Jon 11,1-44
Šioje savaitėje pasaulis
minėjo visų šventųjų ir mirusiųjų dienas. Ar tai vilties ar nevilties dienos?
Kokius jausmus sužadina kapinės?
I. Mirtis yra blogai. Mirtis yra tamsa. Mes krikščionys kartais labai lengvai
kalbame apie mirtį, nes tikime pažadais. Kartais trokštame mirties kai mums
sunku, bet paklausykime ką senovės šventieji apie ją rašo:
“Juk žmonių ir gyvulių
likimas yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes turi tą patį gyvybės
alsavimą. Žmogus nepranoksta gyvulio, nes visa tai migla.20 Abu
eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių, ir abu į dulkes sugrįžta. 21 Kas
žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas
leidžiasi žemyn, į žemę? 22 Tad suvokiau, kad žmogui nėra
nieko geriau, kaip rasti pasitenkinimo savo užsiėmime, nes tai jo dalia. Kas
įgalins jį pamatyti, kas bus po jo? (Mok 3,19-22)
Iš tikrųjų žmogus
gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu!5 Juk
gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau
atlygio, net jų atminimas užmirštas. 6 Jų meilė,
neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies
tame, kas vyksta po saule.
Kaip matome,
senovės šventieji nesižavi mirtimi. Mokytojo knygos autorius pažįsta Dievą, jis
ne kartą yra minimas. Bet akivaizdu, kad mirtis yra visiškai nelaukiamas
svečias. Kodėl taip?, juk jie žinojo apie gyvenimą su Dievu? Akivaizdu, kad mes
sukurti gyventi, o ne mirti. Dievas yra nemirtingas, kaip ir mes. Mes turime
Dievo sėklą savyje, jo dvasia įkvėpė gyvenimą. Kuo artimiau vaikščiojame su
Dievu, tuo labiau norime gyventi.
Mirtis negali
būti geidžiama. Taip, esame mirtingi, nes nusidėjome. Negalime džiaugtis
amžinuoju gyvenimu žemėje, nes esame nepajėgūs išsaugoti santykių su Dievu.
Taip, nes Adomo ir Ievos istorija tai visada primena. Du tobuli žmonės
neišsaugojo santykių su Dievu, nepakluso, sugriovė pasitikėjimą, prarado
privilegijas vaikščioti drauge, atskyrė save nuo amžinos palaimos vietos –
Rojaus. Nuo šiol žmogus ieškos rojaus, bet vienas jo niekada neras. Nes tikra pilnatvė įmanoma
tik susitaikius su Kūrėju per Jėzų Kristų. Bet mes esame liudytojai, kad netgi
tikėdami Kristų, žmonės nemoka vaikščioti su Dievu koja kojon. Esame lyg
migloje, klumpame ir nerimaujame, pergyvename ir priekaištaujame Dievui...
II. Prisiminkime Lozoriaus mirtį ir prisikėlimą... Jon 11. Žinote šią istoriją. Jėzus turėjo draugų - Morta, Marija, Lozorius. Jėzus žinojo, kad
Lozorius serga, bet jis delsia, neina jo gydyti. Palaukęs pora dienų iškeliauja
ir aišku, randa Lozorių mirusį ir begulintį kape jau 4 dienas. Čia jį pasitinka
Morta (ta pati kuri moka šeimininkauti), ji pradeda priekaištauti:
Morta tarė Jėzui: „Viešpatie,
jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. 22 Bet
ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ 23 Jėzus
jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ 24 Morta atsiliepė:
„Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ (21-24)
Ir Marija prideda:
O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po
kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“
Ir dar kiti: 37 O
kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad
šitas nemirtų?“…
Tai nevilties,
bejėgiškumo žodžiai. Mirtį lydi priekaištai. Jos akivaizdoje mes gyvieji jaučiamės
kalti. Prisimename ko nepadarėme, o galėjome. Mūsų akivaizdoje iškyla
neišspręsti santykiai, apmaudžios situacijos... Mes galime pulti į visišką
depresiją, kaltinti kitus, kurie galėjo kažką padaryti, tačiau nepadarė. Neviltis. Tokia yra daugelio būsena be
sutaikinimo ir išvadavimo.
Šios moterys yra kiti
mokiniai yra žmonijos nevilties pavyzdys. Jos nieko negalėjo padaryti. Taip,
jos pašaukė Jėzų, bet jis neatėjo tada kada reikėjo, jos nusivylusios. Kaip
dažnai ir mes turime planų ir žinome kaip kiti turi gelbėti mus ir mūsų
artimuosius. Mes netgi mokame priekaištauti ir Dievui bei bet kokiai kitai
valdžiai. Ir tai nepadeda. Ar ne? Tas dvokas neapleidžia... Nėra baisesnio
tvaiko, kaip irstančio gyvūno kvapas. Jis veja mus šalin nuo tos vietos. Kaip
apgailėtina, kad daugelis yra apsėsti nevilties. Ji tokai neišvengiama, kaip
mirtis. Bet mes skaitome istoriją, kuri skatina mus pakeisti nusistovėjusią
smarvę...
Jėzus pakėlė akis aukštyn ir
prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. 42 Aš žinojau,
kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie
įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“
Jėzus yra sujudinamas,
susigraudina, verkdamas jis pasuka link kapo. Nepasiduoda įkalbinėjamas, jo
nejaudina, kad Lozorius jau dvokia. Malda pagarbinęs Tėvą, Jėzus galingu balsu
paliepia Lozoriui išeiti...
Mes turime Jėzų,
kurio Tėvas išklauso. Jeigu atrodo, kad tavęs neišklauso, tai yra Užtarėjas,
kurio visada išklauso. Jis gali prikelti gyvenimui ir tikrai vilčiai. Bet mes
privalome nebijoti ir nuristi dvokiančių kapų akmenis nuo širdies. Taip, yra
kažkas ką tik Dievas gali padaryti, bet mes privalome nustumti tai, kad trukdo
gyvybei prasiveržti.
Kas trukdo tau
šiandien leisti Dievui tave prikelti? Ar bandei pašalinti tas kliūtis?
Kaip Tėvas
norėjo, kad Lozorius gyventų, taip ir tu šiandien turi gyventi. Išgirsk Jėzaus
balsą, išeik iš savo kapo. Nusimesk tuos šarvojimo drabužius, gyvenk...
Taigi eikš, valgyk duoną su
džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką
darai. 8 Tebūna tavo drabužiai visuomet šviežiai
išskalbti, tenestokoja tavo galva kvapaus aliejaus! 9 Mėgaukis
gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias
jis tau po saule suteikia, per visas trapias savo dienas! Tai tavo dalis
gyvenime ir tavo triūse, kuriuo triūsi po saule. 10 Visa,
ką tik tavo ranka imasi daryti, daryk visomis jėgomis, nes jokiõs veiklos,
jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties nebebus Šeole, į kurį esi
pakeliui. (Mok 9,4-10)
28 Vienas Rašto
aiškintojas, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo
priešininkams, paklausė jį: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“29 Jėzus
jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk,
Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; 30 tad mylėk
Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. 31 Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra
įsakymo, didesnio už šiuodu.“ 32 Tuomet Rašto
aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra
vienintelis ir nėra kito šalia jo; 33 o mylėti jį visa
širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį
svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas.“34 Matydamas,
kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“
Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti.
Geriau tai,
ką akimis matai, negu tai, ką troškimu apčiuopi. Mok 6,9
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą