Sekmadienio pamokslas (dalinasi John, svečias is Anglijos)

Heb 12,1-3, 12 ¹ Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, ² žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų. Jis vietoj sau priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje. ³ Apsvarstykite, kaip jis iškentė nuo nusidėjėlių tokį priešgyniavimą, kad nepailstumėte ir nesuglebtumėte dvasia! ¹² Todėl pakelkite nuleistas rankas, ištieskite pasilpusius kelius ¹³ ir vaikščiokite, palikdami tiesius pėdsakus, kad, kas luoša, neišnirtų, bet verčiau sugytų.

Neh 1:1-4, 2,1-5

¹ Hachalijos sūnaus Nehemijo pasakojimas.

Dvidešimtų metų kislevo mėnesį, man esant sostinėje Sūzuose, ² atvyko Hananis, vienas mano brolių, su keletu vyrų iš Judo. Aš teiravausi jų apie žydus ­ likutį, išsigelbėjusį iš nelaisvės, ir apie Jeruzalę. ³ Jie paaiškino man: „Išlikusieji, pergyvenę nelaisvę, tenai, [Judo] srityje, yra skurde ir nemalonėje. Jeruzalės sienose pilna spragų, o jos vartai ugnies sunaikinti.“

⁴ Išgirdęs šiuos žodžius, atsisėdau ir verkiau. Keletą dienų raudojau, pasninkaudamas ir melsdamasis dangaus Dievui.

¹ Dvidešimtų karaliaus Artakserkso metų nisano mėnesį, kai jam buvo patiekiamas vynas, atnešiau vyno ir padaviau karaliui. Jo akivaizdoje niekada nebuvau buvęs taip blogai nusiteikęs. ² Tad karalius tarė man: „Kodėl tu atrodai toks prislėgtas? Juk nesergi! Tai gali būti tik širdgėla“. Labai išsigandau, ³ bet atsakiau karaliui: „Tegyvuoja karalius amžinai! Kodėl neturėtų mano veidas būti liūdnas, kai tas miestas ­ vieta mano protėvių kapų ­ guli sugriautas ir jo vartai ugnies sunaikinti?“ ⁴ Tuomet karalius paklausė: „Ko gi prašai?“ Aš pasimeldžiau dangaus Dievui, ⁵ paskui tariau karaliui: „Jei tai atrodytų gera karaliui ir jeigu tavo tarnas randa malonę tavo akivaizdoje, prašyčiau pasiųsti mane į Judą ­ į miestą mano protėvių kapų, kad galėčiau jį atstatyti.“