Sekmadienio pamokslas (Fil. 4, 1-9)

Atsiųsti garso įrašą

Vakar girdėjote sutrumpintą versiją, įdedu pilną.

Padėkime vienas kitam

„Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano, džiaugsme ir mano vainike, tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji! ² Aš prašau Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje. ³ Taip pat prašau tave, ištikimasis bičiuli, padėk joms! Jos juk darbavosi su manimi Evangelijos labui kartu su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje.⁴ Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! ⁵ Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! ⁶ Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. ⁷ Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ (Fil. 4,1-7)

1.    Pauliaus meilės žodžiai.

„Taigi, mano broliai, mano mylimieji ir išsiilgtieji, mano, džiaugsme ir mano vainike“ Kaip Paulius kreipiasi? Iš širdies. Jis kreipiasi į savo brolius, savo šeimos narius su meile ir rūpesčiu. Tokie žodžiai nemėtomi atsitiktinai: -„Mano mylimieji, išsiilgtieji“... Kaip gera išgirsti, kai į tave kreipiasi tokiais žodžiais: "Aš tavęs pasiilgau, myliu tave, tu mano džiaugsmas, tu mano vainikas". Galbūt ir ne patogiai jausimės, bet turbūt visis pripažins, kad daug geriau išgirsti, kad kažkas tave myli, negu girdėti priekaištus, susierzinimą ir visokius kitokius šiurkščius žodžius.

Apaštalas Paulius mokėjo džiaugtis žmonėmis. Jo džiaugsmas ‑ broliai ir seserys Viešpatyje. Jis net sako filipiečiams, kad jie yra jo vainikas. Vainikas ‑ tai apdovanojimas, garbės ir pergalės ženklas. Biblija daug kalba apie tikinčiojo vainiką, kurį jis gaus amžinajame gyvenime. Bet nereikia tiek ilgai laukti, jau čia žemėje galima gauti garbės vainiką. Tai mūsų broliai ir seserys Viešpatyje. „Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu, ⁴ visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas, ⁵ už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien.“ (Fil. 1.3-4) Atkreipkime dėmesį kodėl apaštalas taip džiaugiasi? Todėl, kad jie bendradarbiauja Evangelijos labui. Todėl, kad jie yra tikėjimo namiškiai. Todėl, kad jie yra vieno kelio keleiviai. Todėl, kad jie yra Kristaus. Pamenate Jėzus sakė, kad neprarasi užmokesčio, jeigu pavaišinsi bent vandeniu tą, kuris yra Kristaus mokinys? Kai tikintieji turi tokią dvasią, jie yra galingas  liudijimas.

Pauliaus džiaugsmas ragina jį melstis už filipiečius. Jis trokšta su jais susitikti.. „Dievas gali paliudyti, kaip jūsų visų pasiilgau Kristaus Jėzaus nuoširdumu“ (Fil 1,8). Kodėl šėtonas gundo tikinčiuosius nesusitikinėti? Todėl, kad jie pamirštų vienas kitą, pamirštų ir nežinotų vienas kito gyvenimų su visomis problemomis. Būdami kartu tikintieji auga vienas kito pažinimu ir meile vienas kitam. Pauliui rūpi jo vaikai tikėjime ir jis sužinojęs apie nesutarimus rašo pagraudenimą dviem sesėms.

2.    Pagraudenimas.

„Aš prašau Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje“. Meilė nėra abejinga, meilė yra veikianti ir nesavanaudiška. Paulius graudena, ragina ir prašo dvi seseris sutarti Viešpatyje. Jis ragina jas būti vienos minties. Matome, kad meilė rūpinasi kitais. Kitaip ir būti negali. Mes nežinome kodėl šios Viešpaties tarnaitės nesutarė. Jeigu būtų svarbu, apaštalas būtų parašęs! Bet tai dėl ko jos nesutarė nėra svarbu mums. Tik pagalvokime, kaip dažnai ginče mes pasineriame į savo pozicijas ir jas giname, mūsų nuomonė atrodo tokia svari ir svarbi, ji tokia reikšminga, kaip meistriškai mokame pateisinti savo mintis ir veiksmus. Tačiau jeigu visokios pozicijos ir nuomonės skaldo ir griauna bendravimą, jos yra nesvarbios. Svarbiausia sutarimas, Kristaus tiesa, Dievo Dvasia ir teisumo vaisiai.

Šios dvi sesės kartu darbavosi su Pauliumi ir kitais broliais. Jos turėjo uolumą Evangelijai ir piktasis pasiuntė savo strėles jas sužeisti, bei sugriauti liudijimą. Kai tarnaujantieji bažnyčioje nesutaria, kenčia visa bažnyčia. Nesantaika, ginčai, ir susiskaldymai pasitarnauja tamsybių kėslams. Paulius puikiai tai žino, todėl prašo jas, maldauja ir graudena sutarti. „Tiktai elkitės, kaip dera besilaikantiems Kristaus Evangelijos, kad atvykęs pamatyčiau, o jei neatvyksiu, išgirsčiau, jog gyvenate viena dvasia, visi kaip vienas kovojate už Evangelijos tikėjimą ²⁸ ir nė iš tolo nesiduodate priešų išgąsdinami. Jiems tai yra žlugimo ženklas, o jums išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas.“ (Fil 1.27-28). Ar girdime kas sakoma? Kovojame už Evangelijos tikėjimą, o ne už savo tikėjimą. Ne kaip man geriau, bet kitam. Tai Evangelija.

3.    Raginimas padėti moterims.

„Taip pat prašau tave, ištikimasis bičiuli, padėk joms! Jos juk darbavosi su manimi Evangelijos labui kartu su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje“. Paulius žinojo, kad šios moterys myli Viešpatį ir Evangeliją ir dėl Kristaus gali leistis į pavojingiausias misijas. Ne kiekvienas turėjo drąsos keliauti su Pauliumi. Todėl jam buvo liūdna, kad šios drąsios moterys suklupo lygiame kelyje. Grįžo namo į savo bažnyčią, atrodo pavojų neliko ir štai prasidėjo kovos.... Tačiau taip būna. Kada esi užsiėmęs Viešpaties darbu, dažnai neturi laiko barniams ir mąstymui apie kito žmogaus neteisingus veiksmus.

Pastoriai gali raginti ir graudenti tikinčiuosius, bet ne visada tai padeda. Todėl Paulius ragina kitus įsitraukti. Kartais reikalingas trečias asmuo. Kai du nesutaria, pavojinga sakyti: ‑ tai jų problemos, ne mano. Tai kartu ir mano problema, nes mes esame vienas kito sąnariai. Jeigu esi šalia ir gali padėti, nelauk kito, pirmyn į pagalbą.  „Broliai, jei kuris žmogus būtų pagautas nusikaltęs, jūs, dvasios žmonės, pamokykite tokį romiai. Bet žiūrėk, kad ir pats neįpultum į pagundą! ² Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“. (Gal 6,1-2) koks tas Kristaus įstatymas? Meilė artimui!

4.    Raginimas džiaugtis.

 „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Kuo dažniau džiaugsimės, neieškosime progų pasipiktinti, tuo vieningiau gyvensime. Tuo naudingesni būsime Evangelijos darbe. Kai nenori matyti vieno ar kito žmogaus bažnyčioje, nesinori eiti į bažnyčią. Ar ne? Džiaukimės vienas kitu, džiaukimės Viešpačiu ir Viešpatyje. Meilė neša džiaugsmą.

Koks džiaugsmas kai nusidėjėlis sugrįžta pas Dievą, koks džiaugsmas kai gali būti taikdariu. Džiaugsmas Viešpaties reikalais padės išspręsti bet kokias iškilusias problemas. Kuo stipriau džiaugsimės Kristaus teisumu, tuo labiau mylėsime brolius ir seseris. Kuo mažiau mėgausimės savo teisumu, tuo labiau suprasime kitus. Kuo ryškiau matysime Viešpatį, tuo geriau suprasime vienas kitą.

„Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15,7). „Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado“ (Luk 15,32).

5.    Raginimas būti meiliems.

„Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats arti“. Šiais feisbukų laikais, mes dažnai norime, kad kiti žinotų kur mes esame, ką veikiame, ką manome, ką valgome, kokias politines pažiūras turime ir .t.t. Tačiau svarbiausia, kad visi žinotų mūsų meilumą. Meilė neša švelnumą , romumą, meilumą. Tegul visi žino apie tavo švelnumą, ne šiurkštumą; romumą, ne didybę. Žodis 'romus' graikų kalboje reiškia sutramdytas, suvaldytas. Žodis romus buvo vartojamas kalbant apie laukinių arklių sutramdymą. Dievas pagavo mus, sutramdė ir valdo. „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. ¹⁵ Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“. ( 2Kor 5,14-15) sakė Paulius. Kai Dievo meilė valdo, mes esame mirę kartu su Kristumi ir gyvename ne sau. Gyventi Kristui, reiškia gyventi kitiems. Jėzus gyveno ne savo malonumui. Jis buvo meilus savo avims.

„Švelnus atsakymas nuramina pyktį, o šiurkštus žodis sukelia įniršį.“ (Pat 15,1).

„O jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas ir nebūkite joms šiurkštūs“ (Kol 3,19).

Mums taip pat reikia meilumo ir švelnumo vienas kitam. Švelnumu daug galima pasiekti. Šiurkštumas niekam nenaudingas. Meilumas Kristuje – tai meilė tiesoje; tai teisingas teismas, teisingas situacijos įvertinimas. Toms dviem susipykusioms moterims reikėjo dieviško švelnumo. Jos pasidarė šiurkščios viena kitai, ir kažkam reikėjo parodyti Dievo meilę, kuri sutepa aliejumi žaizdas.

6.    Paraginimas nesirūpinti

. „Nieku per daug nesirūpinkite“. Labai svarbus patarimas visiems mėgstantiems konfliktus. Sakysite kas gali juos mėgti? Deja gyvenimas liudija, kad vieni yra labai konfliktiški žmonės, kiti ne. Vieni paleidžia kumščius į darbą, kiti žodžius. Sveik ištirti save kai norisi kariauti. Kartais tiesiog reikia nesirūpinti per daug giliai ką kiti sako ar mano. „Kaip jis galėjo taip pasielgti? Kaip jis gali taip kalbėti!? – kiek kartų taip sakėme ir manėme? Ar padėjo turėti ramybę ir meilę tokios mintys?

Apaštalas primena Jėzaus pamokslą: „Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas - už drabužį? ²⁶ Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? ²⁷ O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! ²⁸ Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, ²⁹ bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. ³⁰ Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? ³¹ Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ - arba: ‘Ką gersime?’ - arba: ‘Kuo vilkėsime?’ ³² Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. ³³ Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. ³⁴ Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“. (Mat 6,25-34)

Perdėtas susirūpinimas savo gyvenimu padeda užmiršti kitus. Kuo daugiau rūpinsimės savimi, tuo mažiau liks laiko pagalvoti apie kitus. Meilė rūpinasi ne savimi, bet kitais šeimos nariais. Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tas yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį! Meilėje yra tobula pusiausvyra. Susirūpinimai atima brangų laiką ir mąstymą. Atitraukia mūsų žvilgsnį nuo Jėzaus Kristaus, kuris sakė: ²⁷ Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! (Jon 14,27).

7.    Raginimas melstis.

 „bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. ⁷ Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“. Amen. šiandien mes esame čia, kad susitiktume ir pažintume vienas kitą geriau. Mes renkamės trečiadieniais, kad žinotume už ką melstis. Melskimės, kad neįprastume praleisti bendruomenės susirinkimų. Dievas nori, kad mes būtume kartu, kad kuo dažniau susitiktume. Taip, mes galime susitikti ir namuose vienas pas kitą. Tai ir darome. Tačiau namuose dažniausiai mes susitinkame tik su savo artimais bičiuliais. Bažnyčioje mokomės nebūti šališki. Viešpats trokšta, kad mes išmoktume džiaugtis vienas kitu, kad pasiilgtume ir galėtume didžiuotis.

Viešpatie, suteik mums tokį nusistatymą, kurį turėjo apaštalas Paulius. Pamokyk džiaugtis vienas kitu. Priimti taip, kaip Kristus priėmė. Amen.