Trečiadienio pamokslas (2010 06 30)

Sekmadienio pamokslas 2010 06 27

Pamokslauja svečias iš Anglijos Stephen Scott-Pearson

pamokslininkai susitiko vakar

vakar susitikome keliese vilniečiai ir pasidalinome informacija kaip sekasi mūsų bendruomenėms, misijoms mieste. Naujas dalyvis - Markas Hemiltonas iš Australijos, dirba paaugliams. Nebendruomeniniams. Gyveno anksčiau Minske 10 metų. Galima su Marku kalbėtis, kad pravestų praktinius mokymus tėvams ir kitiems, kurie norėtų geriau susikalbėti apie D.su savo vaikais ir jų draugais.

Brolių susitikimas

Eilinį kartą susitikome pabendrauti su pastoriais ir pamokslininkais iš baptistų ir ne tik, bažnyčių. Nuotraukoje iš kairės: Arnoldas, Robertas, Markas, Irmantas, Styvas, Artūras.

Sekmadienio pamokslas „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

„Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ 

Audio

„Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. ¹⁵ O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“ ¹⁶ Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos. ¹⁷ Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? ¹⁸ Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, ¹⁹ jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika.“ ²⁰ „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis.“ ²¹ Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ (Mor 8,14-21)

„Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį.

Mokiniai buvo pamiršę pasiimti maisto kelionėje, o Jėzus prabilo apie raugą... Kartais mes vykstame į svarbią kelionę ir pamirštame pasiimti tai kas svarbiausia. Tada mes pergyvename, jaudinamės, pykstame. Krikščioniškoje kelionėje būna panašiai. Kartais mes labai rūpinamės ir pamirštame tai kas svarbiausia. O svarbiausia yra tikroji duona iš dangaus. Labai lengva pradėti gyventi tik regėjimu. Pradėti džiaugtis tik žemiškais daiktais ir matomais stebuklais ir pamiršti, kas svarbiausia. Kartais mes tarnaujame Dievui ir pamirštame kas svarbiausia. Kiekvienas gali pamiršti kažką, kas yra būtina tarnystėje. Kas gi svarbiausia tarnystėje? Pamąstykime. Gal tarnavime yra svarbiausia išsilavinimas? Taip, tai labai svarbu, tačiau istorija matė krikščionių, kurie buvo menkai išsilavinę ir galingi Dievo darbais. „Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės, jie labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi, bet, žiūrėdami į stovintį su apaštalais išgydytąjį, neturėjo ką sakyti priešais.“ (Apd 4,13,14). Išsilavinimą vertino žydų vyresnieji. Tačiau jie stebėjosi apaštalų drąsa ir per juos daromais darbais. Taigi išsilavinimas nėra svarbiausia. Dievas gali naudoti bet ką.

Kas gi svarbiausia tarnystėje? Gal svarbiausia gera bažnyčia? Kartais žmonės ieško bažnyčios, kuri atitiktų jų įsitikinimus. Įdomu ar galima rasti tokią bažnyčią, kuri tobulai įkūnytų tikinčiojo svajas? Istorija matė bažnyčių, kurios buvo labai apgailėtinos. Tik prisiminkime Apreiškimo knygoje aprašytas bažnyčias. Kiek netyrumo, korupcijos, baimės, net šėtoniškumo galima jose rasti. Tačiau Jėzus turėjo savo žmones tenai, juos mylėjo ir perspėjo, duodamas nurodymų ką jie turėtų daryti, kad išvengtų bausmės ir pražūties.

Kas gi svarbiausia tarnystėje? Manau, kad Jėzus Kristus atsako į šį klausimą šioje istorijoje. Tereikia gerai klausytis. Paanalizuokime įvykius valtyje. Jėzus žinojo, kad mokiniais neturėjo duonos. Jis juk galėjo priimti jiems apie tai, bet jam svarbiau buvo pamoka, kurią turėjo gauti jo išrinktieji apaštalai, o ne pilnas pilvas po sunkios darbo dienos. Čia mes matome kas svarbiau Viešpačiui. Kartais mums atrodo, kad svarbiausia būti sočiam, gerai apsirengusiam ir saugiam šiame pasaulyje. Deja Biblija atskleidžia kitokią prioritetų skalę. Štai ką pasakė Jėzus, supratęs mokinių mintis:

O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“ Viešpats visada išnaudodavo tokias situacijas ir paversdavo jas puikiausia praktinės teologijos pamoka. Mokiniai buvo alkani, sunerimę, kad liks be vakarienės. O Jėzus nukreipia jų mintis prie dvasinio mokymo. Kai mes turime poreikių, mes ieškome kas galėtų juos patenkinti. Jei esame alkani, norime pavalgyti. Visi žmonės yra alkani dvasiškai. Kaip Izraelis tomis dienomis, taip ir šiuolaikinis pasaulis yra alkanas. Alksta dvasia, ir niekas apart Dievo negali numalšinti to alkio ir troškulio, kuris yra žmogaus viduje. Tam, kad žmogus gyventų, jis privalo ne tik valgyti, bet ir mokytis. Be mokslo neišmoksime gyventi ir užsigyventi duonos. Nuo to kokius mokytojus pasirinksime, priklausys mūsų visas gyvenimas žemėje ir danguje. Jėzus puikiai tai žinojo, todėl prabilo apie fariziejų ir Erodo raugą. Raugas yra naudojamas užmaišant tešlą. Raugas priverčia tešlą kilti. Taigi nuo raugo priklausys ir duonos skonis. Panašiai ir žmonių mokymas turi galią paveikti mūsų įsitikinimus, pagal kuriuos mes gyvensime. Apaštalas Paulius taip pat kalbėjo apie raugą: „Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? ⁷ Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. ⁸ Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.“ ( 1 Kor 5,6-8). Mes privalome būti labai atsargūs priimdami tai ką girdime pasaulyje. Pasaulyje yra daug religingų žmonių ir įtakingų politinių lyderių, kurie gali suvedžioti. Blogybė ir nelabumas viešpatauja pasaulyje. Fariziejai buvo veidmainiai. Jie dėjosi tarnaują Dievui, tačiau jų darbai buvo tušti. Jėzus kritikavo kiekvieną jų žingsnį. Fariziejai buvo prasimanę tokių beprotiškų taisyklių, kad dauguma žmonių nekentė Dievo religijos. Religija fariziejams buvo įrankis patenkinti kūniškus geidulius. Garbės troškimas, valdžia ir turtai buvo vienintelis tikslas. Dauguma fariziejų Dievo visai nebijojo ir ne nežinojo ką tai reiškia. Jie buvo akli ir jų pasekėjai buvo akli. Jėzus taip ir sakė: „Palikite juos; jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris.“ (Mat 15,14) Savaime aišku, kad akliesiems reikia gydytojo. Jėzus galėjo pasiūlyti tobulą gydymą. Jis galėjo suteikti fizinį regėjimą, bet svarbiausia, jis galėjo dovanoti dvasinį matymą. Jei žmogus klauso netikrų pranašų, jis maitinasi prastu maistu, anksčiau ar vėliau jo gyvenimas pavirs pragaru. Tačiau jei žmogus pamilsta Gyvojo Dievo Žodį ir tikrąjį mokymą, jo gyvenimas anksčiau ar vėliau pavirs dangumi. Tačiau privalu atsisakyti nedorybės ir neteisumo raugo.

Kristus skelbė mokymą, kuris turėjo padaryti žmogaus širdį tyrą, fariziejai bandė būti tyri išorėje. Tačiau ritualinis tyrumas niekada nebuvo pakankamas. Kristus skelbė Dievo tiesą be iškraipymų ir interpretacijų; fariziejai viską aiškino per savo tradicijas ir papročius. Žmogiško proto pasiekimai yra menkaverčiai, jeigu jie netarnauja aukščiausiajam tikslui – žmogaus išganymui iš amžinosios mirties. Be tiesos nei vienas negali būti tyras ir šventas. Jėzaus maldos žodžiai: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.“ (Jono 17,17) yra be galo svarbūs ir atspindi VIEŠPATIES mokymą apie tikrą išganymą. Jei žmogus priima Dievo tiesą, jo širdis taps tyra ir tai atsispindės jo gyvenime. Todėl Jėzus ir perspėjo savo mokinius. Jis žino, kad tai kas praktikuojama daugumos visada labai patrauklu. Ne veltui Jis prabilo: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“ (Mat 7,13-14). Tikrai koks siauras kelias ir kokie siauri vartai... Kokie laimingi atradę tuos vartus ir įėję į gyvenimą!

Taigi, kai Jėzus pasakė sergėtis fariziejų raugo, mokiniai akivaizdžiai nesuprato. Jie galvojo, kad reikia nevalgyti duonos, kurią valgo fariziejai. Mokiniai mąstė fariziejiškai. Jie galvojo, kad juos suteps tų veidmainių valgoma duona. Jie mąstė toje pačioje dvasioje. Bet Jėzus kalbėjo apie kitą raugą.

„Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos.“ ¹⁷ Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? ¹⁸ Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, ¹⁹ jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika.“ ­ ²⁰ „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis.“ ²¹ Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

O kaip užsidegė Viešpats. Kaip susijaudino. Jis uždavė jiems kelis klausimus, klausimus, kuriuos užduoda jis ir mums šiandien. Įsiklausykime: „Kam jūs tariatės neturį duonos?“ Sprendžiant tik žmogiškai, galime pagalvoti, kodėl Jėzus juos bara, kas čia tokio pasikalbėti apie tai, kad neturi duonos? - Kas čia tokio? Juk valtyje Jėzus, visatos kūrėjas ir maitintojas! Kodėl jie nerimauja? Jėzus kaltino mokinius. Kodėl jūs nieko nesuprantate? Kodėl esate be nuovokos? Kur jūsų atmintis? Jėzus priminė jiems duonos padauginimo stebuklus. Gal jie pamiršo? Ne, jie prisiminė net smulkiausias detales. Jie suskaičiavo pintines trupinių, tačiau nesuprato pagrindinės pamokos.

Tokie jau mes žmonės esame. Mes mokame atmintai daug Rašto eilučių, atsimename biblines istorijas, bet nesugebame jomis naudotis praktikoje. Tikrai, mes labai dažnai nemokame naudotis Biblija. Juk Biblija yra pamokymų, padrąsinimų, perspėjimų ir įsakymų knyga. Juk Biblija mums apreiškia Viešpatį Dievą. Tad kodėl mes kartais pykstame, kai kas nors įsakmiai mus paragina arba pabara, primindamas Viešpatį ir jo daromus stebuklus?! O gal niekada nepykstame? Būkime sąžiningi, broliai ir seserys. Ar niekada nepykote ant savo tėvų? Ar niekada nepykote ant savo pamokslininkų? Ar niekada nepykote ant artimo savo, kuris ragino tikėti?... O kad mus dažniau kas nors pabartų taip kaip bara Jėzus. Tada drąsesni būtume.. O kad mus kas dažniau paklaustų: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ Tada daugiau suprastume. Deja dažnai mes ieškome bendrijos tų, kurie nieko neklausia, nebara, nepriekaištauja ir aišku nepadrąsina Jėzaus pavyzdžiu.

Ko gi nesuprato mokiniai? Jie nesuprato kad Jėzus Kristus yra gyvybės duona; kad Jėzus Kristus gali aprūpinti viskuo kas reikalinga gyvenimui ir tarnavimui. O kaip greitai mokiniai pamiršo minias, kurios buvo pamaitintos. Kaip greitai tikintieji pamiršta Viešpatį, nors jis yra taip arti. Jėzus sėdėjo valtyje, o mokiniai nesugebėjo būti drąsūs. Jis buvo arti, o jie baiminosi kad liks alkani. Ir visa tai tik todėl, kad jie nepasimokė iš stebuklo. Ar nebūna taip ir mūsų gyvenime? Pamąstykime kiek kartų mes pergyvenome, jaudinomės, pykome. Jėzus buvo šalia, bet mes užsispyrę neturėjome ramybės dėl kažkokios duonos. Kiek kartų Dievas aprūpindavo mus, aprengdavo, pamaitindavo? Ar mes tikime kad tai padarė Jėzus? Kieka kartų per brolių, tėvų, draugų rankas Viešpats įrodė, kad yra ištikimas? Ar mes turime tikėjimą šiandien, kad Viešpats išgelbės iš sunkumų ir parūpins kas reikalinga? Juk tiek daug pažadų mes turime Jėzuje. Dėl ko tu šiandien jaudiniesi? Gal dėl mokslų, dėl darbo, dėl šeimos, dėl vaikų? Nebijok, bet būk ištikimas Viešpačiui. Rūpinkis savo širdimi, saugokis nelabumo ir melo raugo ir išvysi Viešpatį visoje galybėje. Tik nenuleisk rankų, nepamiršk jo nuostabių darbų. Galbūt Jėzus Kristus tave bara šiandien už netikėjimą, nesipriešink, nusižemink ir tikėk Juo. Kas gi svarbiausia tarnavime? Juk svarbiausia gyvenime, svarbiausia tarnavime – pasitikėti Viešpačiu. Jis nemeluoja, jis negali nuvilti. Jis visada šalia, kad apgintų ir vestų pergalės eisenoje. Amen.

„O mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes. Mūsų Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! Amen“. (Fil 4,19-20)

Sekmadienio pamokslas: Kas mes esame pirmiausia?

Pamokslo audio įrašas.

O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę. (1 Pet 2,9-10)