Kalėdų sekmadienio pamokslas (2010 12 26) Jo taika begalinė

Jo taika begalinė

Kalėdos. Tačiau daugeliui ši šventė tampa susitrenkimo akmeniu. Kiek bebūtų šurmulio ir dovanų, kažin ar pasaulis girdi vieningą žinią apie Jėzų Kristų, kuris gimė, kad pasaulis susipažintų su tikru Gelbėtoju ir Viešpačiu.

Šiandien visi linki daug gero, sveikatos, meilės, pinigų ir kitų gerų dalykų. Mano sūnūs kai buvo mažesni dovanojo piešinėlius, kuriuose rašė: Linkiu tau daug geros laimės...Daug geros laimės... Man šie žodžiai labai brangūs. Tikrai, mums reikia daug geros laimės. Ne šiaip kažkokios popierinės, šiaudinės laimės, bet GEROS laimės. Kur tą gerą laimę rasti? O kas yra laimė? Aš tikiu, kad laimė slypi žodyje TAIKA. Kaip rasti taiką, karo lauke? Juk pasaulis toks priešiškas, toks susiskaldęs. Nes krikščionys kariauja tarpusavyje. Paskaitykime ką rašo Biblija, paklausykime ką sako Viešpats, gal tada sugebėsime atrasti taiką, kuri yra ramybė ir tikra laimė.

Mich 5,1-4 O iš tavęs, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, man kils tas, kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus. Todėl jis paliks juos iki laiko, kai laukiančioji kūdikio bus pagimdžiusi; tuomet jo giminių likučiai sugrįš pas Izraelio vaikus. Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimenę Viešpaties galia, Viešpaties, savo Dievo, galingu vardu. Jie gyvens saugiai, nes jo didybė pasieks žemės pakraščius. Jis pats bus taika!  

Jėzus Kristus gimė nepastebėtas daugumos. Kažkoks nereikšmingas Betliejus... Pasaulyje yra daug miestų, kurie nieko nereiškia... Šiandien daugelis nepastebi Jėzaus Kristaus ir jo bažnyčios. O mato tradicijas, priešiškumą, korupciją religinėse organizacijose, tačiau paprasto Jėzaus neranda. Visgi Viešpats išsaugojo mums daug svarbios informacijos apie mažus dalykus, kurie pavirsdavo dideliais. Kažkokie išminčiai iš toli pagal mums nežinomas pranašystes, sekdami dangaus kūnais, surado Jėzų. Kas ieško, tas randa...

Galbūt jūs apie save galvojate, kad esate labai menki, niekam nereikalingi, ligoti ar neturtingi, tačiau patikėkite, Dievas gali padaryti stebuklus su jūsų gyvenimu, jei tik įsiklausysite į Jo balsą.

Jis tvirtai laikysis ir ganys savo kaimenę Viešpaties galia, Viešpaties, savo Dievo, galingu vardu. Kaimenė gyvens saugiai. Ar ne todėl daugelis tikinčiųjų negyvena saugiai, nes nepasiduoda ganytojo valiai? Juk Viešpats aiškiai sako: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos“. Jon 10,27

Taip, Jėzus yra Gerasis ganytojas. Kaip sako pranašystė „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’. Iz 9,5-6 Taip, jis Dievas. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir palaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Galybių Viešpaties narsa tai įvykdys.“  Daugelis šiandien abejoja Kristaus autentiškumu, dieviškumu, tačiau tie, kurie tiki, viešpatauja gyvenime drauge su Jėzumi. O jis garantuoja saugumą kiekvienam.

Jis pats bus taika

Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. Jis panaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sutvertas vienas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą. Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje. Ef 2,14

Kristaus bažnyčia pašaukta nešti taiką. Tik praktikuojama taika atneš ramybę pasauliui. Kai kiekvienas gyvena ramybėje su Dievu ir su savo artimu. Kai seka Jėzumi ir nepasiduoda Gundytojui.  Amen. 

Sekmadienio pamokslas (2010 12 19)

1 Timotiejui 2, 8 - 15

Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos. Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, o verčiau, – kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu, – gerais darbais. Moteris tesimoko tyliai, su tikru nuolankumu. Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui, – ji tesilaiko tyliai. Juk pirmas buvo sukurtas Adomas, o paskui – Ieva. Be to, Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė. Bet ji bus išganyta, gimdydama vaikus, – jos bus išganytos, jeigu išlaikys tikėjimą, meilę ir šventumą bei santūrumą.

Sekmadienio pamokslas (svečias iš Ukrainos Michail Nakonečny) 2010 12 12

Habakuko 2,1

Stovėsiu savo sargybos vietoje, liksiu ant pylimo, lauksiu, ką jis man sakys, koks bus jo atsakymas į mano skundą.

Sekmadienio pamokslas (2010 12 05)

1 Tim 2,8-15
⁸ Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas, be pykčio ir nesantaikos. ⁹ Taip pat trokštu, kad moterys vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių, ¹⁰ o verčiau ­ kaip dera moterims, pasižyminčioms pamaldumu ­ gerais darbais. ¹¹ Moteris tesimoko tyliai, su tikru klusnumu. ¹² Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui; ji tesilaiko tyliai. ¹³ Juk pirmas buvo sutvertas Adomas, o paskui ­ Ieva. ¹⁴ Be to, Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir prasižengė. ¹⁵ Bet ji bus išganyta, gimdydama vaikus; jos bus išganytos, jeigu išlaikys tikėjimą, meilę ir šventumą bei santūrumą.

Sekmadienio pamokslas (2010 11 28)

Jono 8, 12 -36

¹² Jėzus vėl prabilo:„Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“. ¹³ Fariziejai jam prikišo: „Tu pats apie save liudiji, – tavo liudijimas netikras“.¹⁴ Jėzus jiems atsakė: „Nors aš ir liudiju pats apie save,mano liudijimas yra tikras,

nes aš žinau, iš kur esu atėjęs ir kur einu. O jūs nežinote, nei iš kur aš atėjęs, nei kur einu.

¹⁵ Jūs teisiate kūniškai, o aš neteisiu nė vieno. ¹⁶ Jeigu aš ir teisčiau, mano sprendimas būtų teisingas, nes aš ne vienas, bet esu aš ir mane siuntęs Tėvas. ¹⁷ Ir jūsų Įstatyme parašyta,

jog dviejų asmenų liudijimas tikras. ¹⁸ Taigi liudiju aš pats apie save, ir apie mane liudija mane atsiuntęs Tėvas“. ¹⁹ Jie paklausė: „O kurgi tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nepažįstate nei manęs,

nei manojo Tėvo. Jei pažintumėte mane, pažintumėte ir mano Tėvą“.

²⁰ Tuos žodžius jis pasakė, mokydamas šventyklos iždinėje. Ir niekas jo nesuėmė, nes dar nebuvo atėjusi jo valanda. ²¹ Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti“. ²² Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?“

²³ Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio,

o aš – ne iš šio pasaulio. ²⁴ Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse.

Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“. ²⁵ Tuomet jie paklausė: „Kas gi tu toks esi?“ Jėzus atsakė: „Kaip tik tas, ką aš jums sakau! – ²⁶ Daugel turėčiau apie jus kalbėti ir smerkti, bet tiesakalbis yra mano Siuntėjas, ir aš skelbiu pasauliui, ką iš jo girdėjau“.

²⁷ Tačiau jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą. ²⁸ O Jėzus tęsė: „Kai Žmogaus Sūnų būsite aukštyn iškėlę, – suprasite, kad Aš Esu ir kad nieko nedarau iš savęs, bet skelbiu vien tai,

ko mane Tėvas išmokė. ²⁹ Mano Siuntėjas yra su manimi; jis nepaliko manęs vieno, nes visuomet darau, kas jam patinka“. ³⁰ Taip jam kalbant, daugelis įtikėjo jį.

³¹ Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. ³³ Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: 'Tapsite laisvi'?“ ³⁴ Jėzus jiems tarė:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas.

³⁵ Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. ³⁶ Jei tad Sūnus jus išvaduos,

tai būsite iš tiesų laisvi.

Trečiadienio pamokslas (2010 11 24)

Noriu, kad žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje; visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Tie įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. Nepasidarykite stabmeldžiais, kaip kai kurie iš jų, kaip parašyta: Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti. Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai. Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir krito nuo gyvačių. Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo. Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje. Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų. Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti. (1 Kor 10:1-13)

Sekmadienio pamąstymas (dalinasi Lina Andronovienė) (2010 11 21)

Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi. Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje! (Gal 3,27-28) Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiu. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir Tėvas visiems, virš visų, per visus ir visuose. (Ef 4:1-6)

Ir jūs buvote mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, kuriuose kadaise gyvenote, laikydamiesi šio pasaulio papročių, paklusdami kunigaikščiui, viešpataujančiam ore, dvasiai, veikiančiai neklusnumo vaikuose. Tarp jų kadaise ir mes visi gyvenome, sekdami savo kūno geismais, vykdydami kūno ir minčių troškimus, ir iš prigimties buvome rūstybės vaikai kaip ir kiti. Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi ­ jūs juk esate išgelbėti malone, prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje. Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys, kuriuos vadino neapipjaustytais vadinamieji apipjaustytieji kūno apipjaustymu, atliktu rankomis. Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo. Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę. Jis panaikino įsakymų Įstatymą su jo potvarkiais, kad iš dviejų jame būtų sutvertas vienas naujas žmogus. Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą. Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje. (Ef 2,1-18)

Sekmadienio pamokslas. Ar krikščionims reikia bendruomenės? (2010.11.14)

Kas priimtina Dievo ir žmonių akyse? (2 dalis apie maldą)

Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku. Tam aš esu paskirtasis šauklys ir apaštalas, sakau tiesą, nemeluoju, tikėjimo ir tiesos mokytojas pagonims. (1 Tim 2,3-7)

Sekmadienio pamokslas "Tikėjimas ir gera sąžinė" (2010 10 03)

Šituos pamokymus aš perduodu tau, sūnau Timotiejau, pagal ankstesnes pranašystes apie tave, kad, jų stiprinamas, kovotum gerą kovą, išlaikytum tikėjimą ir gerą sąžinę. Jos atsižadėjus, kai kurių tikėjimo laivas sudužo. Iš jų yra Himenėjas ir Aleksandras, kuriuos atidaviau šėtonui, kad jie išmoktų nebepiktžodžiauti. (1 Tim 1,18-20)

Trečiadienio pamokslas "Kaip valdyti mintis ir vaizduotę" (pamokslauja svečias Doug Doan)

2010 09 29

Sekmadienio pamokslas "Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo" (2010 09 26)

Aš esu kupinas dėkingumo mūsų Viešpačiui Kristui Jėzui, kuris mane sustiprino ir palaikė tinkamu užimti tarnystę, nors anksčiau esu buvęs piktžodžiautojas, persekiotojas ir smurtininkas. Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje. Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš. Todėl ir buvo manęs pasigailėta, kad manyje pirmame Kristus Jėzus parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui. Amžių Karaliui, nemirtingajam, neregimajam, vieninteliam Dievui tebūna garbė ir šlovė per amžių amžius! Amen.

Sekmadienio pamąstymas (svečias Henrikas Žukauskas) 2010 09 19

Sekmadienio pamokslas "Esate pašaukti ištikimybei" (2010 09 12)

Apr 2, 12-16

Pergamo Bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją. Aš žinau, kur tu gyveni ten, kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo net ir tomis dienomis, kada pas jus, kur gyvena šėtonas, buvo nužudytas mano ištikimasis liudytojas Antipas. Vis dėlto aš turiu šį tą prieš tave: tu tenai turi besilaikančių mokslo Balaamo, kuris yra mokęs Balaką viešai suvedžioti Izraelio sūnus, kad šie valgytų stabams aukojamą mėsą ir ištvirkautų. Ir tu turi panašiai besilaikančių mikalojininkų mokslo. Tad atsiversk! O jeigu ne, aš greitai ateisiu ir kovosiu su jais savo burnos kalaviju.’

Jeremijo 2, 4-9

Klausykitės VIEŠPATIES žodžio, Jokūbo namai

ir visos Izraelio namų giminės!

Taip kalba VIEŠPATS:

„Kokią ydą manyje rado jūsų tėvai,

kad atsitraukė taip toli nuo manęs?

Eidami paskui beverčius stabus,

jie patys pasidarė beverčiai.

Jie niekuomet nepakla´usė: ‘Kurgi tas VIEŠPATS,

išvedęs mus iš Egipto žemės,

dykumoje mums rodęs kelią

per tyrlaukius ir smėlio daubas,

per sausą ir pavojingą kraštą,

per kraštą, kuriuo niekas nekeliauja,

kuriame negyvena joks žmogus?’

Kai atvedžiau jus į sodų kraštą,

kad mistumėte jo gausiais vaisiais,

jūs įžengėte ir suteršėte mano kraštą,

mano nuosavybę padarėte pasibjaurėtiną.

Kunigai nekla´usė: ‘Kur yra VIEŠPATS?’

Įstatymo aiškintojai manęs nepaisė,

ganytojai maištavo prieš mane.

Pranašai kalbėjo Baalo vardu

ir vaikėsi bejėgius stabus.

Todėl dar kartą šauksiu jus į teismą,

tai VIEŠPATIES žodis,

net jūsų vaikų vaikus šauksiu į teismą.

Sekmadienio pamokslas "Įsakyk nemokyti kitaip..."

1 Tim 1,3-7

Dar keliaudamas į Makedoniją, aš prašiau tave pasilikti Efeze ir įsakyti kai kuriems, kad jie nemokytų klaidingų mokslų, neužsiiminėtų pasakomis ir begaliniais kilmės sąrašais, kurie veikiau kelia ginčus negu yra pravartūs išganingiems Dievo sumanymams, įgyvendinamiems tikėjimu. Šio priesako tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo. Kai kurie, nuklydę nuo šių dalykų, paskendo tuščiuose plepaluose. Jie norėtų būti įstatymo mokytojais, nors nesupranta nei ką kalbą, nei ką tvirtiną.

Mokslo ir žinių šventės pamokslas (2010 rugsėjo 1-oji)

Mokslo ir žinių šventė

„Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jono 8,32)

Šiandien mes susirinkome, kad pradėtume dar vienus mokslo metus. Nėra gyvenimo be mokslo. Mes, kaip Dievo kūriniai sukurti augti, tai yra mokintis. Visą gyvenimą mokinamės. Gaila, kad kartais mes mokinamės ne savo noru. Sakoma, kad gyvenimas pamokė... Tačiau nereikia laukti kol tave mokys gyvenimas. Mes galime pasirinkti mokintis tai ko reikia ir kada reikia. Mokintis tai, kas brandina mus kaip žmones. Suteikia žinių, kurios paruošia mus gyvenimo netikėtumams.

Palaimintas žmogus, kuris pasirenka mokintis tada, kada yra laikas. Iš tiesų viskam yra laikas. Laikas gimti, augti, bręsti, tobulėti. Viešpats perspėja: „Išnaudokite laiką, nes dienos yra piktos“. Kodėl piktos?, todėl, kad jos greitai praeina. Todėl, kad kasdien mes esame gundomi tinginiauti, nieko neveikti arba veikti tuštybes, kurios griauna, o ne stato. Gerai praleistas laikas pastūmėja mus link laisvės. Gerai praleistas laikas Dievo kūrinijoje augina mus tos kūrinijos pažinimu.

Jėzus Kristus sakė, kad jo mokslas leidžia pažinti tiesą. O tiesa turi galią išlaisvinti. Mes gyvename Dievo pasaulyje ir visa ką mokinamės yra Dievo kūrinijos dalis. Tik pagalvokime: Kalba. Nuo pat gimimo mes mokinamės kalbėti. Mes klausome, gaudome tėvelių žodžius, bandome kartoti, žodis po žodžio, sakinys po sakinio, ir žiūrėk mes mokame kalbėti. Tačiau Dievas sukūrė liežuvį, kurį galima valdyti meistriškai. Žodžiai kuriuos tariame, gali sujudinti širdis, žodžiai gali paaiškinti paslaptis, žodžiai gali įžeisti.... Mes privarome išmokti kalbėti, skaityti, suprasti... O matematika? Skaičiai. Biblijoje girdime: išmokyk mus skaičiuoti dienas... Per amžius žmonija skaičiavo, dėliojo vieną skaičių prie kito. Be matematikos nesuvokiamas šiandienos pasaulis: ekonomika, finansai, verslas ir .t.t Ar Jėzus nesakė apie tai, kad statant bokštą reikia paskaičiuoti ar sugebėsi tai padaryti. Netgi einant į karą reikia apskaičiuoti jėgas, ar sugebėsi laimėti... Mes galėtume kalbėti daug apie visus dalykus kurių mokinamės: Geografija, Gamtos pažinimas, istorija, technologijos...

