AR ESAME SUBRENDĘ?

AR ESAME SUBRENDĘ? 1 Korintiečiams 13,8-13 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Mes jau kalbėjome, kad meilė niekada nesibaigia, nes ji yra iš Dievo. Dievas yra amžinas ir niekada negali nustoti egzistuoti. Nieko nuostabaus, kad meilė yra pati didžiausia - didžiausia jame yra meilė. Juk ir tikėjimas praeina ir viltis praeina, tik meilė lieka per amžius. 1) Viskas praeina. (8-9) Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.. Korintiečiai labai žavėjosi įvairiomis dvasinėmis dovanomis, kad būtų svarbūs, reikalingi, įrodytų, kad yra dvasiniai, o ne kūniniai. Kas nenorėtų turėti pranašystės dovanos? Kas nenorėtų kalbėti užsienio kalbomis nesimokęs? Kas nenorėtų turėti pažinimo dovanos? Tačiau šios dovanos praeina ir jau praėjo. Paulius norėjo priminti tikintiesiems Korinte, kad praeis tai, kas jiems buvo kasdieniška. Ateis laikas kai jie turės gyventi savarankiškai. Šie žodžiai labai sunkūs tikintiesiems, nes visada esi saugesnis, kai gyveni su tėvais. Apaštalų ir pranašų era ėjo į pabaigą ir apaštalas Paulius taip norėjo, kad jo vaikai subręstų ir pradėtų gyventi kaip suaugę. Galbūt ir mūsų gyvenime yra kažkoks žmogus, kuris palaiko mus, uždega, suteikia džiaugsmą. Mums juk reikia draugų, tėvų, žmonų, vyrų, vaikų. Mes neįsivaizduojame gyvenimo be tų brangių žmonių. Tačiau ateis laikas, kai nebus vaikų, žmonų, vyrų, tėvų. Kaip gyvensime tada? Ar būsime tam pasiruošę? Ateis laikas, kai negalėsime jėgų daryti tai, ką taip mėgstame daryti šiandien. Todėl Viešpats augina mus, kad būtume subrendę meilėje ir nežiūrint šio pasaulio skausmų ir netekčių, vis dėlto sugebėtume išgyventi skaudžiausius dalykus ir likti ištikimi Viešpačiui. 2) Dalinis gyvenimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. Paulius skelbia labai keistus dalykus. Paulius sako, kad pažinimas ir pranašystės yra tiktai viena dalis. Labai įdomus žodis “dalinis”. Originale šis žodis reiškia vieną dalį, vieną pusę, tai gali būti kita ežero pusė, kita valties pusė kaip Jon 21,6 kur Jėzus įsakė užmesti tinklą į kitą valties pusę. Galima būtų pasakyti, kad mes kalbame apie vienpusį pažinimą, vienpusį pranašavimą. Taigi, atėjęs tobulumas atvers ir kitą pusę. Žodis tobulumas nėra kažkoks stebuklingas tobulumas, bet paprasčiausiai brandumas, išbaigtumas, kažkas pasiekęs aukščiausio tikslo. Priklausomai nuo konteksto galime matyti apie ką yra kalbama. O čia aiškiai matome, kad kalbama apie subrendimą. 3) Vaikystė turi praeiti. (10-11) Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Viskas šioje žemėje turi pradžią ir pabaigą. Vaikystę ir senatvę. Kol esame vaikai, mums rūpi tik žaislai ir linksmas laiko praleidimas su draugais. Daugiau nieko nereikia. Tačiau atėjus laikui, privalėjome mesti tai kas vaikiška. Krikščionybė turi savo vaikystę ir savo tobulumą. Buvo laikas, kai žemėje vaikščiojo gyvieji pamato akmenys apaštalai ir pranašai. Dievas buvo pavedęs jiems svarbią užduotį skelbti Dievo karalystės slėpinius tikintiesiems. Šie slėpiniai pranašystės, pamokymai, pažinimo žodžiai buvo mokinių didžiai branginami ir saugomi. Taip pat ir Viešpaties Dvasia globojo ir saugojo šiuos žodžius, todėl šiandien mes galime turėti Bibliją – Senąjį ir Naująjį Testamentą, kad augtume išgelbėjime Viešpaties pažinimu. 4) Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Tai ką šiandien matome, mes matome tik iš vienos pusės. Kodėl sako kaip veidrodyje? Todėl kad veidrodyje matome save, tačiau vis tiek tik savo akimis. Mes matome iš savo pusės. Mūsų gyvenime pastoviai susiduriame su situacijomis, kur reikia daryti sprendimus, jei būsime šališki ir nebudėsime greitai pargriūsime ir pasmerksime savo ilgalaikei vaikystei. Kodėl mes apkalbame? Todėl, kad matome kitą žmogų kažkokioje situacijoje ir galvojame, kad žinome viską, tada smerkiame ir pranešame kitiems. Kodėl mes esame išdidūs? Todėl, kad galvojame, kad viską žinome apie save. Matome kokie esame gražūs ir protingi. Veidrodis geras dalykas, tačiau jie šis veidrodis nėra iš Dievo, jis greitai atneš nelaimę. Mes susikuriame savo pasaulį ir galvojame, kad kiti turi pagal jį gyventi. Korintiečiai buvo tokie. Jėzus prilygino šią kartą su gatvėje sėdinčiais vaikais. Kurie grojo, bet niekas nešoko pagal jų muziką, jie verkė, bet niekas nerypavo drauge. Mes turime siekti subrendimo ir tobulumo, tam kad nebūtume šališki. Meilė nėra šališka. Dievo meilė agapė yra tobula ir visada matanti abi puses. Tobulumas leidžia pamatyti save Dievo akimis. Kaip gerai, kad esame Kristaus kūno – bažnyčios nariai. Tik čia mes galime augti Dievo pažinimu drauge su visais šventaisiais. Čia mes mokinamės, augame. Šiandien mes turime išbaigtą Žodį, kuris naudingas mums, kad pažintume save ir Dievą. 5) Meilė yra didžiausia. (12-13) Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Kodėl meilė didžiausia? Todėl, kad meilė tai pagrindinis Dievo atributas. Apaštalas Jonas rašė: 7 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. 8 Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė 9 O Dievo meilė pasireiškė mums tuo jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį 10 Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. 11 Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. 12 Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula.(1Jon 4,7-12) Broliai ir seserys Korinto bendruomenėje susimaišė ir pamiršo kas įstatyme svarbiausia. Meilė yra svarbiausia. Mylintys broliai ir seserys yra svarbiausia. Ne pranašavimai, ne stebuklai, ne galingi darbai svarbiausia, bet broliška meilė, kuri pridengia nuodėmes. Apaštalas Jonas primena, kad meilė yra iš Dievo. Meilė yra didžiausia, nes tai - malonė. Dievas pamilo mus dovanai. Jis siuntė Jėzų Kristų, kad mes gyventume per jį. Meilė – tai atleidimas.

Apie mūsų draugus rašo Kauno diena

http://www.kaunodiena.lt/dienrastis/priedai/seima/jav-iskeite-i-lietuvos-uzk
ampi-102124

Dėkingai Giedokite Dievui Kristaus vardu

Dėkingai Giedokite Dievui Kristaus vardu

Kol 3,16-17

„Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. ¹⁷ Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui.“

· Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mes esame šios nuostabios knygos žmonės. Mes visada pabrėžiame Biblijos skaitymą, mokymą, studijas, pamokslus. Tačiau ar perskaitę, suprantame Kristaus žodį? Tėvas paliko mums labai brangius žodžius. Jis prabilo per Jėzų, kad mes suprastume. Visas Jėzaus gyvenimas yra žodis žmonijai.

Ar Jėzaus žodžiai duoda vaisių? Ką mes darome su visa informacija, kurią girdime bažnyčioje? Ar mes priimame į širdį? Ar keičiamės pagal jį? Ar esame Žodžio vykdytojai, kaip sako Jokūbas?

Ar krikščionys neša vaisių? Kas yra vaisius? Tai Kristaus žodis tapęs kūnu (gyvenimu). Tai žodis, kuris pakeičia elgesį ir mąstymą. Ar mes pasirengę keistis? Ar išgirdę apreiškimą sekmadienį, mes skubame su tuo ką nors daryti? O gal kovojame ir pykstame? Tai būtų labai vaikiška. Ką daro vaikas išgirdęs tėvų nurodymus? Pirmiausia sako „ne“. Didesni vaikai sako taip, bet galiausiai padaro „ne“. Taigi galima būtų padaryti išvadą, kad neklusnumas yra vaikiškumas, nebrandumas. Jeigu norime kažkaip suprasti savo dvasinį brandumą, galime pamąstyti ar esame klusnūs. Klusnumas kalba apie brandumą. Maištavimas kalba apie vaikystę.

Kas gali padėti mums klusniai vykdyti Kristaus žodį? Aš tikiu, kad bendruomenė.

· Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi. Kristaus žodis gyvuos vaisingai, kai visi broliai ir seserys rūpinsis gyventi pagal Kristaus Žodį. Kai mes vienas kitam padėsime. Kai mes nebūsime savanaudžiai, bet raginsime vienas kitą. „Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną“ (Heb 10,25) Aš mąstau, kokie turėtų būti mūsų susirinkimai, kad mes paragintume ir paskatintume vienas kitą. Kai vienas ar du ragina visus, tai tokias sueigas mes gerai pažįstame. Tačiau aš mąstau kaip padaryti, kad visi dalyvautų? Turime nepamiršti, kad čia dar kalbama apie visokeriopą išmintį. Mokyti ir raginti reikia išmintingai.

Bendruomenė yra vadinama Kristaus kūnu. O kūne yra daug narių, visi reikalingi ir kažką darantys. Todėl visi gali daryti ir daro įtaką. Netgi nieko neveikiantis narys bendruomenėje moka ir ragina. Tik klausimas ar toks paraginimas yra vaisingas KRISTAUS žodžio įsikūnijimas? Kartais mūsų elgesys ragina ir moko daugiau negu žodžiai.

· su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Šiandien mes giedame gražias giesmes. Giedodami skelbiame žinią. Kiek visokiausių giesmių yra sukurta? Kiek himnų, kiek dvasinių ir nedvasinių dainų girdėjo mūsų ausys? Kiek daug diskusijų apie krikščioniškus ir nekrikščioniškus muzikinius stilius? Tačiau čia Viešpats ragina mus giedoti su dėkinga širdimi. Dėkingumas yra dvasinės giesmės pamatas. Dėkingumas yra Kristaus mokinio bruožas. Ir ne toks dėkingumas, kurį mes pažįstame pasaulyje. Pagonys dėkoja, kai jiems kas nors padaro paslaugą. Krikščionys dėkoja, netgi persekiojimuose. Tikintieji sugeba dėkoti net varguose ir nepritekliuje, nes tai daro Kristaus vardu.

Bendruomenė yra raginama giedoti. Ir nereikia nieko skaityti tarp eilučių. Čia nėra raginimo giedoti be instrumentų ar kažkokiu stiliumi. Negirdime raginimo, kad reikia giedoti senas giesmes ar tik naujas. Tiesiog esame raginami dėkingai giedoti.

Ką reikia ar galime giedoti? Giesmės turi tikslą pasiekti Dievo ausį. Pasaulyje yra labai daug ekspertų, kurie žino kokią muziką mėgsta Dievas, tačiau ar tai svarbiausia? (Skaityti Brian McLaren atviro laiško giesmių kūrėjams ištrauka[1])

· Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui. Esame kviečiami viską daryti Kristaus vardu. Ką tai reiškia? Per visą ilgą (ar trumpą) savo kelią su Dievu kažkaip esame supratę ką tai reiškia, nes kitaip negalėtume jaustis patogiai ir gyventi ramiai. Apaštalas ragina Kolosiečius kalbėti ir veikti Kristaus vardu. Tai nėra naujas raginimas. Tai būtinybė kasdieną. Kitais žodžiais tariant, tai reiškia viską daryti taip kaip darytų Jėzus. Veikti, kalbėti su dėkingumu. Mes esame raginami ne šiaip dėkoti tariant magiškus žodžius „Jėzaus vardu“, bet dėkoti taip kaip dėkojo jis pats. Jėzus buvo dėkingas Tėvui visose situacijose. Mes girdime jį dėkojant už maistą, už mokinius, dėkojant už apreiškimus. Visas jo gyvenimas pilnas dėkingumo ir klusnumo. Tai neatsiejami dalykai.

Kai Kristaus žodis gyvena vaisingai bendruomenėje, tokia kaimenė visada dėkinga Dievui, nes ji supranta kokia yra tobula Tėvo valia. Ji dirba ir ilsisi KRISTUJE. Švenčia šventes ir kovoja dvasines kovas Kristuje. Tokia bendruomenė turi druskos savyje ir yra pasaulio šviesa. Jos geri darbai yra matomi, o žmonės matydami tuos darbus šlovina Dievą, kuris yra danguje.

---

[1] http://lkb.lt/content/view/126/34/

Kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams (sekmadienio pamokslas)

Kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams.

Pak 29,28

„Tai kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas
apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumėmės visų šio
Įstatymo žodžių".

1) Tai kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui. Pasaulyje yra
dalykų, kurių mes nesuprantame. Todėl kartais galvojame, kad esame
neišmanėliai, nieko nesuprantame ir labai nusimename. Kartais skaitome
Bibliją ir nesuprantame. Kartais stebime žmones ir nesuprantame kodėl jie
taip ar kitaip elgiasi. Mes turime suprasti, kad pasaulyje yra dalykų, kurių
mes nesuprantame. Yra dalykų, kuriuos gaubia paslapties skraistė. Kaip
viskas bebūtų, svarbiausia tinkamai reaguoti, susidūrus su paslaptimis ir
nežinomybe.

Mozė sakė tautai, kad yra dalykų, kurie yra paslėpti mūsų protams ir
širdims. Viešpačiui aišku viskas yra žinoma. Tačiau mes privalome išmokti
pasitenkinti tuo ką žinome. Dievas pažadėjo Mozei šalį tekančia pienu ir
medumi. Tačiau diduma tautos nepatikėjo tuo ką sakė Dievas, nes nematė savo
akimis. Viešpats žinojo kaip atiduoti šalį tautai, tačiau žmonės ne. Kaip
liūdna, kad jie pasikliovė savimi, o ne Dievo pažadais.

Dievas pareiškė save tautai per Įstatymą, duotą per Mozę. Jis davė visus
nurodymus, nes žinojo, kad būtent taip jie geriausiai pažins Viešpatį Dievą.
Tačiau pastoviai kas nors priešinosi Dievo apreikštai valiai. „Noriu, kad
žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi
perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje;
visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo.
Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto
daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje". (1Kor
10,1-5) Kodėl daugumas nepatiko Dievui? Todėl, kad žmonės buvo nepatenkinti
tuo ką turėjo, ką matė jų akys ir jautė širdis. Jie pastoviai murmėjo ir
maištavo. Dievas atskleidė savo esybę per Įstatymą, bet žmonėms nepatiko ką
sužinojo ir jiems to neužteko. Jie norėjo patirti kažką daugiau. Jie
pastoviai buvo traukte traukiami prie stabų.

Visos stabmeldiškos religijos žadėjo kažką nepaprasto ir paslaptingo. Viskas
pagoniškose kultuose dvelkė paslaptimi ir nežinomybe. Nežinomybė kėlė baimę
ir paklusnumą kulto vadams – žyniams ir burtininkams. Nes jie skelbė turį
ypatingą ryšį su Dievu. Kiek šiandien pasaulyje yra stabmeldiškų religijų?
Kiek pamokslininkų ir netikrų pranašų skelbia turį didesnė tiesą ir žino
paslaptis. Kiek rašytojų rašo teologines knygas, kuriuose skelbiasi žiną
viso pasaulio misterijas. Arba siūlo sužinoti kaip Jėzus Kristus lankėsi
Japonijoje ar pamokslavo Amerikoje.

Tačiau mes neturėtume klaidžioti tamsoje. Viešpats Dievas nepalieka mūsų
nežinioje, jis visada apreiškia mums ką daro ir ką reikia mums žinoti:
„Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo
tarnams pranašams. Liūtas suriaumojo, ir kas neišsigąs? Viešpats Dievas
prabilo, ir kas atsisakys pranašauti?" (Amoso 3,7). Mūsų Dievas yra
gailestingumo ir teisingumo Dievas. Jis nesiruošia bausti nei vieno už
nežinojimą. Tik kartais mūsų nežinojimas būna dėl trumpos atminties arba
maišto. Geras pavyzdys yra vaikai. Namuose mes turime kažkokias taisykles,
kurios padeda palaikyti tvarką ir ramybę. Vaikai privalo laikytis tėvų
nustatytos tvarkos. Ta tvarka padeda jiems suprasti, kad Dievas taip pat yra
tvarkos ir ramybės Dievas. Tačiau vaikai vis sulaužo ir sulaužo taisykles.
Po to sako: „Aš nežinojau". Aš tikiu, kad jie nuoširdžiai sako. Tačiau aš
taip pat žinau ką esu įsakęs. Jei atmintis trumpa, tai dar nereiškia, kad
esi pateisintas. Kai kurie tikintieji elgiasi panašiai, tačiau tuo nėra
pateisinti.

Daugelis pranašysčių Biblijoje yra užantspauduotos ir jų nevalia atplėšti.
Štai Danieliui Viešpats sakė: „O tu, Danieliau, laikyk paslaptyje šiuos
žodžius ir užantspauduok knygą iki pabaigos meto..." (12,4) „Aš tai
girdėjau, bet negalėjau suprasti. Todėl paklausiau: ‚Mano viešpatie, koks
bus šių dalykų galas?' – ‚Eik savo keliu, Danieliau,- atsakė jis, - nes šie
žodžiai turi likti paslaptyje ir užantspauduoti ligi pabaigos meto." Dan
12,8-10. Ne viskas buvo žinoma, net tiems, kurie girdėjo Dievą kalbant savo
ausimis. Ne viskas suprantama ir mums, kurie girdime Dievą kalbant
Biblijoje. Ne viskas aišku ką sako Paulius: „jis taip kalba apie šituos
dalykus visuose laiškuose. Juose esame sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos
nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo
pačių pražūčiai." (2 Pet 3,16) Pavojinga aiškinti Raštus savo nuožiūra.
Dievo apreikšimų iškraipymas turi bausmę. Visų pirma žudai save, nes
neteisingai suprasdamas Dievo Žodžius, neteisingai gyvensi ir pasmerksi save
kančioms. Apaštalas Petras taip pat sako: „Pirmiausia žinokite, kad jokia
Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė
niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės
kalbėjo Dievo vardu." (2 Pt 1,20-21). Privalome įsidėmėti ir išmokti
mintinai šias eilutes. Rašto negalima aiškinti nekreipiant dėmesio į Dvasios
aiškinimą. Negalima aiškinti Rašto pagal savo šiandienines emocijas.
Nugriuvo Niujorko dangoraižiai ir visi puolė ieškoti pranašysčių Biblijoje.
Artėjo 2000 metai ir visi buvo panikoje. Kodėl? Todėl, kad klaidingai buvo
aiškinamas Raštas. Ir mes, kurie esame Dievo Žodžio skelbėjai, esame
pavojuje aiškinti Raštą pagal savo emocinę būseną. Turime saugotis ir bijoti
Viešpaties.

Dievo Dvasia paakino žmones, kurie kalbėjo ir rašė. Dievo Dvasia gali
paakinti žmones, kurie klauso. Dievo dvasia niekada neapakina, bet
atvirkščiai paakina – apšviečia, įkvėpia, sužadina. Taip buvo su Danieliumi,
kai jis ieškojo atsakymo į Nabukadnecaro sapną, kurio net negirdėjo. Jokie
to pasaulio žyniai ir kerėtojai negalėjo išaiškinti sapno. Karalius buvo
taip įpykęs, kad įsakė išžudyti visus išminčius, gyvenusius Babilone.
Danielius ieškojo Dievo ir paslaptis jam buvo atskleista. Jis šlovino Dievą
sakydamas: „Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius, nes jo yra
išmintis ir galybė. Jis keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į
sostą pasodina karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems
pažinimą. Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje,
nes jame yra šviesa..." (Dan 2,20-23)

2) „tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams." Daug dalykų
šioje žemėje yra mums paslėpta. Tačiau tai kas apreikšta yra atskleista su
tikslu. Mozė sako, kad tai kas apreikšta yra mums ir mūsų vaikams. Dievas
nieko nedaro tuščiai. Jie jis kažką įsakė, privalu vykdyti. Mes, žmonės
kartais sakome savo vaikams, kad jie ką nors padarytų, bet jiems
užprotestavus, nusileidžiame, nes nenorime sutramdyti sūnaus maišto. Kartais
vaikai būna tokie iššaukiantys. Vaikai neužauga klusnūs savaime. Jie užaugs
klusnūs, jei juos mes pastoviai auklėsime ir mokysime Viešpatyje.

Viešpats Jėzus Kristus atskleidė mums Dievą kaip Tėvą. Jėzus išsirinko
mokiniu ir paaiškino jiems Dievo valią. „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes
tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums
viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs." (Jon 15,15) Jėzus Kristus
atskleidė tai, ką veikia Dievas. Jis nenori, kad mes tik turėtume istorinį,
teologinį, dvasinį, sociologinį, eschatologinį, antropologinį, ekleziologinį
ar kokį kitokį pažinimą. Viešpats nori, kad mes gyventume Juo. Kad Jo
žodžiai būtų mūsų duona ir vanduo. Kad mūsų vaikai matytų, kad krikščionybė
yra ne hobi, bet gyvenimo tikrovė. Tik tada mūsų vaikams Dievo apreikšimai
bus įdomūs, kada jie aiškiai matys, kad mes jais domimės iš visos širdies ir
bijome Dievo.

3) „kad laikytumėmės visų šio Įstatymo žodžių". Brangieji, niekada
nepamirškime, kad Viešpats atskleidė mums savo valią ne tam, kad mes būtume
kažkokie išskirtiniai pasipūtėliai. Bet tam, kad laikytumėmės viso Dievo
mokslo patys ir vestume kitus pas Dievą. Todėl ir turime tikinčiųjų šeimą ir
namus, kur geriausia mokintis pažinti Viešpatį. Viskas kas apreikšta
Biblijoje yra mums ir mūsų vaikams. Nebijokime skaityti Biblijos vaikams.
Jei mūsų mažieji sugeba išsiaiškinti kaip dirba kompiuteris, kodėl mes
kartais galvojame, kad Biblija yra per sunki mūsų mažiesiems. Skaitykime
Dievo žodį vaikams, mokinkime ją pritaikyti gyvenime. Dievo mintys tokios
gausios, neužteks visos amžinybės, kad suprastume jas. Todėl šiandien
nesnauskime, bet mokinkime save ir savo vaikus.

„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi
Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į
širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams.
Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.
Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos.
Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų." (Pak 6,4-9)