AR ESAME SUBRENDĘ?

AR ESAME SUBRENDĘ? 1 Korintiečiams 13,8-13 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Mes jau kalbėjome, kad meilė niekada nesibaigia, nes ji yra iš Dievo. Dievas yra amžinas ir niekada negali nustoti egzistuoti. Nieko nuostabaus, kad meilė yra pati didžiausia - didžiausia jame yra meilė. Juk ir tikėjimas praeina ir viltis praeina, tik meilė lieka per amžius. 1) Viskas praeina. (8-9) Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas.. Korintiečiai labai žavėjosi įvairiomis dvasinėmis dovanomis, kad būtų svarbūs, reikalingi, įrodytų, kad yra dvasiniai, o ne kūniniai. Kas nenorėtų turėti pranašystės dovanos? Kas nenorėtų kalbėti užsienio kalbomis nesimokęs? Kas nenorėtų turėti pažinimo dovanos? Tačiau šios dovanos praeina ir jau praėjo. Paulius norėjo priminti tikintiesiems Korinte, kad praeis tai, kas jiems buvo kasdieniška. Ateis laikas kai jie turės gyventi savarankiškai. Šie žodžiai labai sunkūs tikintiesiems, nes visada esi saugesnis, kai gyveni su tėvais. Apaštalų ir pranašų era ėjo į pabaigą ir apaštalas Paulius taip norėjo, kad jo vaikai subręstų ir pradėtų gyventi kaip suaugę. Galbūt ir mūsų gyvenime yra kažkoks žmogus, kuris palaiko mus, uždega, suteikia džiaugsmą. Mums juk reikia draugų, tėvų, žmonų, vyrų, vaikų. Mes neįsivaizduojame gyvenimo be tų brangių žmonių. Tačiau ateis laikas, kai nebus vaikų, žmonų, vyrų, tėvų. Kaip gyvensime tada? Ar būsime tam pasiruošę? Ateis laikas, kai negalėsime jėgų daryti tai, ką taip mėgstame daryti šiandien. Todėl Viešpats augina mus, kad būtume subrendę meilėje ir nežiūrint šio pasaulio skausmų ir netekčių, vis dėlto sugebėtume išgyventi skaudžiausius dalykus ir likti ištikimi Viešpačiui. 2) Dalinis gyvenimas. Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis – pasibaigs. Paulius skelbia labai keistus dalykus. Paulius sako, kad pažinimas ir pranašystės yra tiktai viena dalis. Labai įdomus žodis “dalinis”. Originale šis žodis reiškia vieną dalį, vieną pusę, tai gali būti kita ežero pusė, kita valties pusė kaip Jon 21,6 kur Jėzus įsakė užmesti tinklą į kitą valties pusę. Galima būtų pasakyti, kad mes kalbame apie vienpusį pažinimą, vienpusį pranašavimą. Taigi, atėjęs tobulumas atvers ir kitą pusę. Žodis tobulumas nėra kažkoks stebuklingas tobulumas, bet paprasčiausiai brandumas, išbaigtumas, kažkas pasiekęs aukščiausio tikslo. Priklausomai nuo konteksto galime matyti apie ką yra kalbama. O čia aiškiai matome, kad kalbama apie subrendimą. 3) Vaikystė turi praeiti. (10-11) Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. Viskas šioje žemėje turi pradžią ir pabaigą. Vaikystę ir senatvę. Kol esame vaikai, mums rūpi tik žaislai ir linksmas laiko praleidimas su draugais. Daugiau nieko nereikia. Tačiau atėjus laikui, privalėjome mesti tai kas vaikiška. Krikščionybė turi savo vaikystę ir savo tobulumą. Buvo laikas, kai žemėje vaikščiojo gyvieji pamato akmenys apaštalai ir pranašai. Dievas buvo pavedęs jiems svarbią užduotį skelbti Dievo karalystės slėpinius tikintiesiems. Šie slėpiniai pranašystės, pamokymai, pažinimo žodžiai buvo mokinių didžiai branginami ir saugomi. Taip pat ir Viešpaties Dvasia globojo ir saugojo šiuos žodžius, todėl šiandien mes galime turėti Bibliją – Senąjį ir Naująjį Testamentą, kad augtume išgelbėjime Viešpaties pažinimu. 4) Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. Tai ką šiandien matome, mes matome tik iš vienos pusės. Kodėl sako kaip veidrodyje? Todėl kad veidrodyje matome save, tačiau vis tiek tik savo akimis. Mes matome iš savo pusės. Mūsų gyvenime pastoviai susiduriame su situacijomis, kur reikia daryti sprendimus, jei būsime šališki ir nebudėsime greitai pargriūsime ir pasmerksime savo ilgalaikei vaikystei. Kodėl mes apkalbame? Todėl, kad matome kitą žmogų kažkokioje situacijoje ir galvojame, kad žinome viską, tada smerkiame ir pranešame kitiems. Kodėl mes esame išdidūs? Todėl, kad galvojame, kad viską žinome apie save. Matome kokie esame gražūs ir protingi. Veidrodis geras dalykas, tačiau jie šis veidrodis nėra iš Dievo, jis greitai atneš nelaimę. Mes susikuriame savo pasaulį ir galvojame, kad kiti turi pagal jį gyventi. Korintiečiai buvo tokie. Jėzus prilygino šią kartą su gatvėje sėdinčiais vaikais. Kurie grojo, bet niekas nešoko pagal jų muziką, jie verkė, bet niekas nerypavo drauge. Mes turime siekti subrendimo ir tobulumo, tam kad nebūtume šališki. Meilė nėra šališka. Dievo meilė agapė yra tobula ir visada matanti abi puses. Tobulumas leidžia pamatyti save Dievo akimis. Kaip gerai, kad esame Kristaus kūno – bažnyčios nariai. Tik čia mes galime augti Dievo pažinimu drauge su visais šventaisiais. Čia mes mokinamės, augame. Šiandien mes turime išbaigtą Žodį, kuris naudingas mums, kad pažintume save ir Dievą. 5) Meilė yra didžiausia. (12-13) Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė. Kodėl meilė didžiausia? Todėl, kad meilė tai pagrindinis Dievo atributas. Apaštalas Jonas rašė: 7 Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. 8 Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė 9 O Dievo meilė pasireiškė mums tuo jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį 10 Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. 11 Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. 12 Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula.(1Jon 4,7-12) Broliai ir seserys Korinto bendruomenėje susimaišė ir pamiršo kas įstatyme svarbiausia. Meilė yra svarbiausia. Mylintys broliai ir seserys yra svarbiausia. Ne pranašavimai, ne stebuklai, ne galingi darbai svarbiausia, bet broliška meilė, kuri pridengia nuodėmes. Apaštalas Jonas primena, kad meilė yra iš Dievo. Meilė yra didžiausia, nes tai - malonė. Dievas pamilo mus dovanai. Jis siuntė Jėzų Kristų, kad mes gyventume per jį. Meilė – tai atleidimas.