Kiekvienas dalykas, kurio mokinamės formuoja mus kaip asmenybes, kurios kasdien tampa laisvesnės. Nuo ko? Nuo nežinojimo baimės. Baimės, kuri pavergia, žemina, gąsdina. Bet svarbiausia - mokslas išlaisvina. Aišku mes  čia cituojame Jėzaus žodžius. Ir visų pirma Jėzaus Kristaus mokslas veda į tikrą laisvę. Tačiau bet koks Dievo pasaulio tyrinėjimas kaip mokslas turi savyje Jėzaus mokslo dalį. Tam, kad suprastume Jėzaus žodžius reikia tikėjimo, taip. Bet ne tik tikėjimo. Reikia dar sugebėti jo laikytis. Jei laikysitės mokslo, būsite mano mokiniai. Kai Jėzus kalbėjo metaforomis, palyginimais, alegorijomis, kodėl žmonės nesuprato? Jis sakė, kad sugriautą šventyklą galima atstatyti per tris dienas. Žmonės pasipiktino, kaip galima... jie nesuprato, kad tai metafora, palyginimas, pranašystė. Čia reikia ne tik tikėjimo. Tikėjimas padeda nepasmerkti kalbėtojo, kai jo nesupranti. Bet tam, kad suprastum mokslą, reikia tinkamo išsilavinimo pamato. Jėzus vaizdingai kalbėjo ir ragino žmones statyti savo gyvenimus ant tvirtos uolos. Ir vėl vieni suprato šį palyginimą, kiti ne... Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. ²⁵ Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. ²⁶ Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. ²⁷ Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“ (Mat 7,24-27)

Laisvė yra labai brangi, ji turi kainą. Mes norime būti laisvais. Svarbu, kad žinotume kas yra tikra laisvė? O kuo remiasi Jėzaus mokslas? Ar jis labai sudėtingas? Ne, anaiptol. „Mylėk savo artimą kaip save patį.“... Štai jo disciplinos pavadinimas. Mums reikia laisvės, kad mylėtume žmones. Laisvė padeda geriau suprasti kitaminčius. Jėzus mokino žmones gyventi pasaulyje. Gyventi ir netrukdyti kitiems, gyventi taip, kad pasaulis keistųsi. Meilė keičia pasaulį. Todėl tikiu, kad krikščioniška mokykla yra geriausia vieta drauge atrasti paslaptis, kurios išlaisvina mus gyvenimui su kitais žmonėmis. Išlaisvina kūrybai. Didelė garbė dirbti ir mokintis tokioje mokykloje. Ir nesvarbu, kad patalpos, gal ne visai atitinka LR higienos normas, kurios ne visada išlaisvina. Ir nesvarbu, kad mūsų nėra daug ( o gal tai privalumas), svarbu yra tai, kad trokštame drauge pažinti kūrinijos paslaptis. Juk kiekvienas esame Dievo kūriniai. Tikiu, kad visas mokyklos kolektyvas darbuosis nuoširdžiai, bus pasirengęs iššūkiams, tikiu, kad tėvai artimai bendrausit su mumis visais vaiku labui. 

Sekmadienio pamokslas "Dievas yra meilė" (1 Jono 4,7-21)

2010 08 29

Trečiadienio pamokslas "Dangiškas išaukštinimas ir žemiškas pažeminimas" (2010 08 25)

2 Kor 12, 1-6

Jei reikia girtis (nors iš to jokios naudos) , eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų. Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir žinau, kad šitas žmogus ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti. Štai tokiu žmogumi pasigirsiu, o savimi nesigirsiu, nebent savo negaliomis. Jei panorėčiau girtis, nebūčiau neprotingas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi.

Sekmadienio pamokslas "Ne sau pataikauti"

Ne sau pataikauti

Rom 15,1-7

„Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. ² Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai. ³ Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs. ⁴ O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. ⁵ Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, ⁶ kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei.

1)   Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Skaitant tokią Rašto dalį iškyla daug klausimų. Paulius buvo žodžio meistras. Jis buvo dažnai nesuprastas. Tačiau nesupratimas yra ne kliūtis augimui. Jėzus Kristus buvo dažnai nesuprastas taip pat. Ir jis sakė, kad daug palyginimų apie tai. Jei nesupranti Dievo Žodžių, tai kažką reiškia. Kai nesupranti Dievo žmonių, tai taip pat kažką reiškia. Aišku, mes galime gūžtelėti pečiais ir nueiti į šalį. Tačiau ar galime bendruomenėje gyventi nesuprasdami vienas kito? Ar galime kasdien leisti laiką šeimoje ir nesuvokti ko nori vyras, žmona, vaikai ar tėvai? Viešpats labai nuostabiai mus sukūrė. Jis davė mums protą, kad juo naudotumėmės.

Kokie mes esame žmonės, ar tokie, kurie auga savo mąstyme ar tokie, kurie užstrigę savo įsitikinimuose ir nenorime nieko keisti? Vargas tokiam žmogui, kuris nieko nenori keisti savo įsitikinimuose. Toks žmogus praranda artumo su Kristumi jausmą. Jis neleidžia, kad KRISTUS transformuotų ir reformuotų jo gyvenimą.

Apaštalas Paulius prabilo apie stipriuosius ir silpnuosius. Kokie esame? Kokiais kriterijais remiantis mes galime sakyti, kad esame stiprūs, o kitas yra silpnas? Turbūt atsakymas randamas nukreipiant dėmesį ne į dalykus, kurie apibūdina stiprybe ar silpnybę, bet į tai, kiek mes pataikaujame sau. Mes privalome pakęsti vienas kitą. Kada reikia pakęsti vienas kitą? Visada. Kodėl mes neturime kantrybės vienas kitam? Todėl, kad sau pataikaujam. Ką reiškia sau pataikauti? Tai mastymas, veiksmai, darbai, kurie neša naudą tik tau, tai yra sau. Mes privalome pakęsti tai kas mums atrodo yra silpnumo požymiai. Paulius sako, kad silpnas valgo tik daržoves. Kitam gali atrodyti, kad žmogus, kuris gerią vyną yra silpnas (ir atvirkščiai). Kaip bebūtų, privalome pakęsti vienas kitą. Mes privalome pakęsti vienas kito „išdaigas“, kaip tėvai pakenčia savo vaikų išdaigas. Mes privalome pakęsti vienas kitą kaip Kristus pakentė nusidėjėlius. Juk esame Jo mokiniai. Kristus pakentė net Judo artumą. Juk mes nežinome ką daro Dievas vieno ar kito brolio ar sesers širdyje...

2)   Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai. Kuo mes turime rūpintis bendruomenėje? Paulius jau aiškiai sakė, kad ne savimi. Jei nebemoki rūpintis avimi, tada kuo rūpinsies? Aišku, kad kitais. Kristus atėjo, kad išlaisvintu mus nuo savęs pačių. Kad išlaisvintų mums nuo baimės. Mums atrodo, kad kažką vertingo prarasime, jei atsisakysime kažkokių savo įpročių dėl kito gerovės. Kristaus mokinys yra pašauktas rūpintis kitais. Jėzus labai vaizdžiai drąsino nesirūpinti savimi. Jis ragino pažiūrėti į paukščius ir lelijas. Paukščiai netupi sudėję sparnų, kažką visada veikia, todėl ir turi maisto pakankamai. Žmogus neturi sėdėti sudėjęs rankų, ir turės maisto pakankamai. Susirūpinimas nepadės. Tik tada liks laiko pasirūpinti kito gerove, kai paliksi savo rūpesčius. Mes privalome būti vienas kitam malonūs ne iš mandagumo. Bet dėl kito ugdymo: „jo labui ir pažangai“. Jei kas nors ant tavęs šaukia - tu laikaisi tyliai, kad rėksnys būtų sugėdintas.

Nėra lengva būti maloniam tiems, kurie tau nieko negali tau duoti... Lengva būti maloniam, kai tu nori ką nors gauti. Tačiau tai yra veidmainystė ir šališkumas apie kurį kalba Jokūbas. „Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis“. (Jok 2,1)

Ir dar viena pastaba: Kiekvienas privalo rūpintis būti malonus. Nėra jokio skirtumo kas esi: pastorius, diakonas, giedorius, mokytojas, vaikas ar suaugęs, ką tik įtikėjęs ar seniai, vyras ar moteris. Visi privalome rūpintis būti malonūs!!! Kristaus Evangelija ragina mus mylėti savo artimą. Ar tai nėra meilės dalis būti maloniais kito labui? Taip. Todėl nereikia stebėtis, kad visi kviečiami dalyvauti malonumo darbuose.

3)   Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs. Apaštalas Paulius ne iš savęs kalba. Jis yra Kristaus mokinys, todėl iš Kristaus kyla jo visa teologija ir gyvenimo būdas bei mąstymas. Kristus gyveno ne savo malonumui. Ką reiškia ne savo malonumui? Tai reiškia, kad jis tapo lyg skydas, pridengiantis žmogų. Žmonės keikė Dievą, jis prisiėmė kirčius. Gyventi ne savo malonumui, tai sugebėti priimti net neteisingus kaltinimus ir kovoti ne pasaulio metodais, bet dieviškai – sukrauti žarijas ant galvos, pamaitinant, aprengiant, laiminant.

4)   O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. Ar ne apie tai kalba visas Raštas? Kiek nuostabių pamokančių istorijų Viešpats išsaugojo Senojo Testamento puslapiuose? Kiek keistų ir stebuklingų įvykių Dievas paliko mums apsvarstyti ir būti padrąsintais. Viskas kas parašyta yra naudinga. Nėra nei vienos Biblijos knygos, kuri nebūtų naudinga. Nuo Pradžios iki Malachijo knygos, viskas yra mums, kad mes turėtume ištvermę. Taip, mums labai reikia ištvermės būti maloniais vienas su kitu. Mums reikia paguodos gyvenime. Kai rūpiniesi būti malonus visiems, dažnai patiri daug nuostolių, todėl Dvasios paguoda labai reikalinga. Kai pats kitus guodi, kas tave paguos geriausiai, jei ne tavo Viešpats?

Ir ne tik tai, Paulius sako, kad mums reikia vilties. Norint rūpintis kitais reikia vilties. „Meilė viskuo viliasi.“ Jei ne viltis, mes nebūtume Kristaus mokiniais. Dėl amžinojo gyvenimo (prisikėlimo) vilties, mes randame jėgų paklusti Jėzaus Kristaus įsakymams. Kodėl mes dažnai prarandame viltį? Todėl, kad neturime kantrybės ištvermingai klausyti ką sako Biblija ir nesirūpiname prisiminti Kristaus kelią. Mes esame palaminti, nes šiandien mokame skaityti patys. Atsiverčiame knygą ir skaitome. Nuostabu. Ar skaitome su noru suprasti ir paklusti? Ar klausomės pamokslų su imlia širdimi?

5)   Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, ⁶ kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Apaštalas Paulius dažnai linkėjo bažnyčioms vienybės. Nuoširdus krikščionis nori būti vienos minties. Dvasia, gyvenanti mumyse, ragina mus sutarti. Senoji prigimtis, arba seni įpročiai žadina mumyse maištą ir murmėjimus. Mes galime būti vienos minties, jeigu visi seksime Kristaus Jėzaus pavyzdžiu. Atrodytų tokia paprasta tiesa, tačiau mes labai jai priešinamės. Mes turime nepamiršti, kad tik būdami vienos minties Viešpatyje galėsime vienu balsu šlovinti DIEVĄ. O juk mes norime jį šlovinti, ar ne? Šlovinimo esmė slypi ne tobulai atliktose liturgijose, bet tikinčiųjų vienybėje pagal Kristaus pavyzdį.

6)   Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei. Ar mes priimame vienas kitą? Ar įsileidžiame į savo gyvenimą? Ar leidžiame įtakoti ir netgi pamokyti? Aš tikiu, kad priimti vienas kitą reiškia priimti besąlygiškai. Priimti visą žmogų su jo tobulybėmis ir trūkumais, vargais ir džiaugsmais, pertekliumi ir skolomis. Priimti – vadinasi pasišvęsti būti ištikimais. Nėra lengva priimti nusidėjėlius, kad tai įvyktų reikia pastoviai žiūrėti į Kristų. Jis viską darė Dievo garbei. Jis elgėsi teisingai su visais. Jis neatsižvelgė į asmenį. Vienodi standartai galiojo ir muitininkui Matui, ir žvejui Petrui.

Kaip Jėzus priėmė žmones? Jis kvietė juos sekti paskui save. Jis turėjo drąsos kviesti, nes gyveno nepriekaištingą gyvenimą. Argi mes kviesime ką nors sekti mumis, jei gyvensime slaptą gyvenimą? Ar norėsime, kad mus matytų dieną ir naktį 24/7? Ar leisime kitiems būti su mumis? Ar leisime kitiems būti silpnais? Ar pakęsime?

Sekmadienio pamokslas "Ar aš esu evangelijos tarnas?" (2010 08 08)