Jon 2,13-23; Jon 6,4; Jon 11,55
Artėja Velykos, daugeliui didelė šventė, nes jos metu prisimename mūsų Viešpatį, kuris nugalėjo mirtį. Taigi krikščionims tai Jėzaus Kristaus prisikėlimas. Žydams išėjimo iš vergovės šventė. Jie ją vadina Pascha. Pascha, tai aukos šventė, Pascha tai stebuklų metas. Pascha – naujo gyvenimo viltis. Biblija kalba apie Paschas, kuriose dalyvavo Jėzus. Pastudijuokime tas Naujojo Testamento vietas.
1) Jėzus Kristus yra Šventykla. Jon 2,13-23. artėjant Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo Namų nedarykite prekybos namų! Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo Namų sugrauš mane.(Ps 69,9) Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?" Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!" Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventykla statyta, o tu atstatysi ją per tris dienas?" Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštus.
1. Jėzus rūpinasi šventykla. Jon 2,15 Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos. Šis įvykis jau buvo išpranašautas. Jonas krikštytojas sakė Luk 3,17 Jo rankoje — vėtyklė : jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi." Jėzus Kristus rūpinosi Dievo šventykla, nes ji turėjo savo paskirtį. Jokiu būdu neturėjo tapti plėškų lindyne. Šventykloje apsireikšdavo Dievas, visa aukų sistema buvo tikrosios šventyklos įvaizdis - šešėlis. Heb 9,9 kuri yra dabartinio laikotarpio įvaizdis (parabolė)... tegaliojančius iki atnaujinimo meto (Heb 9,10b). Žydai nesuprato Rašto, todėl taip pasipiktino kai Jėzus paskelbė, kad gali atstatyti šitą šventyklą per tris dienas. Tikrai žemiškoji padangtė (palapinė dykumoje), vėliau Saliamono ir Erodo atstatyta šventykla simbolizavo Jėzų Kristų. Ji buvo Jėzaus nuosavybė, ne žydų. Šventykla buvo Tėvo nuosavybė ir turėjo atlikti savo paskirtį iki nustatyto atnaujinimo meto. Tačiau Jėzaus dienomis ji jau seniai nekalbėjo žmonėms apie Dievo didybę ir nepranašavo Kristaus atėjimo.
2. Jėzus Viešpatauja Dievo namuose. Heb 3,6 O Kristus viešpatauja jo namuose kaip Sūnus, ir tie namai esame mes, jeigu išlaikysime tvirtą pasitikėjimą ir pasididžiavimą viltimi. Jėzus yra Dievo namų Viešpats žemėje ir danguje. Ne tik danguje, bet ir žemėje. Kokie brangūs yra šie žodžiai. Mes esame Dievo namai, tačiau privalome likti ištikimi. Kodėl? Todėl, kad kartą žydai turėjo Dievo namus savo žemėje ir neliko ištikimi. Jie neišlaikė tvirto pasitikėjimo ir pasididžiavimo viltimi iki galo. Mūsų tikslas — amžina ištikimybė ir ištvermė.
3. Mes esame Jėzaus šventykla. 1 Kor 6,15-20 Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs! Didelė tiesa ir paslaptis atskleista mums šiandien. Mes esame Dievo šventykla, kuria rūpinasi pats Jėzus Kristus! Drauge, kaip bendruomenė, esame šventykla. Taip pat kiekvienas atskirai esame šventa šventykla. Toks Rašto apreiškimas mums kalba apie asmeninio ryšio su Dievu svarbą. Tačiau nepamirškime Luk 3,17 Jo rankoje — vėtyklė : jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi. Dievas žino savuosius. Mes galime apsimesti tikinčiaisiais, tačiau Kristaus neapgausime, mes galime užsidėti krikščionybės kaukę, tačiau Dievas mato širdis. Vieną dieną jis išvalys savo bendruomenę, atskirs pelus nuo grudų ir surinks į amžiną klėtį. Ar jus pateksite į tą grudų krūvą?
2) Jėzus Kristus — gyvybės duona. Jon 6,4 Artinosi žydų Velykos. Taigi, artinasi Pascha. Jėzus nuvyksta anapus Galilėjos ežero. Pas jį susirenka minios žmonių. Jon 6,5-15 eilutėse skaitome, kaip Jėzus, panaudojęs berniuko 5 miežinės duonos kepalėlius ir dvi žuvis pamaitina didžiausią minią žmonių (Pagal Luką 5000 vyrų Lk 9,10-17). Šis stebuklas, kaip ir visi kiti turėjo tikslą, bet ne tokį, kurį suprato žmonės. Sočiai pavalgę, jie nusprendė, kad jis pranašas ir jau norėjo jį paskelbti karaliumi (Jon 6,14-15), bet Jėzus pasitraukė pats vienas į kalną (Jon 6,15). Visi norėjo karaliaus, kuris sočiai pamaitina, bet tikrasis saugumas, ne kūno sotume. Jėzus sakė 6,26-27 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs, ne dėl to, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties. Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui. Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas – Dievas savo antspaudu yra pažymėjęs.
Ir šiandien daugelis vergauja pilvui. Tačiau sotumas nepadeda gyventi žemėje. Jėzus sakė,kad daug svarbesnis didesnis sotumas, ateinantis iš dangaus. Štai ką norėjo pasakyti Viešpats žmonėms. Duonos padauginimo ženklas buvo skirtas tautai, kad ši pamatytų Jėzuje gyvenimą su pertekliumi, nes Jis žadėjo duoti gyvenimo gausybę. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. Jon 10,10
Ir štai Jon 6,35 atvirai sako aš esu gyvybės duona. Jon 6,35 Jėzus atsakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš..." 51 Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę. 63 Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas. Jei kas nors šiandien dar abejoja ar gali paragauti dangiškosios duonos, tai neabejokite, nes ta duona prieinama kiekvienam. Ji yra čia, Biblijoje, nes Jėzaus mokslas yra gyvenimo duona.
Būkime nerauginti – atskirti nuo nuodėmingo gyvenimo. 1 Kor 5,6-8 Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona. (skait. Kun 23,5-8)
3) Dievo avinėlis ruošiasi mirčiai. Jon 11,55 Artinosi žydų Velykos. Daug žmonių iš viso krašto prieš Velykas traukė į Jeruzalę apsivalyti. Kaip liūdna, kad dauguma tautos, nors ir atlikdavo apsivalymo apeigas, likdavo širdyje purvini, nes išorinis apsivalymas nieko neduodavo, jei širdis nebuvo teisi prieš Dievą. Kaip ir šiandien, daugelis pasninkauja net visą mėnesį. Nors alkio taip ir nepajaučia, tik mėgaujasi nekasdieniu gurmanišku maistu - Silkutėmis ir kitokiais nemėsiškais patiekalais. Tačiau tai nepadeda priartėti prie Dievo, jei širdis toli nuo Jo.
Tuo metu, kai žmonės mano, kad savo aukomis apsivalys ir perka tuos karvelius ir avis, Jėzus Kristus išvalo šventyklą. (Mat 21,12-17. Mor 11,12-19. Luk 19,45-48). Jis nebijo, nes per tuos tris metus, niekas nepasikeitė. Jis liko šventyklos priežastis. Jis liko jos Viešpačiu. Juk Sūnus ir Tėvas yra viena.
Jon 12,1 Vaišės pas Lozorių – pasiruošimas laidotuvėms. Paėmusį svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais. Nors Judas prieštaravo, Jėzus pasakė,: Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai.
Jon 12,12-18 Palmių diena. Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana. Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, - Izraelio Karaliui. (Smulkiau Mat 21) Čia jie šaukė Osana, o kitą dieną, „ant kryžiaus Jį". Čia jie keliavo apsivalyti, o kitą dieną apsivalė nuo Jėzaus.
Jon 13,1 Kristaus bendruomenės (ekklezijos)– šventyklos apvalymas. Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Kokiu būdu jis parodė savo meilę? - mazgodamas mokiniams kojas. Paprastai turtingo žmogaus namuose kojas plaudavo vergai. Kas neturėdavo vergų, galėjo pats nuplauti svečiui kojas, parodydamas pagarbą ir nuolankumą. Žmonių kojos, turėjo daug daugiau darbo, nei šiandien. Jie keliavo ir vaikščiojo daugiausia pėstute. Dulkės ir purvas veikdavo pėdas kurioms reikėjo priežiūros. Nusiplauti kojas ir jei dar įmanoma pasitepti aliejumi buvo didelis atgaivinimas. Jėzus mylėjo savuosius, todėl parodė jiems pavyzdį kokie jie turi būti. Keista kodėl mokiniai neapiplovė Jėzaus kojų prieš vakarienę, tokiu būdų būtų parodę savo pagarbą. O gal jie buvo labai draugiški? Neabejotinai Jėzus ir mokiniai buvo geri draugai, o jei draugai,vadinasi lengva pamiršti pagarbą ir patarnavimą vienas kitam. Tikiuosi taip nebuvo su Jėzaus mokiniais. Mūsų bendruomenės yra panašiame pavojuje. Nariai taip suartėja, kad pradeda pyktis, bartis, įžeidinėti ir įsižeidinėti. Tačiau Jėzus sako: Jon 13,12-16 Ar suprantate ką jums padariau <...> Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką, ir pasiuntinys ne didesnis už- savo siuntėją.
Ar mes suprantame ką dėl mūsų padarė Jėzus Mesijas? Jis nusižemino iki galo, jis mirė už mus ant kryžiaus, kad mes galėtume švęsti amžinojo gyvenimo šventę. Kad mes gyventume šventai ir lauktume Jėzaus Kristaus pasirodymo.
Artinasi Velykos ir pas mus. Nepamirškime Jėzaus ir nesirūpinkime ką valgysime ir gersime per šventes. Nes Dievo karalystė ne valgymas ir gėrimas. Amen
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą