2 Korintiečiams 2, 14-17
Šeši dalykai, apibūdinantys tikinčiojo gyvenimą!
PIRMA, TAI DĖKINGUMO GYVENIMAS
„Dėkui Dievui..."
Jeigu aš esu Dievo vaikas, tada Jo nuostabi meilė ir malonė man buvo tokia, kad:
Jis paėmė mane, išsipurvinusį nuodėme, ir nuplovė savo brangiausio Sūnaus krauju;
Jis paėmė mano sergančią sielą ir išgydė mano žaizdas bei skaudulius savo gydančiu balzamu;
Jis paėmė mane nuogą ir aprengė tobulu Jėzaus Kristaus teisumu;
Jis ištraukė mano kojas, įklimpusias giliai į purvą ir klampų molį, ir pastatė jas ant Karaliaus vieškelio!
Jis paėmė mane bėdoje ir pripildė mano širdį savo ramybe!
Jis paėmė mane liūdesy ir pripildė sielą šventu džiaugsmu!
Jis paėmė mane skurde ir davė man savo turtų;
Jis paėmė mane neviltyje ir davė man dangišką viltį;
Per Jo malonę aš einu į tą „šalį, skaistesnę už dieną", vietą, kurios Jis nuėjo man paruošti. Į vietą, geriausią iš visų vietų; į namus, geriausius iš visų namų; į gyvenamą vietą, kur visi būstai yra rūmai; kur visos kėdės yra sostai; į miestą, kur visi jo piliečiai yra karaliai. („Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai!")
Ir kai prisimename, kad iš prigimties mes buvome pasigailėtini skurdžiai: nupuolę ir nuopuolio pražudyti, – ne tik neverti Jo malonės, bet nusipelnę rūstybės, sunaikinimo ir pražūties, –
- Iš tikrųjų turime sakyti: „Dėkui Dievui!"
Kai mąstome apie Dievo meilę mums:
– „... kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai"!
NEPRILYGSTAMA MEILĖ – Jono 3,16
Nepelnyta MEILĖ – Neužtarnauta. Visiškai priešinga mūsų nuopelnams.
NEABEJOTINA MEILĖ – „Meilė – ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis pamilo mus ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes" (1Jono 4,10).
Duok Dieve, kad ji nebūtų NEATSAKYTA MEILĖ!
Kaip esame mylimi – taip turėtume mylėti – (labai).
Kaip buvo mums atleista – taip ir mes turėtume atleisti – (noriai).
Ir tokia iš dalies būtų mūsų padėkos išraiška.
ANTRA, TAI PERGALINGAS GYVENIMAS
„Dėkui Dievui, kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje".
Krikščionio gyvenimas yra sumanytas būti pergalės eisena – gyvenimas nugalint ir įveikiant.
Per Dievo malonę Jo žmonės švenčia pergalę prieš Šėtoną, Mirtį ir Pragarą.
Ir tai jie daro „Kristuje"!
Išgelbėtieji danguje, kuriuos matė Jonas (Apreiškimo 12,11), nugalėjo didįjį slibiną – Šėtoną – „Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu", jie triumfavo „Kristuje".
Nėra jokios galimybės gyventi pergalingą gyvenimą ne Kristuje ar atskirai nuo Kristaus! Tačiau mes galime iš tiesų sakyti: „Aš visa galiu Kristuje, kuris mane stiprina".
Tikras krikščionis yra Dievo vedamas iš vienos vietos į kitą Kristaus pergalės eisenoje.
Apaštalas Paulius šiuos mūsų teksto žodžius rašė Makedonijoje. Jo gyvenimas buvo nesiliaujantis judėjimas: kurį laiką Antiochijoje, netrukus Efeze; iš Efezo į Korintą; po Korinto į Jeruzalę; po Jeruzalės į Romą, – varginantis, nenustygstantis, nerimastingas gyvenimas;
kovojimas visur, kur tik ėjo. Jis taip kalbėjo apie tai: „Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje. Dažnai būdavau kelionėse, upių pavojuose, pavojuose nuo plėšikų, pavojuose nuo savo tautiečių, pavojuose nuo pagonių, miesto pavojuose, dykumos pavojuose, jūros pavojuose, pavojuose nuo netikrų brolių. Man teko daug triūsti ir vargti, dažnai budėti naktimis, badauti ir trokšti, dažnai pasninkauti, dažnai kęsti šaltį ir nuogumą", – taip jis aprašo savo gyvenimą 11-tame 2 Laiško korintiečiams skyriuje.
Tačiau čia, antrame skyriuje, jis sako, kad nepaisant visų išmėginimų, sunkumų ir skausmų, tai yra gyvenimas, kuris „visuomet" yra pergalingas „Kristuje" !
- Kad ir kokios būtų išorinės aplinkybės,
- kad ir kokios didelės bėdos ar vargai užeitų,
- mums reikia eiti „visuomet ... Kristaus pergalės eisenoje".
Dažnai keliaudamas apaštalas Paulius visuomet jautėsi Dievo vedamas Kristaus pergalės eisenoje.
Keliaudamas iš vienos vietos į kitą jis pasirodydavo kaip Kristaus pergalės simbolis. Kristus buvo nugalėjęs Paulių, o Paulius dabar šventė pergales Kristuje!
Kai Jėzus Kristus nugali mus, Jis „veda mus pergalės eisenoje" – tai Jo jėga mes tampame „daugiau negu nugalėtojai".
Ši pergalė, apie kurią čia kalbame, yra pergalė prieš kitus: žmones ir piktąsias dvasias, pasaulį, priekaištus, persekiojimus, kitų palankumą ir pataikavimą.
Tai pergalė prieš piktus žmones, jų melus ir šmeižtus, jų prieštaravimus ir klaidingą mokslą.
Ten, kur Dievo vaikas stoja už Kristų ir tiesą, jis visada triumfuos prieš pragarą ir pasaulį, prieš Šėtoną ir nuodėmę, prieš nedorus velnio vaikus ir kiekvieną velnią ir demoną iš pragaro bedugnės! „Dėkui Dievui"!
Jis visuomet! visuomet! visuomet! švęs pergalę Kristuje!
Jis turi dėkingumo gyvenimą; jis turi pergalingą gyvenimą! ir,
TREČIA, TAI YRA LIUDIJANTIS GYVENIMAS
„...ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą".
Apaštalas Paulius buvo maištininkas prieš Kristų; -
išskirtinis Kristaus sekėjų persekiotojas; fanatikas, nusistatęs prieš krikščionybę.
Tada Kristus įveikė jį, Kristus jį nugalėjo, IR KOKS PASIKEITIMAS! Jis skelbė tikėjimą, kurį kadaise naikino; jis skelbė tą tikėjimą taip, kaip buvo jį persekiojęs – „svetimuose miestuose".
Paulius buvo tobulas Kristaus liudijimas: jis pats buvo tekstas, pamokslininkas ir pamokslas.
Žiūrint į Paulių matėsi, ką gali padaryti Kristus!
Jis visur skleidė Kristaus pažinimą.
Jis buvo smilkytuvas, siūbuojamas šen ir ten tarp žmonių ir skleidžiantis gelbėjančios malonės kvapą!
Tokia ir yra kiekvieno Dievo vaiko paskirtis!
Mums liepta: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs".
Mūsų liudijimas yra pažinimo patvirtinimas.
Mes galime sakyti: „... žinau, kuo įtikėjau..." (2 Timotiejui 1,12).
„Mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję".
Tai, ką žinome, mes gavome iš Viešpaties:
- Jis atkimšo mūsų ausis, kad girdėtume Jo mielą balsą;
- Jis atvėrė mūsų akis, kad matytume Jo grožį ir tiesą;
- Jis davė mums pažinti išmintį.
Dievas mus mokė, o mes savo ruožtu perduodame tai, ką gavome – „Jo pažinimą".
Mūsų Dievo kaip Asmens pažinimą!
Jo Malonės Evangelijos pažinimą!
Kokį pažinimą apie mūsų Dievą kaip Asmenį mes turime paskelbti?
Jo neperduodamas dieviškas savybes:
AMŽINAS;
TREJYBĖ (Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia);
VISAGALIS;
VISURESANTIS (visada esantis);
VISAŽINIS (viską žinantis, išmintingas);
SUVERENUS (visavaldis);
Šventas; teisus; pavydulingas; teisingas; nekintantis.
Kokį pažinimą turime paskelbti apie Jo malonės Evangeliją?
PASIGAILĖJIMĄ,
ATLEIDIMĄ,
LAISVAI DUODAMĄ MALONĘ!
Visų didžiausios skolos dovanojimą, juodžiausios širdies apvalymą:
Išgelbėjimą blogiausiam nusidėjėliui – Amžiną Išgelbėjimą!
O, kokia tai aukšta ir didžiulė garbė supažindinti su nežinomu Dievu, kaip Paulius padarė Atėnuose! SU MALONĖS DIEVU! – taigi, su gailestingu Dievu!
Brangus Viešpatie! Mano dūstančią sielą uždek
Skleisti aplinkui Tavo neprilygstamą liepsną
Ir su džiaugsmu atsakingai paskelbti
Malonę, gelbėjančią nuo mirties ir pragaro.
KETVIRTA, TAI GYVENIMAS, SKLEIDŽIANTIS MIELĄ KVAPĄ
„Juk mes esame Kristaus kvapas Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį: vieniems mirties kvapas, nešantis mirtį, kitiems gyvenimo kvapas, vedantis į gyvenimą".
– Kokia rimta tiesa!
Niekas negali likti neutralus Kristaus akivaizdoje, ar susitikęs su tikra Evangelija, ar tikru krikščioniu.
Kiekvienas kontaktas su Dievo vaiku ar su Evangelija yra į gera ar į bloga; toks susitikimas niekada nebūna be pasekmių!
Tai rimčiausia šventa tiesa!
Paulius gali paklausti: „O kas gi tinkamas šiam uždaviniui?"
PENKTA, TAI GYVENIMAS TIESOJE
„Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu".
Kai šiais laikais šėtoniškais melais ir velniškomis atakomis puolamas tyras ir brangus Dievo Žodis, kokie iš tikrųjų esame palaiminti Dievo malone ir gerumu sakydami tiesą: „Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu" (mes esame išvaduoti iš velnio apgaulės).
Mes turime be jokių išimčių laikytis Dievo duotų teisingų Šventojo Rašto variantų, kurie yra išversti geriausių vertėjų iš geriausių tekstų ir suteikia patikimiausią tiesos liudijimą.
Šiandien turime būti budrūs!
Tačiau yra ne taip jau mažai šiuolaikinių leidėjų, kurie iškraipo Dievo Žodį!
Įleista klaida, žmogiška filosofija, asmeniškos nuomonės, nereikalinga medžiaga, viena vertus, ir praleistos ar iškraipytos svarbios tiesos, kita vertus, tiek iš sakyklų, tiek ir daugelio krikščionių pokalbiuose – tai Dievo Žodžio iškraipymas.
Dievo Žodį Viešpaties žmonės turi skaityti, tyrinėti ir priimti ramiai, nuolankiai ir su malda – visa apimtimi, kaip visumą! Ir tokiu pat būdu jis turi būti skleidžiamas!
Visi Dievo nutarimai! Gryni, neatmiešti, neatsiprašinėjant, be kompromisų!
Nepaperkamas, „Mes neprekiaujame, kaip daugelis, Dievo žodžiu".
Pastebėkite, kad apaštalas kalba apie tuos, kurie prekiauja Dievo Žodžiu, kaip apie „daugelį".
Buvo didelė daugybė netikrų mokytojų ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, ir Biblija mums sako, jog paskučiausi laikai bus pažymėti tuo, kad žmonės nebepakęs sveiko mokslo ir bus gausybė netikrų mokytojų.
Ketvirtame šio laiško skyriuje (2 eilutė) apaštalas kalba: „,,, mes nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio" ir tai reiškia, kad tikrai atsivertęs žmogus niekada neklastos Dievo žodžio!
Net ir Naujojo Testamento laikais buvo žmonių, skelbiančių evangeliją, kuri turėjo šiek tiek Kristaus kvapo, bet kartu ir jų pačių priedus. Jų pienas nebuvo tikrasis Dievo žodžio pienas. Jie bandė padaryti savo žinią priimtiną žmonėms ir dažnai darė tai tikėdamiesi sau asmeniškos naudos.
Tokie žmonės atrodys kaip šviesos angelai!
Tokie žmonės pasirodys esą vilkai avies kailyje!
Leiskite priminti jums, kad klaidos išvaizda yra apgaulinga, klaida pasireiškia savo veikimu.
Kokie budrūs, ištikimi, maldingi ir atsargūs turime būti elgdamiesi su brangiu ir tyru Dievo Žodžiu!
ŠEŠTA, TAI GYVENIMAS DIEVO AKIVAIZDOJE IR JO ARTUMOJE.
„Mes ... kalbame Kristuje,... Dievo akivaizdoje".
Dievo vaikai kalba „Kristuje", Kristaus vardu, apie Kristų, išsamiai, laisvai ir aiškiai, kaip apie Dievo dovaną nusidėjėliams ir vienintelį nusidėjėlių Gelbėtoją, vienintelį Dievo išrinktųjų Atpirkėją!
Būdas, kaip jie tai daro, yra nuoširdumas su visišku sąžiningumu ir ištikimybe, ir jų vienintelis tikslas yra Dievo garbė ir gėris sieloms.
Jie tai daro didžiojo širdžių tyrėjo Dievo akivaizdoje, kuriam jie turės duoti apyskaitą: „Mes ... kalbame Kristuje,... Dievo akivaizdoje".
Tai, kad esame Dievo akivaizdoje, turėtų mums sukelti baimę ir atsargumą – nes Jis ne tik girdi žodžius, bet ir kreipia dėmesį į širdį.
Tačiau ten yra ir daug padrąsinimo.
Jei nuolankiai ir ištikimai siekiame „kalbėti Kristuje", Dievas yra su mumis: pastebėdamas kiekvieną pastangą; uždengdamas kiekvieną mums iškastą duobę; padėdamas išvengti visų spąstų mūsų kelyje.
Kai tik išdrįstame eiti pirmyn, kad ir bijodami, mes esame „Dievo akivaizdoje".
Kadangi mes esame Jo, ir esame mielas Kristaus kvapas Jam, Jis maloningai rūpinsis, kad mūsų gyvenimas būtų toks, kurį Jis „visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mielą savo pažinimo kvapą". AMEN
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą