Ištikima meilė
„Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus. (1 Jon 3,11) Luko 10,25-37
Kas gi yra meilė? Krikščioniui meilė yra gyvenimo esmė. Meilė yra Kristaus mokymo, gyvenimo ir mirties ant kryžiaus centre. Kristaus meilė yra mūsų gyvenimo jėga. Dievas apsireiškė pasauliui kaip mylintis tėvas, trokštantis išgelbėti ir priglausti prie savęs. Tačiau daugelis tokios meilės nesupranta. Nesuprato pirmajame amžiuje, nesuvokia ir dvidešimt pirmajame. Mes girdėjome: „Dievas tave myli", tačiau ne iš karto tai supratome. Kiek žmonių į tokią frazę reaguoja piktai ir primena alkstančius Afrikoje bei savo ligas ar kitas nelaimes. Ir tai yra todėl, kad žmonės turi skirtingą tikėjimą apie meilę.
6 „Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? 7 Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?" 8 Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu. (Mik 6,6-8)
„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!" (1Jon 3,1). Taip tėvas apdovanojo mus meile. Jo meilė yra dovanojanti, duodanti, pasiaukojanti.
1. Pasiaukojanti meilė. Jeigu esame nuoširdūs Biblijos skaitytojai mes greitai suprasime, kad Biblijos Dievas yra pasiaukojantis Dievas. Jis myli žmoniją ir pasirengęs numirti dėl jos. Tokios meilės kulminacija yra Jėzus Kristus, kuris mylėjo ir atidavė save už žmoniją. Kristaus kryžius – paslaptis - yra pasiaukojančios meilės pavyzdys. Tačiau pasiaukojanti meilė yra neatsiejama gyvenimo dalis. Pasiaukojanti meilė padeda žmogui gyventi ekstremaliose situacijose. Pasiaukojanti meilė išlaiko tėvus, kurie augina vaikus. Tokios meilės įtakoje mes visi užaugome. Meilė suformuoja mus kaip asmenybes. Vaikystėje patirta meilė suteikė viltį, saugumą, suformavo mūsų asmenybes. Štai kodėl Dievas viename iš savo įsakymų paminėjo: Gerbk tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje." Tai didelė paslaptis. Tęvų meilė buvo pasiaukojanti meilė. Tačiau mes užaugame, paliekame tėvų namus ir patys turime nešti meilę į kažkieno pasaulį.
Pasiaukojanti meilė yra ne tik vaikų auklėjimo paslaptis, tačiau taip pat yra ir stiprios santuokos garantas. Kiekviena šeima gyvenime patiria savo santykių aukštumas ir žemumas. Nuožmių konfliktų, atstūmimo ir nesusikalbėjimų metu pasiaukojanti meilė rizikuoja pirma nusižeminti ir pakęsti skriaudiką. Pakęsti, o ne pakasti. O kaip trūksta pasiaukojančios meilės mūsų pasauliui. Daugelis skuba „pakasti" savo artimą, kad tik galėtų gyventi „ramiai".
2. Abipusė meilė. Kada mes kalbame apie meilę, neturėtume pasilikti tik prie pasiaukojančios meilės, nes taip darydami galime nepastebėti to fakto, kad Dievas kviečia mus mylėti ne tik pasiaukojančia meile, bet ir abipuse. Tokia yra jo meilė mums. Jis nėra kaip vienos krypties gatvė, kur Dievas tik į vieną pusę lieja savo malonę ir jam visai nerūpi ar mes mylėsime jį ir būsime ištikimi. Tačiau Biblijos DIEVAS trokšta abipusės meilės, jis kviečia mus į bendravimą su savimi.
Naujojo Testamento meilės doktrina pastatyta ant Tėvo ir sūnaus abipusės meilės pamato. „Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas." (Jon 3,35). Tėvo meilė yra pasitikinti. Tėvas patikėjo į Jėzaus rankas viską. Jis parodo jam viską. "O Tėvas myli Sūnų, ir parodo jam visa, ką pats daro. Ir jam parodys dalykų, dar didesnių už šituos, kad jūs stebėsitės." (Jon 5,20). „Tėvas myli sūnų ir nieko neturi ko slėpti. bet pasaulis privalo pažinti, jog aš myliu Tėvą ir taip darau, kaip jis yra man įsakęs" (Jon 13, 31) Aišku ne tik kelios eilutės kalba apie abipusę meilę, bet visas Naujasis Testamentas pripildytas tokios meilės Dvasios. Taip pat ir žmonių meilė privalo būti abipusė meilė. Be tokios meilės nebūtų įmanoma gyventi, dirbti ir kurti kartu. Tokia meilė yra laisvės meilė. Ji mokina keistis. Ji duoda ir gauna. Ji supranta tikrus poreikius ir skuba į pagalbą. Ji pripažįsta artimo individualumą ir sugeba pamiršti savo pomėgius dėl kito. Ji gali kentėti ir laukti. Ji turi vilties. Ji yra nešališka ir sugeba visus žmones branginti vienodai. Tai labai svarbi meilės dalis. Dievas myli visus. Jis nedaro skirtumo tarp lyčių ir tautybių. Jis kviečia mus mylėti neatsižvelgiant į asmenį. Tokią meilę būtų galima pavadinti lygiateise meile. Meilė priima kito teises, supranta savo atsakomybę, nenuvertintina artimo sugebėjimų, charakterio, įsitikinimų...
3. Išgelbstinti meilė. Jėzus Kristus vadinamas pasaulio Gelbėtoju. Ir tikrai jis toks yra. Todėl jo meilė yra gelbstinti meilė. Daugelis Biblijos tekstų kalba apie tokią meilę, tačiau geriausias išgelbstinčios meilės pavyzdys yra pasakojimas apie gerąjį Samarietį.
25 Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?" 26 Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?" 27 Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. 28 Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi."29 Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?" 30 Jėzus prabilo: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. 31 Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. 32 Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. 33 O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. 34 Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. 35 Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.' 36 Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" 37 Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą." Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!" Luko 10,25-37
A) Meilė žvelgia su užuojauta ir susitapatina su žmogumi patekusiu į priespaudą. Meilė yra gailestinga. Ji palieka savo saugumą ir įsitraukia į kito žmogaus gyvenimo tragediją. Toks buvo tas samarietis. Jis turbūt turėjo skubių darbų, atsakomybių, tačiau buvo pasirengęs palikti viską ir susitapatinti su tuo, kuriam reikėjo pagalbos. Mes galime stebėtis kaip tas kunigas ir levitas galėjo taip pasielgti. Tačiau reikia prisiminti , kad tomis dienomis (kaip ir mūsų dienomis) drabužiai buvo laba svarbūs. Gulintis nuogas žmogus negalėjo būti sutapatintas nei su jokia etnine, religine bendruomene. Drabužiai buvo lyg žmogaus pasas. Tačiau plėšikai jį išrengė, sumušė ir paliko mirčiai. Niekas nenori bendrauti su įtartinais asmenimis. Tačiau Dievas yra gelbėtojas ir pasiuntė samarietį į pagalbą. Tas samarietis gerai žinojo susipriešinimą tarp žydų ir samariečių. Kažkada 6 a.pr. Kristų samariečiai Paschos šventės metu suteršė šventyklą išmėtydami mirusiojo palaikus ir taip suteršdami vietą ir nutraukdami šventę. Taip iki Jėzaus dienų žydai nekentė samariečių. Ir samariečiai negalėjo ir nenorėjo garbinti Dievo Jeruzalėje. Tačiau tas samarietis nebuvo varomas ideologijos. Jis nešiojo širdyje Jahvės įsakymą mylėti savo artimą kaip save patį...jis galėjo įeiti į to žmogaus situaciją ir jokie separatistiniai įsitikinimai jam nesutrukdė mylėti.
B) Meilė daro išlaisvinimo darbus. Nors palyginimai, kuriuos pasakojo Jėzus būdavo trumpi, tačiau šiame pasakojime Jis paminėjo net 9 darbus, kuriuos padarė samarietis. „Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. 35 Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.'" Jėzus aiškiai sako, kad tikras gailestingumas daro išlaisvinimo darbus. Tam sužalotam žmogui reikėjo ne tik emocinės užuojautos. Jam reikėjo konkrečių darbų ir tas samarietis parūpino tai kas reikalinga.
Ką Jėzus pabrėžė pasakojime? Įdomu tai, kad tai nebuvo pasiaukojanti ir nesavanaudiška meilė. Jėzus pabrėžė darbus. Kiekvienas veiksmas, kurį paminėjo Jėzus buvo reikalingas tam, kad išgelbėtų sužeistąjį. Meilė daro išlaisvinimo darbus. „Sužalotas žmogus tapo autentiškos religijos išbandymu... palyginimas apnuogina bet kokios religijos maniją išpažinimams ir amneziją darbams, artumą ortodoksijai ir ortoprakcijos tolimumą."(P.R. Jones „Love Command in the Paraboles)
C) Meilė kviečia į bendruomenę su laisve, teisumu ir atsakomybe dėl ateities. Visame Biblijos pasakojime meilė yra ne tik išlaisvinanti, bet ir nukreipianti į bendruomenę. Dievas, išvedęs žydus iš Egipto nepaliko jų likimo valiai, bet subūrė juosį bendruomenę, kur turėjo viešpatauti, teisumas, meilė, ištikimybė ir atsakomybė vienas už kitą. Dievas parengė juos ateičiai. Išlaisvinimas būtų beprasmiškas, jeigu nesuteiktų vilties ateičiai, jeigu nebūtų paruošta bazė gyvenimui ateityje. Samarietis, kuris padėjo sužeistajam, padarė viską, kad tas žmogus grįžtų į bendruomenę. Šiuo pasakojimu (palyginimu) Jėzus kviečia žydus į bendravimą su samariečiais. Jis bando nugriauti sienas, kurias abi etninės grupės pastatė. Tai yra kvietimas į bendruomenę su laisve. Žydams reikėjo palikti savo įsitikinimus, kurie trukdė mylėti samariečius. Jiems reikėjo išsivaduoti iš negailestingumo, teismo. Prisiminti atleidimo malonę. Jie turėjo išmokti leisti samariečiams būti savimi. Neįmanoma gyventi bendruomenėje, jeigu žmonės joje neturės tokios laisvės sampratos širdyje. Ir aišku kalbame apie laisvę, kuri nėra paremta savanaudišku autonomiškumu. Pasaulyje labai daug girdime apie mano laisves ir mano teises. Tačiau turėtų būti mūsų laisvės ir mūsų teisės. Laisvė ir teisė kuri nepadeda mylėti išlaisvinančia meile - yra vergystė.
D) Meilė pastato akistaton (pakaltina) tuos, kurie atstumia kitus. Palyginimas turėjo sukelti nemalonių jausmų tiems, kurie patys turėjo parodyti gailestingumą. Žydų tauta turėjo būti gailestinga ir užjaučianti - Šviesulys pasaulyje. Tačiau taip nebuvo. Žydai taip nekentė samariečių, kad viešai melsdavosi, kad Dievas prakeiktų juos ir jie neturėtų dalies amžinajame gyvenime.
Kodėl Jėzus pasirinko samarietį pavyzdžiu? Juk jis galėjo pasirinkti kokį neįvardintą žmogų. Tai nebūtų taip skausminga žydams. Būtų visai radikalu, jeigu žydas padėtų apiplėštam samariečiui ir jis taptų tuo „artimu", tačiau Jėzus kviečia prie tokio radikalumo, kur žydams reikėjo visiško pasikeitimo jų mąstyme ir tradicijose. Šio pasakojimo klausytojai buvo taip sukrėsti, kad kai Jėzus paklausė: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?" Tas didikas negalėjo pasakyti: „samarietis", bet atsakė: „tas, kuris jam padėjo".
4. Meilė priešams. Mes turėtume kalbėti dar ir apie meilę priešams, nes Jėzus apie ją daug kalbėjo. Jis kviečia mylėti visus ir darytinuos pačius darbus visiems. Jeigu mes mylime taip kaip myli Dievas, tai mes mylėsime priešus pasiaukojančia meile, mylėsime abipuse meile, mylėsime išlaisvinančiais darbais. „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo. 44 O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, 45 kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. 46 Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! 47 Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, tai kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?! 48 Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas." (Mat 5,43-47)
5. Kristaus kryžius. Kristaus kryžius yra Dieviškos meilės centre. Dievas myli mus iki kryžiaus mirties. Kryžius kalba ne tik apie Dievo rūstybę, bet svarbiausia apie išlaisvinimą. Kryžius kaltina mus nuodėmėje. Jėzaus mirtis ant kryžiaus nebuvo beprasmė auka. Ji yra išlaisvinanti, įtraukianti mus į bendravimą su Dievu, ji sutaiko su Dievu tuos, kuri tiki. Kryžius parodo mūsų nuodėmingumą. Jėzus kristus pasirinko tapti bejėgiu dėl mūsų. Jis tapo trapiu kaip mes ir vis dėlto prisikėlė šlovingas. Jis parodė mums, kad vieną dieną visi, kurie pasitiki Jėzumi kelsis ir daugiau nebus trapūs ir silpni. Nebus nuodėmės vergais, bet valdys pasaulį kartu su karalių karaliumi ir Viešpačiu. Todėl šiandien kiekvienas atverstas Biblijos puslapis kviečia mus atsiversti, pasikeisti, susitapatinti su Jėzumi ir jo bendruomene; ateiti su atgaila, kuri pasidaro regima darbais.
Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!" Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!" Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens. (Apr 22,17).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą