Pamokslas Luko 6,36-45

Būkite gailestingi

Luk 6,36-45

 

Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. ³⁷ Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. ³⁸ Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta."³⁹ Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?! ⁴⁰ Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. ⁴¹ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴² Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', - pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį. ⁴³ Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius. ⁴⁴ Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. ⁴⁵ Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis.

 

Įvadas. Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas. Kas yra gailestingumas? Kiekvienas turime kažkokį gailestingumo apibrėžimą. Tačiau svarbiausia išgirsti ir išmokti suprasti kokio gailestingumo tikisi Viešpats. Nes Kristus ragina būti gailestingiems, kaip ir Tėvas yra gailestingas. Dievas yra gailestingas. Kristus yra gailestingas. Šventoji Dvasia yra gailestinga.

Dieviškas gailestingumas yra nesuvokiamas daugeliui. Ypač tiems, kurie yra užkietinę širdis ir negirdi sužeistųjų šauksmų. Tėvo mes nesame matę, tačiau Jėzų matome ir girdime jo mokymą Biblijos puslapiuose. Kas mato Jėzų – mato ir Tėvą. Mes matome gailestingą Tėvą nuo pradžios iki Apreiškimo knygos. Jis buvo gailestingas Adomui ir Ievai, kurie pasirašė nuosprendį sau ir visai žmonijai. Tėvas buvo gailestingas Kainui, kuris užmuš savo brolį. Jo gailestingumu buvo išgelbėta žmonija Nojaus dienomis. O ką jau kalbėti apie Dievo gailestingumą Abraomui, Izaokui, Jokūbui ir visiems jo palikuonims. Per visą Izraelio istoriją mes matome dangaus Tėvą, kuris rūpinasi savo žmonėmis. O laikų pabaigoje, pats apsirengia žmogumi ir ištiesia išgelbėjimo dešinę, kiekvienam, kuris tiki. Nuo šiol jis kalba aiškiau nei kada nors. Jis kalba Jėzaus gyvenime, Jo pamoksluose, Jo darbuose ir antgamtiniuose įvykiuose. Tėvas prisiliečia prie žmogaus ir jis išgyja. Vergystės nualintojoje žemėje nušvito šviesa. Jėzaus pasirodymas – viltis žmonėms. Jis maitino, gydė, šelpė, prikėlė iš numirusių. Argi kas nors, kada nors darė tokių didingų darbų? Tačiau tik trumpam tauta panoro džiaugtis Dievo gailestingumu. Jie prikalė prie kryžiaus savo išganytoją ir geradarį, savo gydytoją ir užtarėją, jie atsisakė gailestingumo, tačiau Jėzus Mesijas net kabodamas ant kryžiaus meldėsi: „Tėve atleisk jiems, nes jie nežino ką daro..."

Jėzus mokė žmones, kad jie būtų gailestingi taip, kaip dangaus Tėvas yra gailestingas. Jis tebemoko ir šiandien. Mūsų gailestingumas turi būti kaip Tėvo. O kaip tą nematomą Tėvą pažinti? Kaip žinoti? Na, mes žinome, kad Tėvo atvaizdas yra Jėzus Kristus. Jis buvo gailestingas ganytojas. Todėl normalu, jeigu pažinsime Jėzų, pažinsime Tėvo gailestingumą. Visuose Jėzaus žodžiuose girdime mokymą kaip galime būti gailestingi. Šioje Rašto dalyje labiausiai.

 

1.   Teismas ir pasmerkimas negyvena gailestingumo namuose. (37a) Neturėsime jokios užuojautos ir gailestingumo, jeigu teisime ir smerksime žmones.. Apaštalas Paulius laiške Romiečiams rašė žydams, kurie buvo atsivertę į krikščionybę, tačiau pilnai nesupratę tiesos kelio. „Taigi esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris teisi kitus. Juk, teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi. ² O mes žinome, kad Dievas teisingai teisia tuos, kurie tokius nusikaltimus daro. ³ Nejaugi manai, žmogau, teisdamas taip darančius ir pats taip pat darydamas, išvengsiąs Dievo teismo?! ⁴ Kaipgi drįsti niekinti jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius, nesuprasdamas, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti? ⁵ Deja, savo užkietėjimu bei neatgailojančia širdimi pats sau kaupi rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas. ⁶ Jis kiekvienam atmokės už jo darbus: ⁷ tiems, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, - amžinuoju gyvenimu, ⁸ o išpuikėliams, kurie neklauso tiesos, bet yra pasidavę neteisumui, - pykčiu ir rūstybe." (Rom 2,1-8). Žmogus yra nepateisinamas, jeigu teisia kitą. Kodėl? Todėl, kad jis pats daro neteisumo darbus. Rūkalius gali kiek nori auklėti savo vaikus, kad jie nerūkytų, tačiau gero rezultato nesulauks. Vergas nepadės kitam vergui išsilaisvinti, nes pats yra surakintas grandinėmis.

Kristaus artybėje yra pasigailėjimas. Kiekvienas, kuris patyrė Dievo pasigailėjimą, bus gailestingas. Kartais žmonės sureikšmina tai, kas nėra reikšminga, o apleidžia pačius pagrindinius dalykus. Fariziejai labai dėmesingai svarstė dešimtinės klausimus. Nuo kiekvieno augalėlio atnešdavo dešimtinę į Dievo namus, tačiau sušelpti našles ir našlaičius atsisakydavo. Netgi tėvus apleisdavo dėl savo padavimų. „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę." (Mat 23,23). Kas svarbiausia tikėjime? Ar ne tie patys dalykai? Teisingumas. Kai žmogui nerūpi teisingumas, jis greitai taps galingu budeliu. Dievas yra teisingas. Jis yra tiesa. Kiekvienas, kuris seka jo pėdomis, bus teisingas ir niekada nepasmerks artimo savo. Nes jis žino, kad pats yra nusidėjėlis. Būdami teisingi apsisaugosime nuo kitų teismo. Kuo daugiau laiko paskirsime ištirti tiesai, tuo gailestingesni būsime.

Jėzus sakė fariziejams, kurie nebuvo gailestingi, kad Dievas nori ne aukos bet gailestingumo. „Jei būtumėte supratę, ką reiškia aš noriu gailestingumo, o ne aukos, nebūtumėte pasmerkę nekaltų." (Mat 12,7) Žmonės daug kalba apie religiją šiandien. Kalba apie sustingimą bažnyčiose. Apie visokias aukas, darbus ir tarnavimus. Tačiau svarbiausia ne aukos, ne tarnystės, ne pamaldos ar ritualai. Svarbiausia teisingumas, gailestingumas ir ištikimybė. O kad mes norėtume žinoti tiesą labiau už viso pasaulio naujienas. Tada pasmerkimas ir teismas būtų toli nuo mūsų.

Ir dar turime žinoti vieną dalyką. Ten kur teismas – ten ir kerštas. Kerštas nesibičiuliauja su gailestingumu. Tai visiškai priešingi dalykai.

 

2.   Negalėsi būti gailestingas, jeigu būsi neatlaidus. (37b) „atleiskite, ir jums bus atleista." Savaime suprantama, kad užkietinta širdis, neleidžia būti gailestingiems. Žmogus, kuris teisia artimą, pakliūna į uždarą ratą. Jis įkalinamas savo nuodėmėje ir negali būti atlaidus. Jeigu tu teisi kitą neteisingai, melagingai liudydamas niekini, tai niekada negalėsi būti atlaidus. Kodėl? Todėl, kad Dievas yra tiesa. O šėtonas melo tėvas.

Bet dar reiktų užduoti klausimą: Kaip žinoti koks teismas yra teisingas ir koks neteisingas? Jeigu aš matau, kad mano artimas daro nuodėmę, o aš pykstu ant jo ir nieko nedarau, kad jam padėčiau, tik smerkiu širdyje ar pasakoju kitiems – vadinasi pats darau nuodėmę. Teismas bus teisingas, jeigu sieks išteisinti ir išgelbėti artimą. Štai kodėl Jėzus Mato 18 skyriuje mokė kaip reikia padėti įpuolusiems į nuodėmę. Tačiau velnias sugundo žmones tikėti melu ir visokiomis piktybėmis. Kodėl nukryžiavo Jėzų? Ar jis ką nors padarė blogo? Žmonėms atrodė, kad taip. Nes jis sulaužė nusistovėjusią tvarką. Per šabą rinko varpas. Kai visi pasninkavo jis su mokiniais valgė ir gėrė. Jis sėdėjo su nusidėjėliais prie vieno stalo. Šiandien pasaulyje pilna tokių, kurie elgiasi panašiai. Koks galas laukia jų, jeigu jie neatsivers?

„Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Papiktinimai neišvengiami, bet vargas žmogui, per kurį jie ateina. ² Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną šitų mažutėlių. ³ Taigi sergėkitės! Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. ⁴ Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: 'Gailiuosi', - atleisk jam." (Luk 17,1-4) Tas, kuris patyrė gailestingumą, išmoks būti gailestingas. Nusikaltęs ir susivokęs ateis pas savo brolį ir išpažins kaltę. Jis gali vėl ir vėl suklupti, tačiau jeigu gailisi, reikia jį priimti.

Nepamirškime, kad jeigu būsime neatlaidūs, negalėsime patys patirti gailestingumo. Jeigu neatleidžiame – mūsų nuodėmės bus neatleistos taip pat. „Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams..." (Mat 6,12) Gal todėl tiek nelaimingų krikščionių pasaulyje?

 

3.   Gailestingumas yra dosnus. (38) Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta." Kada esi gailestingas, nesunku duoti. Jeigu smerki nusidėjėlį, niekada neduosi jam. Jei smerksime elgetas, nesušelpsime jų. Jei niekinsime girtuoklius nepadėsime jiems. Ligoniams žaizdų neaprišime, jeigu bodėsimės jų ligų ir bijosime užsikrėsti.

Ar ne taip pat būna bažnyčioje? Negi duosi savo meilę tam, kurio nemėgsti? Argi skirsi laiko tam, kuri niekini? Argi pasigailėsi to, kurį nuteisei? Kodėl žmonės palieka bažnyčias? Daugelis sako, jose nėra meilės ir visi veidmainiai. Tačiau tokios išvadas daromos vienumoje ir pamiršus Dievo teisingumą. Štai kodėl Dievas davė bendruomenę, kad kiekviena mintis būtų ištirta ir įtarimai išsklaidyti daugumos liudijimu.

O kad Dievas suteiktų mums dosnią širdį. Kad mes galėtume dosniai imtis gerų darbų. Dosniai aukoti ir šelpti. Tada tas dosnumas sugrįš pas mus.

Aš mąstau, kodėl tiek žmonių pasaulyje tokie kartūs ir nelaimingi? Todėl, kad jie nenori duoti ir daryti gera kitiems. Jeigu duodi tik blogį, tas blogis sugrįš tau pačiam. Jeigu vagi, tave apvogs. Jeigu sukčiauji, tave apsuks. Neveltui Jėzus sakė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite, nes tai ir yra Įstatymas ir Pranašai." (Mat 7,12). Teisi artimą, pats būsi pasmerktas. Tačiau jeigu duodi gera, tas gėris sugrįš pas tave su kaupu. O, kad Dievas suteiktų mums išminties, kad mes ieškotume progų kaip dosniai apdovanoti artimą savo visokiausiomis gėrybėmis. Ir ne todėl, kad mums būtų geriau, bet, kad kitas džiaugtųsi. Tikrai, čia reikia išradingumo. Tik reikia pasukti galvą ir pamatysite, kiek nuostabių dosnumo darbų galima padaryti, kad kitas būtų palaimintas. Kada mastai ką gero galėtum padaryti žmogui, neliks laiko ir noro jį smerkti ir teisti. Ką jau kalbėti apie negailestingumą. Vaikai galėtų nustebinti savo tėvus pagarba, kurios stokojo. Vyrai nustebinti savo žmonas darbu, kurio niekada nedarė. Arba žodžiu, kurio niekada nesakė. Žmonos nustebinti vyrus dosnia pagarba. Tėvai gali palaiminti savo vaikus nešališka meile. Kaimyną savo galima pradžiuginti nukastu sniegu aplink jo mašiną. O jeigu turite priešų, pakviesti juos vakarienėn. Gailestingumas yra dosnus ir visada palaimintas.

 

4.   Būdamas aklas negalėsi vesti kitų gailestingumo takais. (39-42) „Jis pasakė jiems palyginimą: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkristų į duobę?! ⁴⁰ Mokinys nėra viršesnis už mokytoją: kiekvienas mokinys bus gerai išlavintas, jei bus kaip mokytojas. ⁴¹ Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje?! ⁴² Ir kaip gali sakyti broliui: 'Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies', - pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį". Negalėsi būti gailestingas, jeigu būsi aklas. Jeigu matysi krislus artimo akyje. Toks žmogus yra aklas. Jis negali teisingai teisti. Jis nemato savo problemų, bet ganosi kitų reikaluose. Aklas yra tas, kuris nemato savo netobulumo, bet teisia kito netobulumus. Jėzus toks nebuvo. Palaiminti vargdieniai dvasioje... Nes jie neturi kuo didžiuotis. Jie suvokia savo skurdą ir jiems gėda žiūrėti į kito krislus akyje. Jėzus priekaištavo: „Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje?" Klausimas yra ne apie brolį, kuris turi krislą, bet kodėl tu matai? Kodėl tu matai, kad kitas netobulas? Kas yra krislas? Krislas trukdo žiūrėti ir aiškiai matyti. Tai gali būti klaidingas įsitikinimas apie kokį nors gyvenimišką dalyką. Tačiau mano problema turėtų būti mano rąstas. Velnias nori, kad mes žiūrėtume į kitų netobulumus, bet savo rąstus pamirštume. Jeigu krislas trukdo matyti tikrą paveikslą, tai kaip trukdo rąstas?

 

5.   Negali būti gailestingas, jei esi blogas. (43-45) „Nėra gero medžio, kuris megztų blogus vaisius, nei vėl netikusio, kuris megztų gerus vaisius. ⁴⁴ Kiekvienas medis pažįstamas iš vaisių. Nuo usnių niekas nerenka figų, o nuo erškėčio neskina vynuogių. ⁴⁵ Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis." Šią svarbią tiesą dažnai pamirštame. Kas yra geras žmogus? Geras tas, kuris daro gera. Geras tas, kuris neša gerus vaisius. Jeigu širdis bloga – lūpos apie tai praneš. Gyvatė negali savo įkandimu prikelti iš numirusių, ji gali tik nužudyti. Jeigu žmogus lieja nuodus savo lūpomis, kalba pikta, šmeižia ir meluoja – koks jis žmogus? Ar gali būti blogas krikščionis? Krikščionis yra arba geras – arba jis ne krikščionis. Jėzus davė šį palyginimą, kad žmonės suklustų. Turbūt visis žydai laikė save gerais. Tačiau širdys liudijo ką kitą. Jeigu žmogaus širdyje tik kartėlis, jis nebus gailestingas. Žmogus negali mylėti, jeigu jo širdyje nėra meilės. Jis negali mylėti dieviška meile, jeigu Dievo meilės nepatyrė. Dievas pamilo žmoniją ir atsiuntė Jėzų Kristų, kad kiekvienas patikėtų ir būtų išgelbėtas. Kad kiekvienas būtų išgelbėtas iš visokiausių piktybių, kurios gyvena piktoje širdyje. Kad kiekvienas taptų nauju kūriniu ir darytų gera, būtų gailestingas ir dosnus ir ištvermingai darytų gera.

 

²¹ Išsilaikykite Dievo meilėje laukdami mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumo amžinajam gyvenimui. ²² Vienus, kurie abejoja, mėginkite įtikinti; ²³ kitus gelbėkite, traukdami iš ugnies, vėl kitų pasigailėkite su baime, bodėdamiesi net jų kūnų suteršto drabužio. (Jud 1,21-23)