Pak 29,28
„Tai kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui, bet tai, kas
apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams, kad laikytumėmės visų šio
Įstatymo žodžių".
1) Tai kas paslėpta, priklauso Viešpačiui, mūsų Dievui. Pasaulyje yra
dalykų, kurių mes nesuprantame. Todėl kartais galvojame, kad esame
neišmanėliai, nieko nesuprantame ir labai nusimename. Kartais skaitome
Bibliją ir nesuprantame. Kartais stebime žmones ir nesuprantame kodėl jie
taip ar kitaip elgiasi. Mes turime suprasti, kad pasaulyje yra dalykų, kurių
mes nesuprantame. Yra dalykų, kuriuos gaubia paslapties skraistė. Kaip
viskas bebūtų, svarbiausia tinkamai reaguoti, susidūrus su paslaptimis ir
nežinomybe.
Mozė sakė tautai, kad yra dalykų, kurie yra paslėpti mūsų protams ir
širdims. Viešpačiui aišku viskas yra žinoma. Tačiau mes privalome išmokti
pasitenkinti tuo ką žinome. Dievas pažadėjo Mozei šalį tekančia pienu ir
medumi. Tačiau diduma tautos nepatikėjo tuo ką sakė Dievas, nes nematė savo
akimis. Viešpats žinojo kaip atiduoti šalį tautai, tačiau žmonės ne. Kaip
liūdna, kad jie pasikliovė savimi, o ne Dievo pažadais.
Dievas pareiškė save tautai per Įstatymą, duotą per Mozę. Jis davė visus
nurodymus, nes žinojo, kad būtent taip jie geriausiai pažins Viešpatį Dievą.
Tačiau pastoviai kas nors priešinosi Dievo apreikštai valiai. „Noriu, kad
žinotumėte, broliai, jog visi mūsų protėviai laikėsi po debesiu ir visi
perėjo jūrą. Jie visi susirišo su Moze, krikštydamiesi debesyje ir jūroje;
visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo.
Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto
daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje". (1Kor
10,1-5) Kodėl daugumas nepatiko Dievui? Todėl, kad žmonės buvo nepatenkinti
tuo ką turėjo, ką matė jų akys ir jautė širdis. Jie pastoviai murmėjo ir
maištavo. Dievas atskleidė savo esybę per Įstatymą, bet žmonėms nepatiko ką
sužinojo ir jiems to neužteko. Jie norėjo patirti kažką daugiau. Jie
pastoviai buvo traukte traukiami prie stabų.
Visos stabmeldiškos religijos žadėjo kažką nepaprasto ir paslaptingo. Viskas
pagoniškose kultuose dvelkė paslaptimi ir nežinomybe. Nežinomybė kėlė baimę
ir paklusnumą kulto vadams – žyniams ir burtininkams. Nes jie skelbė turį
ypatingą ryšį su Dievu. Kiek šiandien pasaulyje yra stabmeldiškų religijų?
Kiek pamokslininkų ir netikrų pranašų skelbia turį didesnė tiesą ir žino
paslaptis. Kiek rašytojų rašo teologines knygas, kuriuose skelbiasi žiną
viso pasaulio misterijas. Arba siūlo sužinoti kaip Jėzus Kristus lankėsi
Japonijoje ar pamokslavo Amerikoje.
Tačiau mes neturėtume klaidžioti tamsoje. Viešpats Dievas nepalieka mūsų
nežinioje, jis visada apreiškia mums ką daro ir ką reikia mums žinoti:
„Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo
tarnams pranašams. Liūtas suriaumojo, ir kas neišsigąs? Viešpats Dievas
prabilo, ir kas atsisakys pranašauti?" (Amoso 3,7). Mūsų Dievas yra
gailestingumo ir teisingumo Dievas. Jis nesiruošia bausti nei vieno už
nežinojimą. Tik kartais mūsų nežinojimas būna dėl trumpos atminties arba
maišto. Geras pavyzdys yra vaikai. Namuose mes turime kažkokias taisykles,
kurios padeda palaikyti tvarką ir ramybę. Vaikai privalo laikytis tėvų
nustatytos tvarkos. Ta tvarka padeda jiems suprasti, kad Dievas taip pat yra
tvarkos ir ramybės Dievas. Tačiau vaikai vis sulaužo ir sulaužo taisykles.
Po to sako: „Aš nežinojau". Aš tikiu, kad jie nuoširdžiai sako. Tačiau aš
taip pat žinau ką esu įsakęs. Jei atmintis trumpa, tai dar nereiškia, kad
esi pateisintas. Kai kurie tikintieji elgiasi panašiai, tačiau tuo nėra
pateisinti.
Daugelis pranašysčių Biblijoje yra užantspauduotos ir jų nevalia atplėšti.
Štai Danieliui Viešpats sakė: „O tu, Danieliau, laikyk paslaptyje šiuos
žodžius ir užantspauduok knygą iki pabaigos meto..." (12,4) „Aš tai
girdėjau, bet negalėjau suprasti. Todėl paklausiau: ‚Mano viešpatie, koks
bus šių dalykų galas?' – ‚Eik savo keliu, Danieliau,- atsakė jis, - nes šie
žodžiai turi likti paslaptyje ir užantspauduoti ligi pabaigos meto." Dan
12,8-10. Ne viskas buvo žinoma, net tiems, kurie girdėjo Dievą kalbant savo
ausimis. Ne viskas suprantama ir mums, kurie girdime Dievą kalbant
Biblijoje. Ne viskas aišku ką sako Paulius: „jis taip kalba apie šituos
dalykus visuose laiškuose. Juose esame sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos
nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo
pačių pražūčiai." (2 Pet 3,16) Pavojinga aiškinti Raštus savo nuožiūra.
Dievo apreikšimų iškraipymas turi bausmę. Visų pirma žudai save, nes
neteisingai suprasdamas Dievo Žodžius, neteisingai gyvensi ir pasmerksi save
kančioms. Apaštalas Petras taip pat sako: „Pirmiausia žinokite, kad jokia
Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė
niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės
kalbėjo Dievo vardu." (2 Pt 1,20-21). Privalome įsidėmėti ir išmokti
mintinai šias eilutes. Rašto negalima aiškinti nekreipiant dėmesio į Dvasios
aiškinimą. Negalima aiškinti Rašto pagal savo šiandienines emocijas.
Nugriuvo Niujorko dangoraižiai ir visi puolė ieškoti pranašysčių Biblijoje.
Artėjo 2000 metai ir visi buvo panikoje. Kodėl? Todėl, kad klaidingai buvo
aiškinamas Raštas. Ir mes, kurie esame Dievo Žodžio skelbėjai, esame
pavojuje aiškinti Raštą pagal savo emocinę būseną. Turime saugotis ir bijoti
Viešpaties.
Dievo Dvasia paakino žmones, kurie kalbėjo ir rašė. Dievo Dvasia gali
paakinti žmones, kurie klauso. Dievo dvasia niekada neapakina, bet
atvirkščiai paakina – apšviečia, įkvėpia, sužadina. Taip buvo su Danieliumi,
kai jis ieškojo atsakymo į Nabukadnecaro sapną, kurio net negirdėjo. Jokie
to pasaulio žyniai ir kerėtojai negalėjo išaiškinti sapno. Karalius buvo
taip įpykęs, kad įsakė išžudyti visus išminčius, gyvenusius Babilone.
Danielius ieškojo Dievo ir paslaptis jam buvo atskleista. Jis šlovino Dievą
sakydamas: „Tebūna pašlovintas Dievo vardas nuo amžių per amžius, nes jo yra
išmintis ir galybė. Jis keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į
sostą pasodina karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems
pažinimą. Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta, jis žino, kas yra tamsybėje,
nes jame yra šviesa..." (Dan 2,20-23)
2) „tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams." Daug dalykų
šioje žemėje yra mums paslėpta. Tačiau tai kas apreikšta yra atskleista su
tikslu. Mozė sako, kad tai kas apreikšta yra mums ir mūsų vaikams. Dievas
nieko nedaro tuščiai. Jie jis kažką įsakė, privalu vykdyti. Mes, žmonės
kartais sakome savo vaikams, kad jie ką nors padarytų, bet jiems
užprotestavus, nusileidžiame, nes nenorime sutramdyti sūnaus maišto. Kartais
vaikai būna tokie iššaukiantys. Vaikai neužauga klusnūs savaime. Jie užaugs
klusnūs, jei juos mes pastoviai auklėsime ir mokysime Viešpatyje.
Viešpats Jėzus Kristus atskleidė mums Dievą kaip Tėvą. Jėzus išsirinko
mokiniu ir paaiškino jiems Dievo valią. „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes
tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums
viską paskelbiau, ką esu iš savo Tėvo girdėjęs." (Jon 15,15) Jėzus Kristus
atskleidė tai, ką veikia Dievas. Jis nenori, kad mes tik turėtume istorinį,
teologinį, dvasinį, sociologinį, eschatologinį, antropologinį, ekleziologinį
ar kokį kitokį pažinimą. Viešpats nori, kad mes gyventume Juo. Kad Jo
žodžiai būtų mūsų duona ir vanduo. Kad mūsų vaikai matytų, kad krikščionybė
yra ne hobi, bet gyvenimo tikrovė. Tik tada mūsų vaikams Dievo apreikšimai
bus įdomūs, kada jie aiškiai matys, kad mes jais domimės iš visos širdies ir
bijome Dievo.
3) „kad laikytumėmės visų šio Įstatymo žodžių". Brangieji, niekada
nepamirškime, kad Viešpats atskleidė mums savo valią ne tam, kad mes būtume
kažkokie išskirtiniai pasipūtėliai. Bet tam, kad laikytumėmės viso Dievo
mokslo patys ir vestume kitus pas Dievą. Todėl ir turime tikinčiųjų šeimą ir
namus, kur geriausia mokintis pažinti Viešpatį. Viskas kas apreikšta
Biblijoje yra mums ir mūsų vaikams. Nebijokime skaityti Biblijos vaikams.
Jei mūsų mažieji sugeba išsiaiškinti kaip dirba kompiuteris, kodėl mes
kartais galvojame, kad Biblija yra per sunki mūsų mažiesiems. Skaitykime
Dievo žodį vaikams, mokinkime ją pritaikyti gyvenime. Dievo mintys tokios
gausios, neužteks visos amžinybės, kad suprastume jas. Todėl šiandien
nesnauskime, bet mokinkime save ir savo vaikus.
„Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi
Viešpatį savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis. Paimk į
širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau. Įdiek juos savo vaikams.
Kartok juos, kai esi namie ir kai keliauji, kai guliesi ir kai keliesi.
Prisirišk juos kaip ženklą ant rankos. Tebūna jie kaip žymė tau ant kaktos.
Užsirašyk juos ant durų staktos savo namuose ir ant vartų." (Pak 6,4-9)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą