Sekmadienio pamokslas "Ne sau pataikauti"

Ne sau pataikauti

Rom 15,1-7

„Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. ² Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai. ³ Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs. ⁴ O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. ⁵ Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, ⁶ kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei.

1)   Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Skaitant tokią Rašto dalį iškyla daug klausimų. Paulius buvo žodžio meistras. Jis buvo dažnai nesuprastas. Tačiau nesupratimas yra ne kliūtis augimui. Jėzus Kristus buvo dažnai nesuprastas taip pat. Ir jis sakė, kad daug palyginimų apie tai. Jei nesupranti Dievo Žodžių, tai kažką reiškia. Kai nesupranti Dievo žmonių, tai taip pat kažką reiškia. Aišku, mes galime gūžtelėti pečiais ir nueiti į šalį. Tačiau ar galime bendruomenėje gyventi nesuprasdami vienas kito? Ar galime kasdien leisti laiką šeimoje ir nesuvokti ko nori vyras, žmona, vaikai ar tėvai? Viešpats labai nuostabiai mus sukūrė. Jis davė mums protą, kad juo naudotumėmės.

Kokie mes esame žmonės, ar tokie, kurie auga savo mąstyme ar tokie, kurie užstrigę savo įsitikinimuose ir nenorime nieko keisti? Vargas tokiam žmogui, kuris nieko nenori keisti savo įsitikinimuose. Toks žmogus praranda artumo su Kristumi jausmą. Jis neleidžia, kad KRISTUS transformuotų ir reformuotų jo gyvenimą.

Apaštalas Paulius prabilo apie stipriuosius ir silpnuosius. Kokie esame? Kokiais kriterijais remiantis mes galime sakyti, kad esame stiprūs, o kitas yra silpnas? Turbūt atsakymas randamas nukreipiant dėmesį ne į dalykus, kurie apibūdina stiprybe ar silpnybę, bet į tai, kiek mes pataikaujame sau. Mes privalome pakęsti vienas kitą. Kada reikia pakęsti vienas kitą? Visada. Kodėl mes neturime kantrybės vienas kitam? Todėl, kad sau pataikaujam. Ką reiškia sau pataikauti? Tai mastymas, veiksmai, darbai, kurie neša naudą tik tau, tai yra sau. Mes privalome pakęsti tai kas mums atrodo yra silpnumo požymiai. Paulius sako, kad silpnas valgo tik daržoves. Kitam gali atrodyti, kad žmogus, kuris gerią vyną yra silpnas (ir atvirkščiai). Kaip bebūtų, privalome pakęsti vienas kitą. Mes privalome pakęsti vienas kito „išdaigas“, kaip tėvai pakenčia savo vaikų išdaigas. Mes privalome pakęsti vienas kitą kaip Kristus pakentė nusidėjėlius. Juk esame Jo mokiniai. Kristus pakentė net Judo artumą. Juk mes nežinome ką daro Dievas vieno ar kito brolio ar sesers širdyje...

2)   Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai. Kuo mes turime rūpintis bendruomenėje? Paulius jau aiškiai sakė, kad ne savimi. Jei nebemoki rūpintis avimi, tada kuo rūpinsies? Aišku, kad kitais. Kristus atėjo, kad išlaisvintu mus nuo savęs pačių. Kad išlaisvintų mums nuo baimės. Mums atrodo, kad kažką vertingo prarasime, jei atsisakysime kažkokių savo įpročių dėl kito gerovės. Kristaus mokinys yra pašauktas rūpintis kitais. Jėzus labai vaizdžiai drąsino nesirūpinti savimi. Jis ragino pažiūrėti į paukščius ir lelijas. Paukščiai netupi sudėję sparnų, kažką visada veikia, todėl ir turi maisto pakankamai. Žmogus neturi sėdėti sudėjęs rankų, ir turės maisto pakankamai. Susirūpinimas nepadės. Tik tada liks laiko pasirūpinti kito gerove, kai paliksi savo rūpesčius. Mes privalome būti vienas kitam malonūs ne iš mandagumo. Bet dėl kito ugdymo: „jo labui ir pažangai“. Jei kas nors ant tavęs šaukia - tu laikaisi tyliai, kad rėksnys būtų sugėdintas.

Nėra lengva būti maloniam tiems, kurie tau nieko negali tau duoti... Lengva būti maloniam, kai tu nori ką nors gauti. Tačiau tai yra veidmainystė ir šališkumas apie kurį kalba Jokūbas. „Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis“. (Jok 2,1)

Ir dar viena pastaba: Kiekvienas privalo rūpintis būti malonus. Nėra jokio skirtumo kas esi: pastorius, diakonas, giedorius, mokytojas, vaikas ar suaugęs, ką tik įtikėjęs ar seniai, vyras ar moteris. Visi privalome rūpintis būti malonūs!!! Kristaus Evangelija ragina mus mylėti savo artimą. Ar tai nėra meilės dalis būti maloniais kito labui? Taip. Todėl nereikia stebėtis, kad visi kviečiami dalyvauti malonumo darbuose.

3)   Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs. Apaštalas Paulius ne iš savęs kalba. Jis yra Kristaus mokinys, todėl iš Kristaus kyla jo visa teologija ir gyvenimo būdas bei mąstymas. Kristus gyveno ne savo malonumui. Ką reiškia ne savo malonumui? Tai reiškia, kad jis tapo lyg skydas, pridengiantis žmogų. Žmonės keikė Dievą, jis prisiėmė kirčius. Gyventi ne savo malonumui, tai sugebėti priimti net neteisingus kaltinimus ir kovoti ne pasaulio metodais, bet dieviškai – sukrauti žarijas ant galvos, pamaitinant, aprengiant, laiminant.

4)   O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. Ar ne apie tai kalba visas Raštas? Kiek nuostabių pamokančių istorijų Viešpats išsaugojo Senojo Testamento puslapiuose? Kiek keistų ir stebuklingų įvykių Dievas paliko mums apsvarstyti ir būti padrąsintais. Viskas kas parašyta yra naudinga. Nėra nei vienos Biblijos knygos, kuri nebūtų naudinga. Nuo Pradžios iki Malachijo knygos, viskas yra mums, kad mes turėtume ištvermę. Taip, mums labai reikia ištvermės būti maloniais vienas su kitu. Mums reikia paguodos gyvenime. Kai rūpiniesi būti malonus visiems, dažnai patiri daug nuostolių, todėl Dvasios paguoda labai reikalinga. Kai pats kitus guodi, kas tave paguos geriausiai, jei ne tavo Viešpats?

Ir ne tik tai, Paulius sako, kad mums reikia vilties. Norint rūpintis kitais reikia vilties. „Meilė viskuo viliasi.“ Jei ne viltis, mes nebūtume Kristaus mokiniais. Dėl amžinojo gyvenimo (prisikėlimo) vilties, mes randame jėgų paklusti Jėzaus Kristaus įsakymams. Kodėl mes dažnai prarandame viltį? Todėl, kad neturime kantrybės ištvermingai klausyti ką sako Biblija ir nesirūpiname prisiminti Kristaus kelią. Mes esame palaminti, nes šiandien mokame skaityti patys. Atsiverčiame knygą ir skaitome. Nuostabu. Ar skaitome su noru suprasti ir paklusti? Ar klausomės pamokslų su imlia širdimi?

5)   Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, ⁶ kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Apaštalas Paulius dažnai linkėjo bažnyčioms vienybės. Nuoširdus krikščionis nori būti vienos minties. Dvasia, gyvenanti mumyse, ragina mus sutarti. Senoji prigimtis, arba seni įpročiai žadina mumyse maištą ir murmėjimus. Mes galime būti vienos minties, jeigu visi seksime Kristaus Jėzaus pavyzdžiu. Atrodytų tokia paprasta tiesa, tačiau mes labai jai priešinamės. Mes turime nepamiršti, kad tik būdami vienos minties Viešpatyje galėsime vienu balsu šlovinti DIEVĄ. O juk mes norime jį šlovinti, ar ne? Šlovinimo esmė slypi ne tobulai atliktose liturgijose, bet tikinčiųjų vienybėje pagal Kristaus pavyzdį.

6)   Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei. Ar mes priimame vienas kitą? Ar įsileidžiame į savo gyvenimą? Ar leidžiame įtakoti ir netgi pamokyti? Aš tikiu, kad priimti vienas kitą reiškia priimti besąlygiškai. Priimti visą žmogų su jo tobulybėmis ir trūkumais, vargais ir džiaugsmais, pertekliumi ir skolomis. Priimti – vadinasi pasišvęsti būti ištikimais. Nėra lengva priimti nusidėjėlius, kad tai įvyktų reikia pastoviai žiūrėti į Kristų. Jis viską darė Dievo garbei. Jis elgėsi teisingai su visais. Jis neatsižvelgė į asmenį. Vienodi standartai galiojo ir muitininkui Matui, ir žvejui Petrui.

Kaip Jėzus priėmė žmones? Jis kvietė juos sekti paskui save. Jis turėjo drąsos kviesti, nes gyveno nepriekaištingą gyvenimą. Argi mes kviesime ką nors sekti mumis, jei gyvensime slaptą gyvenimą? Ar norėsime, kad mus matytų dieną ir naktį 24/7? Ar leisime kitiems būti su mumis? Ar leisime kitiems būti silpnais? Ar pakęsime?