JohnUpton pamokslo VIZIJA XXI AMŽIUI konspektas

Dr. John Upton pamokslas, pasakytas 2012.rugs.27 d. Elstalyje Berlynas.

Manęs paprašė paruošti pamokslą apie viziją XXI amžiui. Kaip galima surasti viziją visiems, kai mes esame iš tiek daug skirtingų tautų ir kultūrų? Aišku aš galiu viltis, kad mes būsim didesni, o mintys bus aukštesnės. Tikiuosi, kad charakteris bus tobulesnis, kad mūsų gailestingumas bus platesnis ir apglėbsim daugiau. Viliuosi, kad dvasinigumas bus gilesnis. Juk Dievo meilė išlaisvino mus tokiam gyvenimui.

Kas mums trukdo? Viskas pasaulyje trukdo. Mes paveldime negilią meilę. Pasaulis yra negilus ir gimdo negilius žmones. Negilūs žmonės negiliai mąsto, turi negilias perspektyvas. Daro negilią  politiką, ir visa tai pagimdo negilias bažnyčias. Aš stebiuosi kiek bendro mes turime negilume. Negilus mąstymas yra užkrečiamas. Bet mes turime didesnį tikslą.

Paklausykim Pauliaus maldos: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą, kad iš savo šlovės lobio suteiktų jums stiprybės jo Dvasios galia sutvirtinti jumyse vidinį žmogų, kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse ir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje, galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnatvės. (Ef 3,14-21)

Kaip augsime ilgyje plotyje ir aukštyje ir Dievo supratime. Kaip?

Pamenu kartą Duke universitete  vyko regioninis baptistų susitikimas. Ten kalbėjausi su dekanu. Paklausiau koks profesorius jo universitete buvo labiausiai įdomus. Jis paminėjo vieną žinomą ateistą. Tas žmogus buvo pasaulio žinomas ekonomistas ir parašė labai gerai parduodamą ekonomikos studijų knygą. Jo seminaruose susirinkdavo daugybė žmonių. Sutikau šį žmogų ir paklausiau kodėl esi čia? Jis sakė esąs ateistas nes bažnyčios nebe tos kaip buvo. Buvo laikas, kai buvo alkis pasaulyje, jūs siuntėte žmones ten su biblijomis, jie mokė varguolius ūkininkavimo, suteikdavote žinių kaip išmaitinti save. Jie sirgo, jūs siuntėte gydytojus ir seseles. Jūs Statėte klinikas. Kai jie keliavo pasiimdavo Biblijas ir savo vertybes. Jei kažkur nebuvo išsilavinimo įstaigų, jūs statėte universitetus ir mokyklas. Norėčiau paklausti: „kodėl  nustojote taip daryti? Juk pačios geriausios Armijos neišgelbės nuo ekstremistų. Sankcijos valstybėms nepadės. Joms ekonomika neįdomi. Jie domisi vertybėmis. Taigi atsakymas yra vienas - bažnyčia. Ir noriu klausti, kodėl praradote savo misija? Kodėl susikoncentravot tik prie savo asmeninių poreikių? Palikote vakuumą pasaulyje ir pasaulis moka kaina už tą tuštumą. Dabar toje terpėje ekstremistai stato mokyklas, ligonines ir skleidžia savo vertybes. Kodėl bažnyčios prarado tą viziją? Šiandienos pasaulis dabar moka kainą už tai...“

O kaip mes jaučiamės? Nežinau kaip jūs? Bet turbūt sąžininga, mes tikrai palikome vakuumą pasaulyje ir klausimas ar kažką ruošiamės keisti? Kaip užpildyti tą tuštumą.? Man patinka Jėzaus rankos. Biblijoje apie jas labai dažnai kalbama. Jo rankos statė pastatus, ne tik baldus. Bet kokios jos buvo stiprios!, jomis jis galėjo apklabinti vaikus, pakelti moterų veidus. Jo rankos visada atviros, maldingos... Man patinka prisiminti jo rankas. Ir nestebėtina, kad kankintojai turėjo prikalti tas rankas prie kryžiaus. Nes kažkokiu būsu to žmogaus širdis buvo jo rankose... Noriu paklaust jūsų, ką Jėzus savo rankose laikė daugiausia? Gal įrankius? bet Biblija apie tai nerašo. Gal Bibliją? Ne. Žinot ką? Duona. Duonos gabalėlis buvo dažniausiai jo rankose.  Jis žadėjo pastatyti karalystę  su duonos gabalėliu. Kiek kartų jis laikė duoną? Daug kartų apie tai parašyta Evangelijose. Tūkstančiai buvo maitinami, laužiama duona, ir ten ir ten... Kažkaip tas duos laužimas buvo kaip priminimas, kas jis toks. Tai Jėzus –gyvybės duona.

Gerai, noriu pateikti viziją dvidešimt pirmajam amžiui pagal Šventąjį Raštą.Paskaitykime Morkaus 6,34-44. Kai girdžiu šią istoriją susimąstau: ten kalbama ne tik apie duoną Jėzaus rankose. Istorijoje buvo panaudoti keturi veiksmažodžiai. Tai tikrai daugiau nei stebuklas. Jis moko mokinius kokie jie turi būti ateityje. Tai instrukcijos vadovams. Mums reikia šių keturių dalykų  -gestų.

Ima, palaimina, laužo, duoda.

Jėzus visada darė tą patį. Mes labai dažnai randame Jėzų prie stalo būryje žmonių . Štai Jis surenka šimtus, net tūkstančius, minia išalkusi, o mokiniai neramūs. Jėzus sako jiems: jūs pamaitinkit žmones. Mokiniai atsako: „oi, juk mes neturime resursų“. Ar girdime save? Negi mes taip nesakome? Jėzus taria: nagi pažiūrėkit ką turite? Surandami keli kepalėliai duonos ir žuvelės. Jonas nurodė, kad berniukas turėjo atsinešęs sau užkandėlės. Ir Jėzus paėmė, palaimino, laužė, davė. Ką Jėzui reiškė imti? Man tai reiškia, kad Jėzus ima viską ką pasiūlome. Nesvarbu kaip paprasta, pigu… Jis ima viską ką jam duodame. Jis nesirenka. Ko nori? Ar kokio mažo mano gyvenimo gabalėlio? Negi tu nori negyvų žuvies akių? „Taip, noriu“ – sako Jėzus. Mes žiūrime per žemai. mums reikia pamatyti potencialą. Jėzus sako: -„duok ką turi“. Neatsikalbinėk, bet duok ką turi.

Zimbabvėje sutikau kažkokį vyriškį iš vakarų. Jis sakė kad esąs ne misionierius, ne pastorius, o automechanikas. Jis sakė: "Ai mano pastorius išsiuntė, jis sakė reikia vykt į misijos kelionę". Tada tam vyrukui pasiūliau keliauti kartu. Mes skridome tokiu lėktuvu, kad jo maldos gyvenimas tikrai buvo pagerintas. J Viename mieste apsilankę ligoninėje  supratome, kad ligoninėje buvo sugedę inkubatoriai. Ligoninė neturėjo  technikų remontui, tiesiog išmesdavo juos ir viskas. Jų kūdikiai mirdavo, nes trūko inkubatorių. Tai pamatęs, tas automobilių mechanikas paliko mus ir nuėjo pas šalia buvusius automobilių meistrus. Ir žinot ką, jie sumeistravo inkubatorių iš autodetalių! Dabar tą inkubatorių gali pataisyti bet koks vietinis mechanikas. Aš supratau viena: reikia pamatyti žmonėse didesnį potencialą. Aš permasčiau, kad tas automechanikas buvo vertingesnis ne aš. Kiek mūsų bendruomenėje tokių žmonių? Jėzus sako: „duok man ką turi… „

Kitą istoriją pasakoja brolis John iš Šiaurės Airijos:

Vieno miesto centre buvo bažnyčia. Aplinkui bažnyčią atsirado labai daug naktinių barų, kavinių, restoranų. Bendruomenė seno ir sekmadienio ryto pamaldos buvo problematiškos. Nes miesto žmonės po tų naktinių lėbavimų viską aplinkui apdergdavo.  Visa bažnyčios aplinka tapo išviete. Diakonams kiekvieną sekmadienio rytą reikėjo viską išplauti. Neapsikentę diakonai pasitarė ir nusprendė aplink maldos namus, pastatyti sieną. Šią mintį iškėlė bendruomenės susirinkime. Ir kai reikėjo nuspręsti, viena senutė pasakė: o kodėl mums nepastatyti tualetų? Pastorius ir diakonai nieko negalėjo atsakyti. O kas juos prižiūrės sekmadienio naktį? Tai ta pagyvenusi moteris atsakė: „aš prastai miegu, galėčiau prižiūrėti tuos tualetus". Taigi pastatė tuos tualetus, jie buvo atidaryti ir gyvenimas pasikeitė, atsirado galimybė patarnauti tiems vargšams lėbautojams, žmonės buvo paliesti tokio gesto, pradėjo domėtis bažnyčia, kuri pastatė viešuosius tualetus. Bendruomenė auga…

Antras Jėzaus gestas - palaiminimas.

Jeigu Jėzus paima duona ir žuvį savo tikslui,  jis gali palaiminti bet ką. Mums reikia daugiau tikėjimosi iš savo tikėjimo. Kaip mažai mes iš Dievo tikimės. Dažnai daugiau kalbame ką turėjome, o ne tai ką Dievas darys. Mums reikia pasitikėti, kad pragaro vartai nenugalės bažnyčios. Dievas palaimins. 1949 m . Kinijoje sunaikintos visos bažnyčios, tikintieji ištremti. Knygos sudegintos. Keturios moterys pasiultė vieną jaunuolį mokintis. Baigęs studijos, sugrįžęs pas jas paklausė: kuo galiu padėti? Bet jos paprašė joms surasti Bibliją. Kai jis atnešė, neatsargiai paklausė gal dar kuo galėčiau būti naudingas?. Tada jos paprašė joms paskaityti, nes jos nemokėjo. Jaunuolis skaitydmas buvo pakaltintas ir įtikėjo. Tapo pastoriumi. kai lankiausi jo bažnyčioje sekmadienį ten susirinko 21 tūkst. tikinčiųjų...

„Duok ką turi, aš paiminsiu“...

Trečio gesto mes nemėgstame.

Jėzus sulaužė duoną. Tai buvo būtina. Netgi Jėzus turėjo būti sulaužytas. Dievas turi mus sulaužyti. Žiauru, bet širdis yra nenaudinga kol ji nesulaužyta ir neatverta. Mums reikia sulaužytų gyvenimų. Dievui reikia sulaužyti mūsų širdis, mūsų materializmą, mūsų nostalgiją praeičiai, sulaužyti santykius, širdis, vėl ir vėl. Čia ne bausmė, tai Dievo darbas. Nes kai jis laužė mus, jis atvėrė. Kai esu sulaužytas, aš esu laisvas tapti tikru mokiniu.

Jei leidžiam Dievui sulaužyti širdis, tada davimas (ketvirta) prasideda ir tūkstančiai pamaitinami. Jėzus bandė pamokyti savo mokinius ir mus dvidešimt pirmame amžiuje. Kiek liko trupinių? Dvylika. Po vieną mokiniui, kuris sakė iš kur imsim duonos valgyti. Petrai, neškis krepšį ir pavalgyk. Mes turime ko reikia, duokime ką turime ir Dievas tai panaudos. Tai daugiau nei vizija tai pažadas.

Amen.