Sekmadienio pamokslas "Įsakyk nemokyti kitaip..."

1 Tim 1,3-7

Dar keliaudamas į Makedoniją, aš prašiau tave pasilikti Efeze ir įsakyti kai kuriems, kad jie nemokytų klaidingų mokslų, neužsiiminėtų pasakomis ir begaliniais kilmės sąrašais, kurie veikiau kelia ginčus negu yra pravartūs išganingiems Dievo sumanymams, įgyvendinamiems tikėjimu. Šio priesako tikslas yra meilė iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo. Kai kurie, nuklydę nuo šių dalykų, paskendo tuščiuose plepaluose. Jie norėtų būti įstatymo mokytojais, nors nesupranta nei ką kalbą, nei ką tvirtiną.

Mokslo ir žinių šventės pamokslas (2010 rugsėjo 1-oji)

Mokslo ir žinių šventė

„Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; ³² jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jono 8,32)

Šiandien mes susirinkome, kad pradėtume dar vienus mokslo metus. Nėra gyvenimo be mokslo. Mes, kaip Dievo kūriniai sukurti augti, tai yra mokintis. Visą gyvenimą mokinamės. Gaila, kad kartais mes mokinamės ne savo noru. Sakoma, kad gyvenimas pamokė... Tačiau nereikia laukti kol tave mokys gyvenimas. Mes galime pasirinkti mokintis tai ko reikia ir kada reikia. Mokintis tai, kas brandina mus kaip žmones. Suteikia žinių, kurios paruošia mus gyvenimo netikėtumams.

Palaimintas žmogus, kuris pasirenka mokintis tada, kada yra laikas. Iš tiesų viskam yra laikas. Laikas gimti, augti, bręsti, tobulėti. Viešpats perspėja: „Išnaudokite laiką, nes dienos yra piktos“. Kodėl piktos?, todėl, kad jos greitai praeina. Todėl, kad kasdien mes esame gundomi tinginiauti, nieko neveikti arba veikti tuštybes, kurios griauna, o ne stato. Gerai praleistas laikas pastūmėja mus link laisvės. Gerai praleistas laikas Dievo kūrinijoje augina mus tos kūrinijos pažinimu.

Jėzus Kristus sakė, kad jo mokslas leidžia pažinti tiesą. O tiesa turi galią išlaisvinti. Mes gyvename Dievo pasaulyje ir visa ką mokinamės yra Dievo kūrinijos dalis. Tik pagalvokime: Kalba. Nuo pat gimimo mes mokinamės kalbėti. Mes klausome, gaudome tėvelių žodžius, bandome kartoti, žodis po žodžio, sakinys po sakinio, ir žiūrėk mes mokame kalbėti. Tačiau Dievas sukūrė liežuvį, kurį galima valdyti meistriškai. Žodžiai kuriuos tariame, gali sujudinti širdis, žodžiai gali paaiškinti paslaptis, žodžiai gali įžeisti.... Mes privarome išmokti kalbėti, skaityti, suprasti... O matematika? Skaičiai. Biblijoje girdime: išmokyk mus skaičiuoti dienas... Per amžius žmonija skaičiavo, dėliojo vieną skaičių prie kito. Be matematikos nesuvokiamas šiandienos pasaulis: ekonomika, finansai, verslas ir .t.t Ar Jėzus nesakė apie tai, kad statant bokštą reikia paskaičiuoti ar sugebėsi tai padaryti. Netgi einant į karą reikia apskaičiuoti jėgas, ar sugebėsi laimėti... Mes galėtume kalbėti daug apie visus dalykus kurių mokinamės: Geografija, Gamtos pažinimas, istorija, technologijos...

Kiekvienas dalykas, kurio mokinamės formuoja mus kaip asmenybes, kurios kasdien tampa laisvesnės. Nuo ko? Nuo nežinojimo baimės. Baimės, kuri pavergia, žemina, gąsdina. Bet svarbiausia - mokslas išlaisvina. Aišku mes  čia cituojame Jėzaus žodžius. Ir visų pirma Jėzaus Kristaus mokslas veda į tikrą laisvę. Tačiau bet koks Dievo pasaulio tyrinėjimas kaip mokslas turi savyje Jėzaus mokslo dalį. Tam, kad suprastume Jėzaus žodžius reikia tikėjimo, taip. Bet ne tik tikėjimo. Reikia dar sugebėti jo laikytis. Jei laikysitės mokslo, būsite mano mokiniai. Kai Jėzus kalbėjo metaforomis, palyginimais, alegorijomis, kodėl žmonės nesuprato? Jis sakė, kad sugriautą šventyklą galima atstatyti per tris dienas. Žmonės pasipiktino, kaip galima... jie nesuprato, kad tai metafora, palyginimas, pranašystė. Čia reikia ne tik tikėjimo. Tikėjimas padeda nepasmerkti kalbėtojo, kai jo nesupranti. Bet tam, kad suprastum mokslą, reikia tinkamo išsilavinimo pamato. Jėzus vaizdingai kalbėjo ir ragino žmones statyti savo gyvenimus ant tvirtos uolos. Ir vėl vieni suprato šį palyginimą, kiti ne... Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. ²⁵ Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. ²⁶ Kas klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. ²⁷ Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“ (Mat 7,24-27)

Laisvė yra labai brangi, ji turi kainą. Mes norime būti laisvais. Svarbu, kad žinotume kas yra tikra laisvė? O kuo remiasi Jėzaus mokslas? Ar jis labai sudėtingas? Ne, anaiptol. „Mylėk savo artimą kaip save patį.“... Štai jo disciplinos pavadinimas. Mums reikia laisvės, kad mylėtume žmones. Laisvė padeda geriau suprasti kitaminčius. Jėzus mokino žmones gyventi pasaulyje. Gyventi ir netrukdyti kitiems, gyventi taip, kad pasaulis keistųsi. Meilė keičia pasaulį. Todėl tikiu, kad krikščioniška mokykla yra geriausia vieta drauge atrasti paslaptis, kurios išlaisvina mus gyvenimui su kitais žmonėmis. Išlaisvina kūrybai. Didelė garbė dirbti ir mokintis tokioje mokykloje. Ir nesvarbu, kad patalpos, gal ne visai atitinka LR higienos normas, kurios ne visada išlaisvina. Ir nesvarbu, kad mūsų nėra daug ( o gal tai privalumas), svarbu yra tai, kad trokštame drauge pažinti kūrinijos paslaptis. Juk kiekvienas esame Dievo kūriniai. Tikiu, kad visas mokyklos kolektyvas darbuosis nuoširdžiai, bus pasirengęs iššūkiams, tikiu, kad tėvai artimai bendrausit su mumis visais vaiku labui. 

Sekmadienio pamokslas "Dievas yra meilė" (1 Jono 4,7-21)

2010 08 29

Trečiadienio pamokslas "Dangiškas išaukštinimas ir žemiškas pažeminimas" (2010 08 25)

2 Kor 12, 1-6

Jei reikia girtis (nors iš to jokios naudos) , eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų. Pažįstu žmogų Kristuje, kuris prieš keturiolika metų ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino buvo pagautas ir iškeltas iki trečiojo dangaus. Ir žinau, kad šitas žmogus ar kūne, ar be kūno, nežinau, Dievas žino buvo paimtas į rojų ir girdėjo slaptingus žodžius, kurių nevalia žmogui ištarti. Štai tokiu žmogumi pasigirsiu, o savimi nesigirsiu, nebent savo negaliomis. Jei panorėčiau girtis, nebūčiau neprotingas, nes kalbėčiau tiesą. Bet aš susilaikau, kad kas nors apie mane nepagalvotų daugiau negu tai, ką manyje mato ar iš manęs girdi.

Sekmadienio pamokslas "Ne sau pataikauti"

Ne sau pataikauti

Rom 15,1-7

„Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. ² Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai. ³ Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs. ⁴ O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. ⁵ Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, ⁶ kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei.

1)   Mes, stiprieji, turime pakęsti silpnųjų silpnybes, ne sau pataikauti. Skaitant tokią Rašto dalį iškyla daug klausimų. Paulius buvo žodžio meistras. Jis buvo dažnai nesuprastas. Tačiau nesupratimas yra ne kliūtis augimui. Jėzus Kristus buvo dažnai nesuprastas taip pat. Ir jis sakė, kad daug palyginimų apie tai. Jei nesupranti Dievo Žodžių, tai kažką reiškia. Kai nesupranti Dievo žmonių, tai taip pat kažką reiškia. Aišku, mes galime gūžtelėti pečiais ir nueiti į šalį. Tačiau ar galime bendruomenėje gyventi nesuprasdami vienas kito? Ar galime kasdien leisti laiką šeimoje ir nesuvokti ko nori vyras, žmona, vaikai ar tėvai? Viešpats labai nuostabiai mus sukūrė. Jis davė mums protą, kad juo naudotumėmės.

Kokie mes esame žmonės, ar tokie, kurie auga savo mąstyme ar tokie, kurie užstrigę savo įsitikinimuose ir nenorime nieko keisti? Vargas tokiam žmogui, kuris nieko nenori keisti savo įsitikinimuose. Toks žmogus praranda artumo su Kristumi jausmą. Jis neleidžia, kad KRISTUS transformuotų ir reformuotų jo gyvenimą.

Apaštalas Paulius prabilo apie stipriuosius ir silpnuosius. Kokie esame? Kokiais kriterijais remiantis mes galime sakyti, kad esame stiprūs, o kitas yra silpnas? Turbūt atsakymas randamas nukreipiant dėmesį ne į dalykus, kurie apibūdina stiprybe ar silpnybę, bet į tai, kiek mes pataikaujame sau. Mes privalome pakęsti vienas kitą. Kada reikia pakęsti vienas kitą? Visada. Kodėl mes neturime kantrybės vienas kitam? Todėl, kad sau pataikaujam. Ką reiškia sau pataikauti? Tai mastymas, veiksmai, darbai, kurie neša naudą tik tau, tai yra sau. Mes privalome pakęsti tai kas mums atrodo yra silpnumo požymiai. Paulius sako, kad silpnas valgo tik daržoves. Kitam gali atrodyti, kad žmogus, kuris gerią vyną yra silpnas (ir atvirkščiai). Kaip bebūtų, privalome pakęsti vienas kitą. Mes privalome pakęsti vienas kito „išdaigas“, kaip tėvai pakenčia savo vaikų išdaigas. Mes privalome pakęsti vienas kitą kaip Kristus pakentė nusidėjėlius. Juk esame Jo mokiniai. Kristus pakentė net Judo artumą. Juk mes nežinome ką daro Dievas vieno ar kito brolio ar sesers širdyje...

2)   Kiekvienas mūsų tesirūpina būti artimui malonus jo labui ir pažangai. Kuo mes turime rūpintis bendruomenėje? Paulius jau aiškiai sakė, kad ne savimi. Jei nebemoki rūpintis avimi, tada kuo rūpinsies? Aišku, kad kitais. Kristus atėjo, kad išlaisvintu mus nuo savęs pačių. Kad išlaisvintų mums nuo baimės. Mums atrodo, kad kažką vertingo prarasime, jei atsisakysime kažkokių savo įpročių dėl kito gerovės. Kristaus mokinys yra pašauktas rūpintis kitais. Jėzus labai vaizdžiai drąsino nesirūpinti savimi. Jis ragino pažiūrėti į paukščius ir lelijas. Paukščiai netupi sudėję sparnų, kažką visada veikia, todėl ir turi maisto pakankamai. Žmogus neturi sėdėti sudėjęs rankų, ir turės maisto pakankamai. Susirūpinimas nepadės. Tik tada liks laiko pasirūpinti kito gerove, kai paliksi savo rūpesčius. Mes privalome būti vienas kitam malonūs ne iš mandagumo. Bet dėl kito ugdymo: „jo labui ir pažangai“. Jei kas nors ant tavęs šaukia - tu laikaisi tyliai, kad rėksnys būtų sugėdintas.

Nėra lengva būti maloniam tiems, kurie tau nieko negali tau duoti... Lengva būti maloniam, kai tu nori ką nors gauti. Tačiau tai yra veidmainystė ir šališkumas apie kurį kalba Jokūbas. „Mano broliai, nesutepkite mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo atsižvelgimu į asmenis“. (Jok 2,1)

Ir dar viena pastaba: Kiekvienas privalo rūpintis būti malonus. Nėra jokio skirtumo kas esi: pastorius, diakonas, giedorius, mokytojas, vaikas ar suaugęs, ką tik įtikėjęs ar seniai, vyras ar moteris. Visi privalome rūpintis būti malonūs!!! Kristaus Evangelija ragina mus mylėti savo artimą. Ar tai nėra meilės dalis būti maloniais kito labui? Taip. Todėl nereikia stebėtis, kad visi kviečiami dalyvauti malonumo darbuose.

3)   Juk ir Kristus gyveno ne savo malonumui, bet taip, kaip parašyta: Tave keikiančiųjų keiksmai krito ant manęs. Apaštalas Paulius ne iš savęs kalba. Jis yra Kristaus mokinys, todėl iš Kristaus kyla jo visa teologija ir gyvenimo būdas bei mąstymas. Kristus gyveno ne savo malonumui. Ką reiškia ne savo malonumui? Tai reiškia, kad jis tapo lyg skydas, pridengiantis žmogų. Žmonės keikė Dievą, jis prisiėmė kirčius. Gyventi ne savo malonumui, tai sugebėti priimti net neteisingus kaltinimus ir kovoti ne pasaulio metodais, bet dieviškai – sukrauti žarijas ant galvos, pamaitinant, aprengiant, laiminant.

4)   O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties. Ar ne apie tai kalba visas Raštas? Kiek nuostabių pamokančių istorijų Viešpats išsaugojo Senojo Testamento puslapiuose? Kiek keistų ir stebuklingų įvykių Dievas paliko mums apsvarstyti ir būti padrąsintais. Viskas kas parašyta yra naudinga. Nėra nei vienos Biblijos knygos, kuri nebūtų naudinga. Nuo Pradžios iki Malachijo knygos, viskas yra mums, kad mes turėtume ištvermę. Taip, mums labai reikia ištvermės būti maloniais vienas su kitu. Mums reikia paguodos gyvenime. Kai rūpiniesi būti malonus visiems, dažnai patiri daug nuostolių, todėl Dvasios paguoda labai reikalinga. Kai pats kitus guodi, kas tave paguos geriausiai, jei ne tavo Viešpats?

Ir ne tik tai, Paulius sako, kad mums reikia vilties. Norint rūpintis kitais reikia vilties. „Meilė viskuo viliasi.“ Jei ne viltis, mes nebūtume Kristaus mokiniais. Dėl amžinojo gyvenimo (prisikėlimo) vilties, mes randame jėgų paklusti Jėzaus Kristaus įsakymams. Kodėl mes dažnai prarandame viltį? Todėl, kad neturime kantrybės ištvermingai klausyti ką sako Biblija ir nesirūpiname prisiminti Kristaus kelią. Mes esame palaminti, nes šiandien mokame skaityti patys. Atsiverčiame knygą ir skaitome. Nuostabu. Ar skaitome su noru suprasti ir paklusti? Ar klausomės pamokslų su imlia širdimi?

5)   Ištvermės ir paguodos Dievas teduoda jums tarpusavyje būti vienos minties Kristaus Jėzaus pavyzdžiu, ⁶ kad sutartinai vienu balsu šlovintumėte Dievą, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvą. Apaštalas Paulius dažnai linkėjo bažnyčioms vienybės. Nuoširdus krikščionis nori būti vienos minties. Dvasia, gyvenanti mumyse, ragina mus sutarti. Senoji prigimtis, arba seni įpročiai žadina mumyse maištą ir murmėjimus. Mes galime būti vienos minties, jeigu visi seksime Kristaus Jėzaus pavyzdžiu. Atrodytų tokia paprasta tiesa, tačiau mes labai jai priešinamės. Mes turime nepamiršti, kad tik būdami vienos minties Viešpatyje galėsime vienu balsu šlovinti DIEVĄ. O juk mes norime jį šlovinti, ar ne? Šlovinimo esmė slypi ne tobulai atliktose liturgijose, bet tikinčiųjų vienybėje pagal Kristaus pavyzdį.

6)   Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei. Ar mes priimame vienas kitą? Ar įsileidžiame į savo gyvenimą? Ar leidžiame įtakoti ir netgi pamokyti? Aš tikiu, kad priimti vienas kitą reiškia priimti besąlygiškai. Priimti visą žmogų su jo tobulybėmis ir trūkumais, vargais ir džiaugsmais, pertekliumi ir skolomis. Priimti – vadinasi pasišvęsti būti ištikimais. Nėra lengva priimti nusidėjėlius, kad tai įvyktų reikia pastoviai žiūrėti į Kristų. Jis viską darė Dievo garbei. Jis elgėsi teisingai su visais. Jis neatsižvelgė į asmenį. Vienodi standartai galiojo ir muitininkui Matui, ir žvejui Petrui.

Kaip Jėzus priėmė žmones? Jis kvietė juos sekti paskui save. Jis turėjo drąsos kviesti, nes gyveno nepriekaištingą gyvenimą. Argi mes kviesime ką nors sekti mumis, jei gyvensime slaptą gyvenimą? Ar norėsime, kad mus matytų dieną ir naktį 24/7? Ar leisime kitiems būti su mumis? Ar leisime kitiems būti silpnais? Ar pakęsime?

Sekmadienio pamokslas "Ar aš esu evangelijos tarnas?" (2010 08 08)

Sekmadienio pamokslas "Malonė dėl Jehonatano" (2010 08 01)

2 Samuelio 9, 1 - 13

¹ Dovydas teiravosi: „Ar yra dar kas nors išlikęs iš Sauliaus namų, kam galėčiau parodyti savo ištikimą gerumą dėl Jehonatano?“ ² Sauliaus šeimyna buvo turėjusi tarną, vardu Ciba. Jis buvo pašauktas pas Dovydą. „Ar tu esi Ciba?“ klausė Dovydas. Šis atsakė: „Tavo paslaugoms!“ ³ Karalius tarė: „Ar yra dar kas nors išlikęs iš Sauliaus namų, kam galėčiau parodyti ištikimą Dievo gerumą?“ Ciba atsakė karaliui: „Taip, dar yra Jehonatano sūnus sužalotomis kojomis.“ ⁴ „Kur jis?“ klausė karalius. Ciba atsakė karaliui: „Jis yra Lo Debare, Amielio sūnaus Machyro namuose.“ ⁵ Tada karalius paliepė atvesti jį iš Amielio sūnaus Machyro namų Lo Debare. ⁶ Atėjęs pas Dovydą, Jehonatano sūnus Mefi Bošetas išreiškė pagarbą, puldamas veidu į žemę. „Mefi Bošetai!“ tarė jam Dovydas. Jis atsakė: „Tavo paslaugoms!“ ⁷ Dovydas tarė: „Nebijok, nes tau tikrai parodysiu ištikimą gerumą dėl tavo tėvo Jehonatano. Atiduosiu tau visą tavo senelio Sauliaus žemę. Be to, tu visuomet valgysi prie mano stalo.“⁸ Puldamas kniūbsčias, šis tarė: „Kas tavo tarnas, kad tu rodytumei palankumą tokiam nustipusiam šuniui kaip aš?“

⁹ Tada karalius, pasišaukęs Sauliaus tarną Cibą, tarė: „Visa, kas priklausė Sauliui ir visiems jo namams, aš atidaviau tavo šeimininko vaikaičiui. ¹⁰ Tu bei tavo sūnūs ir tavo tarnai dirbsite jam žemę ir nuiminėsite derlių, kad tavo šeimininko vaikaitis turėtų iš ko gyventi. Bet tavo šeimininko vaikaitis Mefi Bošetas visada valgys prie mano stalo.“ Ciba turėjo penkiolika sūnų ir dvidešimt tarnų. ¹¹ Ciba atsakė karaliui: „Kaip mano viešpats karalius įsakė, taip jo tarnas ir darys.“ Mefi Bošetas valgė prie karaliaus stalo kaip vienas iš karaliaus sūnų.¹² Mefi Bošetas turėjo jauną sūnų, vardu Michėjas. Visi gyvenę Cibos namuose tapo Mefi Bošeto tarnais. ¹³ Mefi Bošetas gyveno Jeruzalėje, nes visada valgė prie karaliaus stalo. Jis buvo raišas abiem kojomis.

Trečiadienio pamokslas "Nesipriešink piktam"

2010 07 28

³⁸ Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. ³⁹ O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. ⁴⁰ Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. ⁴¹ Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. ⁴² Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk.

⁴³ Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.⁴⁴ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, ⁴⁵ kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. ⁴⁶ Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?!⁴⁷ Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! ⁴⁸ Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.

(Mt 5, 38-48)

Sekmadienio pamokslas "Ištikimas yra Dievas"

(2010 07 18)

Trečiadienio pamokslas (2010 06 30)

Sekmadienio pamokslas 2010 06 27

Pamokslauja svečias iš Anglijos Stephen Scott-Pearson

pamokslininkai susitiko vakar

vakar susitikome keliese vilniečiai ir pasidalinome informacija kaip sekasi mūsų bendruomenėms, misijoms mieste. Naujas dalyvis - Markas Hemiltonas iš Australijos, dirba paaugliams. Nebendruomeniniams. Gyveno anksčiau Minske 10 metų. Galima su Marku kalbėtis, kad pravestų praktinius mokymus tėvams ir kitiems, kurie norėtų geriau susikalbėti apie D.su savo vaikais ir jų draugais.

Brolių susitikimas

Eilinį kartą susitikome pabendrauti su pastoriais ir pamokslininkais iš baptistų ir ne tik, bažnyčių. Nuotraukoje iš kairės: Arnoldas, Robertas, Markas, Irmantas, Styvas, Artūras.

Sekmadienio pamokslas „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

„Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ 

Audio

„Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį. ¹⁵ O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“ ¹⁶ Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos. ¹⁷ Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? ¹⁸ Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, ¹⁹ jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika.“ ²⁰ „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis.“ ²¹ Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ (Mor 8,14-21)

„Mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos. Jie teturėjo su savim valtyje vieną kepalėlį.

Mokiniai buvo pamiršę pasiimti maisto kelionėje, o Jėzus prabilo apie raugą... Kartais mes vykstame į svarbią kelionę ir pamirštame pasiimti tai kas svarbiausia. Tada mes pergyvename, jaudinamės, pykstame. Krikščioniškoje kelionėje būna panašiai. Kartais mes labai rūpinamės ir pamirštame tai kas svarbiausia. O svarbiausia yra tikroji duona iš dangaus. Labai lengva pradėti gyventi tik regėjimu. Pradėti džiaugtis tik žemiškais daiktais ir matomais stebuklais ir pamiršti, kas svarbiausia. Kartais mes tarnaujame Dievui ir pamirštame kas svarbiausia. Kiekvienas gali pamiršti kažką, kas yra būtina tarnystėje. Kas gi svarbiausia tarnystėje? Pamąstykime. Gal tarnavime yra svarbiausia išsilavinimas? Taip, tai labai svarbu, tačiau istorija matė krikščionių, kurie buvo menkai išsilavinę ir galingi Dievo darbais. „Matydami Petrą ir Joną drąsiai kalbant ir patyrę, kad tai paprasti, nemokyti žmonės, jie labai stebėjosi; jie atpažino juos buvus kartu su Jėzumi, bet, žiūrėdami į stovintį su apaštalais išgydytąjį, neturėjo ką sakyti priešais.“ (Apd 4,13,14). Išsilavinimą vertino žydų vyresnieji. Tačiau jie stebėjosi apaštalų drąsa ir per juos daromais darbais. Taigi išsilavinimas nėra svarbiausia. Dievas gali naudoti bet ką.

Kas gi svarbiausia tarnystėje? Gal svarbiausia gera bažnyčia? Kartais žmonės ieško bažnyčios, kuri atitiktų jų įsitikinimus. Įdomu ar galima rasti tokią bažnyčią, kuri tobulai įkūnytų tikinčiojo svajas? Istorija matė bažnyčių, kurios buvo labai apgailėtinos. Tik prisiminkime Apreiškimo knygoje aprašytas bažnyčias. Kiek netyrumo, korupcijos, baimės, net šėtoniškumo galima jose rasti. Tačiau Jėzus turėjo savo žmones tenai, juos mylėjo ir perspėjo, duodamas nurodymų ką jie turėtų daryti, kad išvengtų bausmės ir pražūties.

Kas gi svarbiausia tarnystėje? Manau, kad Jėzus Kristus atsako į šį klausimą šioje istorijoje. Tereikia gerai klausytis. Paanalizuokime įvykius valtyje. Jėzus žinojo, kad mokiniais neturėjo duonos. Jis juk galėjo priimti jiems apie tai, bet jam svarbiau buvo pamoka, kurią turėjo gauti jo išrinktieji apaštalai, o ne pilnas pilvas po sunkios darbo dienos. Čia mes matome kas svarbiau Viešpačiui. Kartais mums atrodo, kad svarbiausia būti sočiam, gerai apsirengusiam ir saugiam šiame pasaulyje. Deja Biblija atskleidžia kitokią prioritetų skalę. Štai ką pasakė Jėzus, supratęs mokinių mintis:

O Jėzus juos įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“ Viešpats visada išnaudodavo tokias situacijas ir paversdavo jas puikiausia praktinės teologijos pamoka. Mokiniai buvo alkani, sunerimę, kad liks be vakarienės. O Jėzus nukreipia jų mintis prie dvasinio mokymo. Kai mes turime poreikių, mes ieškome kas galėtų juos patenkinti. Jei esame alkani, norime pavalgyti. Visi žmonės yra alkani dvasiškai. Kaip Izraelis tomis dienomis, taip ir šiuolaikinis pasaulis yra alkanas. Alksta dvasia, ir niekas apart Dievo negali numalšinti to alkio ir troškulio, kuris yra žmogaus viduje. Tam, kad žmogus gyventų, jis privalo ne tik valgyti, bet ir mokytis. Be mokslo neišmoksime gyventi ir užsigyventi duonos. Nuo to kokius mokytojus pasirinksime, priklausys mūsų visas gyvenimas žemėje ir danguje. Jėzus puikiai tai žinojo, todėl prabilo apie fariziejų ir Erodo raugą. Raugas yra naudojamas užmaišant tešlą. Raugas priverčia tešlą kilti. Taigi nuo raugo priklausys ir duonos skonis. Panašiai ir žmonių mokymas turi galią paveikti mūsų įsitikinimus, pagal kuriuos mes gyvensime. Apaštalas Paulius taip pat kalbėjo apie raugą: „Jūsų gyrimasis niekam tikęs. Argi nežinote, jog truputis raugo suraugina visą maišymą? ⁷ Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. ⁸ Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona.“ ( 1 Kor 5,6-8). Mes privalome būti labai atsargūs priimdami tai ką girdime pasaulyje. Pasaulyje yra daug religingų žmonių ir įtakingų politinių lyderių, kurie gali suvedžioti. Blogybė ir nelabumas viešpatauja pasaulyje. Fariziejai buvo veidmainiai. Jie dėjosi tarnaują Dievui, tačiau jų darbai buvo tušti. Jėzus kritikavo kiekvieną jų žingsnį. Fariziejai buvo prasimanę tokių beprotiškų taisyklių, kad dauguma žmonių nekentė Dievo religijos. Religija fariziejams buvo įrankis patenkinti kūniškus geidulius. Garbės troškimas, valdžia ir turtai buvo vienintelis tikslas. Dauguma fariziejų Dievo visai nebijojo ir ne nežinojo ką tai reiškia. Jie buvo akli ir jų pasekėjai buvo akli. Jėzus taip ir sakė: „Palikite juos; jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris.“ (Mat 15,14) Savaime aišku, kad akliesiems reikia gydytojo. Jėzus galėjo pasiūlyti tobulą gydymą. Jis galėjo suteikti fizinį regėjimą, bet svarbiausia, jis galėjo dovanoti dvasinį matymą. Jei žmogus klauso netikrų pranašų, jis maitinasi prastu maistu, anksčiau ar vėliau jo gyvenimas pavirs pragaru. Tačiau jei žmogus pamilsta Gyvojo Dievo Žodį ir tikrąjį mokymą, jo gyvenimas anksčiau ar vėliau pavirs dangumi. Tačiau privalu atsisakyti nedorybės ir neteisumo raugo.

Kristus skelbė mokymą, kuris turėjo padaryti žmogaus širdį tyrą, fariziejai bandė būti tyri išorėje. Tačiau ritualinis tyrumas niekada nebuvo pakankamas. Kristus skelbė Dievo tiesą be iškraipymų ir interpretacijų; fariziejai viską aiškino per savo tradicijas ir papročius. Žmogiško proto pasiekimai yra menkaverčiai, jeigu jie netarnauja aukščiausiajam tikslui – žmogaus išganymui iš amžinosios mirties. Be tiesos nei vienas negali būti tyras ir šventas. Jėzaus maldos žodžiai: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.“ (Jono 17,17) yra be galo svarbūs ir atspindi VIEŠPATIES mokymą apie tikrą išganymą. Jei žmogus priima Dievo tiesą, jo širdis taps tyra ir tai atsispindės jo gyvenime. Todėl Jėzus ir perspėjo savo mokinius. Jis žino, kad tai kas praktikuojama daugumos visada labai patrauklu. Ne veltui Jis prabilo: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda.“ (Mat 7,13-14). Tikrai koks siauras kelias ir kokie siauri vartai... Kokie laimingi atradę tuos vartus ir įėję į gyvenimą!

Taigi, kai Jėzus pasakė sergėtis fariziejų raugo, mokiniai akivaizdžiai nesuprato. Jie galvojo, kad reikia nevalgyti duonos, kurią valgo fariziejai. Mokiniai mąstė fariziejiškai. Jie galvojo, kad juos suteps tų veidmainių valgoma duona. Jie mąstė toje pačioje dvasioje. Bet Jėzus kalbėjo apie kitą raugą.

„Jie pradėjo kalbėtis neturį duonos.“ ¹⁷ Tai patyręs, Jėzus tarė: „Kam jūs tariatės neturį duonos? Ar vis dar nieko neišmanote ir nesuprantate, ir vis dar esate be nuovokos? ¹⁸ Turite akis, ir nematote; turite ausis, ir negirdite?! Argi neatsimenate, ¹⁹ jog penkis kepalėlius aš sulaužiau penkiems tūkstančiams?! O kiek pilnų pintinių likučių jūs pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika.“ ­ ²⁰ „O kai septynis kepaliukus sulaužiau keturiems tūkstančiams, kiek pririnkote pilnų krepšių likučių?“ Jie atsakė: „Septynis.“ ²¹ Tada jis tarė: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“

O kaip užsidegė Viešpats. Kaip susijaudino. Jis uždavė jiems kelis klausimus, klausimus, kuriuos užduoda jis ir mums šiandien. Įsiklausykime: „Kam jūs tariatės neturį duonos?“ Sprendžiant tik žmogiškai, galime pagalvoti, kodėl Jėzus juos bara, kas čia tokio pasikalbėti apie tai, kad neturi duonos? - Kas čia tokio? Juk valtyje Jėzus, visatos kūrėjas ir maitintojas! Kodėl jie nerimauja? Jėzus kaltino mokinius. Kodėl jūs nieko nesuprantate? Kodėl esate be nuovokos? Kur jūsų atmintis? Jėzus priminė jiems duonos padauginimo stebuklus. Gal jie pamiršo? Ne, jie prisiminė net smulkiausias detales. Jie suskaičiavo pintines trupinių, tačiau nesuprato pagrindinės pamokos.

Tokie jau mes žmonės esame. Mes mokame atmintai daug Rašto eilučių, atsimename biblines istorijas, bet nesugebame jomis naudotis praktikoje. Tikrai, mes labai dažnai nemokame naudotis Biblija. Juk Biblija yra pamokymų, padrąsinimų, perspėjimų ir įsakymų knyga. Juk Biblija mums apreiškia Viešpatį Dievą. Tad kodėl mes kartais pykstame, kai kas nors įsakmiai mus paragina arba pabara, primindamas Viešpatį ir jo daromus stebuklus?! O gal niekada nepykstame? Būkime sąžiningi, broliai ir seserys. Ar niekada nepykote ant savo tėvų? Ar niekada nepykote ant savo pamokslininkų? Ar niekada nepykote ant artimo savo, kuris ragino tikėti?... O kad mus dažniau kas nors pabartų taip kaip bara Jėzus. Tada drąsesni būtume.. O kad mus kas dažniau paklaustų: „Tai kaipgi vis dar nesuprantate?!“ Tada daugiau suprastume. Deja dažnai mes ieškome bendrijos tų, kurie nieko neklausia, nebara, nepriekaištauja ir aišku nepadrąsina Jėzaus pavyzdžiu.

Ko gi nesuprato mokiniai? Jie nesuprato kad Jėzus Kristus yra gyvybės duona; kad Jėzus Kristus gali aprūpinti viskuo kas reikalinga gyvenimui ir tarnavimui. O kaip greitai mokiniai pamiršo minias, kurios buvo pamaitintos. Kaip greitai tikintieji pamiršta Viešpatį, nors jis yra taip arti. Jėzus sėdėjo valtyje, o mokiniai nesugebėjo būti drąsūs. Jis buvo arti, o jie baiminosi kad liks alkani. Ir visa tai tik todėl, kad jie nepasimokė iš stebuklo. Ar nebūna taip ir mūsų gyvenime? Pamąstykime kiek kartų mes pergyvenome, jaudinomės, pykome. Jėzus buvo šalia, bet mes užsispyrę neturėjome ramybės dėl kažkokios duonos. Kiek kartų Dievas aprūpindavo mus, aprengdavo, pamaitindavo? Ar mes tikime kad tai padarė Jėzus? Kieka kartų per brolių, tėvų, draugų rankas Viešpats įrodė, kad yra ištikimas? Ar mes turime tikėjimą šiandien, kad Viešpats išgelbės iš sunkumų ir parūpins kas reikalinga? Juk tiek daug pažadų mes turime Jėzuje. Dėl ko tu šiandien jaudiniesi? Gal dėl mokslų, dėl darbo, dėl šeimos, dėl vaikų? Nebijok, bet būk ištikimas Viešpačiui. Rūpinkis savo širdimi, saugokis nelabumo ir melo raugo ir išvysi Viešpatį visoje galybėje. Tik nenuleisk rankų, nepamiršk jo nuostabių darbų. Galbūt Jėzus Kristus tave bara šiandien už netikėjimą, nesipriešink, nusižemink ir tikėk Juo. Kas gi svarbiausia tarnavime? Juk svarbiausia gyvenime, svarbiausia tarnavime – pasitikėti Viešpačiu. Jis nemeluoja, jis negali nuvilti. Jis visada šalia, kad apgintų ir vestų pergalės eisenoje. Amen.

„O mano Dievas iš savo turtų gausos Kristuje Jėzuje šlovingai patenkins visas jūsų reikmes. Mūsų Dievui ir Tėvui šlovė per amžių amžius! Amen“. (Fil 4,19-20)

Sekmadienio pamokslas: Kas mes esame pirmiausia?

Pamokslo audio įrašas.

O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę. (1 Pet 2,9-10)

Sekmadienio pamokslas "Viešpaties vakarienė" 2010 05 30

Laužti duoną Viešpaties atminimui

Audio įrašas

„Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,19-20).

Ar mes savo bendruomenėse laužiame duoną Viešpaties atminimui? Toks klausimas turi gyventi širdyje, kad išliktume budrūs ir pasirengę duoti atsakymą kiekvienam. Mums labai svarbu suprasti, o jei suprantame, nepamiršti, ką Jėzus norėjo pasakyti tada. Nes Jėzaus „tada“ yra „dabar ir rytoj“. Ką darė pirmieji krikščionys, kai jie laužė duoną? kaip mes turėtume keistis, kad liktume klusnūs Evangelijai ir ištikimai skelbtume gyvąjį Jėzų Kristų ir jo karalystę?

Mes suprantame, kad šie įvykiai buvo „Paskutinės vakarienės“ metu. Nors iš tikrųjų tai nebuvo paskutinė vakarienė su Jėzumi. Juk Jis prisikels ir drauge su mokiniais dar susės prie bendro stalo. Tačiau dabar tai yra Paschos (Velykų) stalas. Kasmet žydai švęsdavo šią šventę, kad prisimintų išėjimą iš Egipto ir didį Viešpaties Dievo Jahves suteiktą išgelbėjimą.

Jėzus įsakė: „Tai darykite mano atminimui“. Ar Viešpats sakė, kad tai reikia daryti kasmetinės Velykų vakarienės metu? Tokia vakarienė buvo valgoma vieną kartą metuose. Tačiau mokiniai, kaip žinome, dalyvaudavo joje dažniau. Jie „tai darydavo“ kiekvieno valgymo drauge metu. Iš Naujojo Testamento Raštų matome, kad toks valgymas buvo labai svarbi tikinčiųjų gyvenimo dalis. Po Jėzaus prisikėlimo mokiniai, kurie keliavo į Emausą, nepažino Jėzaus tol, kol jis nelaužė ir nepalaimino duonos (Lk 23,30). Evangelijose kalbama, kad kiekvieną kartą, kai Jėzus po prisikėlimo pasirodydavo mokinių tarpe, jie valgydavo drauge. Lk 23,41-43 pasakojama, kaip išsigandę mokiniai nurimsta, pamatę Jėzaus žaizdas ir įsitikinę, kad Jis valgo ir geria kaip anksčiau. (Jie mat manė, kad Jis – tik šmėkla). Apie duoną ir žuvį  skaitome ir Jono aprašyme (Jn 21,9-13). Mokiniai rasdavo ramybę, kai susėsdavo valgyti kartu su Jėzumi. Tai natūralu: šeimos galva vietoje, visi broliai šalia. Viskas kaip anksčiau... Pažįstami jausmai? Visos pasaulio šeimos turi panašias tradicijas. Sueina tėvai, seneliai, vaikai ir vaikaičiai. Dalinamasi maistu, prisimenama praeitis, kalbama apie ateitį...

Po Sekminių Kristaus mokiniai pratęsė geras valgymo kartu tradicijas. Apie tai rašoma:

„Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužimo ir maldų. Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų. Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi. O Viešpats kasdien didino jų būrį tais, kurie ėjo į išganymą“ (Apd 2,42-47).

Mokiniai ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo, tai yra KRISTAUS mokslo. Tikras Kristaus mokinys privalo laikytis Mokytojo mokymo. Jėzus sakė: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane “ (Jn 10,27). Mokiniai ištvermingai laikėsi bendravimo. Jie buvo draugai dėl Jėzaus. Viešpats subūrė juos, ir jie suprato, kad tai amžina draugystė ir kad niekas negali jų išskirti. Jie meldėsi kartu. Meldėsi visur. Ir namuose, ir prie jūros, ir šventykloje. Nebuvo svarbu kur, nes Viešpats yra ten, kur du arba trys sutarę šaukiasi Jo vardo. Viešpats yra ten, kur vienišas mokinys dejuoja skausmuose. Mokiniai laužė duoną kartu, kitaip sakant, valgė kartu. Mokiniai dalijosi viskuo, kaip prie stalo dalijamasi visu maistu. Juk atsisėdęs prie bendro stalo niekas nesako, kad valgys tik šį ar kitą patiekalą, o kitus tegul valgo kiti. Prie bendro stalo nėra vietos savanaudiškumui, visi dalijasi viskuo. Taip ir kituose gyvenimo klausimuose mokiniai dalijosi viskuo. Tai buvo „natūralus bendro stalo draugystės pratęsimas“ (J.H. Yoder).

Mintis valgyti kartu neatsirado po Sekminių. Mokiniai trejus metus gyveno su Jėzumi. Jie buvo išplėšti iš namų situacijos ir vaikščiojo su Jėzumi. Jie pusryčiavo kartu, pietavo ir vakarieniavo drauge su Jėzumi. Kaip žydui kiekvienas valgymas buvo šventė ir Dievo šlovinimo metas, taip ir mokiniams buvimas su Jėzumi prie bendro stalo buvo šventė. Ar mes taip pat valgydami namuose ir svečiuose garbiname Dievą valgydami?

Kleopas ir jo draugas susitiko Jėzų kelyje į Emausą, bet Mokytojas buvo atpažintas tik valgymo metu. Kodėl? Todėl, kad Jėzaus laiminimo malda ir pagarba Viešpačiui buvo tokie gerai pažįstami mokiniams! Juk Jėzus  nuolat kartodavo Dievą šlovinančius žodžius: „Būk palaimintas, Dieve, Visatos Karaliau, nes dėl tavo gerumo mes galime dalytis šia duona!“ Kiekvienos žydų šeimos galva bendro valgymo metu taip laimindavo Viešpatį. Ir Jėzus tapo naujos šeimos galva. Jis dėkodavo už duoną, kaip kiekvieno izraelito namuose būdavo dėkojama už maistą bendrų vaišių metu. Tad nenuostabu, kad mokiniai laikėsi „duonos laužimo“ (valgymo) kartu.

Apaštalų darbuose skaitome, kad dėl maisto dalijimo problemų Bažnyčiai reikėjo padaryti pakeitimų netgi organizacijos - vadovavimo struktūroje. Turėjo būti užtikrinta, kad graikiškai kalbančios našlės gautų vienodą maisto dalį prie bendro stalo. Taip buvo pašaukti tarnystėn pirmieji diakonai.

O ar ne dėl valgymo su pagonimis buvo sušauktas vyresniųjų susirinkimas, apie kurį skaitome Apaštalų darbų 15 skyriuje? Mozės įstatymas liepė nesėsti prie vieno stalo su nusidėjėliais; fariziejų mokymas  iškraipė šį įsakymą, ir žydams buvo sunku apskritai sėdėti prie vieno stalo su ne žydu. (Tarsi tautybė rodo, kad esi nusidėjėlis!) Tapę Kristaus mokiniais, visi tapo nauja kūrinija, nauja šeima naujame pasaulyje. Visi pakluso naujai tvarkai, kurios šerdis - meilė artimui. Ir prie tokio bendro stalo galėjo sėsti kiekvienas ne dėl tapatybės su žydų tauta, bet dėl naujos tapatybės su Jėzumi.

Daug visokių išbandymų laukė bendruomenių prie bendro stalo. Paskaitykime, ką sako apaštalas Paulius:

„Todėl, mano mylimieji, sergėkitės stabmeldystės! Aš kalbu kaip nuovokiems; apsvarstykite patys, ką sakau. Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužiame, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas, nes mes visi dalijamės viena duona. Pažiūrėkite į žemiškąjį Izraelį: argi tie, kurie valgo aukas, nėra aukuro bendrininkai? Ką gi sakau? Ar kad stabams paaukota mėsa šį tą reiškia? ar kad ir stabas yra šis tas? Ne, aš sakau, kad, aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties vaišių dalyviai ir demonų vaišių dalyviai. Nejaugi kurstysime Viešpaties pavydą? Gal esame už jį stipresni? „Viskas valia!“ Bet ne viskas naudinga! „Viskas valia!“ Bet ne viskas ugdo! Niekas teneieško, kaip jam geriau, bet kaip kitam“ (1Kor 10,14-23).

Prie bendro stalo negalėjo būti kalbos apie stabmeldystę. Pirmojo amžiaus bendruomenės buvo apsuptos pagoniškų tradicijų. Žydams buvo sunku valgyti viską, ką valgydavo pagonys. Ar stabams paaukota mėsa buvo suteršta? Juk ji tik mėsa. Tačiau tikram žydui tai nebuvo tik mėsa. Mozės Įstatymo nuostatos tvinksėjo tikro žydo kraujyje. Kaip apaštalas Petras turėjo problemų, taip ir daugelis kitų tomis dienomis negalėjo ramiai valgyti visko, ką valgo iš pagonių tautų kilę mokiniai. Tačiau jiems reikėjo suprasti, kad tikroji stabmeldystė tūno kiekvieno širdyje. „Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės“ (Ef 5,5). „Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė (Kol 3,5). Prie bendro stalo nėra vietos godumui, kur kiekvienas skuba suvalgyti, kas jam labiau patinka. Godumas – mirties ženklas. Godumas – stabmeldystė. Korinto bendruomenėje buvo tokių problemų:

„Duodamas šiuos nurodymus, aš jūsų negiriu, nes jūsų susirinkimai išeina ne į gera, bet į bloga. Pirmiausia man teko girdėti, kad jums susirinkus kaip Bažnyčiai, tarp jūsų esama skilimų, ir aš iš dalies tuo tikiu. Juk turi pas jus būti atskalų, kad išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės. Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti? O gal norite paniekinti Dievo Bažnyčią ir sugėdinti nepasiturinčius? Kas man belieka sakyti? Pagirti? Ne! Už šitai nepagirsiu“ (1 Kor 11,17-22).

Duonos laužimas kartu turėjo atspindėti tikinčiųjų tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tačiau kai sėdintys prie bendro stalo tikintieji rūpinasi tik savo skrandžiu, jie paniekina Jėzų, kuris visada rūpinosi vargdieniais. Daugelis tradicijų šiandien pakliūva į panašius spąstus nesutardami, kiek taurių turėtų būti, kokią duoną vartoti (raugintą ar neraugintą), laužti ją ar jau sulaužytą dalyti. Visos šios kovos kursto savanaudiškumą ir atitolina nuo tikrosios duonos laužimo praktikos prasmės.

Sugrįžkime prie Luko aprašytų įvykių Apaštalų darbų knygoje. Pirmieji krikščionys ištvermingai laikėsi bendravimo (koinonia). Jie leisdavo laiką kartu. Jie atverdavo vienas kitam širdis. Jie išpažindavo nuodėmes ir spręsdavo pačius svarbiausius klausimus kartu. Jie darė tai natūraliai, nes taip buvo įpratę, sekdami Jėzumi trejus metus. Visi tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo. Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi (Apd 2,44-47a). Tai buvo žodžio „bendravimas“ įsikūnijimas. Mes daug kalbame apie bendravimą, tačiau turime būti tikri, kad kalbame apie tą patį biblinį bendravimą. Biblinis bendravimas visada pagimdys džiaugsmą, patenkins poreikius, atsakys į klausimus, ugdys ir laimins.

Vienas  didžiausių krikščionių priešų bendruomenėje yra vienišumo manija. Velnias gundo tikinčiuosius atsiskirti nuo kitų (įsitikinimais, darbais, kalbomis) ir gyventi sau. Kristus kviečia prie savęs per bendruomenės gyvenimą. Šėtonas skaldo ir supriešina. Jis sukelia situacijas, kurios dažnai baigiasi tragedija, jeigu tikintieji nebudi. Kristaus mokiniai ištvermingai laikosi bendravimo. Aš tikiu, kad jei tikintis žmogus ištvermingai laikysis apaštalų mokslo, tai jis ištvermingai laikysis bendravimo bažnyčioje. Sušlubuoja gyvenimas pagal Kristaus pavyzdį – sušlubuoja sugebėjimas bendrauti su kitais broliais ir seserimis bendruomenėje.

Taigi, tikintieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. Kristus pakeitė jų požiūrį į gyvenimą. Jis pakeitė jų mąstymą apie medžiaginius dalykus. Jie žiūrėjo, kaip gali būti naudingi kitiems. Visa, ką turėjo, nelaikė savo nuosavybe. Jie buvo užsidegę ir pasirengę radikaliems veiksmams dėl brolių ir seserų bendruomenėje. Tokioje bendruomenėje negalėjo būti nė minties, kad kažkokiais veiksmais ar darbais galima išnaudoti brolius ir seseris savanaudiškiems (šėtoniškiems) tikslams. Toks bendravimas buvo draugiškas, padrąsinantis, patenkinantis socialines, taip pat ir emocines reikmes. Bendruomenėje buvo jautriai atsiliepiama į bet kokias brolių ir seserų reikmes.

Ištvermingai laikėsi duonos laužimo. Duonos laužimas buvo bendravimo dalis. Tačiau evangelistas Lukas paminėjo šią praktiką kaip Kristaus bendruomenės fundamentinį bruožą. „Jie kasdien sutartinai rinkdavosi šventykloje, o savo namuose tai vienur, tai kitur lauždavo duoną, džiugia ir tauria širdimi drauge vaišindavosi, garbindami Dievą, ir buvo visos liaudies mylimi“. Tai nebuvo Paschos šventės tradicijos pratęsimas. Paskutinės vakarienės su Jėzumi metu jie dalyvavo tradicinėje Paschos puotoje. Tačiau krikščionių duonos laužimo praktika drauge tikrai nebuvo pakartotinas kasdienis Paschos šventimas, nors būtinai turėjo panašių elementų.

Paulius rašo: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas už jus. Tai darykite mano atminimui.“ Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.“ Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11,23-26).

Kokia duonos laužimo kartu prasmė? Kodėl Viešpats įsakė tai daryti? Dalyvavimas prie bendro vaišių stalo liudijo „nuodėmių atleidimą, vienybę su Kristumi ir vieno su kitu, tai buvo padėkos maistas (padėkojęs Jis laužė duoną), puota, susijusi su ateitimi (tai darykite, kol Jis ateis)“ (McClendon Jr. „Doctrine. Systematic theology“ p.401). Tai buvo Kristaus atminimo šventė.

Vienybė Kristuje. Viešpaties vakarienė yra vienybės su Kristumi ženklas. Tai atminimo ženklas. Valgymas ir gėrimas yra neatsiejama puotos dalis. Kai tikintieji susėda prie vieno stalo, jie dalijasi viskuo, kas ant jo padėta. Kai Jėzus laužė ir padalijo duoną, kai gėrė iš taurės ir davė mokiniams, jis elgėsi kaip šeimos galva. Žydų šeimoje puota prie bendro stalo buvo šventė. Austinas M. Farreris rašė, kad kai šeimos galva ištardavo padėkos žodžius ir dalydavo duoną sakydamas: „Tai mano kūnas“, -  pirmojo amžiaus žydai nesistebėjo tokiais žodžiais, nes tokia tradicija buvo įprasta. Šeimininko duona buvo jo kūnas, tai yra, suvalgyta bus jo kūnas. Juk duona skirta kūno gyvybei palaikyti. Pagal žydų tradiciją buvo dėkojama ne tik už savo duoną, bet ir už kitų. Taigi kiekvienas lauždavo ir priimdavo su dėkingumu šeimininko duoną.

Ar neturėtume savo namuose išnaudoti kiekvieno valgymo Dievo šlovei? Tai, kas vyksta bendruomenėje, kai mes sueiname kartu, yra atspindys to, kas vyksta namuose. Jei namuose nelaiminamas Viešpats, nebus Jis laiminamas ir bendruomenėje.

Bažnyčioje ant stalo padedame duoną ir vynuogių gėrimą. Kieno jie yra? Turbūt kažkas nuėjo į parduotuvę ir nupirko. Tačiau padėta ant stalo duona ir vynas yra Kristaus. Mes meldžiamės ir laiminame. Mes tikime, kad Jėzus yra su mumis, tikime, kad Jis dalyvauja mūsų susitikime. Todėl imdami duoną ir vyną (vynuogių sultis) mes priimame tai iš paties Jėzaus Kristaus rankų-šeimininko rankų. Lukas rašo: „Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ir dalykitės. Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynuogių vaisiaus, kolei ateis Dievo karalystė.“ Ir, paėmęs duonos, jis padėkojo, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui.“ Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“  (Lk 22,17-25). Taip dalyvaudami mes prisimename Jėzų. Ir ne tik valgydami ir gerdami prisimename Jėzų, bet turbūt bendraudami ir kalbėdami, ką Jis daro mūsų gyvenimuose. Mokiniai, kurie vaikščiojo su Jėzumi trejus metus, turėjo apie ką kalbėti. Tikiu, kad  ir mes turime apie ką. Prie tokio stalo neturėtų būti sprendžiamos verslo problemos, bet dalijamasi liudijimu, kaip sekėsi, sekasi ir seksis gyventi su Jėzumi. Toks bendravimas prie bendro stalo yra padrąsinimas broliams ir sesėms bendruomenėje.

Nuodėmių atleidimas. Tokia puota yra susijusi su nuodėmių atleidimu. Taurė Jėzaus rankoje buvo ir yra nuodėmių atleidimo ženklas. Jo kūnas buvo sulaužytas ir taurė išlieta. Jo kraujas buvo pralietas, kad mums būtų atleista. Taigi prie Viešpaties stalo yra liudijimas apie nuodėmių atleidimą. Tikintieji kartais suklumpa, nusideda, bet imdami taurę į rankas visada galime prisiminti, kad Kristus praliejo savo brangų kraują už mūsų ir mano nuodėmes. Todėl prie šio stalo yra vietos nusidėjėliams. Juk visi nusidėjome ir stokojome Dievo garbės... Netgi Judui buvo vietos prie Viešpaties stalo. Tačiau jis pasirinko mirtį, o ne Kristaus teikiamą gyvenimą per nuodėmių atleidimą. Tai pats Kristus Jėzus pakvietė nusidėjėlius savo draugijon, pasodino prie savo stalo ir ištiesė išganymo taurę į jų rankas. Jis prisiliečia prie puolusiojo ir pagydo kiekvieną, kuris to nori. Prie tokio stalo visada prisimename, kad mūsų nuodėmės yra atleistos. Todėl taip išeina, kad nedalyvaudami prie bendro stalo mes liudijame, kad Kristus neatleidžia nuodėmių! Kartais tikintieji atsisako dalyvauti atminimo vakarienėje ir tokiu būdu liudija, kad nenori priimti Kristaus atleidimo. Nedalyvaudami ir nesėsdami prie bendro stalo mes liudijame broliams ir sesėms, kad nusidėjome, o Kristus neatleido mūsų nuodėmių. Brangieji, nesuklyskime ir nebūkime apgauti klaidamokslių, mokančių, kad negali dalyvauti tokioje šventėje, jei mėnesio bėgyje nusidėjai ar šiaip jautiesi blogai, ar nėra nuotaikos susitikti su broliais ir sesėmis. Prie vaišių stalo mes visų pirma susitinkame su Kristumi ir prisimename, kad Jis atleido mūsų nuodėmes. Todėl drąsiai ir su pasitikėjimu galime dalytis viena duona ir vynu. O jei kas nusidėjo, tai reikėtų prisiminti: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1,9). Toks įsitikinamas skatina mus pagarbiai bijoti Viešpaties, sėsti drauge su nuolankia ir nusižeminusia širdimi, kad neužsitrauktume teismo, nekreipdami dėmesio į bendruomenę ir Kristų (į Kristaus Kūną ir Galvą)

Padėka. Duonos laužimas kartu yra padėkos šventė. Mes dėkojame Viešpačiui už Jo kūną ir kraują. Mes dėkojame Viešpačiui vienas už kitą. Mes dėkojame Dievui už gyvenimą. Kiekvienos žydų šeimos galva bendro valgymo metu taip laimindavo Viešpatį. O Jėzus tapo naujos šeimos galva. Jis dėkodavo už duoną, kaip kiekvieno žydo namuose buvo dėkojama už maistą bendrų vaišių metu. Kai šeima susirenka prie vieno stalo, ką ji veikia valgydama? Prie vieno stalo iškyla įvairūs atsiminimai, bendraujama ir juokiamasi. Kartu prisimenami seni laikai ir planuojama ateitis. Mes mėgstame šeimos šventes. Tokių švenčių metu tėvai perduoda jaunajai kartai svarbią informaciją apie gyvenimą. Kaip žydai Paschos šventės metu skaitė Raštą apie išėjimą, taip ir bet kurioje kitoje šeimoje prie bendro stalo perteikiama informacija vaikams. Kokia bus ta informacija, priklauso nuo šeimos tikėjimo. Dalyvavimas tokiose vaišėse yra padėka. Padėka Dievui už visas gėrybes. Dalyvavimas prie bendro stalo su Viešpačiu buvo malonė. Toks stalas skirtas dalyvauti – susivienyti, o ne atsiskirti ar išsiskirti. Prie karaliaus stalo galėjo sėdėti tik išrinktieji tautos didžiūnai. Prie Viešpaties Jėzaus Kristaus stalo buvo vietos visiems nusidėjėliams. Netgi Judui atsirado ten vietos. Tai malonė – dalyvauti naujos žmonių bendruomenės vaišėse. Naujos tautos, kuri sukurta ne žmonių dėka, bet paties Dievo surinkta paprastų žmonių tauta – krikščionys.

Viešpaties atminimo šventė – duonos laužimas – nėra magiškas ritualas, kaip kai kurie mano. Taip, mes privalome ištirti patys save, su kokia širdimi ateiname prie šio stalo, bet nepadarykime tokio stalo magiško. Kai sakau magiškas, turiu mintyje mokymą, kad jei nusidėjai ir dalyvausi Vakarienėje, tai DIEVAS baus. Tai neteisinga Pauliaus žodžių interpretacija. „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria, to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą. Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių. Jei mes patys savęs paisytume, tai nebūtume teisiami. O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu. Taigi, mano broliai, kai renkatės Vakarienės, palaukite vieni kitų. Jei kas išalkęs, tepavalgo namie, kad nesirinktumėte pasmerkimo užsitraukti“ (1 Kor 11,30-33).

Korinte kai kurie žmonės bendruomenėje buvo pabausti ligomis ir mirtimi, nes atsisakė gyventi pagal Kristaus pavyzdį, o ne dėl to, kad nusidėję dalyvavo duonos laužime. Kai kurie buvo godūs savanaudžiai ir tokiu elgesiu neskelbė Jėzaus gailestingumo ir malonės Evangelijos. Paulius barė tuos, kurie susirinkdavo tik prisiryti ir prisigerti. Brangieji, mums suteikta malonė dalyvauti Karaliaus puotoje, o jei nusidėjome, prie šio stalo galime rasti atleidimą. Pamenate kaip Judui buvo suteiktas paskutinis šansas Paschos vakarienės metu? Jėzus aiškiai parodė, kad žino apie išdavystę. Tačiau Judas neklausė Šventosios Dvasios pakaltinimo, užkietino širdį, nes buvo kaltas amžina nuodėme. Jis galėjo rasti atleidimą ir atsiversti, tačiau pasirinko mirtį.

Ateities Vakarienė. Evangelijose rasime, kad Vakarienės aprašymas glaudžiai susijęs su Jėzaus mokymu apie paskutinius laikus. Vakarienė žvelgia atgal prisimindama Kristaus gyvenimą žemėje, Vakarienė žvalgia į ateitį, laukdama Šeimininko pasirodymo šlovėje. Krikščionys laukia Šeimininko ir tos akimirkos, kai kartu valgys vakarienę naujoje aplinkoje. Tokiu būdu Duonos laužimas skelbia ateitį, kuri dar laukia tikinčiųjų bendruomenių. Vieną dieną mes visi sėsime prie  stalo su Kristumi. Visi kada nors gyvenę tikintieji bus suvienyti Kristuje ir dalyvaus Avinėlio vestuvių puotoje.

Taigi Duonos laužimas, Atminimo vakarienė yra šlovinga žinia. Joje atsispindi Kristus ir jo įvykdytas atpirkimas. Joje bendruomenė prisimena dienas, kai valgė ir gėrė drauge su Jėzumi, kai Jis buvo žemėje. Tokia vakarienė primena, kad Jėzaus kraujas nuplauna nuodėmes. Tokia vakarienė ugdo dėkingumo dvasią ir laukia šlovingo Viešpaties pasirodymo ateityje.

Kada tikintieji valgo ir geria Kristaus atminimui? Ar tada, kai paima duoną ir vyną į rankas? Kada skelbia Viešpaties mirtį? – ar tada, kai suvalgo gabalėlį duonos ir atsigeria vynmedžio vaisiaus sulčių? Kažin. Mokiniai skelbia Viešpatį, kai jie sugeba valgyti ir gerti kartu. Kai jie sugeba rūpintis vieni kitais, kai jie sugeba susikalbėti ir sutarti Viešpatyje. Kai mokiniai džiugia ir tauria širdimi vaišinasi prie bendro stalo. Tas „bendras stalas“ yra ilgas stalas. Ant jo dedamos visokios vaišės, už kurias dėkojama Viešpačiui. Tai ir gailestingumo darbai, ir susitaikymo tarnystė. Tai duona, kuri užgydo kraujuojančias širdis, tai vynas, kuris pradžiugina nuliūdusiųjų sielą. Toks yra bendras stalas – platus, ilgas ir nukrautos visokiomis vaišėmis. Ką atsinešėme šiandien? Ką padėsime ant jo? Ar daug skanaus maisto ir gėrimo, ar kartėlio vyną ir supelijusią duoną, kad kiti paspringtų? Tai galima ištirti, bet tik prie bendro stalo. Amen.

Sekmadienio pamokslas Sekminės 2010

Pamokslo apie Šventąją Dvasią audio įrašas.

2010-05-09 Sekmadienio pamokslas

2010-05-09 Sekmadienio pamokslas

Pamokslauja svečias iš Baltarusijos.

2010-05-02 Sekmadienio pamokslas