Sekmadienio pamokslas (dalinasi svečias misionierius)

Apd 3, 1-12

¹ Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje.² Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. ³ Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. ⁴ Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“ ⁵ Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. ⁶ Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ ⁷ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. ⁸ Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. ⁹ Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. ¹⁰ Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie šventyklos Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę.

¹¹ Kadangi jis laikėsi Petro ir Jono, prie jų į vadinamąją Saliamono stoginę apimti nuostabos susibėgo visi žmonės. ¹² Tai matydamas, Petras kreipėsi į minią: „Izraelitai! Ko stebitės įvykiu ir ko taip žiūrite į mudu, tarsi mes savo galia ar savo maldingumu būtume pastatę jį ant kojų?!

Trečiadienio pamokslas "Padžiūvęs figmedis"

Mt 21,18-22
¹⁸ Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. ¹⁹ Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo. ²⁰ Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: „Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?“ ²¹ Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu turėtumėte tikėjimo ir nesvyruotumėte, ne tik galėtumėte taip padaryti su figmedžiu, bet pasakytumėte šitam kalnui: ‘Pasikelk ir meskis į jūrą!’ ­ ir taip atsitiktų. ²² Visa, ko tikėdami melsite, ­ gausite.“

Sekmadienio pamokslas (2011 10 23)

Mt 28, 16-20

¹⁶ Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. ¹⁷ Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.¹⁸ Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.¹⁹ Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ²⁰ mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“

viską laikau nuostoliu. pamokslas

Aš viską laikau nuostoliu...

Apaštalas Paulius laiške filipiečiams 3 skyriuje perspėja tikinčiuosius dėl pavojų, kurie kyla iš religingų piktų žmonių (3,2) jis paaiškina kas yra tikrieji apipjaustytieji. Tai žmonės, tarnaujantys Dievo Dvasia, besigiriantys Jėzumi Kristumi ir pasitikintys ne savo kūnu, t.y. ne savo tautybe, ne savo išsilavinimu ir kt.. Nors Paulius tikrai galėtų pasitikėti ir savo praeitimi bei teisumu, vis dėlto jis viską laiko nuostoliu. Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, …

Ką reiškia viską laikyti nuostoliu?. Tai lyg jaunavedžiai. Dėl savo artimo atsižadama draugų ir daugelio kitų mėgstamų dalykų. Dėl savo vaikų gerovės tėvai atsisako patogaus gyvenimo. Dėl norimo nusipirkti daikto, žmonės gyvena kukliau, kad sutaupytų reikiamą sumą pinigų pirkiniui… Apaštalas Paulius neteko visko tiesiogine prasme. Jis neteko to vardo, kurį turėjo žydų tarpe, jis neteko pagarbos visuomenėje, jis neteko pagarbos namuose, jis neteko pajamų šaltinio, jis neteko visko, kas jam buvo gera ir kas teikė džiaugsmą. Pasaulio akimis jis buvo nevykėlis. Bet čia ir slypi visa esmė. Tokia yra amžinojo gyvenimo kaina.

Ar mūsų negąsdina tokios mintys? Taip, Paulius tapo apaštalu, todėl jis turėjo atsisakyti viso kas trukdė tarnavimui. Ne visi turime būti pamokslininkais ir misionieriais. Tačiau artėjant prie Kristaus mes privalome suvokti, kad savo praeities išvedžiojimais nieko nepasieksime. Privalome atsiriboti nuo to kas buvo seniau. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja“. 2 Kor 5,17  Velnias nori, kad mes nesusimąstytume kas tas “sena”. Tačiau mes turime gerai žinoti. Tai pasididžiavimas dėl tautybės, išsilavinimo, amžiaus, pinigų. Tai senos svajonės, seni planai, senas gyvenimo būdas, senas požiūris į kitus žmones ir į save. Senas darbo būdas, santykiai su kitais žmonėmis. Sena “meilė”, tikėjimas, malda, tiesiog viskas.

Kodėl aš primenu šituos dalykus? Todėl, kad su laiku mes esame gundomi grįžti prie senų dalykų. Velnias dės visas pastangas, kad mes pradėtume gyventi savo kūnu arba savo teisumu. Jėzus Kristus daug apie tai kalbėjo. Jis sakė, “kas tėvą arba motiną myli labiau nei mane, tas manęs nevertas“. Jis sakė, kad kas atsigręžia atgal, tas manęs nevertas. Kas gėdijasi manęs, tas manęs nevertas.” Todėl mes kasdien turime budėti. Kokiu būdu tikintieji atsimeta nuo tikėjimo ir bažnyčios? Žingsnis po žingsnio. Budėkime broliai ir seserys.

Taigi, pažiūrėkime kodėl Paulius viską laiko nuostoliu?

1)      Laimėti Kristų. kad tik laimėčiau Kristų. Viskas laikoma nuostoliu, nes tai yra mūsų išgelbėjimo būtina sąlyga. Niekas negali ateiti pas Kristų kokiu nors kitu keliu, yra tik vienas kelias, mirtis sau. Atgaila, atsivertimas, nusigręžimas nuo seno yra būtinas, kad pradėtume draugystę su Kristumi. Atminkime, siauras yra kelias, kuris veda į gyvenimą. Kristus gali dovanoti amžinąjį gyvenimą kiekvienam, tačiau mes esame laisvi ir privalome patys pasirinkti—ar norime tikėti juo ar nenorime. Daugelis sako, kad Biblija yra tik žmonių parašyta knyga, daugelis sako, kad Kirstus yra mitas, kad stebuklų nebūna ir prisikėlimas yra neįmanomas, tačiau ar visi nuoširdžiai ieškojo atsakymų į šiuos klausimus? Ar visi, kurie neigia Kristaus mokslą, kada nors šaukėsi Dievo? Mes žinome, kad kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo bus išgelbėtas (Rom 10,13). Ir kiekvienas besišaukiantis išgirs, kad turi mirti sau, atsiversti ir tapti nauju kūriniu. Kiekvienam Nikodemui Jėzus taria: “turi užgimti iš naujo”…

2)      Būti Kristuje. ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Norime būti tikintys? Pradėkime nuo mirties sau. Tikėjimas nereikalingas žmonėms, kurie viską turi, viską gali, viską žino, viską daro teisingai. Tikėjimas prasideda tada, kai pripažįstame, kad nieko neturime, nieko negalime, nieko nežinome, nieko gero nedarome. Tada pradedame šauktis Dievo kaip savo galios, kaip savo išminties, kaip savo aprūpintojo. Paulius sako, kad jis nori būto Kristuje tikėjimu, kurį duoda Dievas. Labai įdomiai skamba šie žodžiai. „Teisumas iš tikėjimo Kristumi, einantis iš Dievo, paremtas tikėjimu“. Tikėjimas iš tikėjimo. Kaip čia taip gali būti? Kada mes tikime Jėzumi Kristumi, mūsų teisumas yra keičiamas, transformuojamas. Kažkada mūsų teisumas rūpinosi tik savimi, dabar jis pradeda rūpintis kitais. Teisumas pagal Jėzų reikalauja aukos dėl kitų. Nesavanaudiška meilė yra teisumo vaisius. Gailestingumas yra teisumo vaisius. Paulius kalba apie tikėjimą Kristumi kaip apie visą politinę, religinę, teologinę ir filosofinę sistemą. Mes patikime Jėzumi, kuris yra ne tik Teologas, bet ir Politikas, Strategas, Filosofas, pranašas; mes tikime Jėzumi, kuris yra nepriekaištingas vadovas, Ganytojas ir Mokytojas. Jis tas, kuris atpirko mus ant kryžiaus. Ir netgi mirties akimirka jis moko mus gailestingumo ir tikro teisumo (rūpestis motina, atleidimas priešams). Glaudimasis prie tokio Jėzaus reikalauja tikėjimo. Mums reikia tikėjimo, kad gyventume Jėzaus mokymu ir pavyzdžiu; reikia tikėjimo nematomais dalykais; reikia vilties, kuri atsiranda tikint. „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Heb 11,1)

3)      Pažinti Kristų. Trokštu pažintį jį, Kada atsisakome savo senojo gyvenimo, kada viską laikome sąšlavomis, tik tada mes užsidegame troškimu pažinti savo Gelbėtoją. Apaštalas Paulius matė Kristų savo akimis ne vieną kartą. Ir vis dėlto jis trokšta Jį pažinti. Reiškia ir mes galime Jį pažinti. Taip, Jėzus yra danguje (nematomojoje erdvėje), bet per Jo žodį, Dievo Dvasią, bei Jo bendruomenę mes galime asmeniškai draugauti su pačiu Gyvybės Kūrėju Dievo Sūnumi Jėzumi. Tikrai verta viską laikyti nuostoliu?! Jei sakome savo širdyje, kad Dievas yra toli ir tikėjimu nejaučiame Jėzaus artumo, tikrai pradėjome ieškoti Jėzaus savo senuoju “aš”. Tikrai pradėjome gyventi religingą, tuščių tradicijų varomą gyvenimą. Paulius troško pažinti Jėzų. Ar mes trokštame, kaip ištroškęs žmogus geidžia vandens? Ko mes trokštame labiausiai šiandien? Ar mes trokštame Kristaus teisumo ar pranykstančių daiktų? Mūsų gyvenimo praktikos parodo ko mes trokštame, tik ne mūsų mintys ir klabos.

4)      Pažinti prisikėlimo galią. jo prisikėlimo galybę. Laikyti viską nuostoliu tikra nauda, nes tada mes susipažįstame su Jėzaus Kristaus prisikėlimo galybe. Ką reiškia pažinti jo prisikėlimo galią? Kas įvyko, kai Jėzus kėlėsi iš mirusiųjų? Ne tik jo kapas, bet ir kitų šventųjų kapai buvo atverti. Romėnų kariai krito ant žemės lyg negyvi. O juk Jėzaus prisikėlimas yra mūsų prisikėlimas. Mes buvome mirę, o Jėzus prikėlė mus gyventi su Kristumi: „Bet Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, ⁵ mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi - jūs juk esate išgelbėti malone, - ⁶ prikėlė ir pasodino danguje Kristuje Jėzuje“ (Ef 2,4-6). Būsimas mūsų prisikėlimas visų pirma įvyksta mūsų širdyse, po to tai atsispindi visame gyvenime ir kelio gale‑ kūno prikėlimu. Prisikėlęs Jėzus nebeliko silpnas kaip žmogus, bet perkeistas ir galingas. Jėzus Kristus, kurį matė apaštalas Jonas, gaudamas apreiškimą, buvo kitoks. Todėl ir kiekvienas atgimęs žmogus yra kitoks, jo gyvenimas pasikeičia galingai... Sakote nesikeičia? – reiškia neleidžiate Dievui jo keisti!!!

5)      Pažinti dalyvavimą kentėjimuose. ir bendravimą jo kentėjimuose, Paulius sako, kad jis trokšta pažinti bendravimą Jėzaus kentėjimuose. Taip, Sauliaus atgimimo pradžioje Jėzus pasakė per Ananiją, kad būsimas Paulius daug kentės. Ir iš tiesų, kada mes atsižadame to kas sena, mūsų laukia išmėginimai, nes bedieviškas pasaulis priešinasi skaistumui ir Dievo Žodžio tiesai. „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. Pikti žmonės, suvedžiodami eis dar blogyn, klaidindami ir klysdami“. (2 Tim 3,12) Paulius pranašauja, kad pikti žmonės bus dar piktesni. Ir tai tiesa. Todėl nenusiminkime persekiojami, negrįžkime prie savo seno gyvenimo būdo, bet džiaukimės, kad galime dalyvauti Kristaus kentėjimuose.

6)      Pažinti mirtį dėl Kristaus. noriu panašiai kaip jis numirti. Kada tikintysis viską laiko nuostoliu, kada jis atsižada senojo gyvenimo būdo, jis pasikeičia, ir išmėginimai, bei kentėjimai negąsdina jo. Jis nori būti ištikimas iki mirties. Ir ne mirties nuo senatvės, bet mirties dėl Kristaus.

Kiekvienas tikintysis šiandien sėdėdamas bažnyčioje gali lengvai pasakyti, kad nori mirti dėl Kristaus. Apaštalas Petras irgi taip sakė. Tačiau netrukus išsigynė savo Viešpaties. Kiekvienas galime pasakyti, jei Dievas pašauks, važiuosime net į tolimiausią šalį, tačiau kaip bus kada ateis tas laikas? Ar būsime pasiruošę priimti iššūkį? Štai kodėl kiekviena diena, kurią Dievas davė gyventi turėtų mus vis labiau ir labiau priartinti prie Jėzaus Kristaus ir Dievo Tėvo. Štai kodėl taip svarbu budėti ir ištirti save ar nesame atmestini? Štai kodėl Paulius sako „Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme“. (Fil 3,16). Todėl aš bėgu neklaidžiodamas, ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats neapsidaryčiau atmestinas. (1 Kor 9,26-27) Štai kodėl taip svarbu ištirti ar negyvename savo stiprybe, savo pasiekimais, savo patirtimi, savo senais įpročiais. Tik tada, kada kasdien gyvename Dievo Dvasia, mes pasirengsime šiandienai ir ateičiai. Juk Dievo dėka esame Kristuje, Dievo dėka ir galime gyventi Kristuje. Tik Dievo dėka galėsime ir mirti Kristuje.

7)      Pažinti prisikėlimą iš mirusiųjų. „...kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusiųjų. Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. ¹³ Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, ¹⁴ į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje.“ Taip, mes pasieksime prisikėlimą iš mirusiųjų, jei mirėme su Kristumi. Jei gyvename su Kristumi, tada būtinai ir prisikelsime su nauju kūnu.

Nerėkime kitiems, kad esame Dievo vaikai. Neaukštinkime savęs, bet su romumo Dvasia eikime pirmyn. Turėkime Pauliaus nusistatymą. Jis žinojo, kad yra su Jėzumi, bet nesididžiavo, nelaikė savęs tobulu ir viską pasiekusiu. Jis tiesiog ėjo pirmyn, pamiršdamas kas yra už jo. Jis kantriai bėgo bėgimą, kovojo kovą, vijosi Jėzų. Nes jis visada eina priekyje. Mes niekada negalėsime prilygti Jėzui, bet visada galime į jį lygiuotis ir sekti iš paskos. Jėzus kviečia mus prie laimikio aukštybėse (ne žemėje), nedelskime, eikime pirmyn.

Dievas nori, kad mes žinotume, kad turime amžinąjį gyvenimą. Ir kad žinotume ne filosofiškai, bet praktiškai. Jei tik pradedame abejoti, atsiverskime 1 Jono laišką, kuris parašytas, kad žinotume kaip atrodo žmogus, turintis amžinąjį gyvenimą. „Aš tai parašiau jums, įtikėjusiems Dievo Sūnaus vardą, kad žinotumėte turį amžinąjį gyvenimą.“ (5,13) Amen.

8)      TOBULUMO KELIAS. „Taigi visi, kurie esame tobuli, turėkime tai galvoje! O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, Dievas jums tai apreikš. ¹⁶ Kad ir kiek nuėję, ženkime toliau ta pačia linkme“. Kada žmogus panašiai kaip Paulius tobulai viską laiko nuostoliu dėl Jėzaus, toks tikintysis yra kantrus kitiems, kurie netobulai pažįsta Kristaus kelią. Tada tikrai galima būti kantriam ir suprasti, kad Dievas kaip Visagalis ir suverenus Viešpats gali apreikšti savo Sūnaus pavidalą. Kristaus mokinys neturi stoti į kova su mažutėliais, bet padėti jiems augti ir stiprėti, kad visi drauge pasiektume Kristaus pilnatvės amžių. „kol visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką, kad nebebūtume maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius. ¹⁵ Kalbėdami tiesą su meile, aukime visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje. (Ef 4,14-16). Amen.

Sekmadienio pamokslo "Aš viską laikau nuostoliu" audio įrašas

Fil 3, 7-15

⁷ Bet tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu. ⁸ O taip! Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ⁹ ir būčiau jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. ¹⁰ Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, ¹¹ kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių.

¹² Aš nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas. ¹³ Vis dėlto, broliai, nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, ¹⁴ į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje. ¹⁵ Taigi visi, kurie esame tobuli, turėkime tai galvoje! O jeigu jūs apie ką nors manote kitaip, Dievas jums tai apreikš.

pamokslas "Trys išgydymai"

Trys išgydymai

Mat 8,1-17

1)      Raupsuotasis ir akiplėšiška drąsa.  „Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „noriu, būk švarus.“ Ir tuojau pat raupsai išnyko.“ (Mat 8,2-3). Žmonės ieškojo Jėzaus. Paskui jį pastoviai sekė minios žmonių. Ir štai priešais Jėzų išbėga raupsuotasis. Raupsuotieji gyvendavo atskirai nuo viso žmonių bendruomenės. Jų liga buvo pavojinga ir labai užkrečiama. Žmogus sergantis šia liga buvo pasmerktas lėtai ir kankinančiai mirčiai. Niekas nenorėjo bendrauti su tokiais. Niekas nenorėjo tokių liesti ir valgyti drauge.

Kiekvienas žmogus yra lyg raupsuotasis Dievo akivaizdoje. Kiekvienas yra nusidėjėlis, todėl negali bendrauti su Šventu Dievu ir Dievo šventaisiais. Jis negali džiaugtis šventųjų sueigoje, jis negali matyti švento Dievo. Jis neturi poilsio ir ramybės. Jis negali girdėti Dievo Žodžio. „Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. Bet dabar Kristuje Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo.“ (Ef 2,12) Šiandien kiekvienas nusidėjėlis gali tapti labai artimas Dievui per Kristaus kraują, tai yra per jo auką, per Jėzaus atliktą permaldavimo darbą. Jis savo krauju permaldavo Tėvą mūsų labui. Jis savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes. Tik tikėjimas šia nuostabia žinia priartina mus prie Dievo.

Tas raupsuotasis žmogus išdrįso prisiartinti prie Jėzaus, nes norėjo pasveikti. Jis buvo susitepęs. Jis buvo nusidėjęs. Jis atėjo prie Jėzaus, puolė veidu nieko nesitikėdamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ - teištarė. „Jei panorėsi.“ Jis išpažįsta, kad nori, kad būtų Viešpaties valia. Jis supranta, kad Viešpats turi visą valdžią ir gali nuspręsti jo likimą.

Kiekvienas nusidėjėlis šiandien turėtų panašiai ieškoti Jėzaus. Jei tari „Viešpatie“, vadinasi pripažįsti, kad jis turi valdžią nepatenkinti tavo prašymo. To nuolankumo labai trūksta žmonėms šiandien. Tikintieji dažnai praranda kantrybę ieškodami Viešpaties. Bet visada turime širdyje atsiminti, kad Viešpats gali nepanorėti atsakyti į mūsų maldą taip kaip mes norime. Ir neturėtume nusiminti, jei pažįstame Viešpatį.

O, kad mes visada turėtume tokią širdį! O kad mes suprastume savo bejėgiškumą ir Viešpats išugdytų mumyse tą pakantumo dvasią. Mes gyvename pasaulyje kur žmonės nemėgsta laukti. Nenori nusižeminti, nori viską gauti iš karto. Deja Viešpaties karalystėje yra ne taip kaip pasaulio karalystėje. Žmogaus charakteris taip pat susiformuoja ne iš karto. Tėvai privalo sunkiai dirbti, kad vaikas išmoktų būti klusnus, gerbiantis tėvus, atsakingas, darbštus ir mylintis. Po nuodėmių atleidimo, nusidėjėlis pradeda naują gyvenimą. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys, kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ (2 Kor 5,17) Jis tampa Dievo kūdikiu. Negalima tikėtis, kad jis taps brandus ir stiprus per vieną dieną. Jis privalo maitintis ir stiprėti. Jo charakteris bus vis panašesnis ir panašesnis į Kristaus tik tada, jei jis lavinsis dievotume. Jei jis stiprės Jėzaus Kristaus malone. Jei kęs vargus, kaip geras Jėzaus Kristaus karys: „Taigi tu, mano vaike, stiprėk Kristaus Jėzaus malone ² ir, ką esi iš manęs girdėjęs prie daugelio liudytojų, perduok patikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti. ³ Kęsk vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys. ⁴ Atliekantis kario tarnybą neužsiima pragyvenimo reikalais, idant patiktų jį pašaukusiam tarnybon. ⁵ Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus grūmęsis pagal taisykles. ⁶ Triūsiančiam žemdirbiui dera pirmam pasiimti vaisių. ⁷ Suprask, ką sakau: Viešpats tau duos išmanymą apie visus dalykus. (2 Tim 2,1-7).Jis stiprės, jeigu grumsis pagal taisykles, Viešpaties žodis bus jo kasdienė duona, o tikėjimas kasdienis gėrimas.

2)      Šimtininko tarnas ir nematytas tikėjimas. „Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi.“ Jėzus jam tarė: „Einu išgydysiu jį.“ Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‚Eik!‘ ir jis eina; saku kitam: ‚Ateik čionai!‘ ir jis ateina; sakau tarnui: ‚Daryk tai.‘ – ir jis daro.“ Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo... (Mat 8,5-10)

Prieš mūsų akis dar viena keista situacija. Dabar pas Jėzų ateina šimtininkas. Keista, kad pagonis eina pas žydą. Aš sakau pagonis, nes šimtininkas buvo Romos armijos karininkas. Yra žinoma, remiantis istoriniais šaltiniais, kad Kafarnaume buvo armija sudaryti iš pagonių ir samariečių. Ji buvo pavaldi Erodui Antipui. Taigi šis šimtininkas turėjo būti girdėjęs apie Jėzų. Taip pat jis turėjo būti draugiškai nusiteikęs visai žydų tautai. Lukas rašė, kad žydai gerai atsiliepė apie šį žmogų. Jie brangino jį, nes jis buvo pastatęs sinagogą ir mylėjo žydų tautą. (Luk7,1-10) Aišku jis gerai žinojo, kad žydai turi keistų papročių ir nenori bendrauti su pagonimis. Jis perdavė Jėzui, kad nėra vertas jo vizito, užteks žodinio paliepimo ir tarnas pasveiks. Taigi matome, kad šimtininkas tikėjo, kad Jėzus turi galią žodžiu sutramdyti ligą. Jėzus labai nusistebėjo ir pasakė, kad net Izraelyje neradęs tokio tikėjimo, o čia ne žydas ir suprantantis Dievo galią.

Taip, tai tikėjimas, kai mes žinome, kad Dievo Žodis turi galią. Jei Jėzaus Kristaus gyvasis žodis turėjo galią, tai ir užrašytas Žodis turi tą pačią galią „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis. ¹³ Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą“. (Heb 4,12). Tikrai bus palaimintas kiekvienas tikintysis, kuris tiki kiekvienu Dievo Žodžiu ir pagal jį gyvena. Tačiau turime būti budrūs, nes pasaulyje yra daug tradicijų, kurios remiasi ne Jėzaus Kristaus mokymu, bet savo protėvių ir amžininkų teologiniais pasiekimais. Pasaulyje daug tokių, kurie užsidarę į savo vienuolynus, nenori nieko žinoti apie tikrąjį gyvenimą. Jiems patinka gyventi išgalvotame pasaulyje. Patys tiki melu ir klaidina kitus savo mokymais. Tačiau Kristus sako: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu... Jie kas mane myli, laikysis mano žodžio.“ (Jon 14,21-23) Tas, kuri myli, yra ištikimas savo Dievui. Jis nesirūpina ką sako jo jausmai, tradicijos, papročiai. Jis nori patikti savo Viešpačiui, nes Viešpats parodė jam neapsakomą meilę Kristuje Jėzuje. Jis nuoširdžiai klausosi Jėzaus žodžių ir nepasikliauja savanaudiškais teologiniais išvedžiojimais. Visada su pagarbia baime girdi Dievo Žodį ir nepamiršta, kad jokia Rašto pranašystė negali būti aiškinama savavališkai. „Mes turime tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio, šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė. ²⁰ Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, ²¹ nes pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu. (2Pet 1,19-21). Dievo žodis turi būti aiškinamas Šventosios Dvasios šviesoje. Dievo Žodžio aiškinimas nėra vieno žmogaus reikalas. Todėl viena iš bažnyčios užduočių yra saugoti tiesą ir ją tinkamai perteikti pasauliui.

3)      Petro uošvė ir keistas noras patarnauti. „Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis paliovė. Toji atsikėlė ir galėjo jam patarnauti.“ (Mat 8,14-15) Jėzus myli žmones, jis myli savo vaikus. Jis mylėjo savo apaštalus. Ne visu žmones Izraelyje jis išgydė, bet tik tuos, kuriuos jam nurodė Tėvas iš dangaus. Tie išgydymai turėjo tikslą. Štai ir dabartis ateina pas Petro uošvę, kuri buvo ligos patale ir nieko neprašė, nes greičiausiai negalėjo. Kiti paprašė pagalbos. Čia galime rasti geras pamokas sau. Privalu šauktis Viešpaties dėl kitų žmonių. Jėzus nori padėti žmonėms, jis trokšta išvaduoti nusidėjėlius. Tikinčiųjų maldos būtinos, kad kiti atrastų Gelbėtoją.

Bet pastebėkime šioje istorijoje dar vieną svarbų faktą. Petro uošvė pasveikusi tuoj pat puolė patarnauti mokinimas ir Jėzui. Ar ne keista? Kada mes sveikstame, mes esame nedarbingi dar kurį laiką. Mes save saugome ir visi žino, kad sirgai ir dabar turi teisę pailsėti. Petro uošvę palietė Viešpats ir ji negalėjo gulėti lovoje. Ji buvo visai sveika ir norėjo pagarbinti Kristų. Ji galėjo gulėti prieš Jėzų visą dieną, bučiuoti kojas iš dėkingumo. Bet ji pagarbino Dievą savo patarnavimu. Ji galėjo jam patarnauti. Ar mes galime patarnauti Jėzui?

Čia pamoka ir mums. Jei Viešpats mus išgelbėjo iš nuodėmių, jei Kristus apvalė raupus ir išgydė mūsų sielą, nesėdėkime, kelkimės ir eikime tarauti ir skelbti pasauliui apie didį išganymą, išaukštinkime Dievą patarnaudami šventiesiems. Negulinėkime, bet darbuokimės kitų labui. Juk pasaulyje tiek daug raupsuotųjų ir karščiuojančių nuodėme žmonių. Jie laukia gelbėtojo, bet nežino kur jį rasti. Jiems reikia šimtininko tikėjimo, bet kas pateiks tikrą Dievo Žodžio aiškinimą?

Jėzus nori mus išgelbėti, Jėzus gali mus išgelbėti, mes tikrai galime Jam tarnauti.

Sekmadienio pamokslas. Trys išgydymai. Audio įrašas

Mt 8

1 Kai Jėzus leidosi nuo kalno, jį lydėjo didelės minios. 2 Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ 3 Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Ir tuojau raupsai išnyko. 4 Jėzus pridūrė: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet eik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti.“ 5 Sugrįžus į Kafarnaumą, prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas:6 „Viešpatie, mano tarnas guli namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi.“ 7 Jėzus jam tarė: „Einu išgydysiu jį.“ 8 Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. 9 Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‘Eik!’ ­ ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’ ­ ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Daryk tai!’ ­ ir jis daro.“ 10 Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo! 11 Todėl aš jums sakau: daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. 12 O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ 13 Šimtininkui Jėzus tarė: „Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai!“ Ir tą pačią valandą tarnas pagijo. 14 Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią.15 Jis palietė jos ranką, ir karštis paliovė. Toji atsikėlė ir galėjo jam patarnauti. 16 Vakarui atėjus, žmonės sugabeno pas Jėzų daug demono apsėstųjų. Jis išvarė dvasias žodžiu ir išgydė visus ligonius, 17 kad išsipildytų pranašo Izaijo žodžiai: Jis prisiėmė mūsų negalias, užsikrovė mūsų ligas.

Sekmadienio pamokslas (dalinasi brolis Henrikas)

Mt 21, 33-46

³³ Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo ūkininkams ³⁴ ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas ūkininkus atsiimti savosios vaisių dalies. ³⁵ Bet ūkininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. ³⁶ Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet ūkininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. ³⁷ Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus.’ ³⁸ Tačiau ūkininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą.’ ³⁹ Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. ⁴⁰ Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais ūkininkais?“ ⁴¹ Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems ūkininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.“ ⁴² Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesatę skaitę Raštuose:

Akmuo, kurį statytojai atmetė,

tapo kertiniu akmeniu.

Tai Viešpaties padaryta

ir mūsų akims tai nuostabą kelia.

⁴³ Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. ⁴⁴ Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas.“

⁴⁵ Išgirdę palyginimus, vyresnieji kunigai ir fariziejai suprato, kad Jėzus kalba apie juos. ⁴⁶ Jie stengėsi jį suimti, tačiau bijojo liaudies, nes ji laikė Jėzų pranašu.