Pamokslo santrauka

Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais.

Mat 5,9

 

Šiuose žodžiuose mums atskleista didinga tiesa. Palaiminti taikdariai, jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti taikdariai arba ramybės nešėjai. Tie, kurie nekariauja, bet sugeba numalšinti, sustabdyti karą. Dėl nuodėmės žmonija kariauja tarpusavyje, nes visų pirma kariauja su Dievu. Žmonės prieštarauja Dievui, prieštarauja jo tvarkai ir ramybei. Nors visi trokšta ramybės, tačiau dažniausiai nežino kur ją rasti. O mes žinome, kad ramybė ir taika randama prie Kristaus kojų. Juk jis atėjo, kad skelbtų taiką.

 

Jėzus Kristus — Taikos pradžia ir pagrindas. Jėzus Kristus yra ramybės ir taikos pradžia. Mes kariavome su Dievu ir kai kurie vis dar tebekariauja. Jėzus pasirodė, kad nugalėtų ir įvestų taiką. Didžiai džiūgauk, Siono dukterie, garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, jis išaukštintas ir pergalingas, jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio. Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, ir jis skelbs taiką tautoms. Jo valdžia bus nuo jūros ligi jūros ir nuo Upės ligi žemės pakraščių. (Zach 9,9-10). Kristus skelbė taiką, jo mokslas yra taikos žinia, tačiau tiems, kuriems patinka karas, neklausė ir vis dar neklauso.

„Jis – pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę, nes Dievas panoro jame apgyvendinti visą pilnatvę ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje. Taip pat ir jus, kurie kadaise buvote svetimi ir priešiški piktais darbais, Dievas dabar sutaikino jo žemiškojo kūno mirtimi, kad pasirodytumėte jo akyse šventi, tyri ir nekalti." (Kol 1,20-22)

„Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą. Atėjęs jis skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje" (Ef 2,15-18). Visi dabar gali ateiti pas Dievą. Kai kurios religijos sako, kad yra daug kelių pas Dievą, tačiau mes žinome, kad tik vienas Kristus yra tinkamas tapti tuo vienintelių keliu pas Tėvą į dangų. Nes jis ne tik praliejo kraują vietoje mūsų, bet ir prisikėlė. Tuo įrodydamas, kad Dievas sakė tiesą apie Mesiją. Pas tėvą ateinama per kraują, nes užmokestis už nuodėmę mirtis. Kažkas turi mirti. Arba mes mirštame ir einame į pragarą, arba miršta kitas vietoje mūsų ir mes einame į dangų. Tas kitas turi būti be dėmės, be ligų, be kliaudos, be priekaištų. Lyg avinėlis aukojamas Paschos metu. Vienintelis Jėzus Kristus galėjo savo kūne įvykdyti amžiną atpirkimą. Ką gali pasiūlyti Buda, Mahometas, Smitas, Krišna, Munas ir daugelis kitų gerai žinomų istorinių asmenybių. Jie geriausiu atveju gali pasiūlyti gerų filosofinių minčių, etikos normų, jausmų ir išgyvenimų, apeigų bei tuščių kalbų, kurios niekada negali tapti keliu pas Dievą. Kaip ir kalbos apie Kristų nenuves pas Dievą. Tik gyvenantis tikėjimas Jėzumi Kristumi, pasiaukojusiu vietoj mūsų, sutaikina mus Tėvu ir garantuoja amžinąjį gyvenimą danguje.

 

Gyventi taikoje su Dievu.  Jei esame sutaikinti, privalome gyventi taikoje. Taigi, nuteisinti tikėjimu, gyvename taikoje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi. (Rom 5,1) O koks džiaugsmas gyventi taikoje su Dievu, kokia ramybė ir palaima. Tik tada, kada esame taikoje su Dievu, mes pradėsime gyventi taikoje vienas su kitu. Daugelis iškilių religinių veikėjų kalba apie taiką ir tarpusavio ramybę. Tada pabrėžiama tolerancija vienas kitam ir supratimas. Tačiau ramybė dėl ramybės niekada nebuvo Dievo mintyse. Juk jis sako: Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. (Rom 14,17) Ne apeigos, ne ritualai, ne filosofinės mintys ir patyrimai, ne per skrandį, bet teisumas, taika (ramybė) ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje, tik ne žmonių dvasioje. Be teusmo nebus ramybės. Vadinasi jei nėra ramybės ir taikos, gal trūksta teisumo? Manyčiau visa yra susiję.

 

Palaiminti taikdariai. Mes turime sutaikinimo tarnystę. Vadinasi taiką reikia nešti, ją reikią skatinti, dėl jos triūsti ir darbuotis. Būti taikdariu – reiškia būti atsidavusiam Dievui. Kas yra klusnus Viešpačiui? Tai tas, kuris vykdo Jo valią. O jo valia – taika tautoms. Jėzus skelbia taiką visiems. Ir nėra skirtumo kas tu esi: žydas, graikas, lietuvis, lenkas, amerikietis ar rusas. Dievas įkūrė taiką, todėl Jis trokšta taikos. Taikdarys yra Dievo vaikas. Kovojančio krikščionio negalima vadinti Dievo vaiku. Kovojančio baptisto negalima vadinti Dievo vaiku. Naujajame testamente, o taip pat ir Senojo testamento pranašų žodžiuose nekartą girdime žodį apie taiką. Taiką ir ramybę brangino apaštalai ir evangelistai. Jokūbas kalbėjo apie karus ir žudymą bažnyčioje. Jis bjaurėjosi tikinčiųjų tarpusavio nesutarimais, todėl taip griežtai kalbėjo: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote. Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote - tik savo įnoriams patenkinti". (Jok 3,1-3). Jokūbas nurodo vieną priežastį dėl kurios bendruomenės žmonės kariauja. Tai savanaudiškumas. Tai savo įnorių tenkinimas. Kai žmogus nori įgyvendinti tik savo tikslus, visada bus karas. Kai visi žmonės siekia artimą palaiminti – bus taika.

Apaštalas Paulius korintiečiams rašė: „Visa tai iš Dievo, kuris mus per Kristų sutaikino su savimi ir davė mums sutaikinimo tarnystę. Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią. Taigi Kristaus vietoje einame pasiuntinių pareigas, tarsi pats Dievas ragintų per mus. Kristaus vardu maldaujame: „Susitaikinkite su Dievu!" (2Kor 5,18-20). Apaštalo kvietimas susitaikinti su Dievu man primena šaukimą įtikėti ir atsiverti. Bet juk tikintieji Korinte jau buvo įtikėję? Kaip čia yra? Nuodėmės atskiria mus nuo Dievo. Prieštaravimas VIEŠPAČIUI atskiria mus nuo Dievo.

Ar mes turime taikos dvasią? Paulius ir jo bendražygiai ėjo taikdarių pareigas. Būti taikdariu sunku ir pavojinga. Gal todėl daugelis išsigąsta ir nedrįsta kištis į kitų kovas. Tačiau kas gi, jei ne tikintieji atneš sutaikymo žinią besikivirčijantiems ir tebekovojantiems pasaulyje? Todėl nepamirškime raginimo: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei". (Rom12,17-21). Tik tada mokėsime gyventi taikoje net su savo priešais, jeigu bažnyčioje išmoksime gyventi taikoje. Jeigu nesugebėsime taikingai tarnauti bažnyčioje, kur patarnaujmae šventiesiems, tai kaip galėsime tarnauti pasaulyje, kuris yra priešiškas?!

 

Nepamirškime, kad didelės kovos prasideda nuo mažų kivirčų. „Kivirčo pradžia — kaip užtvankos atidarymas; todėl ginčą užgniaužk dar jam neprasidėjus. (Pat 12,20) „Širdyse tų, kurie rengia pikta, slypi apgaulė , o duodančių taikingą patarimą – džiaugsmas". (Pat 17,14). „Žiūrėk, kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje! (Ps 133,1) Tikrai, kaip nuostabu, kai bendruomenė vieningai gyvena. Be sutarimo negali būti vienybės.

Jėzus sako: „Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą <...> Druska — geras daiktas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi? Turėkite savyje druskos ir taikiai sugyvenkite tarp savęs. (Mor 9,42-50). Ši metafora apie druska tiesiogiai susijusi su taikingu gyvenimu. Jėzus sakė: „Jūs esate žemės druska ir pasaulio šviesa" Taikos Evangelijos žinia yra geriausia druska pasauliui, kuris nėra skanus ir kvapnus Viešpačiui. Visa, ką sukūrė Dievas buvo gera, tačiau nuodėmė pradėjo naikinti ir gadinti. Užmokestis už nuodėmę — mirtis. Mirtis negali būti patraukli nei išvaizda, nei kvapu, nei skoniu. Deja šio pasaulio dievaitis apakina žmonių protus ir jie pamilsta nuodėmę nuo gimimo. O, kad visi žinotų kokia karti yra mirtis!

 

Nepamirškime, kad „Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas". (1Kor 14,33) Viešpats niekada nekovoja su savimi. Tėvas, Sūnus ir Dvasia niekada nekovoja, tai būtų kažkokia anomalija. Taip ir vienas kūnas Kristuje (bendruomenė) negali kovoti tarpusavyje. Gal ir keistai skamba mano žodžiai, tačiau Jėzaus mokinių tarpe turėtų viešpatauti taika. Liūdna, kad mes pastoviai girdime apie bažnyčias, kurios suskyla. Kodėl taip yra? Todėl, kad tikintieji pamiršta Jėzaus mokslą. Asmeninės ambicijos tampa svarbesnės už Kristaus misiją.

 

Nekovokime su savo mokytojais ir vadovais. „Mes prašome jus, broliai, gerbti tuos, kurie darbuojasi tarp jūsų, vadovauja Viešpatyje ir teikia jums pamokymų. Labai branginkite ir mylėkite juos dėl jų darbo! Taikiai sugyvenkite tarp savęs!" (1Tes 5,12-13) Mokytojams ir vadovams tenka daug kalbėti. Kur daug kalbos, netrūksta ir nesusipratimų. Todėl reikia budėti, kad neskubėtume su išvadomis, bet kantriai viską išsiaiškintume.

 

Nebijokime padėti vienas kitam susitaikyti. „Aš prašau Evodiją ir raginu Sintichę būti vienos minties Viešpatyje. Taip pat prašau tave, ištikimasis bičiuli, padėk joms! Jos juk darbavosi su manimi Evangelijos labui kartu su Klemensu ir kitais mano bendradarbiais, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje. (Fil 4,2-3) Jeigu esame taikdariai, mes nebūsime abejingi, jeigu tampame kažkieno kivirčo ar konflikto liudininkais. Su baime Viešpatyje skubėsime į pagalbą.

 

„Jie bus vadinami Dievo vaikais".  Ar mus galima pavadinti Dievo vaikais? Jei esame gimę iš Dievo, aišku galima. Tačiau svarbu kad ne mes patys save vadintume Dievo vaikais, bet visų pirma Viešpats. Dievo karalystėje taikdariai bus vadinami Dievo vaikais. Ne tuos, kurie žino šabloniškus atsakymus į religinius klausimus vadins Dievo vaikais. Bet tuos, kurie aktyviai darbuojasi taikos ir ramybės labui. Būkime taikos nešėjai, nekovokime tarpusavyje, neleiskime karčioms mintims užvadyti mūsų jausmų ir protų. Amen.