Ištikima meilė

 

„Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. (1 Jon 3,11) Luko 10,25-37

 

Kas gi yra meilė? Krikščioniui meilė yra gyvenimo esmė. Meilė yra Kristaus mokymo, gyvenimo ir mirties ant kryžiaus centre. Kristaus meilė yra mūsų gyvenimo jėga. Dievas apsireiškė pasauliui kaip mylintis tėvas, trokštantis išgelbėti ir priglausti prie savęs. Tačiau daugelis tokios meilės nesupranta. Nesuprato pirmajame amžiuje, nesuvokia ir dvidešimt pirmajame. Mes girdėjome: „Dievas tave myli", tačiau ne iš karto tai supratome. Kiek žmonių į tokią frazę reaguoja piktai ir primena alkstančius Afrikoje bei savo ligas ar kitas nelaimes. Ir tai yra todėl, kad žmonės turi skirtingą tikėjimą apie meilę.

 

⁶ „Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? ⁷ Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?" ⁸ Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu. (Mik 6,6-8)

 

 

„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!" (1Jon 3,1). Taip tėvas apdovanojo mus meile. Jo meilė yra dovanojanti, duodanti, pasiaukojanti.

 

1.    Pasiaukojanti meilė. Jeigu esame nuoširdūs Biblijos skaitytojai mes greitai suprasime, kad Biblijos Dievas yra pasiaukojantis Dievas. Jis myli žmoniją ir pasirengęs numirti dėl jos. Tokios meilės kulminacija yra Jėzus Kristus, kuris mylėjo ir atidavė save už žmoniją. Kristaus kryžius – paslaptis - yra pasiaukojančios meilės pavyzdys. Tačiau pasiaukojanti meilė yra neatsiejama gyvenimo dalis. Pasiaukojanti meilė padeda žmogui gyventi ekstremaliose situacijose. Pasiaukojanti meilė išlaiko tėvus, kurie augina vaikus. Tokios meilės įtakoje mes visi užaugome. Meilė suformuoja mus kaip asmenybes. Vaikystėje patirta meilė suteikė viltį, saugumą, suformavo mūsų asmenybes. Štai kodėl Dievas viename iš savo įsakymų paminėjo: Gerbk tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje." Tai didelė paslaptis. Tęvų meilė buvo pasiaukojanti meilė. Tačiau mes užaugame, paliekame tėvų namus ir patys turime nešti meilę į kažkieno pasaulį.

Pasiaukojanti meilė yra ne tik vaikų auklėjimo paslaptis, tačiau taip pat yra ir stiprios santuokos garantas. Kiekviena šeima gyvenime patiria savo santykių aukštumas ir žemumas. Nuožmių konfliktų, atstūmimo ir nesusikalbėjimų metu pasiaukojanti meilė rizikuoja pirma nusižeminti ir pakęsti skriaudiką. Pakęsti, o ne pakasti. O kaip trūksta pasiaukojančios meilės mūsų pasauliui. Daugelis skuba „pakasti" savo artimą, kad tik galėtų gyventi „ramiai".

 

2.    Abipusė meilė. Kada mes kalbame apie meilę, neturėtume pasilikti tik prie pasiaukojančios meilės, nes taip darydami galime nepastebėti to fakto, kad Dievas kviečia mus mylėti ne tik pasiaukojančia meile, bet ir abipuse. Tokia yra jo meilė mums. Jis nėra kaip vienos krypties gatvė, kur Dievas tik į vieną pusę lieja savo malonę ir jam visai nerūpi ar mes mylėsime jį ir būsime ištikimi. Tačiau Biblijos DIEVAS trokšta abipusės meilės, jis kviečia mus į bendravimą su savimi.

Naujojo Testamento meilės doktrina pastatyta ant Tėvo ir sūnaus abipusės meilės pamato. „Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas." (Jon 3,35). Tėvo meilė yra pasitikinti. Tėvas patikėjo į Jėzaus rankas viską. Jis parodo jam viską.  "O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės." (Jon 5,20). „Tėvas myli sūnų ir nieko neturi ko slėpti. bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs" (Jon 13, 31) Aišku ne tik kelios eilutės kalba apie abipusę meilę, bet visas Naujasis Testamentas pripildytas tokios meilės Dvasios. Taip pat ir žmonių meilė privalo būti abipusė meilė. Be tokios meilės nebūtų įmanoma gyventi, dirbti ir kurti kartu. Tokia meilė yra laisvės meilė. Ji mokina keistis. Ji duoda ir gauna. Ji supranta tikrus poreikius ir skuba į pagalbą. Ji pripažįsta artimo individualumą ir sugeba pamiršti savo pomėgius dėl kito. Ji gali kentėti ir laukti. Ji turi vilties. Ji yra nešališka ir sugeba visus žmones branginti vienodai. Tai labai svarbi meilės dalis. Dievas myli visus. Jis nedaro skirtumo tarp lyčių ir tautybių. Jis kviečia mus mylėti neatsižvelgiant į asmenį. Tokią meilę būtų galima pavadinti lygiateise meile. Meilė priima kito teises, supranta savo atsakomybę, nenuvertintina artimo sugebėjimų, charakterio, įsitikinimų...

 

3.    Išgelbstinti meilė. Jėzus Kristus vadinamas pasaulio Gelbėtoju. Ir tikrai jis toks yra. Todėl jo meilė yra gelbstinti meilė. Daugelis Biblijos tekstų kalba apie tokią meilę, tačiau geriausias išgelbstinčios meilės pavyzdys yra pasakojimas apie gerąjį Samarietį.

 

²⁵ Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" ²⁶ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?" ²⁷ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. ²⁸ Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi."²⁹ Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?" ³⁰ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. ³¹ Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. ³² Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. ³³ O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. ³⁴ Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. ³⁵ Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.' ³⁶ Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" ³⁷ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą." Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!" Luko 10,25-37

 

A)   Meilė žvelgia su užuojauta ir susitapatina su žmogumi patekusiu į priespaudą. Meilė yra gailestinga. Ji palieka savo saugumą ir įsitraukia į kito žmogaus gyvenimo tragediją. Toks buvo tas samarietis. Jis turbūt turėjo skubių darbų, atsakomybių, tačiau buvo pasirengęs palikti viską ir susitapatinti su tuo, kuriam reikėjo pagalbos. Mes galime stebėtis kaip tas kunigas ir levitas galėjo taip pasielgti. Tačiau reikia prisiminti , kad tomis dienomis (kaip ir mūsų dienomis) drabužiai buvo laba svarbūs. Gulintis nuogas žmogus negalėjo būti sutapatintas nei su jokia etnine, religine bendruomene. Drabužiai buvo lyg žmogaus pasas. Tačiau plėšikai jį išrengė, sumušė ir paliko mirčiai. Niekas nenori bendrauti su įtartinais asmenimis. Tačiau Dievas yra gelbėtojas ir pasiuntė samarietį į pagalbą. Tas samarietis gerai žinojo susipriešinimą tarp žydų ir samariečių. Kažkada 6 a.pr. Kristų samariečiai Paschos šventės metu suteršė šventyklą išmėtydami mirusiojo palaikus ir taip suteršdami vietą ir nutraukdami šventę. Taip iki Jėzaus dienų žydai nekentė samariečių. Ir samariečiai negalėjo ir nenorėjo garbinti Dievo Jeruzalėje. Tačiau tas samarietis nebuvo varomas ideologijos. Jis nešiojo širdyje Jahvės įsakymą mylėti savo artimą kaip save patį...jis galėjo įeiti į to žmogaus situaciją ir jokie separatistiniai įsitikinimai jam nesutrukdė mylėti.

 

B)   Meilė daro išlaisvinimo darbus. Nors palyginimai, kuriuos pasakojo Jėzus būdavo trumpi, tačiau šiame pasakojime Jis paminėjo net 9 darbus, kuriuos padarė samarietis. „Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. ³⁵ Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.'" Jėzus aiškiai sako, kad tikras gailestingumas daro išlaisvinimo darbus. Tam sužalotam žmogui reikėjo ne tik emocinės užuojautos. Jam reikėjo konkrečių darbų ir tas samarietis parūpino tai kas reikalinga.

Ką Jėzus pabrėžė pasakojime? Įdomu tai, kad tai nebuvo pasiaukojanti ir nesavanaudiška meilė. Jėzus pabrėžė darbus. Kiekvienas veiksmas, kurį paminėjo Jėzus buvo reikalingas tam, kad išgelbėtų sužeistąjį. Meilė daro išlaisvinimo darbus. „Sužalotas žmogus tapo autentiškos religijos išbandymu... palyginimas apnuogina bet kokios religijos maniją išpažinimams ir amneziją darbams, artumą ortodoksijai ir ortoprakcijos tolimumą."(P.R. Jones „Love Command in the Paraboles)

 

C)   Meilė kviečia į bendruomenę su laisve, teisumu ir atsakomybe dėl ateities. Visame Biblijos pasakojime meilė yra ne tik išlaisvinanti, bet ir nukreipianti į bendruomenę. Dievas, išvedęs žydus iš Egipto nepaliko jų likimo valiai, bet subūrė juosį bendruomenę, kur turėjo viešpatauti, teisumas, meilė, ištikimybė ir atsakomybė vienas už kitą. Dievas parengė juos ateičiai. Išlaisvinimas būtų beprasmiškas, jeigu nesuteiktų vilties ateičiai, jeigu nebūtų paruošta bazė gyvenimui ateityje. Samarietis, kuris padėjo sužeistajam, padarė viską, kad tas žmogus grįžtų į bendruomenę. Šiuo pasakojimu (palyginimu) Jėzus kviečia žydus į bendravimą su samariečiais. Jis bando nugriauti sienas, kurias abi etninės grupės pastatė. Tai yra kvietimas į bendruomenę su laisve. Žydams reikėjo palikti savo įsitikinimus, kurie trukdė mylėti samariečius. Jiems reikėjo išsivaduoti iš negailestingumo, teismo. Prisiminti atleidimo malonę. Jie turėjo išmokti leisti samariečiams būti savimi. Neįmanoma gyventi bendruomenėje, jeigu žmonės joje neturės tokios laisvės sampratos širdyje. Ir aišku kalbame apie laisvę, kuri nėra paremta savanaudišku autonomiškumu. Pasaulyje labai daug girdime apie mano laisves ir mano teises. Tačiau turėtų būti mūsų laisvės ir mūsų teisės. Laisvė ir teisė kuri nepadeda mylėti išlaisvinančia meile - yra vergystė.

D)   Meilė pastato akistaton (pakaltina) tuos, kurie atstumia kitus. Palyginimas turėjo sukelti nemalonių jausmų tiems, kurie patys turėjo parodyti gailestingumą. Žydų tauta turėjo būti gailestinga ir užjaučianti - Šviesulys pasaulyje. Tačiau taip nebuvo. Žydai taip nekentė samariečių, kad viešai melsdavosi, kad Dievas prakeiktų juos ir jie neturėtų dalies amžinajame gyvenime.

            Kodėl Jėzus pasirinko samarietį pavyzdžiu? Juk jis galėjo pasirinkti kokį neįvardintą žmogų. Tai nebūtų taip skausminga žydams. Būtų visai radikalu, jeigu žydas padėtų apiplėštam samariečiui ir jis taptų tuo „artimu", tačiau Jėzus kviečia prie tokio radikalumo, kur žydams reikėjo visiško pasikeitimo jų mąstyme ir tradicijose. Šio pasakojimo klausytojai buvo taip sukrėsti, kad kai Jėzus paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Tas didikas negalėjo pasakyti: „samarietis", bet atsakė: „tas, kuris jam padėjo".

 

4.      Meilė priešams. Mes turėtume kalbėti dar ir apie meilę priešams, nes Jėzus apie ją daug kalbėjo. Jis kviečia mylėti visus ir darytinuos pačius darbus visiems. Jeigu mes mylime taip kaip myli Dievas, tai mes mylėsime priešus pasiaukojančia meile, mylėsime abipuse meile, mylėsime išlaisvinančiais darbais. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. ⁴⁴ O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, ⁴⁵ kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. ⁴⁶ Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! ⁴⁷ Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! ⁴⁸ Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas." (Mat 5,43-47)

 

5.      Kristaus kryžius. Kristaus kryžius yra Dieviškos meilės centre. Dievas myli mus iki kryžiaus mirties. Kryžius kalba ne tik apie Dievo rūstybę, bet svarbiausia apie išlaisvinimą. Kryžius kaltina mus nuodėmėje. Jėzaus mirtis ant kryžiaus nebuvo beprasmė auka. Ji yra išlaisvinanti, įtraukianti mus į bendravimą su Dievu, ji sutaiko su Dievu tuos, kuri tiki. Kryžius parodo mūsų nuodėmingumą. Jėzus kristus pasirinko tapti bejėgiu dėl mūsų. Jis tapo trapiu kaip mes ir vis dėlto prisikėlė šlovingas. Jis parodė mums, kad vieną dieną visi, kurie pasitiki Jėzumi kelsis ir daugiau nebus trapūs ir silpni. Nebus nuodėmės vergais, bet valdys pasaulį kartu su karalių karaliumi ir Viešpačiu. Todėl šiandien kiekvienas atverstas Biblijos puslapis kviečia mus atsiversti, pasikeisti, susitapatinti su Jėzumi ir jo bendruomene; ateiti su atgaila, kuri pasidaro regima darbais.

 

Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!" Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!" Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens. (Apr 22,17).

 

 

 

Pamokslo santrauka

Kada tikėjimas bus paremtas Dievo galybe?

1Kor 2,1-5

 

Kai pas jus, broliai, lankiausi, buvau atėjęs skelbti jums Dievo slėpinio ne iškilnia kalba ar išmintimi. Mat buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą. Aš buvau pas jus silpnas, virpantis iš baimės. Mano kalba ir mano skelbimas buvo ne įtikinantys išminties žodžiai, o Dvasios galybės parodymas, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe.

 

Įžanga. Korintiečiai turėjo problemą. Jie nebuvo vieningi, nes pamiršo pačius svarbiausius dalykus. Jų tikėjimas rėmėsi ne Kristumi, bet žmonėmis. Kiekvienas galime pakliūti į tokius spąstus, nes mums įprasta gyventi savo jėgomis. Tačiau krikščioniu būti savo pastangomis neįmanoma.

 

1)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada Dievo žodis skelbiamas ne iškilnia klaba ar išmintimi. (1) Pagonys Korinte buvo įpratę prie didelių pasisakymų, žinojo apie oratorinį meną. Ir buvo greiti klausytis gražių žodžių, kurie neverčia pasijausti nepatogiai. Juk lengva klausytis kalbos, kurioje daug gėrio, patriotiškumo, pagyrimo. Juk malonu, kai pamokslo metu galima numigti, pailsėti. Kiekvienas kalbėtojas žino tai ir yra gundomas padaryti viską, kad tik klausytojai nemiegotų. Yra gerai budėti kalbant, tačiau greitai galima pamiršti Žodį ir pradėti eiti žadintuvo pareigas. Kada esi per daug susirūpinęs savo kalbėjimo būdu, gali greitai pamiršti svarbiausią - Dievo žodį. Dievo slėpiniai turi būti skelbiami kaip Dievo slėpiniai, o ne priemonė patraukti klausytojų dėmesį į save.

 

2)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada skelbiamas Jėzus Kristus nukryžiuotas. (2) Ką reiškia žmonėms Kristaus nukryžiavimas? Jau anksčiau Paulius sakė, kad pagonims Kristaus istorija yra kvailystė. Jiems nesuvokiama kaip numirėlis gali prisikelti ir kodėl reikia juo tikėti. Tačiau tikintiesiems Jėzus Kristus yra Dievo sūnus.

Todėl Kristus ant kryžiaus, tai galas žmogaus didybei. Tai mirtis už mūsų nuodėmes. Tai išpirkta mūsų kaltė. Tai mūsų naujo nesavanaudiško gyvenimo pradžia 2 Kor 5,15 . Tai kelias atviras pas Dievą Heb 10,19-20. Gal 2,20. Tai taika su Dievu. Kol 1,20. Ef 1,6-7. Tai prisikėlimo galia. Tai mūsų išlaisvinimas iš mirties. Tai mūsų išgelbėjimas iš teismo. Tai mūsų išlaisvinimas iš dabartinio pikto amžiaus. Gal1,4. Tai sunaikinta Šėtono galia. Heb 2,14-15. Tai nusidėjėlio išgelbėjimas Rom 5,8.

 

3)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada pamokslininkas yra nusižemininęs. (3) Paulius liudija, kad jis buvo silpnas ir išsigandęs. Kiekvienoje vietoje kur tik jis pamokslavo, jo laukė pasipriešinimas, smurtas ir patyčios. Niekam nepatinka toks gyvenimas. Bet tikinčiajam paklusnumas Viešpačiui yra pats svarbiausias dalykas. Esame Kristaus nupirkti ir kelio atgal nėra. Mūsų garbė būti silpniem, nes tada Kristus yra išaukštintas mumyse. Juk Dievo dėka esame Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo iš Jo kylančia išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu, kad niekas nesigirtų savimi. Paulius nebijojo pasakyti, kad yra silpnas, ligotas, išsigandęs. Bet pasaulyje taip nėra. Žmonės slepia savo silpnumus, nori pasirodyti stiprūs ir drąsūs. Kiekvienas, turėtų būti savo akyse silpnas.

 

4)   Tikėjimas bus paremtas Dievo galybe, kada pamokslaujama ne įtikinančiais žodžiais, bet Dvasios galybe. (4) Ką reiškia įtikinančiais žodžiais? Tai bandymas įrodyti kuo tiki savo pastangomis, savo patirtimi, savo pasaulėžiūra. Bet nepamirškime, kad Jėzus sakė Jon 6,44: Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir visi bus mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane.  Taigi, matome, kad Dievas įtikina, pakviečia, įrodo. PVZ. Mat 5-7 skaitome Jėzaus mokymą nuo kalno. Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią. Kodėl Jėzaus žodžiai buvo su galia? Ar jis hipnotizavo žmones? Ar tai buvo mistinė jėga, kuri veikė žmones? Ar tai buvo žemiškos išminties įrodinėjimai? Ne. Todėl, kad Jis skelbė žmonėms Dievo mokslą, o ne Rašto žinovų klaidamokslius. Ir Nikodemui Jėzus sakė (Jon 3.11): Iš tiesų , iš tiesų sakau tau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, tik jūs nepriimate mūsų liudijimo. Jėzus kalbėjo žinomus dalykus. Jis pastoviai kartojo: PARAŠYTA...

 

5)   Skelbimo vaisius – tikėjimas paremtas Dievo galybe. (5) aiškiai matome, kad tikėjimas yra Dievo žodžio skelbimo pasekmė. Dievo žodis yra Dievo galybė. Dievo žodis yra Dvasios žodis. Todėl Dievo žodžio skelbimas-pamokslavimas yra būtinas ir gyvybiškai svarbus. Nes pamokslavimas atveda žmogų prie tikėjimo Rom 10,17 Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo? Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo? Kaip išgirs be skelbėjo?...Taigi, tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis. Dievas aiškiai sako, kad jei neskelbiamas Kristaus žodis, nebus išgelbstinčio tikėjimo. Todėl velnias ir taip puola tikinčiuosius, bandydamas atitraukti juos nuo Biblijos skaitymo, mokinimosi ir pamokslų klausymo. Todėl budėkime ir nepraleiskime savo susirinkimų. Kodėl daugelis neateinate 10 val išgirsti Dievo žodžio? Juk sekmadienis yra Viešpaties diena. Kodėl neišnaudojus jo tam, kad augtumėte Dievo pažinimu? Pagalvokite apie tai. Pribėgęs Pilypas išgirdo eunuchą skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: 'Ar ir supranti ką skaitąs? ' šis atsiliepė: "Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?!" Tuomet atvėręs lūpas ir pradėjęs nuo to skirsnio, Pilypas jam paskelbė gerąją naujieną apie Jėzų Apd 8,26-39. AMEN.

 

 

Pamokslas

Nuskaidrintų sielų tikslas

 

„Klusnumu tiesai nuskaidrinę[1] savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus" (1 Pet 1,22).

 

Turbūt nėra geresnės eilutės, kuri būtų tinkama paraginimui ir padrąsinimui, tikėjimui ir pamaldumui.

 

1.    Klusnumas tiesai. Paklusnumas yra kertinis gerų Dievo Tėvo ir jo vaikų santykių pagrindas. Rojaus sode žmogus metė iššūkį Kūrėjui. Jis galvojo, kad žinos daugiau, bus išmintingesnis ir prilygs Dievui. Tačiau nepaklusdamas įsakymui žmogus tapo kvailas. Nes nuodėmė yra kvailystė. Mylėti nuodėmę neapsimoka. Ji nepadaro žmogaus išmintingu. Taip ji suteikia gėrio ir blogio sampratą. Taip, žmogus pagilina savo blogio ir gėrio žinias, tačiau tai nenaudinga jam pačiam. Neklusnumas ir nuodėmė yra dvasiniai sinonimai. Nepaklusnumas Dievui yra nuodėmė. Štai kodėl Viešpats ragina žmogų klausyti tiesos. Nėra reikalo klausti kokios tiesos, nes apaštalas Petras aišku kalba apie vieną tikrąją tiesą, kuri kyla iš Viešpaties. Tiesos etalonas yra Dievas, kuris kalba tiesą. Dievo Žodis visada yra tiesa. Jėzus žinojo ką sako, kai meldėsi: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa" (Jon 17,17). Ar ne ta pačia gaida skamba Petro paraginimo žodžiai? Tiesa pašventina. Tiesa išlaisvina. „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus." (Jon 8,31-32)– sakė Jėzus įtikėjusiems žydams.

Dievo tiesos žodis parodo kieno pusėje esame. Jono 8 skyriuje užrašytas Jėzaus ir įtikėjusių žydų dialogas. Po 31-32 eilutės žodžių, žydai įsižeidė, nes  nesuprato ką Jėzus kalba apie vergystę. Jie pradėjo diskutuoti apie Abraomą (33; 39), įrodinėti, kad turi Tėvą (41). Galiausiai pakėlė akmenis jį užmušti (59), nes Jėzus išdrįso pasakyti jiems, kad jų tėvas velnias. Čia mes išgirstame aiškiai: „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo." (Jon 8,47). Kokia skausminga tiesa. Tačiau tai buvo tiesa. Jėzus kalbėjo tiesiai į jų širdis. Šie žodžiai vėrė jų sąžines, deja jie negalėjo klausyti, todėl nesuprato. „Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite mano žodžių klausyti? (43). Vargas žmogui, kuris negali klausyti. Aš pastebiu, kad kartais mano vaikai nesupranta ką jiems noriu pasakyti todėl, kad negali klausyti. O negali klausyti todėl, kad klauso savęs. Jei nori suprasti, turi išmokti klausyti. Geras mokinys yra tas, kuris moka klausyti, tas, kuris gali susikaupti. Jei galvoje ūžauja vėjai, ar gali klausyti? Jei širdis pilna abejonių, ar gali klausyti? Jei kūnas liepsnoja nežabojamais geismais, ar gali klausyti? Jei tavo kraujas verda neapykanta, ar gali klausyti? Jei puoli į paniką ar gali klausyti? Jei tave užplūdo visokios emocijos, ar gali klausyti?

O jei negali klausyti Jėzaus, kaip gi tu būsi klusnus tiesai? Kaipgi tu būsi skaidrus ir skaistus, jei neklausysi tiesos žodžių? Žydai manė, kad jii yra teisūs, tačiau negalėjo priimti Jėzaus mokymo. Jie buvo patikėję, kad Jėzus tas Mesijas, bet negalėjo priimti mokymo. Kokia nauda iš tikėjimo, kuris neveda į paklusnumą Dievui? Toks tikėjimas panašus į demonų tikėjimą. Jie tiki ir dreba (Jok 2,19).Abejoju ar mes norime turėti demonų tikėjimą ir sulaukti jų likimo... Tačiau tiems žydams, kurie negalėjo priimti Jėzaus mokymo Kristus pasakė, kad jų tėvas velnias „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas." (Jon 8,44). Jėzus prilygino žydus demonams, nes velnio tarnai yra demonai. Tačiau jei mes esame tiesos draugai, mes esame klusnus tiesai. Jei mylime tiesą, klausysime jos. Tada bus džiaugsmo Dievui ir aišku mums patiems. Kaip džiaugėsi apaštalas Jonas, girdėdamas apie savo mokinius, kurie vaikščiojo tiesos keliais, taip turime džiaugtis  ir mes. „Aš labai nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš Tėvo gautasis įsakymas." (2 Jon1,4). „Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje." (3 Jon 1,4) Tikiu, kad tokį džiaugsmą teikia tikėjimas Tiesos Dievu, nes dangaus Tėvas džiaugiasi, kai jo vaikai laikosi jo įsakymų. „Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas...

 

2.    Sielos nuskaidrinimas. Čia mes sustokime prie nuostabaus klusnumo tiesai darbo pasekmės arba vaisiaus. Neabejotinai, klusnumas tiesai veda į sielos nuskaidrinimą. Žodis nuskaidrinti (gr. Hagnizo) gali taip pat būti verčiamas pašventinti arba apvalyti. Žydai labai gerai suprato šį žodį. Viešpats pašaukęs Izraelį, paskyrė juos būti šventais. Visas įstatymas pulsavo ritualiniu ir praktiniu šventumu. Viešpats įsakė tautai būti šventai, tyrai, švariai. Šis įsakymas nepasikeitė. Petras atkartoja jo nuostatas savo laiškuose: „Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: „Būkite  šventi, nes aš esu šventas." (1 Pet 1,14-16). Koks palaimintas žmogus, kuris patiki Kristumi, juk jis paaukojo save už nuodėmes, kad mus nuvestų pas Dievą (1 Pet 3,18). Juk tik dėl Jėzaus Kristaus išganymo darbo šiandien mes galime tapti šventi. „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams" (Heb 10,10). Pagal Mozei duotą įstatymą, vyriausias kunigas privalo vėl ir vėl aukoti gyvulius, kad būtų pridengta tautos nuodėmė, Jėzus Kristus įvykdė amžiną atpirkimą vienintele atnaša: „Vienintele atnaša jis šventinamuosius padarė tobulus amžiams" (Heb 10,14). Jėzus Kristus padarė viską, o nusidėjėliui telieka patikėti. Štai tokiu būdu nusidėjėlis yra nuteisinamas amžiams. Klusnumas tiesai, tai tikėjimas, kuris skaistina ir šventina mūsų sielas ir padaro jas tinkamas Dievui. Ruošia jas šlovingai ateičiai, kai susitiksime veidas į veidą su Viešpačiu ir pagarbinsime Kūrėją, sėdintį soste. Tik būdami klusnūs Tiesai galime keistis visu savo mąstymu ir elgesiu. Ir tas sielos skaidrumas turi tikslą...

 

3.    Nuskaidrintos sielos tikslas - neveidmainiška brolių meilė. Viešpats Dievas niekada nedaro nieko be tikslo. Tai žmogus moka sukurti ką nors, kas visiškai nereikalinga. Žmogus moka leisti laiką tuščiai. Žmogus moka tuščiai mąstyti ir kalbėti niekus, kurie nieko neduoda klausytojui. Viešpats Dievas per Jėzų Kristų įgyvendino didį žmonijos išgelbėjimo planą. Ir tas išganymas turi tikslą. Viešpats sukuria tyrą sielą, kad žmogus galėtų mylėti. Meilė yra tikslas. Ir ne bet kokia, bet neveidmainiška meilė. Skaidrus žmogus negali mylėti neskaidriai. Šventas žmogus negali mylėti veidmainingai.. Paklusdamas tiesai, gyvendamas pagal Dievo Žodį žmogus skaistina, šventina save. Ir tas šventumas turi tikslą – mylėti. Galima būtų pasakyti, kad Dievas įgalina mus mylėti nes be Dievo negalima tobulai mylėti. "Meilė tebūna be veidmainystės" (Rom 12,9) sakė Paulius. Veidmainystė, tai melas. Tai apsimestinė meilė. Tai meilė su tikslu pasipelnyti. Kartasi žmonės apsimeta, kad myli, nes jiems tai naudinga. Jie pataikauja asmenims dėl bjauraus savanaudiško pelno. Baisu, kai tokia meilė valdo žmogų. Baisu, kai žmogus nekovoja su tokia meile. Dievas nenori, kad mes apsimestume mylį. Jis kalba apie tikrą karštą meilę. Ir ji tikrai pasirodys, kai būsime klusnūs teisai ir skaistėsime.

 

4.    Įsakymas karštai iš širdies mylėti. Jėzus sakė: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!" (Jon 15,17). Jėzus sakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus." (Jono 13,34-35). Kas naujo šiame įsakyme? Juk Viešpats seniai įsakė Izraeliui mylėti savo artimą? Įstatymo esmė – meilė artimui. Tačiau dėmesingas klausytojas pastebės, kad Jėzus Kristus pasakė kaip mylėti. „kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą." Jėzus Kristus parodė pavydį kaip mylėti. Fariziejau juk taip pat mokino kaip mylėti. Kiekvienos religijos atstovai mokina mylėti. Ar nepastebėjote, kad visos sektos šiandien mokina mylėti. Deja miglotas supratimas apie meilę nevykdo Dievo teisumo. Jėzus Kristus aiškiai įsakė kaip mylėti. Todėl tik žiūrėdami į Jėzų Kristų mes galime įvykdyti įsakymą mylėti. Ir kada mes įvykdysime, pasaulis pažins, kad esame Kristaus. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus". Aš tikiu, kad Antiochijoje Jėzaus pasekėjus pradėjo vadinti krikščionimis[2] būtent dėl tokios meilės. „Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis"(Apd 11,26). Juk nevadinsi ko nors panašaus į Kristų, jei nežinosi kas tas Kristus. Mes dažnai girdime sakant: „Tu visai kaip tavo tėvas arba mama". Jei nepažįsti to tėčio ar mamos, juk negali taip sakyti. Žmonės, kurie nepažįsta Kristaus negali žinoti, kad mes esame Kristaus mokiniai. Todėl per amžius tikrieji Kristaus mokiniai siekė būti panašūs į savo Gelbėtoją, Viešpatį ir mokytoją Jėzų Kristų. To norėtųsi palinkėti ir mums, nes tada suprasime kaip mylėti ir meilė neatšals bet tik augs.

 

„Mylimieji, mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė‑ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula." (1 Jon 4,7-12)

 

„Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. Jei kas sakytų: "Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį" (1 Jon 4,19-21).

 

„Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę" (1Pet 4,8).

 

Taip pat skaityti. Rom 13,9; 1 Jon 3,18. Amen

 

 

---

[1] Hagnizo – pašventinti, apvalyti, paskirti Dievui.

[2] pažodžiui išvertus, reikštų „kaip Kristus". (Apd 11,26)