Nuskaidrintų sielų tikslas
„Klusnumu tiesai nuskaidrinę[1] savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, karštai iš širdies mylėkite vieni kitus" (1 Pet 1,22).
Turbūt nėra geresnės eilutės, kuri būtų tinkama paraginimui ir padrąsinimui, tikėjimui ir pamaldumui.
1. Klusnumas tiesai. Paklusnumas yra kertinis gerų Dievo Tėvo ir jo vaikų santykių pagrindas. Rojaus sode žmogus metė iššūkį Kūrėjui. Jis galvojo, kad žinos daugiau, bus išmintingesnis ir prilygs Dievui. Tačiau nepaklusdamas įsakymui žmogus tapo kvailas. Nes nuodėmė yra kvailystė. Mylėti nuodėmę neapsimoka. Ji nepadaro žmogaus išmintingu. Taip ji suteikia gėrio ir blogio sampratą. Taip, žmogus pagilina savo blogio ir gėrio žinias, tačiau tai nenaudinga jam pačiam. Neklusnumas ir nuodėmė yra dvasiniai sinonimai. Nepaklusnumas Dievui yra nuodėmė. Štai kodėl Viešpats ragina žmogų klausyti tiesos. Nėra reikalo klausti kokios tiesos, nes apaštalas Petras aišku kalba apie vieną tikrąją tiesą, kuri kyla iš Viešpaties. Tiesos etalonas yra Dievas, kuris kalba tiesą. Dievo Žodis visada yra tiesa. Jėzus žinojo ką sako, kai meldėsi: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa" (Jon 17,17). Ar ne ta pačia gaida skamba Petro paraginimo žodžiai? Tiesa pašventina. Tiesa išlaisvina. „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus." (Jon 8,31-32)– sakė Jėzus įtikėjusiems žydams.
Dievo tiesos žodis parodo kieno pusėje esame. Jono 8 skyriuje užrašytas Jėzaus ir įtikėjusių žydų dialogas. Po 31-32 eilutės žodžių, žydai įsižeidė, nes nesuprato ką Jėzus kalba apie vergystę. Jie pradėjo diskutuoti apie Abraomą (33; 39), įrodinėti, kad turi Tėvą (41). Galiausiai pakėlė akmenis jį užmušti (59), nes Jėzus išdrįso pasakyti jiems, kad jų tėvas velnias. Čia mes išgirstame aiškiai: „Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs dėl to neklausote, kad nesate iš Dievo." (Jon 8,47). Kokia skausminga tiesa. Tačiau tai buvo tiesa. Jėzus kalbėjo tiesiai į jų širdis. Šie žodžiai vėrė jų sąžines, deja jie negalėjo klausyti, todėl nesuprato. „Kodėl gi nesuprantate, ką jums sakau? Ar ne todėl, kad negalite mano žodžių klausyti? (43). Vargas žmogui, kuris negali klausyti. Aš pastebiu, kad kartais mano vaikai nesupranta ką jiems noriu pasakyti todėl, kad negali klausyti. O negali klausyti todėl, kad klauso savęs. Jei nori suprasti, turi išmokti klausyti. Geras mokinys yra tas, kuris moka klausyti, tas, kuris gali susikaupti. Jei galvoje ūžauja vėjai, ar gali klausyti? Jei širdis pilna abejonių, ar gali klausyti? Jei kūnas liepsnoja nežabojamais geismais, ar gali klausyti? Jei tavo kraujas verda neapykanta, ar gali klausyti? Jei puoli į paniką ar gali klausyti? Jei tave užplūdo visokios emocijos, ar gali klausyti?
O jei negali klausyti Jėzaus, kaip gi tu būsi klusnus tiesai? Kaipgi tu būsi skaidrus ir skaistus, jei neklausysi tiesos žodžių? Žydai manė, kad jii yra teisūs, tačiau negalėjo priimti Jėzaus mokymo. Jie buvo patikėję, kad Jėzus tas Mesijas, bet negalėjo priimti mokymo. Kokia nauda iš tikėjimo, kuris neveda į paklusnumą Dievui? Toks tikėjimas panašus į demonų tikėjimą. Jie tiki ir dreba (Jok 2,19).Abejoju ar mes norime turėti demonų tikėjimą ir sulaukti jų likimo... Tačiau tiems žydams, kurie negalėjo priimti Jėzaus mokymo Kristus pasakė, kad jų tėvas velnias „Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas." (Jon 8,44). Jėzus prilygino žydus demonams, nes velnio tarnai yra demonai. Tačiau jei mes esame tiesos draugai, mes esame klusnus tiesai. Jei mylime tiesą, klausysime jos. Tada bus džiaugsmo Dievui ir aišku mums patiems. Kaip džiaugėsi apaštalas Jonas, girdėdamas apie savo mokinius, kurie vaikščiojo tiesos keliais, taip turime džiaugtis ir mes. „Aš labai nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš Tėvo gautasis įsakymas." (2 Jon1,4). „Aš nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje." (3 Jon 1,4) Tikiu, kad tokį džiaugsmą teikia tikėjimas Tiesos Dievu, nes dangaus Tėvas džiaugiasi, kai jo vaikai laikosi jo įsakymų. „Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas...
2. Sielos nuskaidrinimas. Čia mes sustokime prie nuostabaus klusnumo tiesai darbo pasekmės arba vaisiaus. Neabejotinai, klusnumas tiesai veda į sielos nuskaidrinimą. Žodis nuskaidrinti (gr. Hagnizo) gali taip pat būti verčiamas pašventinti arba apvalyti. Žydai labai gerai suprato šį žodį. Viešpats pašaukęs Izraelį, paskyrė juos būti šventais. Visas įstatymas pulsavo ritualiniu ir praktiniu šventumu. Viešpats įsakė tautai būti šventai, tyrai, švariai. Šis įsakymas nepasikeitė. Petras atkartoja jo nuostatas savo laiškuose: „Kaip klusnūs vaikai, daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: „Būkite šventi, nes aš esu šventas." (1 Pet 1,14-16). Koks palaimintas žmogus, kuris patiki Kristumi, juk jis paaukojo save už nuodėmes, kad mus nuvestų pas Dievą (1 Pet 3,18). Juk tik dėl Jėzaus Kristaus išganymo darbo šiandien mes galime tapti šventi. „Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams" (Heb 10,10). Pagal Mozei duotą įstatymą, vyriausias kunigas privalo vėl ir vėl aukoti gyvulius, kad būtų pridengta tautos nuodėmė, Jėzus Kristus įvykdė amžiną atpirkimą vienintele atnaša: „Vienintele atnaša jis šventinamuosius padarė tobulus amžiams" (Heb 10,14). Jėzus Kristus padarė viską, o nusidėjėliui telieka patikėti. Štai tokiu būdu nusidėjėlis yra nuteisinamas amžiams. Klusnumas tiesai, tai tikėjimas, kuris skaistina ir šventina mūsų sielas ir padaro jas tinkamas Dievui. Ruošia jas šlovingai ateičiai, kai susitiksime veidas į veidą su Viešpačiu ir pagarbinsime Kūrėją, sėdintį soste. Tik būdami klusnūs Tiesai galime keistis visu savo mąstymu ir elgesiu. Ir tas sielos skaidrumas turi tikslą...
3. Nuskaidrintos sielos tikslas - neveidmainiška brolių meilė. Viešpats Dievas niekada nedaro nieko be tikslo. Tai žmogus moka sukurti ką nors, kas visiškai nereikalinga. Žmogus moka leisti laiką tuščiai. Žmogus moka tuščiai mąstyti ir kalbėti niekus, kurie nieko neduoda klausytojui. Viešpats Dievas per Jėzų Kristų įgyvendino didį žmonijos išgelbėjimo planą. Ir tas išganymas turi tikslą. Viešpats sukuria tyrą sielą, kad žmogus galėtų mylėti. Meilė yra tikslas. Ir ne bet kokia, bet neveidmainiška meilė. Skaidrus žmogus negali mylėti neskaidriai. Šventas žmogus negali mylėti veidmainingai.. Paklusdamas tiesai, gyvendamas pagal Dievo Žodį žmogus skaistina, šventina save. Ir tas šventumas turi tikslą – mylėti. Galima būtų pasakyti, kad Dievas įgalina mus mylėti nes be Dievo negalima tobulai mylėti. "Meilė tebūna be veidmainystės" (Rom 12,9) sakė Paulius. Veidmainystė, tai melas. Tai apsimestinė meilė. Tai meilė su tikslu pasipelnyti. Kartasi žmonės apsimeta, kad myli, nes jiems tai naudinga. Jie pataikauja asmenims dėl bjauraus savanaudiško pelno. Baisu, kai tokia meilė valdo žmogų. Baisu, kai žmogus nekovoja su tokia meile. Dievas nenori, kad mes apsimestume mylį. Jis kalba apie tikrą karštą meilę. Ir ji tikrai pasirodys, kai būsime klusnūs teisai ir skaistėsime.
4. Įsakymas karštai iš širdies mylėti. Jėzus sakė: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!" (Jon 15,17). Jėzus sakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą. Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus." (Jono 13,34-35). Kas naujo šiame įsakyme? Juk Viešpats seniai įsakė Izraeliui mylėti savo artimą? Įstatymo esmė – meilė artimui. Tačiau dėmesingas klausytojas pastebės, kad Jėzus Kristus pasakė kaip mylėti. „kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą." Jėzus Kristus parodė pavydį kaip mylėti. Fariziejau juk taip pat mokino kaip mylėti. Kiekvienos religijos atstovai mokina mylėti. Ar nepastebėjote, kad visos sektos šiandien mokina mylėti. Deja miglotas supratimas apie meilę nevykdo Dievo teisumo. Jėzus Kristus aiškiai įsakė kaip mylėti. Todėl tik žiūrėdami į Jėzų Kristų mes galime įvykdyti įsakymą mylėti. Ir kada mes įvykdysime, pasaulis pažins, kad esame Kristaus. „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus". Aš tikiu, kad Antiochijoje Jėzaus pasekėjus pradėjo vadinti krikščionimis[2] būtent dėl tokios meilės. „Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis"(Apd 11,26). Juk nevadinsi ko nors panašaus į Kristų, jei nežinosi kas tas Kristus. Mes dažnai girdime sakant: „Tu visai kaip tavo tėvas arba mama". Jei nepažįsti to tėčio ar mamos, juk negali taip sakyti. Žmonės, kurie nepažįsta Kristaus negali žinoti, kad mes esame Kristaus mokiniai. Todėl per amžius tikrieji Kristaus mokiniai siekė būti panašūs į savo Gelbėtoją, Viešpatį ir mokytoją Jėzų Kristų. To norėtųsi palinkėti ir mums, nes tada suprasime kaip mylėti ir meilė neatšals bet tik augs.
„Mylimieji, mylėkite vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį. Meilė‑ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus. Dievo niekas niekuomet nėra matęs. Jei mylime vieni kitus, Dievas mumyse pasilieka, ir jo meilė mumyse tampa tobula." (1 Jon 4,7-12)
„Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo. Jei kas sakytų: "Aš myliu Dievą, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Mes turime tokį jo įsakymą, kad, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį" (1 Jon 4,19-21).
„Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę" (1Pet 4,8).
Taip pat skaityti. Rom 13,9; 1 Jon 3,18. Amen
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą