Sekmadienio pamokslas "Neviltis"

Atsiųsti garso įrašą

Jon 11,1-44

Šioje savaitėje pasaulis minėjo visų šventųjų ir mirusiųjų dienas. Ar tai vilties ar nevilties dienos? Kokius jausmus sužadina kapinės?

I. Mirtis yra blogai. Mirtis yra tamsa. Mes krikščionys kartais labai lengvai kalbame apie mirtį, nes tikime pažadais. Kartais trokštame mirties kai mums sunku, bet paklausykime ką senovės šventieji apie ją rašo:

“Juk žmonių ir gyvulių likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus nepranoksta gyvulio, nes visa tai migla.²⁰ Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių, ir abu į dulkes sugrįžta. ²¹ Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas leidžiasi žemyn, į žemę? ²² Tad suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip rasti pasitenkinimo savo užsiėmime, nes tai jo dalia. Kas įgalins jį pamatyti, kas bus po jo? (Mok 3,19-22)

 Iš tikrųjų žmogus gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu!⁵ Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. ⁶ Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule.

Kaip matome, senovės šventieji nesižavi mirtimi. Mokytojo knygos autorius pažįsta Dievą, jis ne kartą yra minimas. Bet akivaizdu, kad mirtis yra visiškai nelaukiamas svečias. Kodėl taip?, juk jie žinojo apie gyvenimą su Dievu? Akivaizdu, kad mes sukurti gyventi, o ne mirti. Dievas yra nemirtingas, kaip ir mes. Mes turime Dievo sėklą savyje, jo dvasia įkvėpė gyvenimą. Kuo artimiau vaikščiojame su Dievu, tuo labiau norime gyventi.

Mirtis negali būti geidžiama. Taip, esame mirtingi, nes nusidėjome. Negalime džiaugtis amžinuoju gyvenimu žemėje, nes esame nepajėgūs išsaugoti santykių su Dievu. Taip, nes Adomo ir Ievos istorija tai visada primena. Du tobuli žmonės neišsaugojo santykių su Dievu, nepakluso, sugriovė pasitikėjimą, prarado privilegijas vaikščioti drauge, atskyrė save nuo amžinos palaimos vietos – Rojaus. Nuo šiol žmogus ieškos rojaus, bet vienas  jo niekada neras. Nes tikra pilnatvė įmanoma tik susitaikius su Kūrėju per Jėzų Kristų. Bet mes esame liudytojai, kad netgi tikėdami Kristų, žmonės nemoka vaikščioti su Dievu koja kojon. Esame lyg migloje, klumpame ir nerimaujame, pergyvename ir priekaištaujame Dievui...

II. Prisiminkime Lozoriaus mirtį ir prisikėlimą... Jon 11. Žinote šią istoriją. Jėzus turėjo draugų -  Morta, Marija, Lozorius. Jėzus žinojo, kad Lozorius serga, bet jis delsia, neina jo gydyti. Palaukęs pora dienų iškeliauja ir aišku, randa Lozorių mirusį ir begulintį kape jau 4 dienas. Čia jį pasitinka Morta (ta pati kuri moka šeimininkauti), ji pradeda priekaištauti:

Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. ²² Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ ²³ Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ ²⁴ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ (21-24)

Ir Marija prideda:  O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“

Ir dar kiti: ³⁷ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“…

Tai nevilties, bejėgiškumo žodžiai. Mirtį lydi priekaištai. Jos akivaizdoje mes gyvieji jaučiamės kalti. Prisimename ko nepadarėme, o galėjome. Mūsų akivaizdoje iškyla neišspręsti santykiai, apmaudžios situacijos... Mes galime pulti į visišką depresiją, kaltinti kitus, kurie galėjo kažką padaryti, tačiau nepadarė. Neviltis. Tokia yra daugelio būsena be sutaikinimo ir išvadavimo.

Šios moterys yra kiti mokiniai yra žmonijos nevilties pavyzdys. Jos nieko negalėjo padaryti. Taip, jos pašaukė Jėzų, bet jis neatėjo tada kada reikėjo, jos nusivylusios. Kaip dažnai ir mes turime planų ir žinome kaip kiti turi gelbėti mus ir mūsų artimuosius. Mes netgi mokame priekaištauti ir Dievui bei bet kokiai kitai valdžiai. Ir tai nepadeda. Ar ne? Tas dvokas neapleidžia... Nėra baisesnio tvaiko, kaip irstančio gyvūno kvapas. Jis veja mus šalin nuo tos vietos. Kaip apgailėtina, kad daugelis yra apsėsti nevilties. Ji tokai neišvengiama, kaip mirtis. Bet mes skaitome istoriją, kuri skatina mus pakeisti nusistovėjusią smarvę...

Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. ⁴² Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“

Jėzus yra sujudinamas, susigraudina, verkdamas jis pasuka link kapo. Nepasiduoda įkalbinėjamas, jo nejaudina, kad Lozorius jau dvokia. Malda pagarbinęs Tėvą, Jėzus galingu balsu paliepia Lozoriui išeiti...

Mes turime Jėzų, kurio Tėvas išklauso. Jeigu atrodo, kad tavęs neišklauso, tai yra Užtarėjas, kurio visada išklauso. Jis gali prikelti gyvenimui ir tikrai vilčiai. Bet mes privalome nebijoti ir nuristi dvokiančių kapų akmenis nuo širdies. Taip, yra kažkas ką tik Dievas gali padaryti, bet mes privalome nustumti tai, kad trukdo gyvybei prasiveržti.

Kas trukdo tau šiandien leisti Dievui tave prikelti? Ar bandei pašalinti tas kliūtis?

Kaip Tėvas norėjo, kad Lozorius gyventų, taip ir tu šiandien turi gyventi. Išgirsk Jėzaus balsą, išeik iš savo kapo. Nusimesk tuos šarvojimo drabužius, gyvenk...

Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką darai. ⁸ Tebūna tavo drabužiai visuomet šviežiai išskalbti, tenestokoja tavo galva kvapaus aliejaus! ⁹ Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias jis tau po saule suteikia, per visas trapias savo dienas! Tai tavo dalis gyvenime ir tavo triūse, kuriuo triūsi po saule. ¹⁰ Visa, ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokiõs veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi pakeliui. (Mok 9,4-10)

²⁸ Vienas Rašto aiškintojas, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“²⁹ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; ³⁰ tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. ³¹ Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.“ ³² Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; ³³ o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas.“³⁴ Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.

 Geriau tai, ką akimis matai, negu tai, ką troškimu apčiuopi. Mok 6,9

Vyrų pusryčiai

Rytoj, spalio 27 šeštadienį 10 val. Renkamės Vyrų pusryčiams. Kaip visada atsinešame užkandžių.

Sekmadienio pamokslas. "Kur norime sedėti, kairėje ar dešinėje? Mork. 10,35-45.

Audio įrašą siunčiame iš čia

| po vienu stogu |: Sakralinių šokių seminaras "Talita kum-šok!"

| po vienu stogu |: Sakralinių šokių seminaras "Talita kum-šok!": Aramėjiškai Jėzaus pasakyti žodžiai mirusiai Jayro dukteriai „Talita kum!” (Mk 5, 41) reiškia „mergaite, kelkis!”. Jais yra kviečiama atsi...

JohnUpton pamokslo VIZIJA XXI AMŽIUI konspektas

Dr. John Upton pamokslas, pasakytas 2012.rugs.27 d. Elstalyje Berlynas.

Manęs paprašė paruošti pamokslą apie viziją XXI amžiui. Kaip galima surasti viziją visiems, kai mes esame iš tiek daug skirtingų tautų ir kultūrų? Aišku aš galiu viltis, kad mes būsim didesni, o mintys bus aukštesnės. Tikiuosi, kad charakteris bus tobulesnis, kad mūsų gailestingumas bus platesnis ir apglėbsim daugiau. Viliuosi, kad dvasinigumas bus gilesnis. Juk Dievo meilė išlaisvino mus tokiam gyvenimui.

Kas mums trukdo? Viskas pasaulyje trukdo. Mes paveldime negilią meilę. Pasaulis yra negilus ir gimdo negilius žmones. Negilūs žmonės negiliai mąsto, turi negilias perspektyvas. Daro negilią  politiką, ir visa tai pagimdo negilias bažnyčias. Aš stebiuosi kiek bendro mes turime negilume. Negilus mąstymas yra užkrečiamas. Bet mes turime didesnį tikslą.

Paklausykim Pauliaus maldos: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės. (Ef 3,14-21)

Kaip augsime ilgyje plotyje ir aukštyje ir Dievo supratime. Kaip?

Pamenu kartą Duke universitete  vyko regioninis baptistų susitikimas. Ten kalbėjausi su dekanu. Paklausiau koks profesorius jo universitete buvo labiausiai įdomus. Jis paminėjo vieną žinomą ateistą. Tas žmogus buvo pasaulio žinomas ekonomistas ir parašė labai gerai parduodamą ekonomikos studijų knygą. Jo seminaruose susirinkdavo daugybė žmonių. Sutikau šį žmogų ir paklausiau kodėl esi čia? Jis sakė esąs ateistas nes bažnyčios nebe tos kaip buvo. Buvo laikas, kai buvo alkis pasaulyje, jūs siuntėte žmones ten su biblijomis, jie mokė varguolius ūkininkavimo, suteikdavote žinių kaip išmaitinti save. Jie sirgo, jūs siuntėte gydytojus ir seseles. Jūs Statėte klinikas. Kai jie keliavo pasiimdavo Biblijas ir savo vertybes. Jei kažkur nebuvo išsilavinimo įstaigų, jūs statėte universitetus ir mokyklas. Norėčiau paklausti: „kodėl  nustojote taip daryti? Juk pačios geriausios Armijos neišgelbės nuo ekstremistų. Sankcijos valstybėms nepadės. Joms ekonomika neįdomi. Jie domisi vertybėmis. Taigi atsakymas yra vienas - bažnyčia. Ir noriu klausti, kodėl praradote savo misija? Kodėl susikoncentravot tik prie savo asmeninių poreikių? Palikote vakuumą pasaulyje ir pasaulis moka kaina už tą tuštumą. Dabar toje terpėje ekstremistai stato mokyklas, ligonines ir skleidžia savo vertybes. Kodėl bažnyčios prarado tą viziją? Šiandienos pasaulis dabar moka kainą už tai...“

O kaip mes jaučiamės? Nežinau kaip jūs? Bet turbūt sąžininga, mes tikrai palikome vakuumą pasaulyje ir klausimas ar kažką ruošiamės keisti? Kaip užpildyti tą tuštumą.? Man patinka Jėzaus rankos. Biblijoje apie jas labai dažnai kalbama. Jo rankos statė pastatus, ne tik baldus. Bet kokios jos buvo stiprios!, jomis jis galėjo apklabinti vaikus, pakelti moterų veidus. Jo rankos visada atviros, maldingos... Man patinka prisiminti jo rankas. Ir nestebėtina, kad kankintojai turėjo prikalti tas rankas prie kryžiaus. Nes kažkokiu būsu to žmogaus širdis buvo jo rankose... Noriu paklaust jūsų, ką Jėzus savo rankose laikė daugiausia? Gal įrankius? bet Biblija apie tai nerašo. Gal Bibliją? Ne. Žinot ką? Duona. Duonos gabalėlis buvo dažniausiai jo rankose.  Jis žadėjo pastatyti karalystę  su duonos gabalėliu. Kiek kartų jis laikė duoną? Daug kartų apie tai parašyta Evangelijose. Tūkstančiai buvo maitinami, laužiama duona, ir ten ir ten... Kažkaip tas duos laužimas buvo kaip priminimas, kas jis toks. Tai Jėzus –gyvybės duona.

Gerai, noriu pateikti viziją dvidešimt pirmajam amžiui pagal Šventąjį Raštą.Paskaitykime Morkaus 6,34-44. Kai girdžiu šią istoriją susimąstau: ten kalbama ne tik apie duoną Jėzaus rankose. Istorijoje buvo panaudoti keturi veiksmažodžiai. Tai tikrai daugiau nei stebuklas. Jis moko mokinius kokie jie turi būti ateityje. Tai instrukcijos vadovams. Mums reikia šių keturių dalykų  -gestų.

Ima, palaimina, laužo, duoda.

Jėzus visada darė tą patį. Mes labai dažnai randame Jėzų prie stalo būryje žmonių . Štai Jis surenka šimtus, net tūkstančius, minia išalkusi, o mokiniai neramūs. Jėzus sako jiems: jūs pamaitinkit žmones. Mokiniai atsako: „oi, juk mes neturime resursų“. Ar girdime save? Negi mes taip nesakome? Jėzus taria: nagi pažiūrėkit ką turite? Surandami keli kepalėliai duonos ir žuvelės. Jonas nurodė, kad berniukas turėjo atsinešęs sau užkandėlės. Ir Jėzus paėmė, palaimino, laužė, davė. Ką Jėzui reiškė imti? Man tai reiškia, kad Jėzus ima viską ką pasiūlome. Nesvarbu kaip paprasta, pigu… Jis ima viską ką jam duodame. Jis nesirenka. Ko nori? Ar kokio mažo mano gyvenimo gabalėlio? Negi tu nori negyvų žuvies akių? „Taip, noriu“ – sako Jėzus. Mes žiūrime per žemai. mums reikia pamatyti potencialą. Jėzus sako: -„duok ką turi“. Neatsikalbinėk, bet duok ką turi.

Zimbabvėje sutikau kažkokį vyriškį iš vakarų. Jis sakė kad esąs ne misionierius, ne pastorius, o automechanikas. Jis sakė: "Ai mano pastorius išsiuntė, jis sakė reikia vykt į misijos kelionę". Tada tam vyrukui pasiūliau keliauti kartu. Mes skridome tokiu lėktuvu, kad jo maldos gyvenimas tikrai buvo pagerintas. J Viename mieste apsilankę ligoninėje  supratome, kad ligoninėje buvo sugedę inkubatoriai. Ligoninė neturėjo  technikų remontui, tiesiog išmesdavo juos ir viskas. Jų kūdikiai mirdavo, nes trūko inkubatorių. Tai pamatęs, tas automobilių mechanikas paliko mus ir nuėjo pas šalia buvusius automobilių meistrus. Ir žinot ką, jie sumeistravo inkubatorių iš autodetalių! Dabar tą inkubatorių gali pataisyti bet koks vietinis mechanikas. Aš supratau viena: reikia pamatyti žmonėse didesnį potencialą. Aš permasčiau, kad tas automechanikas buvo vertingesnis ne aš. Kiek mūsų bendruomenėje tokių žmonių? Jėzus sako: „duok man ką turi… „

Kitą istoriją pasakoja brolis John iš Šiaurės Airijos:

Vieno miesto centre buvo bažnyčia. Aplinkui bažnyčią atsirado labai daug naktinių barų, kavinių, restoranų. Bendruomenė seno ir sekmadienio ryto pamaldos buvo problematiškos. Nes miesto žmonės po tų naktinių lėbavimų viską aplinkui apdergdavo.  Visa bažnyčios aplinka tapo išviete. Diakonams kiekvieną sekmadienio rytą reikėjo viską išplauti. Neapsikentę diakonai pasitarė ir nusprendė aplink maldos namus, pastatyti sieną. Šią mintį iškėlė bendruomenės susirinkime. Ir kai reikėjo nuspręsti, viena senutė pasakė: o kodėl mums nepastatyti tualetų? Pastorius ir diakonai nieko negalėjo atsakyti. O kas juos prižiūrės sekmadienio naktį? Tai ta pagyvenusi moteris atsakė: „aš prastai miegu, galėčiau prižiūrėti tuos tualetus". Taigi pastatė tuos tualetus, jie buvo atidaryti ir gyvenimas pasikeitė, atsirado galimybė patarnauti tiems vargšams lėbautojams, žmonės buvo paliesti tokio gesto, pradėjo domėtis bažnyčia, kuri pastatė viešuosius tualetus. Bendruomenė auga…

Antras Jėzaus gestas - palaiminimas.

Jeigu Jėzus paima duona ir žuvį savo tikslui,  jis gali palaiminti bet ką. Mums reikia daugiau tikėjimosi iš savo tikėjimo. Kaip mažai mes iš Dievo tikimės. Dažnai daugiau kalbame ką turėjome, o ne tai ką Dievas darys. Mums reikia pasitikėti, kad pragaro vartai nenugalės bažnyčios. Dievas palaimins. 1949 m . Kinijoje sunaikintos visos bažnyčios, tikintieji ištremti. Knygos sudegintos. Keturios moterys pasiultė vieną jaunuolį mokintis. Baigęs studijos, sugrįžęs pas jas paklausė: kuo galiu padėti? Bet jos paprašė joms surasti Bibliją. Kai jis atnešė, neatsargiai paklausė gal dar kuo galėčiau būti naudingas?. Tada jos paprašė joms paskaityti, nes jos nemokėjo. Jaunuolis skaitydmas buvo pakaltintas ir įtikėjo. Tapo pastoriumi. kai lankiausi jo bažnyčioje sekmadienį ten susirinko 21 tūkst. tikinčiųjų...

„Duok ką turi, aš paiminsiu“...

Trečio gesto mes nemėgstame.

Jėzus sulaužė duoną. Tai buvo būtina. Netgi Jėzus turėjo būti sulaužytas. Dievas turi mus sulaužyti. Žiauru, bet širdis yra nenaudinga kol ji nesulaužyta ir neatverta. Mums reikia sulaužytų gyvenimų. Dievui reikia sulaužyti mūsų širdis, mūsų materializmą, mūsų nostalgiją praeičiai, sulaužyti santykius, širdis, vėl ir vėl. Čia ne bausmė, tai Dievo darbas. Nes kai jis laužė mus, jis atvėrė. Kai esu sulaužytas, aš esu laisvas tapti tikru mokiniu.

Jei leidžiam Dievui sulaužyti širdis, tada davimas (ketvirta) prasideda ir tūkstančiai pamaitinami. Jėzus bandė pamokyti savo mokinius ir mus dvidešimt pirmame amžiuje. Kiek liko trupinių? Dvylika. Po vieną mokiniui, kuris sakė iš kur imsim duonos valgyti. Petrai, neškis krepšį ir pavalgyk. Mes turime ko reikia, duokime ką turime ir Dievas tai panaudos. Tai daugiau nei vizija tai pažadas.

Amen.

Sekmadienio pamokslas. Morkaus 10,17-31

Atsiųsti audio įrašą

"Jėzui besiruošiant iškeliauti, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir klausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ ¹⁸ Jėzus tarė: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.¹⁹ Žinai įsakymus: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.“ ²⁰ Tas atsakė: „Mokytojau, aš viso to laikausi nuo pat jaunystės.“ ²¹ Jėzus meiliai pažvelgė į jį ir pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“ ²² Po šitų žodžių tasai apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto."

Sekmadienio pamokslas

Atsiųsti audio įrašą

Pastoriaus John Upton pamokslas, pasakytas Berlyno Steglitz Baptistų bažnyčioje

Audio įrašas. Pamokslauja John Upton, Pasaulinio Baptistų Aljanso (Baptist World Alliance) prezidentas. Berlnyno Steglitz Baptistų bažnyčia 2012.09.30. Pamokslas anglų kalba su vertimu į vokiečių kalbą. Rekomenduoju paklausyti.

Nuoroda čia