Bažnyčios paslaptis
Štai ir prabėgo devyniolika metų. Ar tai daug ar mažai, galima filosofuoti. Šią dieną galima būtų užduoti daug klausimų: kaip mes atsiradome? Kodėl? Galima būtų labai daug kalbėti apie save ir mūsų jausmus. Bet kažin ar tai būtų teisinga? Kokia vietą mūsų gyvnime užima bažnyčia? Ir kaip mes tikime? Kokioje vietoje mūsų širdyse yra mūsų bendruomenė? Kiek jai skiriame laiko? Šis klausimas neturėtų būt išgirstas kaip priekaištas ar kaltinimas Tai natūralus klausimas, kuris parodo, kaip Dievo žmonės vertina ir ką tiki apie bažnyčią? Juk viena yra tikėti apie bažnyčią kažką, o kita yra gyventi joje ir būti jos dalimi. Mes esame liudininkai koks didelis priešiškumas yra pasaulyje , bet Jėzaus bažnyčios nepalies pragaro vartai. Tai didelė paslaptis, bet jji atskleista
Ką Dievo žodis sako mes žinome, prisiminkime:
"ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. 19 Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje. Mat 16,18
Trumpai paanalizuokime šią vietą. Jėzus pranešė Petrui ir kitiems, kad jis ruošiasi statyti kažkokį susirinkimą, surinkimą, tai ką mes dabar vadiname bendruomenę arba bažnyčia. Yra tokia bažnyčia, kurios nenugalės tamsybės jėgos. Jėzus stato bažnyčią ant uolos. Jis yra numatęs tvirtą pamatą. Uolos metafora labai dažnai pasitaikanti iliustracija Biblijoje. Uola yra kažkas matomo ir tvirto. Jėzus žino kur pradėti statybas, kaip jas vykdyti ir kaip apsaugoti nuo stichijų. Žodis uola mums kalba apie daug ką. Ir užduoda daug klausimų. Kaip kiekvienas pastatas turi pamatą, taip Kristaus bažnyčia irgi turi pamatą. Savaime suprantama, kad Jėzus yra ir pamatas ir sienos ir stogas. Jis yra viskas visame ir per jį viskas patvariai laikosi. Taip skelbia Raštas. Bet šioje vietoje mes girdime kažką daugiau. Mes aiškiai girdime, kad Jėzus kalba apie žmones ir jų dalyvavimą. Kažin ar tik į Petrą yra nukreipti žodžiai apie atsakomybę surišti ir atrišti. Kažin ar tie karalystės raktai tik vienam buvo suteikti. Manau jie duoti bažnyčiai. Bažnyčiai, kuri gyva vakar ir šiandien, bei bus ateityje. Juk Dievo rankų darbai yra amžini.
Įdomu, kad Jėzus Kristus daug nekalbėjo tiesiogiai apie bažnyčią. Kita vieta, kur jis pamini žodį "bažnyčia" yra:
15 Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. 16 O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. 17 Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.18 Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. (Mat 18,15-18)
Bažnyčia yra tikra paslaptis. Apie šią paslaptį kalba Paulius:
Skaitydami galite įsitikinti, kad aš suvokiu Kristaus slėpinį, 5 kuris ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbtas taip, kaip jis dabar Dvasios atskleistas jo šventiesiems apaštalams ir pranašams: 6 pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją. 7 Aš tapau Evangelijos tarnu dėl Dievo malonės dovanos, kuri buvo man duota jo galybės veikimu. 8 Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus 9 ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve - visų dalykų Kūrėjyje, - 10 kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. 11 Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. 12 Jį tikėdami, mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo (Ef 3,4-12).
Daugiausia informacijos kuo tikėjo apie bažnyčią apaštalai ir kiti pirmojo amžiaus teologai, mes girdime ne iš Jėzaus lūpų, bet kitų. Mes girdime apie bendruomenę žmonių, kurie seka Kristumi ir tiki, kad Jis yra Mesijas. Bažnyčia – tai žmonės, susijungę lyg į vieną kūną, kad drauge įvykdytų Dievo tikslus per Kristų Jėzų. Paskaitykime:
12 Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. 13 Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi- žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. 14 Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. 15 Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui“ - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? 16 O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“ - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? 17 Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas - klausa, tai kur uoslė? 18 Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo. 19 Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas? 20 Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. 21 Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“, ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia.“ 22 Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni. 23 Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, 24 kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, 25 kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. 26 Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. 27 Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui ¬ jo nariai. (1 Kor 12,12-26)
Šis pamokslas apie vieną kūną be galo graži ir aiški iliustracija. Mes ilgimės vienybės kūne. Bet tą vienybę reikia puoselėti. Kiekvienas atlieka savo dalį. Vienybės paslaptis yra ne tik galvoje. Jėzus viską padarė gerai ir parūpino būdą kaip tą vienybę palaikyti. Tačiau dabar viskas yra mūsų rankose. Mes kiekvienas esame arba statybininkai arba griovėjai. Kiekvienas turime išmokti elgtis Dievo namuose, jeigu mes tikime, kad bažnyčia yra Dievo namai. Yra tradicijos, kurios dievina vieną ar kitą sąnarį, dažniausiai ganytojus. Arba yra tradicijos, kurios neturi ganytojų, nes vienas yra ganytojas (Jėzus). Kokia bebūtų tradicija, svarbu, kad būtų leidžiama Jėzui statyti savo bažnyčią.
Privalome saugoti ir žinoti kaip reikia elgtis bažnyčioje:
Apaštalas Paulius sakė Timotiejui „Noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose , kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia , tiesos stulpas ir atrama“. Namai yra ten kur kažkas gyvena. Visuose namuose yra kažkokia tvarka. Kas nustato namuose tvarką? Aišku tų namų gyventojai. Bažnyčia yra Dievo namai. Pats vardas pasako, kad turime elgtis su didžia baime ir atsakomybe. Bažnyčia nėra mano ir tavo. Ši bažnyčia yra Dievo nuosavybė.
Prieš 19 metų prasidėjęs darbas nėra kauniečių, amerikiečių ar lietuvių darbas. Tai Dievo darbas žmonėse. Tai jis subūrė mus būti drauge. Tai Jo Šventoji Dvasia mokė ir vadovavo. Dievas sugeba tvarkytis savo namuose. Visa, kas turi vykti bažnyčioje yra paaiškinta Biblijoje. Tai mūsų konstitucija ir įstatymas. Ši knyga yra mūsų pamatas:
„Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, 20 pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, 21 ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, 22 ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje. Ef 2,19-22
Bažnyčios naikinimas, baigiasi sunaikinimu.
„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!“ (1 Kor 3,16-17)
Velnias pastoviai gundo Dievo vaikus. Jeigu jis gundė patį Jėzų Kristų, būkime tikri, kad jis sukiojasi ir mūsų tarpe. Koks jo tikslas? Jo tikslas išblaškyti mus, sugriauti, sugadinti liudijimą. Per amžius jis priešinasi Viešpaties tikslams. Jis paima mūsų silpnybes ir iš jų padaro galingus ginklus, galinčius niokoti bažnyčią. Jis naudoja mūsų liežuvį, kuris yra nuostabus Evangelijos skelbimo įrankis, ir paverčia jį nedorybės visetu. „Nemurmėkite broliai vieni prieš kitus“ – sakė Jokūbas. Jis ragino išpažinti vieni kitiems savo nuodėmes, tačiau velnias gundo, kad mes išpažintume kitų kaltes, o savo pamirštume...
Mūsų atsakomybė - statyti, o ne griauti. Kiekvienas Dievo vaikas dalyvauja bažnyčios ugdyme, statyme, augime. Kiekvienam Dievo vaikui Viešpats suteikė išminties ir davė reikalingus įrankius. Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, 9 ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. 10 Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. Ef 2,9-10
„O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. Ef 4,7
Kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mąstą. Akis negali sakyti ausiai kaip ji turi klausyti. Ausis negali įsakyti burnai ką kalbėti.
Bažnyčia skelbia svarbią žinią.
Dievas per bažnyčią skelbia amžintąsias tiesas. Evangelijos mokslas neapsiriboja keliais sakiniais. Tai gydanti žinia, apimanti visas gyvenimo sritis.
...kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. 11 Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. 12 Jį tikėdami, mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo. Ef 3,10-12
Bažnyčia turi ką pranešti pasauliui. Tai nėra tik lūpinė žinia. Tai gyvenimo pamokos. Daugeriopa Dievo išmintis negali apsiriboti keliais žodžiais ir darbais. Bažnyčia visu savo gyvenimu skelbia Dievo mintis ir tikrą gyvenimą.
BAŽNYČIOJE kiekvienas dalyvauja
Kai griūna koks nors pastatas, visada yra ieškomos priežastys. Atliekamas nuodugnus tyrimas. Kartais pastatas būna pastatytas ne pagal projektą, kartais projektas neatitinka normų, kartais kalti konstruktoriai, kartais architektai, kartais statybininkai... Kas atsakingas už bažnyčios laikyseną? Kas neša atsakomybę? Vėlgi reiktų ištirti kokios yra mūsų praktikos, nes čia atsiskleidžia kuo tikime.
„Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų." (1 Pet 2,5)
Kiekvienas akmuo yra reikalingas. Ne visi akmenys vienodi. Vienas kietesnis, kitas minkštesnis. Dolomitas skiriasi nuo marmuro, titnagas nuo smiltainio. Vienas akmuo trapus, kitas kietas. Panašiai ir gyvieji akmenys bažnyčioje. Mes privalome gulti vienas šalia kito, apsitrinti, prisigludinti, kad užpildytume spragas. Panašiai ir mes bažnyčioje esame skaptuojami , kad tiktume vienas prie kito. Procesas gali būti ilgas ir varginantis, bet atėjus laikui toks Dievo pastatas taps šventove, kuri neš išganymą tautoms.
Taigi, mes visi kaip gyvieji akmenys esame atsakingi kokie esame. Kiekvienas neša atsakomybę už kažkokią dalį. Žmonės mėgsta kaltinti kitus už juos ištikusias bėdas. Kai Dievas išvedė Izraelį iš Egipto, jų aistra Viešpačiui greitai baigėsi. Dėl juos ištikusių nelaimių jie buvo greiti apkaltinti Mozę ir Aaroną. Tačiau iš tikrųjų jie kaltino patį Dievą. Ir Viešpačiui teko juos mokyti sunkiu keliu.
Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, ¬ Kristuje. 16 Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje. Ef 4,15-16 Dievo namuose kiekvienas veikai savaip, bet viskas bendram labui.
Meilė – stiprios bažnyčios pagrindas
„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! 35 Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jono 13,34-35)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą