Pamokslas

Su mumis yra Dievas

 

Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis." (Mat 1,23)

 

Daugelis šiandiena mano, kad Dievas yra su jais. Fariziejus Saulius persekiodamas Kristaus kelio pasekėjus manė, kad Dievas yra su juo. Ar iš tikrųjų Dievas yra su mumis visada, netgi tada, kada mes galbūt iš nežinojimo, galbūt iš kvailumo, galbūt iš arogancijos nepaklūstame Jo įsakymams ir nesuprantame Jo valios šiandienai?

 

Evangelijos pagal Matą autorius cituoja Izaiją 7,14. Pranašas Izaijas guodė ir drąsino Judą, nes Izraelio karalius Pekachas pakilo į karo žygį Jeruzalėn. Šiame kontekste Viešpats prabilo per pranašą ir pranešė apie Mesijo atėjimą. Jo vardas „Dievas yra su mumis" arba Emanuelis. „Dievas su mumis" - tai saugumas; Dievas su mumis – tai drąsa ir gyvenimo ramybė. Štai paklausykime kaip kalbėjo Izaijas:

 

„Žinokite, tautos, ir baisėkitės! Klausykitės, visos tolimos šalys! Ginkluokitės, bet būsite nualintos! Ginkluokitės, bet būsite nusiaubtos! ¹⁰ Brandinkite sumanymą, bet jis nueis vėjais; spręskite, ką daryti, bet savo sprendimo neįvykdysite, nes „Su mumis yra Dievas"  ¹¹ Šitaip man kalbėjo VIEŠPATS, paėmęs mane už rankos ir įspėdamas nesielgti, kaip elgiasi ši tauta: ¹² „Nevadinkite suokalbiu viso to, ką ši tauta vadina suokalbiu; nebijokite to, ko ji bijo, ir nenuogąstaukite. ¹³ Tik su Galybių VIEŠPAČIU renkite suokalbį, nes jis - jūsų baimė ir nuogąstavimas. ¹⁴ Vis dėlto jis bus žabangos, pažaidos akmuo ir nuopuolio priežastis abiem Izraelio namams, kilpa ir spąstai Jeruzalės gyventojams. ¹⁵ Daugelis suklups ant jų, puls ir susižalos, įklius į spąstus ir bus pagauti." (Iz 8,9-15)

 

Viešpats drąsino savo žmones nurodydamas į Mesijo Gelbėtojo atėjimą. Kažkokiu stebuklingu būdu pats Dievas bus su savo žmonėmis. Tai buvo nežinoma ir nesuvokiama 7-8 amžiaus prieš Kristų žmonėms. Pati mintis nebuvo nauja, nes pačioje pradžioje Dievas buvo su savo tauta. Susitikimo palapinė, „Tabernakulis" – buvo įrodymas, kad Dievas yra su tauta, išėjusia iš Egipto vergijos namų. Štai kodėl palapinė, ar vėliau šventykla buvo tokia svarbi. Dievas apsireikšdavo šventų švenčiausiojoje dalyje, vyriausiajam kunigui atnašaujant aukas už tautos nuodėmes. Ji buvo Dievo buvimo su žmonėmis simbolis. Per Dievo šventuosius kunigus tauta sužinodavo Viešpaties valią. Dabar per pranašą Izaiją Jahvė skelbia Kristaus atėjimą. Jis taps daugelio suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Kodėl? Todėl, kad pirmojo amžiaus žmonės neteisingai interpretavo pranašystes. Todėl, kad žmonės laukė karaliaus, kuris kalaviju nugalės priešus, kuris sutriuškins pagonis. Tačiau Jėzus buvo kitoks. Jis buvo romus, jis nesišvaistė grasinimais ir kalaviju. Jis kaip avis vedama pjauti neišdavė garso. Jis įkūrė taiką. Jėzus nugalėjo ne jėga, bet savo auka. Niekas nevadina pergalės mirties ant kryžiaus. Tačiau tai buvo pergalė. Jėzus  rodė ramybės kelią. Jis išsiuntė savo mokinius skelbti Evangelijos ne kalaviju, bet žodžiu. Kažkada aršus mokinys Simonas, kuris greitai ištraukdavo kalaviją, vėliau tikras mokinys Petras, ragino: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų, visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. ¹⁶ Bet tai darykite švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę, kad šmeižiantys jūsų gerą elgesį Kristuje liktų sugėdinti dėl to, už ką jus šmeižia." (1 Pet 3,15-16) Evangelija pasiekia širdis švelnumo, jautrumo ir gailestingumo dėka. Jokia fizinė jėga nepadės skelbti ramybės evangelijos. Kaip pirmajame amžiuje, taip ir dvidešimt pirmajame, daugelis neteisingai interpretuoja Evangeliją. Neteisingai išaiškina Jėzaus Kristaus mokymą, bažnyčios misiją bei evangelijos skelbimo būdus. Daugelis įsitikinę, kad su jais yra Dievas, tačiau darbai liudija ką kitą. Neužtenka sakyti, kad su mumis yra Dievas. Privalu vykdyti Dievo valią. Privalu teisinga išaiškinti, kas yra Dievo valia. Nuo to priklausys ar tikrai DIEVAS yra su mumis.

 

Ar Dievas yra su mumis šiandien? Mes tikime, kad yra. Neužtenka vien giedoti giesmę: „Dievas čia, su mumis jis nori būti kartu".... Dievas tai nori, bet mes ar norime? Ar dabar, kai Jėzus yra danguje, mes galime turėti tokią artybę su Dievu, kurią turėjo mokiniai Jėzaus dienomis? Aišku, kad tokios pačios artybės mes negalime turėti. Mūsų bendravimas su Viešpačiu visai kitoks, nes Jėzaus nematome savo akimis. Tačiau Senojo Testamento laikais Jėzus taip pat nebuvo su žmonėmis kūnu, ir daugelis turėjo stiprybę, o kai kurie buvo nuodėmės vergai. Kai kurie giliai į širdį ėmė tokius padrąsinimo žodžius: „Tik tvirtai tikėdami, tvirtai stovėsite." (Iz 7,9) Kai kurie pamiršdavo tikėti, todėl negalėjo tvirtai stovėti ir parklupdavo.

Įsitikinimas, kad Dievas yra su mumis yra be galo svarbus. Tačiau mes turime turėti tikrus įsitikinimus. Neužtenka vien sakyti, kad Dievas yra su mumis, reikia dar ir atsiduoti į jo rankas. Reikia išpildyti Jo reikalavimus. Kaip senoji, taip ir naujoji sandora įtraukia dvi puses. Kaip Mozės laikais Dievas sudarė sandorą su savo tauta. taip ir Jėzaus naujoji sandora įtraukia abi puses. Kaip Dievas žadėjo Abraomo Izaoko, Jokūbo ir Mozės tautai saugumą ir amžiną gyvenimą. Taip ir Dievas Jėzaus KRISTAUS tautai (mokiniams pasekėjams) žada ramybę ir amžinąjį gyvenimą. Štai tas pats Petras rašo, prisimindamas Izaiją:

 

„Todėl Rašte pasakyta: Štai dedu Sione kertinį akmenį, brangų rinktinį akmenį; kas tiki jį, nebus sugėdintas. ⁷ Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu, ⁸ suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti." (1 Pet 2,6-8) Kas yra netikintis? Tai tas, kuris neklauso Žodžio. Suklupimas pagal Petrą, ne šiaip laikinas suklupimas, po kurio gali atsistoti. Tai amžinas nuopuolis į pragaro liepsnas: „Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti". Neklusniems skirta amžina tamsa. Kas neklauso žodžio, negali gyventi šlovėje. Panašiai skamba paskutiniai Apreiškimo knygos akordai: „Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą." (Apr 22,14) Teisę į gyvybės medį turės tik tie, kurie išsiplovė drabužius, arba laikosi Dievo įsakymų. Tie, kurie gyvena su Dievu praktikoje. Ir toliau skamba dar grėsmingesni žodžiai: „Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: „Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. ¹⁹ Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje."(Apr 22,18-19) štai kaip atsargiai žmonės turi elgtis su Dievo žodžiais.

 

Taip pat mes girdime kitus apaštalaus kalbant toje pačioje dvasioje:„Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. ¹⁹ Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, ²⁰ jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta. ²¹ Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes pasitikime Dievu ²² ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka. ²³ O štai jo įsakymas: kad tikėtume jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardą ir mylėtume vieni kitus, kaip jo įsakyta. ²⁴ Kas laikosi jo įsakymų, pasilieka Dieve ir Dievas jame. O kad jis mumyse pasilieka, mes žinome iš Dvasios, kurią jis mums davė." (1 Jono 3,18-24). Kartais mūsų širdys sunerimsta dėl mūsų blogo elgesio. Dėkokime Dievui, kad taip yra. Nes tada galime atgailauti ir pasikeisti. Daug blogiau, kai mes atbunkame, tampame nejautrūs ir negirdime sąžinės priekaištų. Širdis, kuri yra pažymėta Dievo Dvasia, džiaugsis kai mes tikėsime Jėzumi ir jo žodžiais maitinsimės. Širdis bus rami, kai mylėsime vienas kitą kaip jo įsakyta. Čia įsidėmėkime: mylėti privalu taip kaip Jėzus įsakė. Mylėti privalu Jėzaus pavyzdžiu. O jeigu mylime pagal jo įsakymus, juk Kristaus įsakymai tai meilė artimui, tai galime būti tikri, kad pasiliekame Dieve, o Dievas mumyse (24).

 

Ar mes esame su Dievu? Ar mes norime būti su Dievu? Ką reiškia būti su Dievu? Ar mes norime būti ten, kur Dievas yra? Ar mes norime dalyvauti Dievo darbuose? Ar mes norime klausyti Dievo kalbos? Ar mes norime apmąstyti ką išgirstame? Ar mes norime priimti Dievo apreiškimus? Ar mes norime priimti Dievo pakaltinimus? Ar mes norime priimti Jo padrąsinimus? Ar nebūna taip, kad Dievas kalba sau, o mes sau. Ir mūsų įsitikinimai tampa Dievo žodžiu, kuriuo mes vadovaujamės? Kaip dažnai žmonės klauso Dievo žodžio, bet tiki savaip. Taip buvo Jėzaus dienomis. Dievas kalbėjo apie Mesiją, bet žmonės tikėjo savaip. Kad taip neatsitiktų, Viešpats įkūrė bažnyčias. Jis surenka žmones iš visokiausių tautų ir sukviečia juos Dievo žodžių klausymui, bendravimui, maldai ir duonos laužimui drauge. Kiekvienas įsitikinimas yra ištiriamas bendruomenėje. Čia pastoviai esame raginami tikėti. Čia dėmesį nukreipiame į Kristų. Čia Dievas apdovanojo mus visa...

 

„Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga. ⁴ Drauge jis mums padovanojo ir brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptumėte dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai.⁵ Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe - pažinimą, ⁶ pažinimu - susivaldymą, susivaldymu - ištvermę, ištverme - maldingumą, ⁷ maldingumu - brolybę, o brolybe - meilę. ⁸ Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. ⁹ O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. ¹⁰ Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekada neapsigausite. ¹¹ Šitaip dar plačiau atsivers jums vartai į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę." (2 Pet1,3-11)

 

Jei būsime stropūs, mes sugebėsime tikėjimą nukreipti tinkamą linkme. Jeigu tikėsime, natūralu, kad tikėjimas keis mus ir mūsų elgesys – etika bei moralė keisis. Visa tai galima vadinti dorybe. Tuščia kalbėti apie Dievo pažinimą, jeigu tikėjimas nekeičia mūsų elgesio ir mąstymo. Petras labai įžvalgiai parašė: „dorybe ugdykite pažinimą". Pažinimas ves į susivaldymą. Dievo pažinimas suteikia galios valdyti save. Mes esame nenusakomi, mes nežinome ką galime iškrėsti, jeigu tik bus tinkamos sąlygos. Taip mes tampame ištvermingi. Ištvermė atsiranda, kai praktikuoja kantrybę arba susivaldymą. Kai tave puola, norisi gintis. Krikščionims per amžius teko ugdyti susivaldymą, tik taip mūsų protėviai galėjo ištvermingai žūti inkvizicijos liepsnose, nes jų tikėjimas buvo veikiantis. Petras ragina ištverme ugdyti maldingumą. Taip mums reikia ištvermės, kad sugebėtume melstis ir klausytis Dievo žodžio. Maldingumas tai sugebėjimas visu protu ir visomis jėgomis atsiduoti Dievo mokslui ir gyvenimui pagal jį. Maldingumas ugdo brolybę. Tuščias yra maldingumas, kuris skaldo ir supriešina brolius. Jokūbas rašo: „Jei kas mano esąs pamaldus ir nepažaboja savo liežuvio, bet apgaudinėja savo širdį, to pamaldumas tuščias. ²⁷ Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu." (jok 1,26-27) Broliškumo priešas yra nevaldomas liežuvis ir negailestingumas artimui, ypač pasaulio nuskriaustiesiems.

Ir jeigu dar grįžti prie Petro žodžių: brolybė ugdys meilę. Sugebėjimas bendrauti su savimi nedaug kam naudingas. Tačiau sugebėjimas bendrauti su broliaus ir seserimis Kristuje yra naudingas, nes tokia bičiulystė augina meilę. „Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių."

Štai tokie dalykai turi gyvuoti ir tarpti mūsų tarpe. Tada galėsime būti tikri, kad Dievas yra su mumis. Jeigu Kristus apvalė mūsų nuodėmes, mes būsime kaip Jis ir nepamiršime kas svarbiausia. Amen.

 

Pamokslo "Maldingumo slėpinys" santrauka

1Tim 3,16

 

Ir, kaip visi sutinka, didis yra maldingumo slėpinys: Jis apsireiškė kūne, buvo Dvasios pateisintas, pasirodęs angelams, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę

 

Kur slypi tikro pamaldumo receptas? Koks žmogus yra tikrai maldingas? Kas nors pasakys, kad reikia daug melstis. Reguliariai, tris kartus per dieną iškelti rankas ir garsiai šlovinti Dievą, svarbiausia šlovinti, ne prašyti ir prašyti, bet garbinti, dėkoti. Būtinai per metus perskaityti Bibliją, geriau net du kartus perskaityti. Nepraleisti bendruomenės pamaldų. Kasdien netikintiesiems paskelbti Evangeliją, padėti seneliui pereiti gatvę, paaukoti vargšams, pasmerkti nuodėmę, kartą savaitėje pasninkauti ir kt. O kad mes tokie būtume, taip darytume, būtų labai šaunu. Tačiau Ne tai Biblija vadina tikru maldingumu arba dievotumu.

 

1)   Kas gi yra pamaldumas? Raštas sako, kad pamaldumas yra paslaptis. 1Tim 3,16 Ir, kaip visi sutinka, didis yra maldingumo slėpinys: - „O kaip įdomu. Paslaptis... Man patinka paslaptys", - kas nors pasakytų. Paulius dažnai minėjo Kristaus slėpinį. Tikrai mūsų dienas yra paslapčių ir netikėtumų Dievas. Jis nematomas ir daugelis tiesų apie Jį yra paslėptos. Tačiau Viešpats atėjus laikui pasirenka atskleisti paslaptis mirtingiesiems. Ef 3,4 Skaitydami galite įsitikinti, kad aš suvokiu Kristaus slėpinį, kuris ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbtas taip, kaip jis dabar Dvasios atskleistas jo šventiesiems apaštalams ir pranašams... 1 Kor 2,7 Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino šio pasaulio valdovai... Ef 1,9 ...paskelbdamas savo valios slėpinį... Kol 1,27 jiems Dievas panorėjo paskelbti, kokie dideli šio slėpinio garbės turtai skirti pagonims, būtent Kristus jumyse – garbės viltis.

Taigi, koks gi tas maldingumo slėpinys? Tai Jėzus Kristus. kad būtų paguostos  visų širdys, kad, meile suvienyti visi pasiektų supratimo pilnatvės turtus ir galėtų pažinti Dievo slėpinį – Kristų, kuriame slypi visi išminties ir pažinimo lobiai. Kol 2,2

 

2)   Jis apsireiškė kūne, Maldingumo pradžia Jėzus Kristus atėjęs kūne. Tai yra tikras Jėzus Kristus. Daugelis šiandien apsigauna ir ieško ne to Jėzaus. Per amžius velnias apgaudinėja žmones. Ir jis turi daug tarnų kiekvienoje bažnyčioje. Kaip gali būti surištas maldingumas su faktu, kad Jėzus atėjo kūne? Brangieji, Jėzus Kristus būdamas kūne tapo keliu tiesa ir gyvenimu mums. Būdamas žmogaus kūne jie tapo tobulu pavyzdžiu mums. Ir ne tik tai. Būdamas žmogaus kūne Viešpats buvo nubaustas dėl mūsų. Teisusis mirė už neteisiuosius. Tik Jėzus galėjo tai padaryti. Jėzus Kristus buvo žmogus, atlaikė visus gundymus, nors kentėjo taip pat kaip mes visi.

Pirmajame amžiuje į pasaulį buvo išėję daug antikristų, kurie nepripažino Jėzaus atėjusio kūne. Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų. Iš to pažinsite Dievo Dvasią: kiekviena dvasia, kuri išpažįsta Jėzų Kristų kūne atėjus, yra iš Dievo, ir kiekviena dvasia, kuri Jėzaus neišpažįsta, nėra iš Dievo. Tokia dvasia iš antikristo, apie kurį esate girdėję, jog jis ateisiąs. Jis jau dabar yra pasaulyje (1Jon 4,1-3). Labai svarbu šiuos žodžius suprasti istoriniame kontekste. Tais laikais buvo populiari gnostikų, pagonių filosofija, kuri skelbė, kad kūnas yra blogis ir į jokį žmogišką kūną negali nusileisti Dievo dvasia. Ir žmonėms buvo labai lengva patikėti šiuo melu. Tačiau Dievas apsireiškė kūne, kad išgelbėtų mus. Šiandien tokia antikristo religija pasireiškia kitokiomis formomis ir mes taip pat turime būti budrūs, kad netaptume klaidingo maldingumo aukomis.

 

3)   buvo Dvasios pateisintas. Žmonės ieško pateisinimo. Visi nori būti teisūs. Vieni ieško pasiteisinimo, kiti užtarimo. Kiekvienas suranda filosofiją ar religiją, kuri būtų patogi jiems. Aiškindami savo poziciją, žmonės cituoja savo „dvasinių" tėvų mintis. Jėzus Kristus buvo apkaltintas ir rastas kaltas tik nedorų žmonių akyse. Tačiau Jis buvo pateisintas Šventosios Dvasios. Jis buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios. Jį vedė Šventoji Dvasia. Jį prikėlė Dvasia. Ir išaukštino ta pati Dvasia.

Kaip mes, mirtingieji galime atskiri Dvasią? Ar ją galima užuosti? Gal ją galima pamatyti? Gal ją galima pajausti? Ne, Dvasią galime išgirsti. Jėzaus tarnystę lydėjo Dvasia. Jo Krikšto metu Dvasia nusileido matomu pavidalu tarsi balandis. „Kai, visai tauta krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi". (Luk 3,21-22) Jis buvo pilnas Dvasios kai ruošėsi tarnavimui „Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų"... (Luk 4,4). „Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas"( Luk 4,14). Jėzui pradedant Tėvo skirtą darbą jis kalbėjo pranašų lūpomis: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų" (Luk 4,18).

Visą laiką Jėzus kalbėjo tai ką sakė Tėvas. Dievo Tėvo Dvasia negali kalbėti ką nors kitą. Galima sakyti, kad jis buvo Dvasios pateisintas arba Dvasia kuri sklido iš jo įrodė jo teisumą. Tačiau ne daugelis tai supranta ir nori tikėti. Maldingumo be Šventosios Dvasios tikrai nematysime. Čia yra paslaptis, bet ji jau atverta, klausimas ar mes patikėsime ir būsime Dvasios pateisinti? Ar vis dar raminsimės mirtingų žmonių paguoda.

 

4)   pasirodęs angelams, Jėzų visada lydėjo angelai. „Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo" ( Mat 4,11). Angelai visada buvo šalia. Angelai, tai Tėvo pasiuntiniai, paslaptingos būtybės, visada padedančios Dievo žmonėms. Angelai nepadės velnio vaikams, angelai nedalyvaus melaginguose sumanymuose. Angelų vieta Evangelijose liudija visų pirma žydams, kad Jėzus yra iš aukštybės ir kad jis yra teisus. Angelai visada vykdo Dangiškojo Tėvo valią ir niekada negali padrąsinti nepaklusti Viešpačiui, tai daro šėtono angelai – demonai.

 

5)   paskelbtas pagonims, Jėzus Kristus turėjo būti skelbiamas pagonims. Senasis Testamentas kupinas pranašysčių apie tai, kad pagonys išvys šviesą. Ne tik žydai, bet visas pasaulis bus išgelbėtas per Jėzų. „Zabulono žeme ir Neftalio žeme. Paežerės juosta, žeme už Jordano – pagonių Galilėja. Tamsybėje tūnanti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems ūksmingoje mirties šalyje užtekėjo šviesybė" Mat 4,15-16. Izraelis buvo pamiršęs, kad jie turi būti šviesa pagonims, kad šie atsiverstų. Jie aukštino atsiskyrimą nuo visų, kurie nėra žydai. Tačiau Jėzus buvo skelbiamas pagonims. Net apaštalai turėjo sunkių išgyvenimų, kai Viešpats pašaukė skelbti Evangeliją pagonims. Tačiau tikrasis Jėzus yra skelbiamas visiems. Tikro maldingumo paslaptis slypi Jėzuje, kuris yra visų žmonių gelbėtojas. Ir jis privalomas visiems. Nepasiduokime farizėjiškiems klaidamoksliams, kurie skelbia Jėzų, numirusį tik už išrinktuosius.

 

6)   įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę. Žmonės patikėjo Kristumi ir gyveno juo. Maldingumas neįmanomas, jei nebus tikėjimo Jėzumi. „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad jis yra ir jo ieškantiems atsilygina." (Heb 1.6) Mes esame laimingi, jeigu patikėjome Kristumi. Mes esame palaiminti, jeigu sugebėjome patikėti nuoširdžiai. Mes esame išgelbėti, jeigu įtikėjome Kristų visu protu, visa siela, visomis jėgomis. Biblijoje skaitome apie žmones kurie įtikėjo Kristų ir kaip galingai keitėsi jų gyvenimas. Ar mes taip esame įtikėję?

Jėzus Kristus buvo paimtas į šlovę, tai yra jis mirė ir prisikėlė. Pasaulis įtikėjo Jėzų ir niekada nebus įmanoma jo pamiršti. Visada buvo ir bus tikinčiųjų, kurie išpažins Kristų, kuris yra gyvas ir sėdi Tėvo dešinėje. Daugelis gali nusisukti, tačiau mes žvelkime į vienintelį tikrąjį, kuris gali atskleisti mums savo paslaptis per apaštalų ir pranašų žinią. Ne šių dienų apsimetėlių apaštalų ir netikrų pranašų žinią, bet per Dvasią, kurio kupinas buvo Jėzus, mūsų brangus Viešpats.

 

Malonė ir ramybė tegausėja jums su Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus pažinimu. Jo dieviška galybė padovanojo mums visa, kad praverčia gyvenimui ir maldingumui pažinimu to, kuris pašaukė mus savo šlove ir jėga (2Pet 1,2-3). Amen.

 

Nesuprasta dvasinė tiesa

 

Kaip dažnai mes nesuprantame dvasinės kalbos. Ir jeigu dabar paklausčiau kas yra „dvasinė" kalba, kažin ar išgirsčiau vieningą atsakymą? Tačiau mes privalome išmokti mąstyti dvasiškai, mąstyti taip kaip mąstė Jėzus, suprasti Dvasią. Tik tas, kuris turi Jėzaus Dvasią, gali suprasti Dievo Žodį. Tik tada viename kūne bus viena Dvasia. Neveltui apaštalas Jonas kviečia ištirti dvasias. Taip, reikia ištirti vėjus, kurie atneša mokymą, filosofiją bei politiką.

„Dievas mums tai apreiškė per Dvasią, nes Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes. ¹¹ Kuris žmogus žino kas yra žmoguje, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia. ¹² O mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas. ¹³ Apie tai ir kalbame ne žmogiškosios išminties išmokytais žodžiais, bet tais, kurių išmokė Dvasia, dvasiniais žodžiais aiškindami dvasinius dalykus. ¹⁴ Deja, juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai. ¹⁵ Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį. ¹⁶ Kas gi yra suvokęs Viešpaties mintį, kad galėtų jį pamokyti? O mes turime Kristaus išmonę." (1 Kor 2,10-16)

 

 

1)   Kristaus kūno šventykla ir šventykla Jeruzalėje. „Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?!" Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. (Jon 2,19-22)

Žydai nesuprato Jėzaus žodžių, nes nežinojo šventyklos paskirties, nes netikėjo Jėzumi. Jie netikėjo, kad pats Jehova Dievas yra šiame žmogaus pavidale. Šventykla, kurioje nėra Dievo ‑ jokia šventykla. Žemiška šventykla tebuvo Kristaus pirmavaizdis. Jis nurodė į Kristų.

Šie žodžiai aktualūs ir šiandien. Žmonės nežino kas yra Dievas ir kur Jis yra. Žmonės prisiriša prie regimų dalykų, o ne paties Kristaus. Ieško šventyklų, kuriose rastų išgelbėjimą. Daugeliui bažnyčia taip pat asocijuojasi tik su religija, apeigomis ir sąžinės nuraminimu...

 

2)   Nesuprasta tiesa apie naują gimimą" Bet kaip gali  gimti žmogus būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?" (Jon 3,4)

Koks keistas klausimas? Negi Nikodemas buvo toks naivus, jog manė, kad Jėzus kalba apie fizinį gimimą? Nemanau. Jis suprato apie ką kalbama. Jis suvokė, kad Jėzus kviečia atsiversti. Jis kviečia pakeisti savo kelius.

Nikodemas atspindi daugelio žmonių širdis šiandien. Ką reiškia gimti iš naujo? Kaip čia vyksta tas gimimas? Šiandien dvasinis gimimas gali būti supainiotas su kūniniu gimimu. Žmogaus nuomonės, filosofijos, gyvenimo būdo pasikeitimą galima pavadinti gimimu iš naujo. Bet Dievas kalba ir apie antgamtini Dievo Dvasios darbą, o ne paprasčiausią kūniškų pastangų veiksmą. Gimimas iš naujo – nėra tik Dievo veikimas. Dažnai pamokslininkai duoda pavyzdį, kad toks gimimas panašus į žmogaus gimimą. Tačiau kūdikis negali pasirinkti nei gimimo dienos, nei apskritai gimti. Tačiau žmogus gali pasirinkti gimti iš naujo. Reikia budėti, kad teologija nebūtų skelbiama iš mūsų sugalvotų palyginimų.

 

3)   Gyvenimo vanduo ir paprastas HDUO (H2O) "Tuomet moteris sušuko: "Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai!" (Jon 4,15)

Kaip visi norėtų kažkokio stebuklingo dalyko, kuris išlaisvintu iš kasdieniškų rūpesčių, problemų. Pasakose žmonės svajoja apie auksines žuveles, lydekas ir burtų lazdeles. Filmuose kuriama burtažodžius, kurių pagalba žmonių gyvenimas patampa toks lengvas ir be rūpesčių.

Mūsų kūnai visada trokšta vandens, sielos nori būti sočios, bet be Dievo. Dievas jau tokius mus sukūrė, kad mes niekada negalime turėti sotumo ir ramybės be Viešpaties. Mums reikia gyvybės vandens, kuris duos amžiną sotumą ir ramybę. Mums reikia Dievo Dvasios, kuri gali numalšinti troškulį.

Mums gali atrodyti: "Jei tik įsigyčiau štai šį daiktą, kaip butų gera, man pakaktų ir būtu ramu. Jei tik pažiūrėsiu šį filmą , tada bus ramu, jei tik…Tik Dievas gali tobulai numalšinti bet kokį troškulį.

 

4)   Dvasinis maistas ir paprastas maistas. „Tuo tarpu mokiniai ėmė raginti: 'Rabi, pasistiprink". O jis atsiliepė: "Aš turiu valgyti maisto, kurio jūs nežinote". Tada mokiniai pradėjo vienas kitą klausinėti: "Nejaugi kas jam atnešė valgyti?" Bet Jėzus tarė: "Mano maistas –vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą." (Jon 4,31-34)

Jėzus visada išnaudodavo gyvenimiškas situacijas, kad vaizdingai nupasakotų dvasines tiesas. Tuo Jis patraukdavo klausytojų dėmesį. – „Ką? Kitokį maistą? Iš kur jį paimti?" Taip atrodo, kad Rabis ilgai nevalgė ir laukė kol mokiniai užduos šį klausimą. Kada esi išalkęs, puikiai žinai ką reiškia maistas. Tai būtinybė. Ir tada Jėzus sako: "Mano maistas –vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą." Manau mokiniai dabar suprato puikiausiai kas svarbiau gyvenime.

 

5)   Gyvenimas Kristumi lygus Jo kūno valgymui ir kraujo gėrimui. "Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!" (Jon 6,52).Sunkūs žodžiai ar ne? Valgyti kūną ir gerti kraują? Tada tai sukėlė žmonių nuostabą, mastymą bei pyktį. Šiandien panašiai. Šie žodžiai pajudina mąstymą. Vieni dėl šių žodžių galvoja, kad valgydami duoną ir gerdami vyną priima Jėzų į save, kiti mano dar ką nors. Tai religijos ir gyvojo ryšio sankirta. Valgyti ir gerti Krsitų, reiškia gyventi pagal visą Krsitaus gyvenimą. Mes esame gundomi ignoruoti dalį Jėzaus mokymo...

 

6)   Kristaus grįžimas į dangų ar savižudybė " Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš pasitrauksiu, o jūs ieškosite manęs ir numirsite savo nuodėmėje. Kur aš einu, jūs negalite nueiti." ²² Tada žydai ėmė klausinėti: „Nejaugi jis ketina nusižudyti, kad sako: 'Kur aš einu, jūs negalite nueiti'?" ²³ Jėzus atsakė: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs - iš šio pasaulio, o aš - ne iš šio pasaulio. ²⁴ Todėl aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite! kad Aš Esu, numirsite savo nuodėmėse." (Jon 8,21-24)

Žydai netikėjo Jėzumi. Jie netikėjo Raštais, nors puikiai juos pažinojo. Jie negalėjo suvokti, kad kas nors kur nors gali nueiti kitur jei ne į mirtį. Jauni žmonės paprastai nemiršta. Todėl jie manė, kad jis nusižudys. Šiandien žmonės taip pat nori viską logiškai suprasti. Pamenu vienas žmogus sakė. Biblija reikia suprasti logiškai. Jei negalima suprasti logiškai, reiškia ši knyga yra ne iš Dievo. Dievas turi viską suprantamai kalbėti. Dievas ir kalba suprantami, tik, kad mes nenorime klausyti.

 

7)    Dvasinė vergovė nuodėmei ir su fizine vergyste. Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus." ³³ Jie atsakė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaipgi tu sakai: 'Tapsite laisvi'?" ³⁴ Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. ³⁵ Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. ³⁶ Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi. (Jon 8,31-33)

 

Jėzus palietė skaudulį. "Mes vergai? Niekada nevergavome!" Girdime save? Dievas pakaltina mus, prabyla į širdį. O ką darome mes? Mūsų ego taip pasižeidžia, užverda. Aš baptistas, krikščionis, aš niekada nevergauju, mane Jėzus išlaisvino, aš pažinau tiesą. Taip kalba mūsų savimeilė. Prisipažinti, kad esi vergas niekas nenori. Ir mes šiandien galime susipainioti, todėl verčiau klausykimės Jėzaus žodžių. Pažinkime tiesą apie save, ieškokime jos, laukime jos.

 

Dievas klaba per Jėzų Kristų ir šiandien, Jo žodis gyvas. Jis sukelia klausimus, sustabdo, priverčia mąstyti. Kaip nuostabu, kad mes jo nesuprantame iš pirmų žodžių. Tai priverčia mus melstis ir prašyti pagalbos, tai veda mus pas Dievą. Parodo, kad atskirti nuo Dievo nieko negalime. Todėl pažinkime tiesą ir tegu ji mus išlaisvina…  Amen