H. Žukausko paskaita (audio įrašas)

Paskaita: Tarp fundamentalizmo ir liberalizmo. Ar yra trečias kelias?

Trečiadienio pamokslas (2011 12 28)

Kalėdų sekmadienio pamokslas "Dievas prabilo per Sūnų"

Hebrajams 1, 1-4

¹ Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, ² o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. ³ Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas, palaikantis savo galingu žodžiu visatą, nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse ⁴ ir tapo tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.

Sekmadienio pamokslas (2011 12 18)

2 Pt 3

1 Mylimieji, tai jau antras laiškas, kurį jums rašau. Šiais laiškais aš žadinu jūsų tyras mintis prisiminimais, 2 kad atsimintumėte šventųjų pranašų iš anksto paskelbtus žodžius ir jūsų apaštalų perduotą Viešpaties ir Gelbėtojo įsakymą. 3 Pirmiausia turite žinoti, kad paskutinėmis dienomis pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. Jie gyvens savo geiduliais 4 ir kalbės: „Kur jo pažadėtas atėjimas? Juk nuo to laiko, kai užmigo protėviai, visa pasilieka kaip buvę nuo sutvėrimo pradžios.“ 5 Mat jiems, to norintiems, lieka paslėpta, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, iš vandens ir per vandenį sutvarkyta Dievo žodžiu. 6 Todėl ir ano meto pasaulis žuvo, vandeniu aptvindytas. 7 O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu yra palaikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių žuvimo dienai. 8 Tačiau, mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų ­ kaip viena diena. 9 Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, o kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų. 10 O Viešpaties diena ateis kaip vagis. Tuomet dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs. 11 Jeigu visa turi taip suirti, tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, 12 kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą, kai dangūs suirs liepsnose ir stichijos sutirps iš karščio! 13 Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas. 14 Todėl, mylimieji, šito laukdami, stenkitės, kad jo akivaizdoje būtumėte rasti nesutepti, nepeiktini ir taikingi. 15 Mūsų Viešpaties kantrumą laikykite išgelbėjimu, kaip jums yra parašęs ir mūsų mylimasis brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; 16 jis taip kalba apie šituos dalykus visuose laiškuose. Juose esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai. 17 Tad jūs, mielieji, iš anksto tai žinodami, sergėkitės, kad, nedorėlių paklydimo traukiami, neiškryptumėte iš savo stiprybės. 18 Todėl aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir iki amžinybės dienos! Amen.

Vilniaus m evangeliškų bendruomenių pastorių maldos pusryčiai

Vilniaus m evangeliškų bendruomenių pastorių maldos pusryčiai 2011 12 09

Sekmadienio pamokslas "Apie garbinimą" (2011 12 11)

Jono 4, 23-24

²³ Bet ateis valanda ­ jau dabar ji yra, ­

kai tikrieji garbintojai

šlovins Tėvą dvasia ir tiesa.

Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško.

²⁴ Dievas yra dvasia,

ir jo garbintojai

turi šlovinti jį dvasia ir tiesa.“

pamokslas: "Nenaudingas Kristus" Gal 5,1-15

^{Nenaudingas Kristus}

Ar gali šiandien taip nutikti, kad žmogui staiga Kristus tampa nebereikalingas? Aišku gali, juk mes esame liudytojai. Ne vienas žmogus paliko krikščionybės kelią. Tai nei vieno nestebina. Bet, baisiausia, kai krikščioniams Kristus tampa nebereikalingas. Taip atsitiko Galatijos bažnyčiose. Nes kažkas pamiršo ar nenorėjo mokintis, kokia yra Įstatymo Vieta krikščionybės kelyje. Vienas klaidingai aiškinamas klausimas tampa kita Evangelija (1,6-7), kuriai apaštalas skelbia prakeiksmą. Kaip vieną iš praktinių paklydimo klausimų, jis paliečia vyrų apipjaustymą. Žmones, kurie vertė bažnyčiose pagonis apsipjaustyti, jis vadina netikrais broliais (2,3-5). Dėmesingai paklausykime, ką sako apaštalas: “Tačiau įsibrovėliams, netikriems broliams, tykojusiems pagrobti mūsų laisvę, kurią mes turime Kristuje Jėzuje, ir norėjusiems mus pavergti, ⁵ jiems mes nė valandėlei nepasidavėme, kad Evangelijos tiesa pasiliktų su jumis.“ Net apaštalai Jeruzalėje nevertė Tito apsipjaustyti... Tačiau Galatijos periferijoje atsiranda asmenų, kurie susireikšmina ir bando teologizuoti bažnyčioje, nesuprasdami kokią žalą daro. Paulius rašo, kad jie nė valandėlei nepasidavė tiems, kurie tykojo pagrobti laisvę Kristuje.

Apie kokią laisvę klaba Paulius? Labai dažnai, kai mes kalbame apie laisvę Kristuje, mes automatiškai, ar stereotipiškai numanome, kad kalbama tik  apie išvadavimą iš nuodėmių. Ir tai tikrai yra tiesa. Bet ne visi sutaria, kas yra nuodėmė. Vienam nuodėmė viena, kitam kita. Labai dažnai tai, kas yra nuodėmė mes mokomės iš Įstatymo, kurį Kristus prikalė prie kryžiaus...

Sprendžiant iš Pauliaus desperatiškų žodžių, matome, kad Mozės įstatymo praktikų klausimas Naujojo Testamento bažnyčiose buvo kritinis. Klaidingas aiškinimas atvedė bažnyčią prie mirties, kai tikintieji drąskė vienas kitą ginčais ir neapykanta. Ir suprantama, kad taip turėjo būti, kai kažkas pradėjo skelbti kitą Evangeliją...  „Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetate prie kitos evangelijos, ⁷ nors iš tikro kitos nėra, o yra tik jus klaidinantys žmonės, kurie nori iškreipti Kristaus Evangeliją.“ (1,6-7). Jeigu neskaitytume kas toliau parašyta, tai pagalvotume, kad kažkas pradėjo skelbti, kad Jėzus neprisikėlė, arba, kad negali būti, kad Dievas apsigyventų žmogaus kūne, arba kad Jėzus nepadarė jokių antgamtinių darbų, viską galima moksliškai paaiškinti... Arba dar kokią ereziją. Tačiau Paulius kalba tik apie vieną praktiką – vyrų apipjaustymą. Ir ne šiaip sau. Nes vyrų apipjaustymas buvo amžinos sandoros tarp Dievo ir žmogaus ženklas. „Dievas kalbėjo Abraomui: „O tu savo ruožtu laikysiesi mano Sandoros, tu ir tavo palikuonys po tavęs per savo kartas. ¹⁰ Štai Sandora, kurios laikysies, tarp manęs ir tavęs bei tavo palikuonių po tavęs: kiekvienas vyriškis iš jūsų bus apipjaustytas. ¹¹ Apipjaustysite apyvarpio odą, ir tai bus ženklas Sandoros tarp manęs ir jūsų. ¹² Per jūsų kartas kiekvienas vyriškis iš jūsų, sulaukęs aštuonių dienų, bus apipjaustytas; taip pat namuose gimęs vergas ar pirktinis iš pašaliečio, kuris nėra iš tavo palikuonių. ¹³ Abu ­ vergas, gimęs tavo namuose, ir nupirktasis už tavo pinigus ­ turi būti apipjaustyti. Taip mano Sandora bus jūsų kūne amžina Sandora.“ ¹⁴ Neapipjaustytas vyriškis, - kiekvienas, kurio apyvarpio oda nėra apipjaustyta, ­ bus atkirstas nuo savo giminės. Jis sulaužė mano Sandorą.“ (Pr 17,9-14).

Aš įsivaizduoju kaip buvo sunku krikščioniams žydams patikėti, kad dabar nebereikia laikytis to kas buvo pateikta kaip amžina sandora. Visada bus be galo sunku patikėti, kad mūsų praktikuojamas įstatymas yra laikinas, o ne amžinas. Tačiau mūsų Dievas yra Dvasia, jis žino ko mums reikia ir kada. Taigi, apipjaustymo tema yra kaip visų kitų iš Įstatymo kylančių temų bei praktikų apibrėžimas. Paulius sako, kad tas kas skatina tokias  praktikas ir verčia kitus tai daryti, jis skelbia kitą evangeliją… Siaubas kažkoks. Jis sako, kad tie žmonės yra klaidinantys, jie yra įsibrovėliai, netikri broliai…

-„Bet palauk“, gali kas nors pasakyti. –„Juk čia kalbama apie tai kas buvo, mums tas negresia, mes nei vieno neskatiname apsipjaustyti. Problema seniai išspręsta, mes tikime, kad tik malone esame išgelbėti.“ Jeigu problemos nebūtų, ir ji būtų išspręsta, mes neturėtume šio laiško Biblijoje. Visas Raštas yra įkvėptas ir naudingas kiekvienai kartai, bet jis turi būti tinkamai aiškinamas. Mes privalome pritaikyti šį laišką mūsų kontekste. Privalome išgirsti jo perspėjimus. Galatijos ir kitų regionų žydai turėjo didelę problemą aiškindami Senojo Testamento Raštus, nes klaidingai suprato jo vietą Kristaus Evangelijoje. Kaip aiškina Paulius: „Tie įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio, kaip anie geidė. ⁷ Nepasidarykite stabmeldžiais, kaip kai kurie iš jų, kaip parašyta: Tauta sėdosi valgyti ir gerti ir kėlėsi žaisti. ⁸ Neištvirkaukime, kaip kai kurie jų ištvirkavo ir žuvo vieną dieną dvidešimt trys tūkstančiai. ⁹ Negundykime Kristaus, kaip kai kurie iš jų gundė ir krito nuo gyvačių. ¹⁰ Nemurmėkite, kaip kai kurie iš jų murmėjo ir žuvo nuo naikintojo. ¹¹ Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums, kurie gyvename amžių pabaigoje“. (1 Kor 10,6-11)

Visa kas parašyta yra naudinga įspėti mus, kad nenusidėtume. Greičiausiai Galatijos bažnyčioje esantys žydai, pasakytų: „Amen“. Bet jie Įstatymo mokslą taikė klaidingai ir jų skelbiama žinia tapo kita evangelija. Klaidingas aiškinimas vedė bažnyčią į vergystę. Ne žydų kilmės tikintiesiems buvo visiškai svetima žydų Įstatymo praktika. Juo labiau, kad pirmajame amžiuje dėl fariziejų klaidamokslių, ir tos praktikos buvo iškreiptos. Tačiau bendruomenėje buvo skelbiama, kad reikia vyrams apsipjaustyti. Na, Jeigu dėl artimo dar mėsos nevalgyti galima, ar nebegerti vyno, tai apipjaustymas buvo nebepakenčiamas dalykas. „Gana“, -sakė broliai. Ir pats apaštalas Paulius, kai Romiečiams jis aiškino, kad reikia  dėl brolių nusileisti ir valgyti viską... (aišku ten buvo kalbama irgi tiems žydamas) Tai čia jis nebegali susilaikyti ir skelbia prakeiksmą. Supraskime, kad tai nebuvo kova dėl idėjų ar nuomonių. Tai buvo dvasinis klausimas, visos evangeliškos teologijos pamatas.

¹ Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą! ² Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas. ³ Aš pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustomas: jis tampa įpareigotas laikytis viso įstatymo. ⁴ Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę.

Taigi štai ką sako Dvasia bažnyčiai. Kristus išvadavo, kad būtume laisvi. Laisvi nuo ko? Nuo įstatymo vykdymo, kurio negalime vykdyti. Nuo įstatymo praktikų, kurios išsipildė Kristuje. Jeigu leidiesi apipjaustomas, esi įpareigotas laikytis viso įstatymo. – „Fu, kaip gerai, mes esame neapipjaustyti...“ Bet palaukit. Ar pats apipjaustymas yra čia svarbiausias? Ne. Galima būtų paaiškinti taip: jeigu laikomės bent vieno įstatymo reikalavimo, mes įpareigoti laikytis visų kitų. Jeigu yra pagrindas laikytis bent vieno, vadinasi reikia būti nuosekliam. Ne išorinis pamaldumas mums svarbus, bet vidinis. Jeigu pradedi laikytis kokio nors įstatymo, privalai būti nuoseklus ir laikytis iki galo. “Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji įstatymu ir giriesi Dievu. ¹⁸ Tu pažįsti jo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau. ¹⁹ Esi įsitikinęs galįs būti aklųjų vadovas, švyturys tamsoje esantiems, ²⁰ neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą bei tiesą. ²¹ Tai kodėl gi, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs?! Kodėl, įkalbinėdamas nevogti, pats vagi?! ²² Skelbdamas nesvetimauti, pats svetimauji?! Bodėdamasis stabais, pats apiplėši šventoves?! ²³ Giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą?! ²⁴ Juk dėl jūsų, kaip parašyta, piktžodžiauja Dievo vardui pagonys.²⁵ Apipjaustymas naudingas, jei vykdai įstatymą. O jeigu esi įstatymo laužytojas, iš apipjaustyto virsti neapipjaustytu. ²⁶ Taigi, kai neapipjaustytas žmogus laikosi įstatymo reikalavimų, argi jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu?! ²⁷ Taip kūniškai neapipjaustytas, bet vykdantis įstatymą žmogus pasmerks tave, kuris laužai įstatymą, turėdamas jo raidę ir apipjaustymą. (Rom 2,17-29)

Apipjaustymo doktrina  yra kaip pavyzdys bet kokiam kitam įstatymui, kurį mes sukuriame „Senojo Tetamento“ (kabutėse) pavyzdžiu. Nors ST randame principus, kuriais tikrai per amžius privalome vadovautis. Tačiau privalome atsargiai ri Jėzaus dvasioje juos aiškinti. Normalu, kad mes žmonės susikuriame kažkokias taisykles ir pagal jas gyvename. Jeigu taisyklės yra Dvasios sužadintos, viskas gerai. Jeigu ne, jas reikia keisti. Svarbiausia, kad tų taisyklių nepaverstume Evangelija. Nes tada turime problemą, kurią turėjo Galatai. Tokios doktrinos kaip Mozės įstatyme randamas: vyrų apipjaustymas, liturginės šventės, santuoka, maistas, aukojimas, ir kita tapo griaunančia jėga Dievo bažnyčiose Galatijoje ir kitur. Ar tai nėra didelė problema daugelyje bažnyčių šiandien? Gal net ir mes turime šią problemą? Privalome ištirti...

Štai pavyzdžiui aukojimo tema. Ar mes (krikščionys) privalome aukoti dešimtines? Ar tas paliepimas yra malonė ar įstatymas? Jeigu įstatymas, tai kai neaukojame pakankamai pagal Įstatymą, darome nuodėmę. Žydai aukojo ne vieną dešimtinę, o jei dar prisimintume, kad pirmagimis irgi paaukojamas Dievui... Apsiplovimai. Įstatyme apie tai labai kruopščiai kalbama. Ar kai rankas neplauname, darome nuodėmę ar kvailystę? Ar tai susiję tik su klusnumu Dievui, ar higienos klausimas? Maistas. Įstatymas nurodė ką valgyti. Yra gyvūnų, kurių geriau nevalgyti. Tai buvo jiems įstatymas, o mums malonė. Ir šiandien reiktų geriau nevalgyti gyvių iš to sąrašo. Nors Jėzus sakė, kad nesutepa tai kas įeina, bet kas išeina iš mūsų.... Kokį dar pavyzdį paimti? Šabas. Per šabą žydams negalima dirbti jokio darbo. Dirbi, gauni akmenimis... Ar tas mokymas mums yra malonė, ar įstatymas? Jeigu malonė, tai esame palaiminti, galime pasirinkti kada švęsti ir kaip garbinti Dievą.  Jeigu įstatymas, vadinasi  visi esame kalti sąmoninga nuodėme.... Santuoka. Pagal Įstatymą žydai negalėjo tuoktis su kitataučiais. Ir priežastys buvo labai aiškios. Pagonys garbino stabus, tarnavo bjauriausiomis apeigomis demonams. Tai buvo įstatymas, kaip ir apipjaustymas yra įstatymas. O kaip mums daryti? Jeigu  tuokiasi krikščionis su nekrikščioniu , ar taikytinas toks įsakymas? Ar draudimas yra įstatymas ar malonė? Vieni aiškina, kad tuoktis su nekrikščioniu yra nuodėmė. Kokiu pagrindu? Įstatymo pagrindu ir Pauliaus NT užuominos, kad kai tuokiasi išsiskyrę, reikia tuoktis Kristuje.  (1 Kor 7,39) Bet kontekstas apskritai kalba, kad geriau nesituokti, nes metas sunkus. Paulius taip pat sako, kad Netikintis vyras yra pašventinamas per tikinčią žmoną... (1 Kor 7,14) Tai Dievo malonė, kad jis mus perspėja, kad galime turėti kūno vargų. Dievas yra mus pašaukęs santaikai. Skirtingų ideologijų, netgi teologijų ar pažiūrų santuoka gali būti didelė tragedija. Todėl visada geriausai tuoktis Kristuje... Taigi NT perspėjimas dėl santuokos su kitaminčiais yra malonė, bet ne įstatymas už kurį yra baudžiama. Galima būtų parinkti dar daug pavyzdžių ir reiktų pamaldžiai, kad bažnyčia tirtu ir praktikuotų tai kas yra malonė Kristuje. Juk Įstatymas atėjo per Mozę, o malonė ir tiesa per Jėzų. (Jon 1,17) Tik per Jėzų galime tinkamai suprasti ir aiškinti kas yra tiesa ir malonė mums. Deja lai kurie Galatijos bažnyčioje paliko Jėzų nuošalyje ir ėmėsi tuščiagarbiškai aiškinti Mozę...

⁵ O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. ⁶ Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.

Paulius sako, kad ten kur Dvasia, ten laisvė. Ne bet kokia, bet Kristuje. O Kristus yra įstatymo galas. Paulius sako, kad Kristuje nieko nereiškia ST doktrinos. Siaubas, ar ne? Paulius sako, kad netgi pagonių teisė į neapipjaustymą yra niekas. Visai nesvarbu, ar tavo praktikos sužadintos Mozės įstatymo ar lietuviškų papročių. Dabar Kristuje svarbiausias tikėjimas, kuris veikia meile. Bet ne bet koks tikėjimas kažkokiomis frazėmis ar nuomonėmis. Tikėjimas yra veiksnus, kai yra meilė. Kai yra ne tik teoriškas Raidės citavimas, bet kai Raidė dėl Kristaus tampa Dvasia, kuri savo ruožtu įgalina mylėti savo artimą. Tikras tikėjimas Jėzumi Kristumi įgalina mylėti visus žmones taip, kaip Dievas pamilo pasaulį. Tikėjimas veikiantis meile stumdo kalnus, o ne juos supila. Ištiesina takus, suartina žmones. Jėzus turėjo tokį tikėjimą ir sugebėjo mylėti visus. Tik toks tikėjimas vedė jį pas nusidėjėlius ir jis nesibodėjo nei muitininkų, nei prostitučių... jis vaišinosi tai vienų, tai kitų namuose, kad tik laimėtų savo artimą. Muitininkas pakviečia Jėzų į svečius ir randa išgelbėjimą. Jėzų smerkia visokie įstatymo žinovai, sakydami, kad jis susitepa net eidamas į tokio namus, o rezultate Zachiejus sako: Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai.“ (Luk 19,8). Fariziejai buvo tikintys, bet nemylintys. Kam reikalingas toks tikėjimas? Tai vergystė, o ne išvaduojantis tikėjimas. Kai Dvasia veda, ji praplečia širdis, jos panašėja į Kristų...

⁷ Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos? ⁸ Ne tasai, kuris jus šaukia, šitaip prikalbėjo. ⁹ Truputis raugo įraugina visą maišymą.

Taigi, kaip galėjo taip atsitikti, kad galatai pasidavė tokiam klaidamoksliui? Jie leido kažkokiems bažnyčios žmonėms skleisti ereziją. Pradžioje truputis raugo, po to visa tešla įrūgsta. Mes turime saugotis kas mums tampa autoritetu. Mes turime budėti ir gyventi Kristuje, tyrinėti Raštus, būti savo bendruomenėje ir klausytis visko, kas yra skelbiama. Juk bendruomenei Kristus davė dangaus karalystės raktus. Jis įpareigojo mus atrišti ir surišti paslaptis. Mes turime rūpintis savo maldingumu, pastoviai mokintis, melstis, tapti Kristaus kūno sąnariais. Ganytis ten kur veda mus Jėzus. Nes pasaulyej daug netikrų piemenų, kurie kaimenės negaili, išdrasko, supriešina, praryja.

¹⁰ Aš pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nepriimsite kitokių pažiūrų; o jūsų drumstėjas, kad ir kas jis būtų, susilauks pasmerkimo. ¹¹ Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tuomet kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. ¹² O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų! ¹³ 

Mes privalome įvertinti drauge viską kas vyksta pas mus, kodėl žmonės nebenori bendrauti su mumis. Mes visi galime suklysti, apsnūsti ir koks plėšrus žvėris žiūrėk tuoj užpuls. todėl privalu budėti vienas kito labui. Paulius kalba negailestingai, bet kai skelbiamas klaidingas aiškinimas, reikia būti negailestingu. Privalu nupjauti tai, kas gundo tave pamiršti malonę. Juk malone esame išgelbėti. Ir tai ne praeities laiku kalbama. Išgelbėjimas yra ir dabartis. Mums reikia malonės šiandien. Tik malone mes galime tikėti ir mylėti vienas kitą besąlygiškai. Tikėjimas Jėzumi Kristumi atveria neapsakomus pažinimo turtus. Tikėjimas laiduoja to ko nematome dabar, bet viliamės, kad pasieksime ateityje. Mums reikia tikėjimo, kuris nepataikauja nei asmenimis nei sau pačiam, arba kaip Paulius sako kūnui:

Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. ¹⁴ Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. ¹⁵ Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, tai žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!

Mes aišku galime tik pafantazuoti kaip ten bažnyčioje vienas kitą ėdė. Bet jaučiu suprantame, kad kai prasideda karas dėl nuomonių, nervai kivirčai, bemiegės naktys, tai sveikata gali tikrai pašlyti...

Visos Mozės įstatymo nuostatos buvo nukreiptos į artimo meilę, išvadavimą, išlaisvinimą. Visa tai darė Jėzus Kristus i parodė kelią kaip Įstatymas gali būti taikomas bažnyčioje. Ne bausmėmis, ne prievarta, bet malonės žinia nusidėjėliams. Juk Kristaus kelias yra besąlygiškas atleidimas. Jo bendruomenė, kuri praktikuoja malonę ir tiesą, yra tikrai atradusi tikėjimo slėpinį. Taigi tikėkime Jėzumi, pasikliaukime malone, tyrinėkime įstatymą, išgirskime jo perspėjimus ir patarimus, tik naudokime jį tinkamai. (1 Tim 1,5-11)

Amen.

Sekmadienio pamokslas (2011 12 04) audio versija

Galatams 5, 1-15

¹ Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!

² Štai aš, Paulius, sakau jums: jeigu leisitės apipjaustomi, Kristus jums nebebus naudingas. ³ Aš pakartotinai įspėju kiekvieną, kuris leidžiasi apipjaustomas: jis tampa įpareigotas laikytis viso įstatymo. ⁴ Jūs, ieškantys nuteisinimo įstatyme, atsiskyrėte nuo Kristaus, praradote malonę. ⁵ O mes, Dvasios vedami, iš tikėjimo laukiame ir tikimės nuteisinimo. ⁶ Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile.

⁷ Jūs taip gražiai bėgote! Kas gi jums sukliudė laikytis tiesos? ⁸ Ne tasai, kuris jus šaukia, šitaip prikalbėjo. ⁹ Truputis raugo įraugina visą maišymą. ¹⁰ Aš pasitikiu jumis Viešpatyje, kad nepriimsite kitokių pažiūrų; o jūsų drumstėjas, kad ir kas jis būtų, susilauks pasmerkimo. ¹¹ Jei aš, broliai, iki šiol skelbiu apipjaustymą, tai kodėl gi esu persekiojamas? Juk tuomet kryžiaus papiktinimas būtų pašalintas. ¹² O kad jūsų kurstytojai visiškai nusipjautų!

¹³ Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. ¹⁴ Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. ¹⁵ Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, tai žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti!

pamokslas. Bažnyčia pasaulyje.

Trečiadienio pamokslas. Audio įrašas.

Mintys prie sekmadienio pamokslo

Bažnyčios paslaptis

Štai ir prabėgo devyniolika metų. Ar tai daug ar mažai, galima filosofuoti. Šią dieną galima būtų užduoti daug klausimų: kaip mes atsiradome? Kodėl? Galima būtų labai daug kalbėti apie save ir mūsų jausmus. Bet kažin ar tai būtų teisinga? Kokia vietą mūsų gyvnime užima bažnyčia? Ir kaip mes tikime? Kokioje vietoje mūsų širdyse yra mūsų bendruomenė? Kiek jai skiriame laiko? Šis klausimas neturėtų būt išgirstas kaip priekaištas ar kaltinimas Tai natūralus klausimas, kuris parodo, kaip Dievo žmonės vertina ir ką tiki apie bažnyčią? Juk viena yra tikėti apie bažnyčią kažką, o kita yra gyventi joje ir būti jos dalimi. Mes esame liudininkai koks didelis priešiškumas yra pasaulyje , bet Jėzaus bažnyčios nepalies pragaro vartai. Tai didelė paslaptis, bet jji atskleista

Ką Dievo žodis sako mes žinome, prisiminkime:
 
"ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. 19 Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje. Mat 16,18

Trumpai paanalizuokime šią vietą. Jėzus pranešė Petrui ir kitiems, kad jis ruošiasi statyti kažkokį susirinkimą, surinkimą, tai ką mes dabar vadiname bendruomenę arba bažnyčia. Yra tokia bažnyčia, kurios nenugalės tamsybės jėgos. Jėzus stato bažnyčią ant uolos. Jis yra numatęs tvirtą pamatą. Uolos metafora labai dažnai pasitaikanti iliustracija Biblijoje. Uola yra kažkas matomo ir tvirto. Jėzus žino kur pradėti statybas, kaip jas vykdyti ir kaip apsaugoti nuo stichijų. Žodis uola mums kalba apie daug ką. Ir užduoda daug klausimų. Kaip kiekvienas pastatas turi pamatą, taip Kristaus bažnyčia irgi turi pamatą. Savaime suprantama, kad Jėzus yra ir pamatas ir sienos ir stogas. Jis yra viskas visame ir per jį viskas patvariai laikosi. Taip skelbia Raštas.  Bet šioje vietoje mes girdime kažką daugiau. Mes aiškiai girdime, kad Jėzus kalba apie žmones ir jų dalyvavimą. Kažin ar tik į Petrą yra nukreipti žodžiai apie atsakomybę surišti ir atrišti. Kažin ar tie karalystės raktai tik vienam buvo suteikti. Manau jie duoti bažnyčiai. Bažnyčiai, kuri gyva vakar ir šiandien, bei bus ateityje. Juk Dievo rankų darbai yra amžini.

Įdomu, kad Jėzus Kristus daug nekalbėjo tiesiogiai apie bažnyčią. Kita vieta, kur jis pamini žodį "bažnyčia" yra:

15 Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. 16 O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. 17 Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas.18 Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje. (Mat 18,15-18)

Bažnyčia yra tikra paslaptis. Apie šią paslaptį kalba Paulius:  

Skaitydami galite įsitikinti, kad aš suvokiu Kristaus slėpinį, 5 kuris ankstesnėms žmonių vaikų kartoms nebuvo paskelbtas taip, kaip jis dabar Dvasios atskleistas jo šventiesiems apaštalams ir pranašams: 6 pagonys kartu su žydais yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje per Evangeliją. 7 Aš tapau Evangelijos tarnu dėl Dievo malonės dovanos, kuri buvo man duota jo galybės veikimu. 8 Man, iš visų šventųjų mažiausiajam, atiteko malonė skelbti pagonims nesuvokiamus Kristaus turtus 9 ir atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve - visų dalykų Kūrėjyje, - 10 kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. 11 Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. 12 Jį tikėdami, mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo (Ef 3,4-12).

Daugiausia informacijos kuo tikėjo apie bažnyčią apaštalai ir kiti pirmojo amžiaus teologai, mes girdime ne iš Jėzaus lūpų, bet kitų. Mes girdime apie bendruomenę žmonių, kurie seka Kristumi ir tiki, kad Jis yra Mesijas. Bažnyčia – tai žmonės, susijungę lyg į vieną kūną, kad drauge įvykdytų Dievo tikslus per Kristų Jėzų. Paskaitykime:

12 Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. 13 Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi- žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. 14 Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. 15 Jei koja imtų ir pasakytų: „Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui“ - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? 16 O jeigu ausis tartų: „Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui“ - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? 17 Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas - klausa, tai kur uoslė? 18 Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo. 19 Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas? 20 Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. 21 Akis negali pasakyti rankai: „Man tavęs nereikia“, ar galva kojoms: „Man jūsų nereikia.“ 22 Priešingai, tariamai silpnesni kūno nariai yra kur kas reikalingesni. 23 Tuos kūno narius, kuriuos laikome mažiau garbingais, mes apsupame ypatinga pagarba, ir mūsų gėdingesnieji nariai gaubiami didesnio padorumo, 24 kurio neprivalo mūsų padorieji nariai. Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, 25 kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. 26 Todėl, jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. 27 Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui ¬ jo nariai. (1 Kor 12,12-26)

Šis pamokslas apie vieną kūną be galo graži ir aiški iliustracija. Mes ilgimės vienybės kūne. Bet tą vienybę reikia puoselėti. Kiekvienas atlieka savo dalį. Vienybės paslaptis yra ne tik galvoje. Jėzus viską padarė gerai ir parūpino būdą kaip tą vienybę palaikyti. Tačiau dabar viskas yra mūsų rankose. Mes kiekvienas esame arba statybininkai arba griovėjai. Kiekvienas turime išmokti elgtis Dievo namuose, jeigu mes tikime, kad bažnyčia yra Dievo namai. Yra tradicijos, kurios dievina vieną ar kitą sąnarį, dažniausiai ganytojus. Arba yra tradicijos, kurios neturi ganytojų, nes vienas yra ganytojas (Jėzus). Kokia bebūtų tradicija, svarbu, kad būtų leidžiama Jėzui statyti savo bažnyčią.

Privalome saugoti ir žinoti kaip reikia elgtis bažnyčioje:

Apaštalas Paulius sakė Timotiejui „Noriu, kad žinotum, kaip reikia elgtis Dievo namuose , kurie yra gyvojo Dievo Bažnyčia , tiesos stulpas ir atrama“. Namai yra ten kur kažkas gyvena. Visuose namuose yra kažkokia tvarka. Kas nustato namuose tvarką? Aišku tų namų gyventojai. Bažnyčia yra Dievo namai. Pats vardas pasako, kad turime elgtis su didžia baime ir atsakomybe. Bažnyčia nėra mano ir tavo. Ši bažnyčia yra Dievo nuosavybė.
Prieš 19 metų prasidėjęs darbas nėra kauniečių, amerikiečių ar lietuvių darbas. Tai Dievo darbas žmonėse. Tai jis subūrė mus būti drauge. Tai Jo Šventoji Dvasia mokė ir vadovavo. Dievas sugeba tvarkytis savo namuose. Visa, kas turi vykti bažnyčioje yra paaiškinta Biblijoje. Tai mūsų konstitucija ir įstatymas. Ši knyga yra mūsų pamatas:

„Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, 20 pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų, 21 ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, 22 ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje. Ef 2,19-22

Bažnyčios naikinimas, baigiasi sunaikinimu.

„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!“ (1 Kor 3,16-17)

Velnias pastoviai gundo Dievo vaikus. Jeigu jis gundė patį Jėzų Kristų, būkime tikri, kad jis sukiojasi ir mūsų tarpe. Koks jo tikslas? Jo tikslas išblaškyti mus, sugriauti, sugadinti liudijimą. Per amžius jis priešinasi Viešpaties tikslams. Jis paima mūsų silpnybes ir iš jų padaro galingus ginklus, galinčius niokoti bažnyčią. Jis naudoja mūsų liežuvį, kuris yra nuostabus Evangelijos skelbimo įrankis, ir paverčia jį nedorybės visetu. „Nemurmėkite broliai vieni prieš kitus“ – sakė Jokūbas. Jis ragino išpažinti vieni kitiems savo nuodėmes, tačiau velnias gundo, kad mes išpažintume kitų kaltes, o savo pamirštume...

Mūsų atsakomybė - statyti, o ne griauti. Kiekvienas Dievo vaikas dalyvauja bažnyčios ugdyme, statyme, augime. Kiekvienam Dievo vaikui Viešpats suteikė išminties ir davė reikalingus įrankius. Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, 9 ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų. 10 Mes esame jo kūrinys, sutverti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. Ef 2,9-10

„O kiekvienam mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mastą. Ef 4,7
Kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos mąstą. Akis negali sakyti ausiai kaip ji turi klausyti. Ausis negali įsakyti burnai ką kalbėti.

Bažnyčia skelbia svarbią žinią.

Dievas per bažnyčią skelbia amžintąsias tiesas. Evangelijos mokslas neapsiriboja keliais sakiniais. Tai gydanti žinia, apimanti visas gyvenimo sritis.

...kad dabar per Bažnyčią taptų žinoma kunigaikštystėms ir valdžioms danguje daugeriopa Dievo išmintis. 11 Tai atitinka amžinąjį nutarimą, įvykdytą mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. 12 Jį tikėdami, mes drąsiai ir su pasitikėjimu einame prie Tėvo. Ef 3,10-12

Bažnyčia turi ką pranešti pasauliui. Tai nėra tik lūpinė žinia. Tai gyvenimo pamokos. Daugeriopa Dievo išmintis negali apsiriboti keliais žodžiais ir darbais. Bažnyčia visu savo gyvenimu skelbia Dievo mintis ir tikrą gyvenimą.

BAŽNYČIOJE kiekvienas dalyvauja

Kai griūna koks nors pastatas, visada yra ieškomos priežastys. Atliekamas nuodugnus tyrimas. Kartais pastatas būna pastatytas ne pagal projektą, kartais projektas neatitinka normų, kartais kalti konstruktoriai, kartais architektai, kartais statybininkai... Kas atsakingas už bažnyčios laikyseną? Kas neša atsakomybę? Vėlgi reiktų ištirti kokios yra mūsų praktikos, nes čia atsiskleidžia kuo tikime.

„Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų." (1 Pet 2,5)

Kiekvienas akmuo yra reikalingas. Ne visi akmenys vienodi. Vienas kietesnis, kitas minkštesnis. Dolomitas skiriasi nuo marmuro, titnagas nuo smiltainio. Vienas akmuo trapus, kitas kietas. Panašiai ir gyvieji akmenys bažnyčioje. Mes privalome gulti vienas šalia kito, apsitrinti, prisigludinti, kad užpildytume spragas. Panašiai ir mes bažnyčioje esame skaptuojami , kad tiktume vienas prie kito. Procesas gali būti ilgas ir varginantis, bet atėjus laikui toks Dievo pastatas taps šventove, kuri neš išganymą tautoms.

Taigi, mes visi kaip gyvieji akmenys esame atsakingi kokie esame. Kiekvienas neša atsakomybę už kažkokią dalį. Žmonės mėgsta kaltinti kitus už juos ištikusias bėdas. Kai Dievas išvedė Izraelį iš Egipto, jų aistra Viešpačiui greitai baigėsi. Dėl juos ištikusių nelaimių jie buvo greiti apkaltinti Mozę ir Aaroną. Tačiau iš tikrųjų jie kaltino patį Dievą. Ir Viešpačiui teko juos mokyti sunkiu keliu.

Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, ¬ Kristuje. 16 Iš jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairiais ryšiais, savaip veikiant kiekvienai daliai, auga ir save patį stato meilėje. Ef 4,15-16 Dievo namuose kiekvienas veikai savaip, bet viskas bendram labui.

Meilė – stiprios bažnyčios pagrindas

„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! 35 Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“ (Jono 13,34-35)

Sekmadienio pamokslas (2011 11 27) Bažnyčios paslaptis

 Bažnyčios gimtadienis - 19 metų

Terminas „sekta“ kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas | religija.lt

Senas straipsnis pasiskaitymui

Terminas „sekta“ kaip represyvios socialinės sąmonės fenomenas | religija.lt

Sekmadienio pamokslas (2011 11 20)

Lk 14,25-35

²⁵ Kartu su Jėzumi ėjo gausios minios. Atsigręžęs jis tarė žmonėms: ²⁶ „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, negali būti mano mokinys. ²⁷ Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys.

²⁸ Kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirmiau atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, kad įsitikintų, ar turės iš ko užbaigti? ²⁹ Kad kartais, padėjus pamatą ir nebaigus, žmonės matydami nesišaipytų iš jo ir nesakytų: ³⁰ ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia baigti.’

³¹ Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių karių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?! ³² Jei ne, tai, anam dar toli esant, siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. ³³ Taip pat kiekvienas jūsų, kuris neatsižada visos savo nuosavybės, negali būti mano mokinys.

³⁴ Druska ­ geras daiktas. Bet jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti? ³⁵ Ji nebetinka nei dirvai, nei mėšlui, o išberiama laukan. Kas turi ausis, teklauso!“

Antra paskaita. H.Žukauskas

Audio įrašas

Sekmadienio pamokslas (dalinasi brolis Henrikas)

Mt 25, 14-30

¹⁴ Bus taip, kaip atsitiko vienam žmogui, kuris, iškeliaudamas į svetimą šalį, pasišaukė tarnus ir pavedė jiems savo turtą. ¹⁵ Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną ­ kiekvienam pagal jo gabumus ­ ir iškeliavo. ¹⁶ Tas, kuris gavo penkis talentus, tuojau nuėjęs ėmė verstis ir pelnė kitus penkis. ¹⁷ Taip pat tas, kuris gavo du talentus, pelnė kitus du. ¹⁸ O kuris buvo gavęs vieną, nuėjo, iškasė duobę ir paslėpė šeimininko pinigus.

¹⁹ Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą. ²⁰ Atėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus; jis atnešė kitus penkis ir tarė: ‘Šeimininke, davei man penkis talentus, štai aš pelniau kitus penkis.’ ²¹ Šeimininkas atsakė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’ ²² Taip pat tas, kuris buvo gavęs du talentus, atėjęs pasakė: ‘Šeimininke, davei man du talentus, štai aš pelniau kitus du.’²³ Šeimininkas tarė: ‘Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!’²⁴ Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad tu ­ žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei.²⁵ Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Va, imk, kas tavo.’²⁶ Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogasis tarne, tinginy! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, renku, kur nebarsčiau. ²⁷ Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis. ²⁸ Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. ²⁹ Kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.³⁰ Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.’

Paskaita. Teologija. Liberalizmas. Fundamentalizmas. H. Žukauskas

Vakar buvo pirma teologinė paskaita apie liberalizmą bei fundamentalizmą. Įvadinė paskaita, kurią vedė Henrikas Ž. Kita paskaita už savaitės, ten pat. Algirdo 48, Vilnius

Įrašas čia:
http://www.mediafire.com/?cd6bq1c66xwil6x

Pokalbis su dienos centro direktoriumi ir darbo su vaikais vadove Ginkūnų dvare (2011 10 27)

Sekmadienio pamokslas "Krikščionys yra pavojuose"

Lk 8, 22-25

²² Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: „Irkimės anapus ežero!“ Jie atsistūmė nuo kranto. ²³ Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo viesulas. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. ²⁴ Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėją ir bangas. Jie nurimo, stojo tyla. ²⁵ O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“ Mokiniai išsigandę ir nustebę kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toks, kad įsakinėja vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso?!“

Sekmadienio pamokslas (dalinasi svečias misionierius)

Apd 3, 1-12

¹ Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje.² Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. ³ Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. ⁴ Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“ ⁵ Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. ⁶ Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ ⁷ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. ⁸ Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. ⁹ Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. ¹⁰ Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie šventyklos Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę.

¹¹ Kadangi jis laikėsi Petro ir Jono, prie jų į vadinamąją Saliamono stoginę apimti nuostabos susibėgo visi žmonės. ¹² Tai matydamas, Petras kreipėsi į minią: „Izraelitai! Ko stebitės įvykiu ir ko taip žiūrite į mudu, tarsi mes savo galia ar savo maldingumu būtume pastatę jį ant kojų?!

Trečiadienio pamokslas "Padžiūvęs figmedis"

Mt 21,18-22
¹⁸ Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. ¹⁹ Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo. ²⁰ Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: „Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?“ ²¹ Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’ ­ ir taip atsitiktų. ²² Visa, ko tikėdami melsite, ­ gausite.“

Sekmadienio pamokslas (2011 10 23)

Mt 28, 16-20

¹⁶ Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. ¹⁷ Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.¹⁸ Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.¹⁹ Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ²⁰ mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

viską laikau nuostoliu. pamokslas

Aš viską laikau nuostoliu...

Apaštalas Paulius laiške filipiečiams 3 skyriuje perspėja tikinčiuosius dėl pavojų, kurie kyla iš religingų piktų žmonių (3,2) jis paaiškina kas yra tikrieji apipjaustytieji. Tai žmonės, tarnaujantys Dievo Dvasia, besigiriantys Jėzumi Kristumi ir pasitikintys ne savo kūnu, t.y. ne savo tautybe, ne savo išsilavinimu ir kt.. Nors Paulius tikrai galėtų pasitikėti ir savo praeitimi bei teisumu, vis dėlto jis viską laiko nuostoliu. Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, …

Ką reiškia viską laikyti nuostoliu?. Tai lyg jaunavedžiai. Dėl savo artimo atsižadama draugų ir daugelio kitų mėgstamų dalykų. Dėl savo vaikų gerovės tėvai atsisako patogaus gyvenimo. Dėl norimo nusipirkti daikto, žmonės gyvena kukliau, kad sutaupytų reikiamą sumą pinigų pirkiniui… Apaštalas Paulius neteko visko tiesiogine prasme. Jis neteko to vardo, kurį turėjo žydų tarpe, jis neteko pagarbos visuomenėje, jis neteko pagarbos namuose, jis neteko pajamų šaltinio, jis neteko visko, kas jam buvo gera ir kas teikė džiaugsmą. Pasaulio akimis jis buvo nevykėlis. Bet čia ir slypi visa esmė. Tokia yra amžinojo gyvenimo kaina.

Ar mūsų negąsdina tokios mintys? Taip, Paulius tapo apaštalu, todėl jis turėjo atsisakyti viso kas trukdė tarnavimui. Ne visi turime būti pamokslininkais ir misionieriais. Tačiau artėjant prie Kristaus mes privalome suvokti, kad savo praeities išvedžiojimais nieko nepasieksime. Privalome atsiriboti nuo to kas buvo seniau. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja“. 2 Kor 5,17  Velnias nori, kad mes nesusimąstytume kas tas “sena”. Tačiau mes turime gerai žinoti. Tai pasididžiavimas dėl tautybės, išsilavinimo, amžiaus, pinigų. Tai senos svajonės, seni planai, senas gyvenimo būdas, senas požiūris į kitus žmones ir į save. Senas darbo būdas, santykiai su kitais žmonėmis. Sena “meilė”, tikėjimas, malda, tiesiog viskas.

Kodėl aš primenu šituos dalykus? Todėl, kad su laiku mes esame gundomi grįžti prie senų dalykų. Velnias dės visas pastangas, kad mes pradėtume gyventi savo kūnu arba savo teisumu. Jėzus Kristus daug apie tai kalbėjo. Jis sakė, “kas tėvą arba motiną myli labiau nei mane, tas manęs nevertas“. Jis sakė, kad kas atsigręžia atgal, tas manęs nevertas. Kas gėdijasi manęs, tas manęs nevertas.” Todėl mes kasdien turime budėti. Kokiu būdu tikintieji atsimeta nuo tikėjimo ir bažnyčios? Žingsnis po žingsnio. Budėkime broliai ir seserys.

Taigi, pažiūrėkime kodėl Paulius viską laiko nuostoliu?

1)      Laimėti Kristų. kad tik laimėčiau Kristų. Viskas laikoma nuostoliu, nes tai yra mūsų išgelbėjimo būtina sąlyga. Niekas negali ateiti pas Kristų kokiu nors kitu keliu, yra tik vienas kelias, mirtis sau. Atgaila, atsivertimas, nusigręžimas nuo seno yra būtinas, kad pradėtume draugystę su Kristumi. Atminkime, siauras yra kelias, kuris veda į gyvenimą. Kristus gali dovanoti amžinąjį gyvenimą kiekvienam, tačiau mes esame laisvi ir privalome patys pasirinkti—ar norime tikėti juo ar nenorime. Daugelis sako, kad Biblija yra tik žmonių parašyta knyga, daugelis sako, kad Kirstus yra mitas, kad stebuklų nebūna ir prisikėlimas yra neįmanomas, tačiau ar visi nuoširdžiai ieškojo atsakymų į šiuos klausimus? Ar visi, kurie neigia Kristaus mokslą, kada nors šaukėsi Dievo? Mes žinome, kad kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo bus išgelbėtas (Rom 10,13). Ir kiekvienas besišaukiantis išgirs, kad turi mirti sau, atsiversti ir tapti nauju kūriniu. Kiekvienam Nikodemui Jėzus taria: “turi užgimti iš naujo”…

2)      Būti Kristuje. ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Norime būti tikintys? Pradėkime nuo mirties sau. Tikėjimas nereikalingas žmonėms, kurie viską turi, viską gali, viską žino, viską daro teisingai. Tikėjimas prasideda tada, kai pripažįstame, kad nieko neturime, nieko negalime, nieko nežinome, nieko gero nedarome. Tada pradedame šauktis Dievo kaip savo galios, kaip savo išminties, kaip savo aprūpintojo. Paulius sako, kad jis nori būto Kristuje tikėjimu, kurį duoda Dievas. Labai įdomiai skamba šie žodžiai. „Teisumas iš tikėjimo Kristumi, einantis iš Dievo, paremtas tikėjimu“. Tikėjimas iš tikėjimo. Kaip čia taip gali būti? Kada mes tikime Jėzumi Kristumi, mūsų teisumas yra keičiamas, transformuojamas. Kažkada mūsų teisumas rūpinosi tik savimi, dabar jis pradeda rūpintis kitais. Teisumas pagal Jėzų reikalauja aukos dėl kitų. Nesavanaudiška meilė yra teisumo vaisius. Gailestingumas yra teisumo vaisius. Paulius kalba apie tikėjimą Kristumi kaip apie visą politinę, religinę, teologinę ir filosofinę sistemą. Mes patikime Jėzumi, kuris yra ne tik Teologas, bet ir Politikas, Strategas, Filosofas, pranašas; mes tikime Jėzumi, kuris yra nepriekaištingas vadovas, Ganytojas ir Mokytojas. Jis tas, kuris atpirko mus ant kryžiaus. Ir netgi mirties akimirka jis moko mus gailestingumo ir tikro teisumo (rūpestis motina, atleidimas priešams). Glaudimasis prie tokio Jėzaus reikalauja tikėjimo. Mums reikia tikėjimo, kad gyventume Jėzaus mokymu ir pavyzdžiu; reikia tikėjimo nematomais dalykais; reikia vilties, kuri atsiranda tikint. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Heb 11,1)

3)      Pažinti Kristų. Trokštu pažintį jį, Kada atsisakome savo senojo gyvenimo, kada viską laikome sąšlavomis, tik tada mes užsidegame troškimu pažinti savo Gelbėtoją. Apaštalas Paulius matė Kristų savo akimis ne vieną kartą. Ir vis dėlto jis trokšta Jį pažinti. Reiškia ir mes galime Jį pažinti. Taip, Jėzus yra danguje (nematomojoje erdvėje), bet per Jo žodį, Dievo Dvasią, bei Jo bendruomenę mes galime asmeniškai draugauti su pačiu Gyvybės Kūrėju Dievo Sūnumi Jėzumi. Tikrai verta viską laikyti nuostoliu?! Jei sakome savo širdyje, kad Dievas yra toli ir tikėjimu nejaučiame Jėzaus artumo, tikrai pradėjome ieškoti Jėzaus savo senuoju “aš”. Tikrai pradėjome gyventi religingą, tuščių tradicijų varomą gyvenimą. Paulius troško pažinti Jėzų. Ar mes trokštame, kaip ištroškęs žmogus geidžia vandens? Ko mes trokštame labiausiai šiandien? Ar mes trokštame Kristaus teisumo ar pranykstančių daiktų? Mūsų gyvenimo praktikos parodo ko mes trokštame, tik ne mūsų mintys ir klabos.

4)      Pažinti prisikėlimo galią. jo prisikėlimo galybę. Laikyti viską nuostoliu tikra nauda, nes tada mes susipažįstame su Jėzaus Kristaus prisikėlimo galybe. Ką reiškia pažinti jo prisikėlimo galią? Kas įvyko, kai Jėzus kėlėsi iš mirusiųjų? Ne tik jo kapas, bet ir kitų šventųjų kapai buvo atverti. Romėnų kariai krito ant žemės lyg negyvi. O juk Jėzaus prisikėlimas yra mūsų prisikėlimas. Mes buvome mirę, o Jėzus prikėlė mus gyventi su Kristumi: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, ⁵ mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi - jūs juk esate išgelbėti malone, - ⁶ prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje“ (Ef 2,4-6). Būsimas mūsų prisikėlimas visų pirma įvyksta mūsų širdyse, po to tai atsispindi visame gyvenime ir kelio gale‑ kūno prikėlimu. Prisikėlęs Jėzus nebeliko silpnas kaip žmogus, bet perkeistas ir galingas. Jėzus Kristus, kurį matė apaštalas Jonas, gaudamas apreiškimą, buvo kitoks. Todėl ir kiekvienas atgimęs žmogus yra kitoks, jo gyvenimas pasikeičia galingai... Sakote nesikeičia? – reiškia neleidžiate Dievui jo keisti!!!

5)      Pažinti dalyvavimą kentėjimuose. ir bendravimą jo kentėjimuose, Paulius sako, kad jis trokšta pažinti bendravimą Jėzaus kentėjimuose. Taip, Sauliaus atgimimo pradžioje Jėzus pasakė per Ananiją, kad būsimas Paulius daug kentės. Ir iš tiesų, kada mes atsižadame to kas sena, mūsų laukia išmėginimai, nes bedieviškas pasaulis priešinasi skaistumui ir Dievo Žodžio tiesai. „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. Pikti žmonės, suvedžiodami eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami“. (2 Tim 3,12) Paulius pranašauja, kad pikti žmonės bus dar piktesni. Ir tai tiesa. Todėl nenusiminkime persekiojami, negrįžkime prie savo seno gyvenimo būdo, bet džiaukimės, kad galime dalyvauti Kristaus kentėjimuose.

6)      Pažinti mirtį dėl Kristaus. noriu panašiai kaip jis numirti. Kada tikintysis viską laiko nuostoliu, kada jis atsižada senojo gyvenimo būdo, jis pasikeičia, ir išmėginimai, bei kentėjimai negąsdina jo. Jis nori būti ištikimas iki mirties. Ir ne mirties nuo senatvės, bet mirties dėl Kristaus.

Kiekvienas tikintysis šiandien sėdėdamas bažnyčioje gali lengvai pasakyti, kad nori mirti dėl Kristaus. Apaštalas Petras irgi taip sakė. Tačiau netrukus išsigynė savo Viešpaties. Kiekvienas galime pasakyti, jei Dievas pašauks, važiuosime net į tolimiausią šalį, tačiau kaip bus kada ateis tas laikas? Ar būsime pasiruošę priimti iššūkį? Štai kodėl kiekviena diena, kurią Dievas davė gyventi turėtų mus vis labiau ir labiau priartinti prie Jėzaus Kristaus ir Dievo Tėvo. Štai kodėl taip svarbu budėti ir ištirti save ar nesame atmestini? Štai kodėl Paulius sako „Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme“. (Fil 3,16). Todėl aš bėgu neklaidžiodamas, ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats neapsidaryčiau atmestinas. (1 Kor 9,26-27) Štai kodėl taip svarbu ištirti ar negyvename savo stiprybe, savo pasiekimais, savo patirtimi, savo senais įpročiais. Tik tada, kada kasdien gyvename Dievo Dvasia, mes pasirengsime šiandienai ir ateičiai. Juk Dievo dėka esame Kristuje, Dievo dėka ir galime gyventi Kristuje. Tik Dievo dėka galėsime ir mirti Kristuje.

7)      Pažinti prisikėlimą iš mirusiųjų. „...kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusiųjų. Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. ¹³ Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, ¹⁴ į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“ Taip, mes pasieksime prisikėlimą iš mirusiųjų, jei mirėme su Kristumi. Jei gyvename su Kristumi, tada būtinai ir prisikelsime su nauju kūnu.

Nerėkime kitiems, kad esame Dievo vaikai. Neaukštinkime savęs, bet su romumo Dvasia eikime pirmyn. Turėkime Pauliaus nusistatymą. Jis žinojo, kad yra su Jėzumi, bet nesididžiavo, nelaikė savęs tobulu ir viską pasiekusiu. Jis tiesiog ėjo pirmyn, pamiršdamas kas yra už jo. Jis kantriai bėgo bėgimą, kovojo kovą, vijosi Jėzų. Nes jis visada eina priekyje. Mes niekada negalėsime prilygti Jėzui, bet visada galime į jį lygiuotis ir sekti iš paskos. Jėzus kviečia mus prie laimikio aukštybėse (ne žemėje), nedelskime, eikime pirmyn.

Dievas nori, kad mes žinotume, kad turime amžinąjį gyvenimą. Ir kad žinotume ne filosofiškai, bet praktiškai. Jei tik pradedame abejoti, atsiverskime 1 Jono laišką, kuris parašytas, kad žinotume kaip atrodo žmogus, turintis amžinąjį gyvenimą. „Aš tai parašiau jums, įtikėjusiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą.“ (5,13) Amen.

8)      TOBULUMO KELIAS. „Taigi visi, kurie esame tobuli, turėkime tai galvoje! O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, Dievas jums tai apreikš. ¹⁶ Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme“. Kada žmogus panašiai kaip Paulius tobulai viską laiko nuostoliu dėl Jėzaus, toks tikintysis yra kantrus kitiems, kurie netobulai pažįsta Kristaus kelią. Tada tikrai galima būti kantriam ir suprasti, kad Dievas kaip Visagalis ir suverenus Viešpats gali apreikšti savo Sūnaus pavidalą. Kristaus mokinys neturi stoti į kova su mažutėliais, bet padėti jiems augti ir stiprėti, kad visi drauge pasiektume Kristaus pilnatvės amžių. „kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką, kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius. ¹⁵ Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje. (Ef 4,14-16). Amen.