šlykštynes iš Dievo akivaizdos. Kas yra šlykštu Viešpačiui? Bet koks stabas yra pasibjaurėjimas. Galbūt tai pasididžiavimas savo tautybe. Gal pasigėrėjimas savo išvaizda. Galbūt gyvenimo puikybė. Galbūt koks nors hobi. Puikavimasis savo išmintimi.

Kas nori sugrįžti, privalo daryti teisybę, teisingumą ir teisumą. Gyventi pagal Dievo standartus. Sakyti tiesą savo artimui. Puoselėti teisingumą įvairiausiose bylose ir tarpusavio santykiuose. Gyventi Dievo teisumu - tai yra vadovautis Jėzaus Kristaus malone ir tiesa. Sugretinti savo elgesį ir mintis su Jėzaus pavyzdžiu. Jeigu jos neatitinka, atgailauti ir atsiversti. Išpažinti ir palikti.

Dievas kvietė Judą išarti dirvonus, nesėti tarp erškėčių. Erškėčiai visada nustelbs gerą želmenį. Negalima augti tikėjime, neįmanoma grįžti pas Viešpatį, paskendus pasaulio rūpesčiuose. Erškėčiai pagal Jėzų - tai mamona, lėbavimai, rūpesčiai ir žmonių baimė. Negalima su senu drabužiu patekti į vestuvių puotą, reikia naujų drabužių. Privalu palikti visa, kas sena. Nepasitikėti savo senomis filosofijomis.

Jeigu kas negims iš aukštybės negalės regėti Dievo karalystės. Neapipjaustytomis širdimis negalima matyti ir suprasti DIEVO pasaulio. Nesuprasi savo artimo, nesuprasi Dieviškos meilės, nesuvoksi dvasinių dalykų. Jei nori grįžti pas Viešpatį – turi pašalinti širdies surambėjimą. „Šiandien, kai išgirsite Viešpaties balsą neužkietinkite savo širdžių" - girdime Dvasios balsą.

Jonas krikštytojas kvietė atgailai ir šaukė fariziejams atėjusiems krikštytis: „Duokite atsivertimą liudijančių vaisių! ⁹ Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas - Abraomas.'" (Mat 3,8-9) Tegul nemėgina ir šiandien žmogus ramintis mintimi, kad yra pakrikštytas, priklauso gerai bažnyčiai, turi gerus protėvius ir atsivertimo atsiminimus. Šiandien, šiandien parodyk kuo tiki ir kaip gyveni. Šiandien išgelbėjimo diena, ne vakar buvo. Nei vienas negalės pateisinti savo nuodėmių praeities išpažintimis ir atsivertimais. Koks esi šiandien? Ar neši vaisių pagal Jėzų, ar seki Juo? Ar palikai savo geidulius ir stabus? Ar sunaikinai tai kas šlykštu Dievo akyse? Ko delsi? Stokis ir nešk savo patalą, nes Jėzus atleidžia nuodėmes, jeigu tik jas išpažinsi.

 

„Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti... Galbūt laikas pakeisti metų laikus?