Adresas

Algirdo g. 48, Vilnius

sekmadienis, kovo 14, 2010

"Užmokestis už pamaldumą" pamoklso santrauka

Mat 6,1-18

 

„Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje."

 

Kada mes kalbame apie užmokestį, mes taip pat turime kalbėti ir apie tikėjimą. Kiekviename darbe mums reikia tikėjimo ir pasitikėjimo, kad darbdavys užmokės. Be pasitikėjimo negalėtume dirbti. Panašiai yra ir Dievo karalystėje – mums reikia praktinio pasitikėjimo Dievu visose gyvenimo sferose, jeigu mes laukiame užmokesčio ateities pasaulyje.

 

Šioje Rašto dalyje mes girdime Jėzaus mokymą apie pamaldumą. Jokūbas rašė: Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu. (Jok 1,27). Mums gali atrodyti, kad čia visai nekalbama apie pamaldumą, tačiau būtent apie tai ir yra kalbama. Ir mums taip atrodo todėl, kad esame pamokyti kitaip. Tačiau Jėzus prabilo apie žydų pamaldumą: „tai yra trys pagrindiniai žydų pamaldumo stulpai – Malda, pasninkas ir teisumo darbai" (Gudry, Matthew, 101). Nors pats Jėzus ir jo mokiniai buvo puolami dėl šių praktikų (Luk 5,33. Mat 9,14-17), dabar pats Viešpats meta iššūkį tradiciniam žydų pamaldumo pamatui.

                  O Koks yra tradicinis mūsų tikėjimo pamaldumo modelis? Ar kada nors susimąstėme? Man atrodo, kad tradicinis evangelikų (bent jau baptistų) modelis susideda mažiausiai iš keturių dalių: Biblijos skaitymas, malda, bažnyčios lankymas, pasakojimas apie savo tikėjimą kitiems. Jeigu šias praktikas galima rasti žmogaus gyvenime, tada galima būti ramiam – žmogus yra pamaldus (išgelbėtas). Mes turėtume būti atsargūs mąstydami, kad su mumis viskas tvarkoje, jeigu tik yra šios keturios religingumo dalys. Taip, būtent religingumo. Nes Biblijos skaitymas, malda, bažnyčia ir liudijimas greičiau kalba apie religingumą, o ne pamaldumą. Kiekvienas gali skaityti Bibliją, gali melstis, gali vaikščioti į bažnyčias ir gali pasakoti apie savo religiją. Tokių yra pilnas pasaulis. Todėl mes ir turime žiūrėti ir įsiklausyti į Jėzų Kristų (tikrą žydą), kuris kalba hebrajiškame kontekste. Ir tik tai turėdami mintyje galėsime suprasti Jo mokymą.

                 Jėzus pakvietė ir tebekviečia visus susimąstyti kam mes tarnaujame ir ko siekiame darydami teisumo darbus. Ar trokštame to, ko trokšta pasaulis (savanaudiškas pasitenkinimas, žmonių pagarba ir finansinis saugumas) ar siekiame Dievo pripažinimo, Jo garbės ir pasitikime, kad jis aprūpins mus gyvenimui? Jėzus mokė, kad Dangaus Tėvu galima pasitikėti, juo privalome pasitikėti, ir turėtume pasitikėti dabar, o ne atidėlioti vėlesniam laikui.

Jėzus pasitikėjo Tėvu ir buvo žinomas kaip tas, kuris pasitiki Juo. Jėzui kabant ant kryžiaus, žmonės su panieka užgauliojo: Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar, jeigu juo rūpinasi...(Mat 27,43). Pasaulis suprato, kad Jėzus pasitikėjo Dievu.

Viešpats Jėzus pakvietė mokinius tapti tokio pasitikėjimo dalininkais. Būkime tikri, kad jis kviečia visus, visame pasaulyje, tame tarpe ir mus. Juk pasaulį galima būtų padalinti į dvi grupes: tuos, kurie pasitiki Dievu ir tuos, kurie tiki, bet nepasitiki. Kuriai grupei priklausome mes? Jėzus pakvietė ir tebekviečia pasitikėti Dievu visose gyvenimo situacijose. Tik tada , kada pasitikime, mes sugebėsime būti kantrūs varge, persekiojimuose ir atsilaikyti gundomi. Kada pasitikėsime Dievu, mes būsime susivaldantys ir neieškosime krislo brolio akyje, bet verčiau pasistengsime surasti rąstą savojoje. Kada pasitikėsime Dievu, mes išdrįsime būti teisingi ir kalbėsime tiesą su meile. Mūsų taip bus taip ir ne – ne. Mes tada nepratrūksime nevaldomu pykčiu ir šauksmai bus toli nuo mūsų. Tik pasitikėdami Dievu, mes galime atsisakyti pasmerkimo ir apkalbų dvasios ir laukti Viešpaties. Ir aišku tik pasitikėdami Dievu, mes galime atsilaikyti pagundai praktikuoti teisumo darbus viešumoje, kad kiti matytų ir įvertintų.

 

1 Venkite daryti savo teisumo darbus žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo Tėvo danguje. 2 Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse, kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 3 Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, 4 kad tavo išmalda liktų slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

 

Jėzus perspėja, kad vengtume daryti teisumo ar gailestingumo darbus , kad būtume matomi. Tikras pamaldumas yra slaptas pasišventimas tarnauti Dievui. Tikras pamaldumas slypi giliai širdyje ir ieško tik Dievo pripažinimo. Nuteisintas žmogus, rodo gailestingumą nuskriaustiesiems ir nenori, kad kiti jį laimintų dėl to. Teisusis yra nuteisintas Jėzaus tikėjimu, o ne žmonių pagarba. Nes jeigu žmogus daro gera ir aukoja kitiems dėl akių, jis jau atsiėmė savo užmokestį. Kada mes aukojame vargšams, ar aukojame bažnyčioje, ar duodame artimui, mes turime prisiminti, kad privalome pamiršti ką davėme ir kam davėme. Nes jeigu mes nepamiršime ką gero padarėme, mes anksčiau ar vėliau tuo pasinaudosime primindami apie savo gerumą tam, kuriam padėjome. Jeigu esame nuteisinti Jėzaus Kristaus tikėjimu, žinokime, jeigu aukojame, kuo greičiau pamirškime. Nes jeigu nepamiršime, tai velnias būtinai pasinaudos tuo. Dangaus Tėvas mums atlygins tik tada, kada sugebame vykdyti teisingumą slaptoje. Nėra nieko geresnio kaip atlygis iš dangaus Tėvo. Amen?

 

5 Kai meldžiatės, nebūkite tokie kaip veidmainiai, kurie mėgsta melstis, stovėdami sinagogose ir aikštėse, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 6 Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje, o tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins. 7 Melsdamiesi nedaugiažodžiaukite kaip pagonys: jie tariasi būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. 8 Nedarykite taip kaip jie. Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.

 

Taip pat ir maldoje, esame kviečiami susitelkti ne prie žodžių, kuriuos sakome, bet prie nematomo Dievo. Dangaus Tėvui nereikia mūsų ilgų prašinių. Jam nerūpi vaizdingi eiliuoti posakiai. Jeigu mes kažko norime, tai prašykime, o ne įkalbinėkime. Kalbėkime trumpai. Nedarykime to, kad būtume kitų matomi. Kada esame viešoje vietoje, nebijokime melstis tyliai, kad nebūtume kitų pastebėti. Nesuterškime VIEŠPATIES vardo savo teisumu. Bet pasikliaukime Jėzaus teisumu, kuris reikalauja neieškoti pripažinimo ir netrimituoti dėl savo tikėjimo pagonių akyse. Mes esame kviečiami melstis slaptai. Esame žadinami atsiskirti ir pagalvoti apie Dievą, prisiminti Jį ir Jo karalystę. Bei surasti savo vietą toje karalystėje. Jėzus kristus siūlo melstis paprastai:

 

9 Todėl melskitės taip: 'Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, 10 teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. 11 Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien 12 ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. 13 Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo pikto.' 14 Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. 15 O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.

 

Netgi tada, kada ateiname melstis slaptoje, mes nepamirštame, kad dangaus Tėvas yra mūsų tėvas. Dievas nėra kažkoks mano tėvas, bet mūsų. Jėzus Kristaus Evangelija nėra savanaudiška geroji žinia individui. Kristus atnešė žinią apie karalystę, kurioje visi yra viena, kurioje mes esame kartu. Tokioje karalystėje negali būti: „mano valia", bet daugelio. Kada mes meldžiamės, mes turime mąstyti apie Tėvą, kuris turi planų ne tik man, bet mums.

 

16 Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę kaip veidmainiai; jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė užmokestį. 17 O tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, 18 kad ne žmonėms rodytumeis pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Ir tavo Tėvas, regintis slaptoje, tau atlygins.

 

Jėzus pasitraukė į dykumą keturiasdešimčiai dienų, kad galėtu melstis ir pasninkauti (Mat 4,1-11). Jis meldėsi prieš pašaukdamas Dvylika (Luk 6,12-16). Jis atsitraukdavo į nuošalias vietas ir kalnus, kad galėtų melstis. Tikras pasninkas yra slaptas pamaldumas. Mes nesirenkame pasninkauti kai einame į šventes, gimtadienius ir vestuves. Nes tada visi sužinos. Dievo vaikas pasirenka laiką, kai gali netrukdomai pasninkaudamas melstis ir niekas apie tai nežino. Tikras pamaldumas visada prasideda slaptoje.

Kada mes pasninkaujame? Kas mums yra pasninkas? Ar mokame be reklamos pasninkauti ir tyliai ieškoti Tėvo valios? Ar pasitikime Tėvu kaip pasitikėjo Jėzus? Natūralu, kad mes esame netobuli, bet eikime keliu, kuriuo ėjo Jėzus, o Tėvas užmokės savu laiku. Amen.

 

2 komentarai:

Gediminas&Rita rašė...

Ačiū už padrąsinantį ir paguodžiantį žodį.

Linas rašė...

Aš manau, kad paprasčiausiai reikia surasti tai dienai skirtą darbą, užduotį, kurį turėtum nuveikti, tiksliau - kokia yra Viešpaties valia. Tubūt ne praktikų spektre esmė, o esmė teisingos praktikos teisingoje vietoje panaudojimas. Kitaip galim save užsismerkti - per mažai meldžiuosi, per mažai padedu, per mažai sakitau, liudiju, aukoju. Manau, kad tikras pamaldumas yra tada, kai tu atsakai į Viešpaties norą - įvykdai, ką jis nori įvykdyti per tave.