„Tai
kaipgi vis dar nesuprantate?!“
„Mokiniai buvo
pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. 15 O
Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“ 16 Jie
pradėjo kalbėtis neturį duonos. 17 Tai patyręs, Jėzus tarė:
„Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate,
ir vis dar esate be nuovokos? 18 Turite akis, ir nematote;
turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, 19 jog
penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių
likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika.“ 20 „O kai
septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų
krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis.“ 21 Tada jis tarė:
„Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ (Mor 8,14-21)
„Mokiniai buvo
pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį.
Mokiniai
buvo pamiršę pasiimti maisto kelionėje, o Jėzus prabilo apie raugą... Kartais
mes vykstame į svarbią kelionę ir pamirštame pasiimti tai kas svarbiausia. Tada
mes pergyvename, jaudinamės, pykstame. Krikščioniškoje kelionėje būna panašiai.
Kartais mes labai rūpinamės ir pamirštame tai kas svarbiausia. O svarbiausia
yra tikroji duona iš dangaus. Labai lengva pradėti gyventi tik regėjimu.
Pradėti džiaugtis tik žemiškais daiktais ir matomais stebuklais ir pamiršti,
kas svarbiausia. Kartais mes tarnaujame Dievui ir pamirštame kas svarbiausia. Kiekvienas
gali pamiršti kažką, kas yra būtina tarnystėje. Kas gi svarbiausia
tarnystėje? Pamąstykime. Gal tarnavime yra svarbiausia išsilavinimas? Taip,
tai labai svarbu, tačiau istorija matė krikščionių, kurie buvo menkai
išsilavinę ir galingi Dievo darbais. „Matydami
Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės,
jie labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi, bet, žiūrėdami į
stovintį su apaštalais išgydytąjį, neturėjo ką sakyti priešais.“ (Apd 4,13,14 ). Išsilavinimą
vertino žydų vyresnieji. Tačiau jie stebėjosi apaštalų drąsa ir per juos
daromais darbais. Taigi išsilavinimas nėra svarbiausia. Dievas gali naudoti bet
ką.
Kas gi svarbiausia tarnystėje? Gal
svarbiausia gera bažnyčia? Kartais žmonės ieško bažnyčios, kuri atitiktų jų
įsitikinimus. Įdomu ar galima rasti tokią bažnyčią, kuri tobulai įkūnytų
tikinčiojo svajas? Istorija matė bažnyčių, kurios buvo labai apgailėtinos. Tik
prisiminkime Apreiškimo knygoje aprašytas bažnyčias. Kiek netyrumo, korupcijos,
baimės, net šėtoniškumo galima jose rasti. Tačiau Jėzus turėjo savo žmones
tenai, juos mylėjo ir perspėjo, duodamas nurodymų ką jie turėtų daryti, kad
išvengtų bausmės ir pražūties.
Kas gi svarbiausia tarnystėje? Manau, kad Jėzus
Kristus atsako į šį klausimą šioje istorijoje. Tereikia gerai klausytis.
Paanalizuokime įvykius valtyje. Jėzus žinojo, kad mokiniais neturėjo duonos. Jis
juk galėjo priimti jiems apie tai, bet jam svarbiau buvo pamoka, kurią turėjo
gauti jo išrinktieji apaštalai, o ne pilnas pilvas po sunkios darbo dienos. Čia
mes matome kas svarbiau Viešpačiui. Kartais mums atrodo, kad svarbiausia būti
sočiam, gerai apsirengusiam ir saugiam šiame pasaulyje. Deja Biblija
atskleidžia kitokią prioritetų skalę. Štai ką pasakė Jėzus, supratęs mokinių
mintis:
O Jėzus juos
įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“ Viešpats visada
išnaudodavo tokias situacijas ir paversdavo jas puikiausia praktinės teologijos
pamoka. Mokiniai buvo alkani, sunerimę, kad liks be vakarienės. O Jėzus
nukreipia jų mintis prie dvasinio mokymo. Kai mes turime poreikių, mes ieškome
kas galėtų juos patenkinti. Jei esame alkani, norime pavalgyti. Visi žmonės
yra alkani dvasiškai. Kaip Izraelis tomis dienomis, taip ir šiuolaikinis
pasaulis yra alkanas. Alksta dvasia, ir niekas apart Dievo negali numalšinti to
alkio ir troškulio, kuris yra žmogaus viduje. Tam, kad žmogus gyventų, jis
privalo ne tik valgyti, bet ir mokytis. Be mokslo neišmoksime gyventi ir
užsigyventi duonos. Nuo to kokius mokytojus pasirinksime, priklausys mūsų visas
gyvenimas žemėje ir danguje. Jėzus puikiai tai žinojo, todėl prabilo apie
fariziejų ir Erodo raugą. Raugas yra naudojamas užmaišant tešlą. Raugas
priverčia tešlą kilti. Taigi nuo raugo priklausys ir duonos skonis. Panašiai ir
žmonių mokymas turi galią paveikti mūsų įsitikinimus, pagal kuriuos mes gyvensime.
Apaštalas Paulius taip pat kalbėjo apie raugą: „Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo
suraugina visą maišymą? 7 Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte
nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis
Avinėlis, Kristus. 8 Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne
su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos
duona.“ ( 1 Kor 5,6-8). Mes privalome būti labai atsargūs priimdami tai ką
girdime pasaulyje. Pasaulyje yra daug religingų žmonių ir įtakingų politinių
lyderių, kurie gali suvedžioti. Blogybė ir nelabumas viešpatauja pasaulyje. Fariziejai
buvo veidmainiai. Jie dėjosi tarnaują Dievui, tačiau jų darbai buvo tušti.
Jėzus kritikavo kiekvieną jų žingsnį. Fariziejai buvo prasimanę tokių
beprotiškų taisyklių, kad dauguma žmonių nekentė Dievo religijos. Religija fariziejams
buvo įrankis patenkinti kūniškus geidulius. Garbės troškimas, valdžia ir turtai
buvo vienintelis tikslas. Dauguma fariziejų Dievo visai nebijojo ir ne nežinojo
ką tai reiškia. Jie buvo akli ir jų pasekėjai buvo akli. Jėzus taip ir sakė: „Palikite juos; jie akli aklųjų vadovai. O
jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris.“ (Mat 15,14) Savaime aišku, kad akliesiems reikia gydytojo. Jėzus
galėjo pasiūlyti tobulą gydymą. Jis galėjo suteikti fizinį regėjimą, bet
svarbiausia, jis galėjo dovanoti dvasinį matymą. Jei žmogus klauso netikrų
pranašų, jis maitinasi prastu maistu, anksčiau ar vėliau jo gyvenimas pavirs
pragaru. Tačiau jei žmogus pamilsta Gyvojo Dievo Žodį ir tikrąjį mokymą, jo
gyvenimas anksčiau ar vėliau pavirs dangumi. Tačiau privalu atsisakyti
nedorybės ir neteisumo raugo.
Kristus skelbė mokymą, kuris turėjo
padaryti žmogaus širdį tyrą, fariziejai bandė būti tyri išorėje. Tačiau ritualinis
tyrumas niekada nebuvo pakankamas. Kristus skelbė Dievo tiesą be
iškraipymų ir interpretacijų; fariziejai viską aiškino per savo tradicijas ir
papročius. Žmogiško proto pasiekimai yra menkaverčiai, jeigu jie netarnauja
aukščiausiajam tikslui – žmogaus išganymui iš amžinosios mirties. Be tiesos nei
vienas negali būti tyras ir šventas. Jėzaus maldos žodžiai: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra
tiesa.“ (Jono 17,17) yra be galo svarbūs ir atspindi VIEŠPATIES mokymą apie
tikrą išganymą. Jei žmogus priima Dievo tiesą, jo širdis taps tyra ir tai
atsispindės jo gyvenime. Todėl Jėzus ir perspėjo savo mokinius. Jis žino, kad
tai kas praktikuojama daugumos visada labai patrauklu. Ne veltui Jis prabilo: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs
vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai
ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“ (Mat
7,13-14). Tikrai koks siauras kelias ir kokie siauri vartai... Kokie
laimingi atradę tuos vartus ir įėję į gyvenimą!
Taigi,
kai Jėzus pasakė sergėtis fariziejų raugo, mokiniai akivaizdžiai nesuprato. Jie
galvojo, kad reikia nevalgyti duonos, kurią valgo fariziejai. Mokiniai mąstė
fariziejiškai. Jie galvojo, kad juos suteps tų veidmainių valgoma duona. Jie
mąstė toje pačioje dvasioje. Bet Jėzus kalbėjo apie kitą raugą.
„Jie pradėjo
kalbėtis neturį duonos.“ 17 Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam
jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate,
ir vis dar esate be nuovokos? 18 Turite akis, ir
nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, 19 jog
penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių
likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika.“ 20 „O kai
septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų
krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis.“ 21 Tada jis tarė:
„Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“
O
kaip užsidegė Viešpats. Kaip susijaudino. Jis uždavė jiems kelis klausimus,
klausimus, kuriuos užduoda jis ir mums šiandien. Įsiklausykime: „Kam jūs tariatės neturį duonos?“ Sprendžiant
tik žmogiškai, galime pagalvoti, kodėl Jėzus juos bara, kas čia tokio
pasikalbėti apie tai, kad neturi duonos? - Kas čia tokio? Juk valtyje Jėzus,
visatos kūrėjas ir maitintojas! Kodėl jie
nerimauja? Jėzus kaltino mokinius. Kodėl jūs nieko nesuprantate? Kodėl esate be
nuovokos? Kur jūsų atmintis? Jėzus priminė jiems duonos padauginimo stebuklus. Gal
jie pamiršo? Ne, jie prisiminė net smulkiausias detales. Jie suskaičiavo
pintines trupinių, tačiau nesuprato pagrindinės pamokos.
Tokie jau mes žmonės esame. Mes mokame
atmintai daug Rašto eilučių, atsimename biblines istorijas, bet nesugebame
jomis naudotis praktikoje. Tikrai, mes labai dažnai nemokame naudotis Biblija. Juk
Biblija yra pamokymų, padrąsinimų, perspėjimų ir įsakymų knyga. Juk Biblija
mums apreiškia Viešpatį Dievą. Tad kodėl mes kartais pykstame, kai kas nors
įsakmiai mus paragina arba pabara, primindamas Viešpatį ir jo daromus
stebuklus?! O gal niekada nepykstame? Būkime sąžiningi, broliai ir seserys. Ar
niekada nepykote ant savo tėvų? Ar niekada nepykote ant savo pamokslininkų? Ar
niekada nepykote ant artimo savo, kuris ragino tikėti?... O kad mus dažniau kas
nors pabartų taip kaip bara Jėzus. Tada drąsesni būtume.. O kad mus kas dažniau
paklaustų: „Tai kaipgi vis dar
nesuprantate?!“ Tada daugiau suprastume. Deja dažnai mes ieškome bendrijos
tų, kurie nieko neklausia, nebara, nepriekaištauja ir aišku nepadrąsina Jėzaus
pavyzdžiu.
Ko gi nesuprato mokiniai? Jie nesuprato kad
Jėzus Kristus yra gyvybės duona; kad Jėzus Kristus gali aprūpinti viskuo kas
reikalinga gyvenimui ir tarnavimui. O kaip greitai mokiniai pamiršo minias,
kurios buvo pamaitintos. Kaip greitai tikintieji pamiršta Viešpatį, nors jis
yra taip arti. Jėzus sėdėjo valtyje, o mokiniai nesugebėjo būti drąsūs.
Jis buvo arti, o jie baiminosi kad liks alkani. Ir visa tai tik todėl, kad jie nepasimokė
iš stebuklo. Ar nebūna taip ir mūsų gyvenime? Pamąstykime kiek kartų mes pergyvenome,
jaudinomės, pykome. Jėzus buvo šalia, bet mes užsispyrę neturėjome ramybės dėl
kažkokios duonos. Kiek kartų Dievas aprūpindavo mus, aprengdavo, pamaitindavo?
Ar mes tikime kad tai padarė Jėzus? Kieka kartų per brolių, tėvų, draugų rankas
Viešpats įrodė, kad yra ištikimas? Ar mes turime tikėjimą šiandien, kad
Viešpats išgelbės iš sunkumų ir parūpins kas reikalinga? Juk tiek daug pažadų
mes turime Jėzuje. Dėl ko tu šiandien jaudiniesi? Gal dėl mokslų, dėl darbo,
dėl šeimos, dėl vaikų? Nebijok, bet būk ištikimas Viešpačiui. Rūpinkis savo
širdimi, saugokis nelabumo ir melo raugo ir išvysi Viešpatį visoje galybėje.
Tik nenuleisk rankų, nepamiršk jo nuostabių darbų. Galbūt Jėzus Kristus tave
bara šiandien už netikėjimą, nesipriešink, nusižemink ir tikėk Juo. Kas gi svarbiausia
tarnavime? Juk svarbiausia gyvenime,
svarbiausia tarnavime – pasitikėti Viešpačiu. Jis nemeluoja, jis negali
nuvilti. Jis visada šalia, kad apgintų ir vestų pergalės eisenoje. Amen.
„O mano Dievas iš
savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes. Mūsų
Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! Amen“. (Fil 4,19-20)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą