Trys išgydymai
Mat
8,1-17
1)
Raupsuotasis ir akiplėšiška drąsa. „Štai prisiartino raupsuotasis ir parpuolė
prieš jį ant žemės, maldaudamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane
padaryti švarų.“ Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „noriu, būk
švarus.“ Ir tuojau pat raupsai išnyko.“ (Mat 8,2-3). Žmonės ieškojo Jėzaus.
Paskui jį pastoviai sekė minios žmonių. Ir štai priešais Jėzų išbėga
raupsuotasis. Raupsuotieji gyvendavo atskirai nuo viso žmonių bendruomenės. Jų
liga buvo pavojinga ir labai užkrečiama. Žmogus sergantis šia liga buvo
pasmerktas lėtai ir kankinančiai mirčiai. Niekas nenorėjo bendrauti su tokiais.
Niekas nenorėjo tokių liesti ir valgyti drauge.
Kiekvienas
žmogus yra lyg raupsuotasis Dievo akivaizdoje. Kiekvienas
yra nusidėjėlis, todėl negali bendrauti su Šventu Dievu ir Dievo šventaisiais. Jis
negali džiaugtis šventųjų sueigoje, jis negali matyti švento Dievo. Jis neturi
poilsio ir ramybės. Jis negali girdėti Dievo Žodžio. „Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei,
tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. Bet dabar Kristuje
Jėzuje jūs, kadaise buvusieji toli, esate tapę artimi dėlei Kristaus kraujo.“
(Ef 2,12) Šiandien
kiekvienas nusidėjėlis gali tapti labai artimas Dievui per Kristaus kraują, tai
yra per jo auką, per Jėzaus atliktą permaldavimo darbą. Jis savo krauju
permaldavo Tėvą mūsų labui. Jis savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes. Tik
tikėjimas šia nuostabia žinia priartina mus prie Dievo.
Tas
raupsuotasis žmogus išdrįso prisiartinti prie Jėzaus, nes norėjo pasveikti. Jis
buvo susitepęs. Jis buvo nusidėjęs. Jis atėjo prie Jėzaus, puolė veidu nieko
nesitikėdamas: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ - teištarė.
„Jei panorėsi.“ Jis išpažįsta, kad nori, kad būtų Viešpaties valia. Jis
supranta, kad Viešpats turi visą valdžią ir gali nuspręsti jo likimą.
Kiekvienas
nusidėjėlis šiandien
turėtų panašiai ieškoti Jėzaus. Jei tari „Viešpatie“, vadinasi pripažįsti, kad
jis turi valdžią nepatenkinti tavo prašymo. To nuolankumo labai trūksta žmonėms
šiandien.
Tikintieji dažnai praranda kantrybę ieškodami Viešpaties. Bet visada turime
širdyje atsiminti, kad Viešpats gali nepanorėti atsakyti į mūsų maldą taip kaip
mes norime. Ir neturėtume nusiminti, jei pažįstame Viešpatį.
O,
kad mes visada turėtume tokią širdį! O kad mes suprastume savo
bejėgiškumą ir Viešpats išugdytų mumyse tą pakantumo dvasią. Mes gyvename
pasaulyje kur žmonės nemėgsta laukti. Nenori nusižeminti, nori viską gauti iš
karto. Deja Viešpaties karalystėje yra ne taip kaip pasaulio karalystėje. Žmogaus
charakteris taip pat susiformuoja ne iš karto. Tėvai privalo sunkiai dirbti, kad
vaikas išmoktų būti klusnus, gerbiantis tėvus, atsakingas, darbštus ir
mylintis. Po nuodėmių atleidimo, nusidėjėlis pradeda naują gyvenimą. „Kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys,
kas buvo sena, praėjo, štai atsirado nauja.“ (2 Kor 5,17) Jis tampa Dievo
kūdikiu. Negalima tikėtis, kad jis taps brandus ir stiprus per vieną dieną. Jis
privalo maitintis ir stiprėti. Jo charakteris bus vis panašesnis ir panašesnis
į Kristaus tik tada, jei jis lavinsis dievotume. Jei jis stiprės Jėzaus
Kristaus malone. Jei kęs vargus, kaip geras Jėzaus Kristaus karys: „Taigi tu, mano vaike, stiprėk Kristaus
Jėzaus malone 2 ir, ką esi iš manęs girdėjęs prie daugelio
liudytojų, perduok patikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti. 3 Kęsk
vargus kartu su manimi kaip geras Kristaus Jėzaus karys. 4 Atliekantis
kario tarnybą neužsiima pragyvenimo reikalais, idant patiktų jį pašaukusiam
tarnybon. 5 Ir kas stoja į rungtynes, negaus vainiko, jei nebus
grūmęsis pagal taisykles. 6 Triūsiančiam žemdirbiui dera pirmam
pasiimti vaisių. 7 Suprask, ką sakau: Viešpats tau duos
išmanymą apie visus dalykus. (2 Tim 2,1-7).Jis stiprės, jeigu grumsis pagal
taisykles, Viešpaties žodis bus jo kasdienė duona, o tikėjimas kasdienis
gėrimas.
2)
Šimtininko tarnas ir nematytas tikėjimas. „Sugrįžus į Kafarnaumą,
prisiartino prie Jėzaus šimtininkas, maldaudamas: „Viešpatie, mano tarnas guli
namie paralyžiuotas ir baisiai kankinasi.“ Jėzus jam tarė: „Einu išgydysiu jį.“
Šimtininkas atsakė: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet
tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks. Juk ir aš, pats būdamas valdinys,
turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi sakau vienam: ‚Eik!‘ ir jis eina; saku
kitam: ‚Ateik čionai!‘ ir jis ateina; sakau tarnui: ‚Daryk tai.‘ – ir jis
daro.“ Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi ir kalbėjo einantiems iš paskos: „Iš
tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo... (Mat 8,5-10)
Prieš
mūsų akis dar viena keista situacija. Dabar pas Jėzų ateina šimtininkas.
Keista, kad pagonis eina pas žydą. Aš sakau pagonis, nes šimtininkas buvo Romos
armijos karininkas. Yra žinoma, remiantis istoriniais šaltiniais, kad
Kafarnaume buvo armija sudaryti iš pagonių ir samariečių. Ji buvo pavaldi
Erodui Antipui. Taigi šis šimtininkas turėjo būti girdėjęs apie Jėzų. Taip pat
jis turėjo būti draugiškai nusiteikęs visai žydų tautai. Lukas rašė, kad žydai
gerai atsiliepė apie šį žmogų. Jie brangino jį, nes jis buvo pastatęs sinagogą
ir mylėjo žydų tautą. (Luk7,1-10) Aišku jis gerai žinojo, kad žydai turi keistų
papročių ir nenori bendrauti su pagonimis. Jis perdavė Jėzui, kad nėra vertas
jo vizito, užteks žodinio paliepimo ir tarnas pasveiks. Taigi matome, kad
šimtininkas tikėjo, kad Jėzus turi galią žodžiu sutramdyti ligą. Jėzus labai
nusistebėjo ir pasakė, kad net Izraelyje neradęs tokio tikėjimo, o čia ne žydas
ir suprantantis Dievo galią.
Taip,
tai tikėjimas, kai mes žinome, kad Dievo Žodis turi galią. Jei Jėzaus Kristaus gyvasis
žodis turėjo galią, tai ir užrašytas Žodis turi tą pačią galią „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas,
aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir
dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei
mintis. 13 Jam nėra jokių paslėptų kūrinių, bet visa yra gryna
ir atidengta akims to, kuriam turėsime duoti apyskaitą“. (Heb 4,12). Tikrai
bus palaimintas kiekvienas tikintysis, kuris tiki kiekvienu Dievo Žodžiu ir pagal
jį gyvena. Tačiau turime būti budrūs, nes pasaulyje yra daug tradicijų, kurios
remiasi ne Jėzaus Kristaus mokymu, bet savo protėvių ir
amžininkų teologiniais pasiekimais. Pasaulyje daug tokių, kurie užsidarę į savo
vienuolynus, nenori nieko žinoti apie tikrąjį gyvenimą. Jiems patinka gyventi
išgalvotame pasaulyje. Patys tiki melu ir klaidina kitus savo mokymais. Tačiau
Kristus sako: „Kas pripažįsta mano įsakymus
ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir
aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu... Jie kas mane myli, laikysis mano žodžio.“
(Jon 14,21-23) Tas, kuri myli, yra
ištikimas savo Dievui. Jis nesirūpina ką sako jo jausmai, tradicijos, papročiai.
Jis nori patikti savo Viešpačiui, nes Viešpats parodė jam neapsakomą meilę
Kristuje Jėzuje. Jis nuoširdžiai klausosi Jėzaus žodžių ir nepasikliauja
savanaudiškais teologiniais išvedžiojimais. Visada su pagarbia baime girdi
Dievo Žodį ir nepamiršta, kad jokia Rašto pranašystė negali būti
aiškinama savavališkai. „Mes turime
tvirčiausią pranašų žodį. Jūs gerai darote, laikydamiesi jo tarsi žiburio,
šviečiančio tamsioje vietoje, kol išauš diena ir jūsų širdyse užtekės aušrinė. 20 Pirmiausia
žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, 21 nes
pranašystė niekuomet nėra atėjusi žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti
žmonės kalbėjo Dievo vardu. (2Pet 1,19-21). Dievo žodis turi būti
aiškinamas Šventosios Dvasios šviesoje. Dievo Žodžio aiškinimas nėra vieno
žmogaus reikalas. Todėl viena iš bažnyčios užduočių yra saugoti tiesą ir ją
tinkamai perteikti pasauliui.
3)
Petro uošvė ir keistas noras patarnauti. „Atėjęs į Petro namus, Jėzus
pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. Jis palietė jos ranką, ir karštis
paliovė. Toji atsikėlė ir galėjo jam patarnauti.“ (Mat 8,14-15) Jėzus
myli žmones, jis myli savo vaikus. Jis mylėjo savo apaštalus. Ne visu žmones
Izraelyje jis išgydė, bet tik tuos, kuriuos jam nurodė Tėvas iš dangaus. Tie
išgydymai turėjo tikslą. Štai ir dabartis ateina pas Petro uošvę, kuri buvo
ligos patale ir nieko neprašė, nes greičiausiai negalėjo. Kiti paprašė
pagalbos. Čia galime rasti geras pamokas sau. Privalu šauktis Viešpaties dėl
kitų žmonių. Jėzus nori padėti žmonėms, jis trokšta išvaduoti nusidėjėlius.
Tikinčiųjų maldos būtinos, kad kiti atrastų Gelbėtoją.
Bet
pastebėkime šioje istorijoje dar vieną svarbų faktą. Petro uošvė pasveikusi
tuoj pat puolė patarnauti mokinimas ir Jėzui. Ar ne keista? Kada mes
sveikstame, mes esame nedarbingi dar kurį laiką. Mes save saugome ir visi žino,
kad sirgai ir dabar turi teisę pailsėti. Petro uošvę palietė Viešpats ir ji negalėjo
gulėti lovoje. Ji buvo visai sveika ir norėjo pagarbinti Kristų. Ji galėjo
gulėti prieš Jėzų visą dieną, bučiuoti kojas iš dėkingumo. Bet ji pagarbino
Dievą savo patarnavimu. Ji galėjo jam patarnauti. Ar mes galime
patarnauti Jėzui?
Čia
pamoka ir mums. Jei Viešpats mus išgelbėjo iš nuodėmių, jei Kristus apvalė
raupus ir išgydė mūsų sielą, nesėdėkime, kelkimės ir eikime tarauti ir skelbti
pasauliui apie didį išganymą, išaukštinkime Dievą patarnaudami šventiesiems.
Negulinėkime, bet darbuokimės kitų labui. Juk pasaulyje tiek daug raupsuotųjų
ir karščiuojančių nuodėme žmonių. Jie laukia gelbėtojo, bet nežino kur jį
rasti. Jiems reikia šimtininko tikėjimo, bet kas pateiks tikrą Dievo Žodžio
aiškinimą?
Jėzus nori mus išgelbėti, Jėzus gali
mus išgelbėti, mes tikrai galime Jam
tarnauti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą