viską laikau nuostoliu. pamokslas

Aš viską laikau nuostoliu...

Apaštalas Paulius laiške filipiečiams 3 skyriuje perspėja tikinčiuosius dėl pavojų, kurie kyla iš religingų piktų žmonių (3,2) jis paaiškina kas yra tikrieji apipjaustytieji. Tai žmonės, tarnaujantys Dievo Dvasia, besigiriantys Jėzumi Kristumi ir pasitikintys ne savo kūnu, t.y. ne savo tautybe, ne savo išsilavinimu ir kt.. Nors Paulius tikrai galėtų pasitikėti ir savo praeitimi bei teisumu, vis dėlto jis viską laiko nuostoliu. Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, …

Ką reiškia viską laikyti nuostoliu?. Tai lyg jaunavedžiai. Dėl savo artimo atsižadama draugų ir daugelio kitų mėgstamų dalykų. Dėl savo vaikų gerovės tėvai atsisako patogaus gyvenimo. Dėl norimo nusipirkti daikto, žmonės gyvena kukliau, kad sutaupytų reikiamą sumą pinigų pirkiniui… Apaštalas Paulius neteko visko tiesiogine prasme. Jis neteko to vardo, kurį turėjo žydų tarpe, jis neteko pagarbos visuomenėje, jis neteko pagarbos namuose, jis neteko pajamų šaltinio, jis neteko visko, kas jam buvo gera ir kas teikė džiaugsmą. Pasaulio akimis jis buvo nevykėlis. Bet čia ir slypi visa esmė. Tokia yra amžinojo gyvenimo kaina.

Ar mūsų negąsdina tokios mintys? Taip, Paulius tapo apaštalu, todėl jis turėjo atsisakyti viso kas trukdė tarnavimui. Ne visi turime būti pamokslininkais ir misionieriais. Tačiau artėjant prie Kristaus mes privalome suvokti, kad savo praeities išvedžiojimais nieko nepasieksime. Privalome atsiriboti nuo to kas buvo seniau. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja“. 2 Kor 5,17  Velnias nori, kad mes nesusimąstytume kas tas “sena”. Tačiau mes turime gerai žinoti. Tai pasididžiavimas dėl tautybės, išsilavinimo, amžiaus, pinigų. Tai senos svajonės, seni planai, senas gyvenimo būdas, senas požiūris į kitus žmones ir į save. Senas darbo būdas, santykiai su kitais žmonėmis. Sena “meilė”, tikėjimas, malda, tiesiog viskas.

Kodėl aš primenu šituos dalykus? Todėl, kad su laiku mes esame gundomi grįžti prie senų dalykų. Velnias dės visas pastangas, kad mes pradėtume gyventi savo kūnu arba savo teisumu. Jėzus Kristus daug apie tai kalbėjo. Jis sakė, “kas tėvą arba motiną myli labiau nei mane, tas manęs nevertas“. Jis sakė, kad kas atsigręžia atgal, tas manęs nevertas. Kas gėdijasi manęs, tas manęs nevertas.” Todėl mes kasdien turime budėti. Kokiu būdu tikintieji atsimeta nuo tikėjimo ir bažnyčios? Žingsnis po žingsnio. Budėkime broliai ir seserys.

Taigi, pažiūrėkime kodėl Paulius viską laiko nuostoliu?

1)      Laimėti Kristų. kad tik laimėčiau Kristų. Viskas laikoma nuostoliu, nes tai yra mūsų išgelbėjimo būtina sąlyga. Niekas negali ateiti pas Kristų kokiu nors kitu keliu, yra tik vienas kelias, mirtis sau. Atgaila, atsivertimas, nusigręžimas nuo seno yra būtinas, kad pradėtume draugystę su Kristumi. Atminkime, siauras yra kelias, kuris veda į gyvenimą. Kristus gali dovanoti amžinąjį gyvenimą kiekvienam, tačiau mes esame laisvi ir privalome patys pasirinkti—ar norime tikėti juo ar nenorime. Daugelis sako, kad Biblija yra tik žmonių parašyta knyga, daugelis sako, kad Kirstus yra mitas, kad stebuklų nebūna ir prisikėlimas yra neįmanomas, tačiau ar visi nuoširdžiai ieškojo atsakymų į šiuos klausimus? Ar visi, kurie neigia Kristaus mokslą, kada nors šaukėsi Dievo? Mes žinome, kad kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo bus išgelbėtas (Rom 10,13). Ir kiekvienas besišaukiantis išgirs, kad turi mirti sau, atsiversti ir tapti nauju kūriniu. Kiekvienam Nikodemui Jėzus taria: “turi užgimti iš naujo”…

2)      Būti Kristuje. ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Norime būti tikintys? Pradėkime nuo mirties sau. Tikėjimas nereikalingas žmonėms, kurie viską turi, viską gali, viską žino, viską daro teisingai. Tikėjimas prasideda tada, kai pripažįstame, kad nieko neturime, nieko negalime, nieko nežinome, nieko gero nedarome. Tada pradedame šauktis Dievo kaip savo galios, kaip savo išminties, kaip savo aprūpintojo. Paulius sako, kad jis nori būto Kristuje tikėjimu, kurį duoda Dievas. Labai įdomiai skamba šie žodžiai. „Teisumas iš tikėjimo Kristumi, einantis iš Dievo, paremtas tikėjimu“. Tikėjimas iš tikėjimo. Kaip čia taip gali būti? Kada mes tikime Jėzumi Kristumi, mūsų teisumas yra keičiamas, transformuojamas. Kažkada mūsų teisumas rūpinosi tik savimi, dabar jis pradeda rūpintis kitais. Teisumas pagal Jėzų reikalauja aukos dėl kitų. Nesavanaudiška meilė yra teisumo vaisius. Gailestingumas yra teisumo vaisius. Paulius kalba apie tikėjimą Kristumi kaip apie visą politinę, religinę, teologinę ir filosofinę sistemą. Mes patikime Jėzumi, kuris yra ne tik Teologas, bet ir Politikas, Strategas, Filosofas, pranašas; mes tikime Jėzumi, kuris yra nepriekaištingas vadovas, Ganytojas ir Mokytojas. Jis tas, kuris atpirko mus ant kryžiaus. Ir netgi mirties akimirka jis moko mus gailestingumo ir tikro teisumo (rūpestis motina, atleidimas priešams). Glaudimasis prie tokio Jėzaus reikalauja tikėjimo. Mums reikia tikėjimo, kad gyventume Jėzaus mokymu ir pavyzdžiu; reikia tikėjimo nematomais dalykais; reikia vilties, kuri atsiranda tikint. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Heb 11,1)

3)      Pažinti Kristų. Trokštu pažintį jį, Kada atsisakome savo senojo gyvenimo, kada viską laikome sąšlavomis, tik tada mes užsidegame troškimu pažinti savo Gelbėtoją. Apaštalas Paulius matė Kristų savo akimis ne vieną kartą. Ir vis dėlto jis trokšta Jį pažinti. Reiškia ir mes galime Jį pažinti. Taip, Jėzus yra danguje (nematomojoje erdvėje), bet per Jo žodį, Dievo Dvasią, bei Jo bendruomenę mes galime asmeniškai draugauti su pačiu Gyvybės Kūrėju Dievo Sūnumi Jėzumi. Tikrai verta viską laikyti nuostoliu?! Jei sakome savo širdyje, kad Dievas yra toli ir tikėjimu nejaučiame Jėzaus artumo, tikrai pradėjome ieškoti Jėzaus savo senuoju “aš”. Tikrai pradėjome gyventi religingą, tuščių tradicijų varomą gyvenimą. Paulius troško pažinti Jėzų. Ar mes trokštame, kaip ištroškęs žmogus geidžia vandens? Ko mes trokštame labiausiai šiandien? Ar mes trokštame Kristaus teisumo ar pranykstančių daiktų? Mūsų gyvenimo praktikos parodo ko mes trokštame, tik ne mūsų mintys ir klabos.

4)      Pažinti prisikėlimo galią. jo prisikėlimo galybę. Laikyti viską nuostoliu tikra nauda, nes tada mes susipažįstame su Jėzaus Kristaus prisikėlimo galybe. Ką reiškia pažinti jo prisikėlimo galią? Kas įvyko, kai Jėzus kėlėsi iš mirusiųjų? Ne tik jo kapas, bet ir kitų šventųjų kapai buvo atverti. Romėnų kariai krito ant žemės lyg negyvi. O juk Jėzaus prisikėlimas yra mūsų prisikėlimas. Mes buvome mirę, o Jėzus prikėlė mus gyventi su Kristumi: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, ⁵ mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi - jūs juk esate išgelbėti malone, - ⁶ prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje“ (Ef 2,4-6). Būsimas mūsų prisikėlimas visų pirma įvyksta mūsų širdyse, po to tai atsispindi visame gyvenime ir kelio gale‑ kūno prikėlimu. Prisikėlęs Jėzus nebeliko silpnas kaip žmogus, bet perkeistas ir galingas. Jėzus Kristus, kurį matė apaštalas Jonas, gaudamas apreiškimą, buvo kitoks. Todėl ir kiekvienas atgimęs žmogus yra kitoks, jo gyvenimas pasikeičia galingai... Sakote nesikeičia? – reiškia neleidžiate Dievui jo keisti!!!

5)      Pažinti dalyvavimą kentėjimuose. ir bendravimą jo kentėjimuose, Paulius sako, kad jis trokšta pažinti bendravimą Jėzaus kentėjimuose. Taip, Sauliaus atgimimo pradžioje Jėzus pasakė per Ananiją, kad būsimas Paulius daug kentės. Ir iš tiesų, kada mes atsižadame to kas sena, mūsų laukia išmėginimai, nes bedieviškas pasaulis priešinasi skaistumui ir Dievo Žodžio tiesai. „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. Pikti žmonės, suvedžiodami eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami“. (2 Tim 3,12) Paulius pranašauja, kad pikti žmonės bus dar piktesni. Ir tai tiesa. Todėl nenusiminkime persekiojami, negrįžkime prie savo seno gyvenimo būdo, bet džiaukimės, kad galime dalyvauti Kristaus kentėjimuose.

6)      Pažinti mirtį dėl Kristaus. noriu panašiai kaip jis numirti. Kada tikintysis viską laiko nuostoliu, kada jis atsižada senojo gyvenimo būdo, jis pasikeičia, ir išmėginimai, bei kentėjimai negąsdina jo. Jis nori būti ištikimas iki mirties. Ir ne mirties nuo senatvės, bet mirties dėl Kristaus.

Kiekvienas tikintysis šiandien sėdėdamas bažnyčioje gali lengvai pasakyti, kad nori mirti dėl Kristaus. Apaštalas Petras irgi taip sakė. Tačiau netrukus išsigynė savo Viešpaties. Kiekvienas galime pasakyti, jei Dievas pašauks, važiuosime net į tolimiausią šalį, tačiau kaip bus kada ateis tas laikas? Ar būsime pasiruošę priimti iššūkį? Štai kodėl kiekviena diena, kurią Dievas davė gyventi turėtų mus vis labiau ir labiau priartinti prie Jėzaus Kristaus ir Dievo Tėvo. Štai kodėl taip svarbu budėti ir ištirti save ar nesame atmestini? Štai kodėl Paulius sako „Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme“. (Fil 3,16). Todėl aš bėgu neklaidžiodamas, ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats neapsidaryčiau atmestinas. (1 Kor 9,26-27) Štai kodėl taip svarbu ištirti ar negyvename savo stiprybe, savo pasiekimais, savo patirtimi, savo senais įpročiais. Tik tada, kada kasdien gyvename Dievo Dvasia, mes pasirengsime šiandienai ir ateičiai. Juk Dievo dėka esame Kristuje, Dievo dėka ir galime gyventi Kristuje. Tik Dievo dėka galėsime ir mirti Kristuje.

7)      Pažinti prisikėlimą iš mirusiųjų. „...kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusiųjų. Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. ¹³ Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, ¹⁴ į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“ Taip, mes pasieksime prisikėlimą iš mirusiųjų, jei mirėme su Kristumi. Jei gyvename su Kristumi, tada būtinai ir prisikelsime su nauju kūnu.

Nerėkime kitiems, kad esame Dievo vaikai. Neaukštinkime savęs, bet su romumo Dvasia eikime pirmyn. Turėkime Pauliaus nusistatymą. Jis žinojo, kad yra su Jėzumi, bet nesididžiavo, nelaikė savęs tobulu ir viską pasiekusiu. Jis tiesiog ėjo pirmyn, pamiršdamas kas yra už jo. Jis kantriai bėgo bėgimą, kovojo kovą, vijosi Jėzų. Nes jis visada eina priekyje. Mes niekada negalėsime prilygti Jėzui, bet visada galime į jį lygiuotis ir sekti iš paskos. Jėzus kviečia mus prie laimikio aukštybėse (ne žemėje), nedelskime, eikime pirmyn.

Dievas nori, kad mes žinotume, kad turime amžinąjį gyvenimą. Ir kad žinotume ne filosofiškai, bet praktiškai. Jei tik pradedame abejoti, atsiverskime 1 Jono laišką, kuris parašytas, kad žinotume kaip atrodo žmogus, turintis amžinąjį gyvenimą. „Aš tai parašiau jums, įtikėjusiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą.“ (5,13) Amen.

8)      TOBULUMO KELIAS. „Taigi visi, kurie esame tobuli, turėkime tai galvoje! O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, Dievas jums tai apreikš. ¹⁶ Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme“. Kada žmogus panašiai kaip Paulius tobulai viską laiko nuostoliu dėl Jėzaus, toks tikintysis yra kantrus kitiems, kurie netobulai pažįsta Kristaus kelią. Tada tikrai galima būti kantriam ir suprasti, kad Dievas kaip Visagalis ir suverenus Viešpats gali apreikšti savo Sūnaus pavidalą. Kristaus mokinys neturi stoti į kova su mažutėliais, bet padėti jiems augti ir stiprėti, kad visi drauge pasiektume Kristaus pilnatvės amžių. „kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką, kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius. ¹⁵ Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje. (Ef 4,14-16). Amen.