pamokslas

Pražūtingas pakantumas

2 Kor 11,1-4

 

O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate. ² Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę. ³ Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui. ⁴ Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate.

 

Kantrumas yra labai gera savybė. Kantrumas, susivaldymas, susilaikymas – Dieviškos dovanos žmogui. Tačiau apaštaals Paulius prabilo paie netikrą pakantumą. Jis prabilo apie kantrumą, kurio reiktų vengti.

 

1)    Pauliaus paikybė. „O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate" Korintiečiai buvo pakantūs, bet ne savo broliui ir apaštalui Kristuje. Paulius buvo kantrus Dievo tarnas, linkintis broliams ir seserims tikrojo gyvenimo su Kristumi, tačiau jo kantraus tarnavimo nenorėjo vertinti netikri broliai ir paskui juos nuklydusios kvailosios avys. Apaštalui liūdna, jam apmaudu, jam gaila vaikų tikėjime. Tačiau kaip bebūtų jam sunku, apaštalas kovoja ir aiškina korintiečiams tikrąsias Kristaus vertybes.

Apie kokią savo paikybę kalba Paulius? Apie kokį pakantumą rašo apaštalas? Štai jis sako: ¹⁶ Aš kartoju: nelaikykite manęs kvailiu! O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad galėčiau bent truputį pasigirti. ¹⁷ Ką pasakysiu, pasakysiu ne Viešpaties valia, bet tartum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti. ¹⁸ Kadangi daug kas giriasi kūno dalykais, tai pasigirsiu ir aš. ¹⁹ Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius. ²⁰ Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą. ²¹ Savo gėdai sakau, kad mes buvome per silpni taip su jumis elgtis... (2 Kor 11,16-21) Apaštalą kažkas laikė kvailu, todėl jis sako paklausykite manęs kaip kvailio, juk jūs mokate pakęsti paikuosius (kvailius). Netikrus brolius, įsibrovėlius melagius, apaštalas vadina kvailiais. Juk taip bedievius vadina Dievas. Korintiečiai galėjo pakęsti autoritarinius mokytojus, bet nenorėjo pakęsti nuolankaus Kristaus tarno ir kitų, kurie skelbė tikrąją Evangeliją.

Mes galime stebėtis, tačiau čia yra perspėjimas ir mums. Visi galime pakliūti spąstus ir tapti netikrų mokytojų vergais. Galime susimaišyti mąstyme ir pamilti melą vietoj tiesos. Jie tikintieji pirmajame amžiuje užkibo ant velnio jauko, būkime tikri, kad ir mes galime.

 

2)    Pauliaus pavydas. „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu." Biblijos DIEVAS yra pavydus Dievas. Pavydus ne blogąja prasme. Kiekvienas žydas žinojo, kad Dievas, apsireiškęs Mozei buvo pavydus Dievas. Kai Viešpats prabilo iš dangaus ir davė tautai dešimt įsakymų, visų pirma jis tarė  „¹ Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius: ² „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. ³ Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. ⁴ Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. ⁵ Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, ⁶ bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų." (Iš 20,1-6) Viešpats visada kalba žmonėms suprantamais terminais. Jahve išvedė Izraelį iš Egipto ir padarė savo nuosavybe. Jis nenorėjo, kad tauta vergautų stabams. Jis norėjo dovanoti jiems tikrąją laisvę. Pavydulingas Dievas kovoja už savo žmones. Jis kaip tėvas, kaip vyras karštai mylintis savo žmoną. Būtent taip ne kartą jis prisistato tautai.

Apaštalas Paulius buvo daugelio tikėjimo tėvas. Jis mylėjo kaip tas, kuris ne vieną Korinte atvedė pas Kristų. Jo karšta meilė žmonėms buvo tokia pati kaip Dievo per visą Izraelio istoriją. Per amžius Dievo tauta buvo traukte traukiama prie stabų. Ne išimtis ir naujoji Dievo tauta Kristuje. O kad daugiau būtų tų, kurie pavyduliauja Dievo pavydu ir kovoja už tikinčiojo laisvę ir ištikimybę tikram Dievui. O kad Dievas pakeltų daugiau ištikimų brolių seserų, kurie visa širdimi, visa siela ir pajėga tarnautų bendruomenėje ir padėtų tiems, kurie yra gundomi pasukti prie negyvų stabų.

 

3)    Pauliaus pareiga. „Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę." Ne kartą Dievas per pranašus kalbėjo apie Izraelį kaip žmoną, kuri buvo neištikima ir atsidavė stabams su kuriais ištvirkavo. Visai nenuostabu, kad Paulius vartoja tuos pačius terminus ir iliustracijas ,nes Senojo Testamento žodžiai buvo visada jo širdyje. Kaip mes šiandien mėgaujamės, studijuojame, tyrinėjame Naująjį Testamentą, taip pirmojo amžiaus krikščionys tyrinėjo Senąjį. Mozės, psalmių, pranašų žodžiai aidi apaštalų mokyme ir Naujasis Testamentas pilnas citatų ir palyginimų iš Senojo T.

Taigi, Paulius sužiedavo bendruomenę su Kristumi. Ir vėl apaštalas kalba vaizdingai, nes kiekvienam buvo žinomi santuokos papročiai. Tomis senomis dienomis santuoka buvo didelis įvykis. Bet prieš įvykstant santuokai, pirma buvo sužieduotuvės. Tai lyg ištiriamasis laikotarpis. Sužieduotuvės praktiškai buvo santuokos dalis. Susižadėję sutuoktiniai privalėjo būti ištikimi ir bet kokia neištikimybė buvo svetimavimas. Tėvas ar kitas globėjas buvo atsakingas už mergelės tyrumą, jis turėjo atvesti sužadėtinę jaunikiui tyrą ir nesuteptą.

Taip ir Paulius kalba apie bendruomenę. Apaštalas sužiedavo korintiečius su vienu vytu. Atkreipkime dėmesį. Paulius sužiedavo ne su dviem vyrais, nes su trimis, bet vieninteliu tikruoju Kristumi. Ir tai padarė paskelbdamas vienintelę tikrąją Evangeliją. Mokydamas ir aiškindamas Kelią, jis padėjo daugeliui patikėti tikruoju Dievu. Štai kaip Paulius mato bendruomenės ir KRISTAUS santykius: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, ²⁶ kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, ²⁷ kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą." (Ef 5,25-27) Tikinčiųjų Kristumi bendruomenė privalo būti tyra, garbinga, be melo raukšlių, be veidmainystės raukšlių, be jokių nešventų stabų, bet švari ir paruošta jaunikio pasirodymui. Bendruomenės žibintai turi būti pilni aliejaus, nes pasirodžius jaunajam, nebus laiko ieškoti kuro šviesai.

Vieną dieną visų bendruomenių tikintieji bus sujungti į vieną bažnyčią (bendruomenę) ir kaip nuotaka atvesta jaunikiui: „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi! ⁸ Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai." ⁹ Ir sako man [angelas]: „Rašyk: 'Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį.'" Jis pridūrė: „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!" (Apr 19,7-9) Ir toliau apreiškimo knygoje skaitome: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko. ² Ir aš išvydau šventąjį miestą - naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. ³ Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. ⁴ Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo." (Apr 22,1-4).

Velnias žino kokie mes turime būti, todėl visomis priemonėmis bando sugundyti tikinčiuosius, kad jie susiteptų stabais ir nepatektų į Avinėlio vestuves. O koks yra mūsų gyvenimas? Ar mes apsirengę spindinčia drobe? Ar teisūs darbai yra mūsų drabužiai ir puošmena? Teisūs darbai yra teisiojo gyvenimas. Tačiau teisumo darbų nedarytume, jei mūsų prote nebūtų teisių minčių.

 

4)    Pauliaus baimė. „Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui." Kaip lengva suvedžioti žmogų? Kaip lengvai Ieva pasidavė šėtono gundymui? Keli įtikinantys žodžiai ir žmogus pavergtas amžiams. Būkime tikri, kad ir mes esame panašiame pavojuje. Mus bus lengva suvedžioti gražiomis mintimis ir išvedžiojimais, jei... tik mes nebudėsime.

Mes negalime būti atsidavę Kristui be proto. Mūsų galvoje vyksta minčių kova. Pastoviai mąstome apie viena arba kita. Pastoviai renkamės. Kristaus mokinio galvoje ir širdyje turi viešpatauti Jėzaus mokslas, tačiau kiti mokslai taip apt veržiasi į mūsų mintis. Širdis – mūšio laukas. Lengva pasiklysti, kai širdis nėra stipri Dievo pažinimu. Kartą Jėzus sakė sadukiejams (netikintiems į prisikėlimą) „Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės". Mat 22,29Mes privalome pažinti Raštus ir Dievo galybę. Jeigu nepažįstame Raštų ir nesuprantame Dievo galybės, tai liudija apie dvasinę mirtį: Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien einantiems į pražūtį, ⁴ netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo ­ Kristaus šlovės Evangelijos šviesos. 2 Kor 4,4

 

5)    Pakantumas kitai Evangelijai. „Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate." Pražūtingas pakantumas. Koks tragiškas vaizdas: bažnyčia pakenčia netikrą evangeliją ir su ja ateinančią kitą dvasią. Argi gali būti kita evangelija? Aišku gali. Žmonės pastoviai girdi geras naujienas apie įvairiausius dalykus pasaulyje. Nėra žmogaus, kuris gyventų ir nesivadovautų kažkokia evangelija. Mes esame kūriniai (nors ne visi tai pripažįsta), o kūriniams reikia kūrėjo, vadovo, vedlio, mokytojo. Mes gimstame (netobuli), vadinasi mums reika mokytis. Nuo pačios pradžios mokomės iš savo tėvų (globėjų) tėvai gyvena pagal kažkokią filosofiją (minčių ir veiksmų visumą), papročius ir tradicijas. Tėvai formuoja mūsų mąstymą. Vėliau atsiranda kitokkų autoritetų, kurie įtakoja mus. Protingas žmogus pasirenka tikėjimą vieninteliu tikruoju Mokytoju Jėzumi Kristumi, nes jame yra pažinimo pilnatvė. Jis žino viską ko mums reikia gyvenimui ir pamaldumui. Jis yra esmė. Būkime tikri, kad visa, kas nėra Kristaus evangelija – yra kita evangelija. Brangieji būkime kantrūs ir pakantūs Viešpatyje. Tačiau nebūkime kantrūs klaidamoksliams. Neimkime širdin melo mokslų. Atsiribokime nuo netikrų pranašų. Išvykime naikinančias dvasias. Priimkime Kristų, kuris per Šventąją Dvasią gali mus atvesti pas dangiškąjį TĖVĄ. Amen.

 

pamokslas

Saugokis aistrų, ieškok teisumo...

2 Tim 2,22-26

 

Saugokis jaunatvės aistrų. Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie veda į barnius. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis, bet reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą, ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai.

 

1)    Saugokis jaunatvės aistrų. Kokių aistrų reikia saugotis Dievo tarnui? Jaunystė turi savo aistras, geismus ir troškimus. Mes gyvename pasaulyje, kuris garbina jaunystę. Jaunystė - stabas. Televizija šaukte šaukia jaunystė laimė, senatvė - nelaimė. Viskas nukreipta į jaunystę. Kaip liūdna, kad vyresnieji nenori pamokyti jaunesniuosius sveikos nuovokos ir gyvenimo atsakomybės. Tačiau ir senas žmogus gali pasiduoti jaunatvės aistroms. Tad Dievo žodis tinka visiems.

Skubėjimas. Jaunystėje mes dažnai padarome daug skubotų sprendimų. Jaunystėje pamirštame kas svarbu dėl kažkokio menkniekio. Pamirštame, kad pasensim ir aliname savo kūnus blogais įpročiais. Turimas jėgas dažnai nukreipiame netinkama linkme. Skubėti reikia, bet tik pas Viešpatį.. Ps 119,60 Skubu nedelsdamas laikytis tavo įsakymų. Jaunystėje privalu išmokti valdyti savo apetitą. Gyvename visuomenėje, kurioje laukti darosi nemadinga. Ankščiau buvome pratę prie ilgų eilių parduotuvėse ir kitose vietose. Dabar viskas daug sunkiau. Norime kažką nusipirkti - imame paskolą. Nemadinga laukti pirmo bučinio prie altoriaus. Laukti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tačiau Biblijos Dievas mokina žmones kantrumo. Pastoviai girdime apie ištvermę ir apie kantrų pažadų išsipildymo laukimą. Deivas nori mus išmokyti kantrumo.

Pagarbos vyrensiems stoka. Jaunas žmogus gali pamiršti, kad privalu nusilenkti prieš žilagalvį ir kaip reikia gerbti tėvus. Kun 19,32 Atsistosi prieš žilagalvį, pagerbsi seną žmogų ir bijosi savo Dievo; aš esu Viešpats. Apskritai jaunesnieji privalo būti klusnūs vyresniesiems, nes tai patinka Viešpačiui. 1 Pet 5,5a Taip pat ir jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Nepagarba vyresniesiems ir gimdytojams yra nepaklusnumo pasekmė. Klusnus jaunuolis visada žinos kas yra teisu.

Išdidumas. 1 Pet 5,5b Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Pavojinga puoselėti išdidumą jaunystėje, nes kas žino į kokias aukštumas pakilsi senatvėje. Slaugos namuose pilna napoleonų, karalių, popiežių ir motinų teresių. Išdidumas būtinai baigsis baisiausiu pažeminimu. Benjaminas Franklinas yra pasakęs: „Išdidieji nekenčia išdidumo…kituose." Taip, kitų išdidumą mes matome ir nemėgstame tokių savybių, bet savo didybės dažnai nepastebime.

Tinginystė. Jaunystėje mes greičiau pasiduodame tinginiui. Ar ne keista, kad tie, kurie trykšta energija, greičiausiai pavargsta, kai tik reikia imtis kokio nors nemėgiamo darbo? Kodėl, kai taip reikalinga tavo pagalba, staiga prasideda negalavimas, dingsta jėgos, apima silpnumas? Mūsų protas valdo kūną. Jei protas ir širdis apimta tinginio, ir kūnas greitai pradės negaluoti. Jei reikia ką nors padaryti, sakome: „rytoj". Tinginystė ir atidėliojimas eina koja kojon. Frances Rodman yra pasakęs: „Visada atidėk rytdienai tai, ko apskritai neturėtumei daryti."

Netyri geismai. Šiandien kaip niekad anksčiau pasaulis pasinėręs į įvairiausius geismus. Net valdžioje esantys žmonės toleruoja neištikimybę, paleistuvystes, girtuoklystes, lošimus bei prostituciją. Pasaulis eina link liberalizacijos to, kas anksčiau buvo baustina mirtimi. Ef 5,3-5 Užtat ištvirkavimas, visoks netyrumas ar godulystė tenebūna jūsų net minimi, kaip dera šventiesiems; taip pat begėdystė, kvaila šneka ar juokų krėtimas jums netinka, verčiau tebūna dėkojimas. Gerai įsidėmėkite, kad joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės. Žmonės šiandien nejaučia jokios gėdos rodydami savo nuogumą, žiūrėdami į svetimą nuogumą ir kalbėdami apie nuogumą. Žmonės nejaučia gėdos šnekėdami tuštybes ir kvailystes, bei šlykščiai juokaudami galvoja elgiasi labai linksmai. Jaunystėje žmogus gundomas negalvoti apie apie kito poreikius, jo skrandis visada pustuštis, todėl lengva tapti godumo auka. Bet Dievas perspėja, kad tai stabmeldiškumo ženklas.

 

2)    Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. Norint apsisaugoti nuo aistrų, privalu ieškoti teisumo... Jaunas žmogus ieško daug įvairų dalykų. Jis labai domisi naujovėmis, nori pažinti pasaulį, tačiau jei nori apsisaugoti nuo visokių aistrų ir geismų reikia visų pirma ieškoti teisumo. Jėzus mokydamas apie pasaulio rūpesčius kartą tarė: Mat 6,33 Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Gyvybiškai svarbu ieškoti teisumo, nes nuo to priklauso visa mūsų ateitis. Rom 3,4 Kad tavo žodžiai būtų pripažinti teisūs, ir laimėtum, kai esi teisiamas. Vieną dieną busime visi teisiami, ar laimėsime? Jei jūs galvojate, kad nebūsite teisiami ,tai klystate. Heb 9,27 Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą… Per savo ilgą ar trumpą gyvenimą mes prikalbame visokiausių dalykų, primąstome ir įsitikiname net tuo, kas nėra tiesa. Tačiau jei šiandien galime išvengti bausmės už netiesą, teismo dieną neišvengsime bausmės už neteisumą. Rom 1,18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisingumu. Štai kodėl Dievas atsiuntė savo Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki būtų išteisintas teismo dieną. Dievo Žodis mus perspėja, kad jei neieškosime teisumo, galime baigti baisiausiais geismais ir netyrumu. Rom 1,28-32 Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nedera. Todėl jie pilni visokio neteisumo, piktybės, godulystės ir piktumo, pilni pavydo, žudynių, nesantaikos, klastingumo, paniekos, apkalbų. Jie – šmeižikai, Dievo nekentėjai, akiplėšos, išpuikėliai, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklausantys tėvų, neprotingi, neištikimi, be meilės, negailestingi. Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius.

Teisumas ir tikėjimas eina drauge, tai neatskiriami dalykai, nes dėl Jėzaus Kristaus atlikto atpirkimo tikėjimu esame išteisinami Dievo Tėvo akivaizdoje,. Ir tik po to ateina tikėjimo vaisius: meilė ir ramybė. Nėra išteisinančio tikėjimo - nėra meilės ir ramybės.

Bet taip pat atkreipkime dėmesį, kad Dvasia ragina ieškoti teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės drauge su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties. Patikėkite, drauge su veidmainiais nerasime nei teisumo, nei tikėjimo, nei meilės bei ramybės. Kada šiandien pasaulyje yra tokia didelė bažnyčių pasiūla, daugelis ieško ne tyros, tikros širdies šventųjų, bet gerų tradicijų, geros muzikos, žiūri ar daug panašaus amžiaus žmonių, ar tas Biblijos vertimas naudojamas, ar tinkami drabužiai, ar geras vardas pasaulyje ir ar gražūs maldos namai...

Dievas ragina mus ieškoti amžinybės su tais, kurie šaukiasi Viešpaties iš grynos širdies. Nes daugelis šiandien šaukia daug, bet ne Viešpaties. Galbūt iš tikros širdies, bet ne Gelbėtojo Jėzaus Kristaus. Gal šaukia apie Kristų, bet atsižadėjo Jo maldingumo jėgos. 2Tim 3,5 „…, dedąsi maldingi, bet atsižadėję maldingumo jėgos. Tu saugokis tokių žmonių." – sako Paulius.

 

3)    O kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie veda į barnius. Viešpaties tarnui nedera kivirčytis. Ieškant teisumo, lengva įsitraukti į ginčus. Tačiau mums nereikia kovoti žodžiais. Nereikia įtikinėti savo protu. Juk Viešpats yra Gelbėtojas. Daugelis bažnyčių šiandien įsivėlė į nemokšiškus ginčus apie krikštus, Viešpaties vakarienę, vynus, ateities įvykius, apie neaiškias Biblijos vietas, ginčus dėl istorinio autentiškumo, ir įvairiausių žmogiškų nuomonių, o ne Dievo žodžio tiesos. O taip, daugelis mano, kad jie kovoja dėl Dievo žodžio, tačiau ta kova tėra žmogiško pasipūtimo vaisius. Paulius sakė: „Venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių" (Rom 14,1) Keistas buvo tas apaštalas Paulius, kaip jis galėjo reikalauti tokių dalykų? Ir dar jis rašė: „jei dar kas nors norėtų ginčytis,težino, jog, nei mes neturime tokio papročio, nei Dievo bažnyčios." (1 Kor11,16)

„Tie, kurie ginčuos vienas kita griauna, dažnai kraujuotas nosis plauna." B. Franklinas.

 

4)    Reikia su visais elgtis maloniai, stengtis pamokyti, būti kantriam, švelniai aiškinti prieštaraujantiems; Viešpaties tarnui reikia su visais elgtis maloniai. Viešpaties tarnas nori padėti žmogui suprasti išganymo kelią. Čia reikia išmokti pamiršti savo ambicijas. Juk negalėsi pamokyti to, su kuriuo ginčijies. Todėl kantrumas labai praverčia kiekvienam norinčiam tarnauti Viešpačiui. Daugelis žinome, kaip sunku aiškinti prieštaraujantiems. Tačiau be švelnumo negalima išaiškinti net pačios akivaizdžiausios tiesos. Mes žinome, kad jaunam labai sunku būti kantriam, tačiau Dievo tarnas neturi kito pasirinkimo. Kažkas pasakė: „Švelnumas tai kalba, kuria gali kalbėti, girdėti ir suprasti net kurčnebylis." Kada mes skubame klabėti, dažnai tampame nemalonūs ir nekantrūs, o jei dar kas nors prieštarauja mūsų žodžiams, lengva tapti šiurkščiu. Tačiau tik švelnūs žodžiai atneša švelnų aidą…

 

5)    Rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą, ir jie prablaivės nuo velnio žabangų, kuriuose vergavo jo valiai. Didelis užmokestis skirtas tam, kurs išmoksta vengti jaunatvės aistrų ir siekia teisumo, tikėjimo ir meilės drauge su visais šventaisiais. Jo švelnus Evangelijos skelbimas netikintiesiems, kito pamokymas būtinai baigsis nusidėjėlio atsivertimu. Dievas duos prieštaraujantiems atsiversti. „Švelnumas atvertė į tikėjimą daugiau nusidėjėlių nei užsidegimas, mokymas ar išprusimas." – pasakė Henrietta C. Mears Atkreipkime dėmesį, nors mes atliekame savo dalį, išgelbėjimas atsivertimas priklauso nuo Viešpaties.

Mažas berniukas klausia tėvo: „Tėti, kas yra religinis išdavikas?" Tėvas atsako: „Žmogus, kuris palieka mūsų bažnyčią ir pereina į kitą." Berniukas vėl klausia: „O kaip vadinamas  žmogus, kuris palieka savo bažnyčią ir tampa mūsų bažnyčios nariu?" Tėvas atsako: „Jis atsivertėlis, sūnau, naujai atsivertęs į tikėjimą."

Mes turime žinoti ką reiškia atversti nusidėjėlį nuo klystkelio. Mes privalome žinoti kaip atrodo atsivertėlis. Kartais žmonės gailisi žodžiais dėl savo blogų darbų, tačiau neteisybės kelio nepalieka. Kartais kitos bažnyčios narys ieško prieglobsčio kitoje bažnyčioje, nors savo nuodėmės kelio nėra palikęs. Tai ne atsivertęs žmogus. Tai veidmainis, bandantis rasti prieglobsčio miestą. Viešpats nori, kad žmogus išblaivėtų nuo velnio žabangų. Viešpats nori išlaisvinti žmones, kad niekas daugiau nebevergautų velniui ir jo valiai.

Kur jūs esate šiandien? Ar jūs gyvenimo ar mirties kelyje? Ar jus galima pavadinti atsivertusiu į tikėjimą? Ar jūs esate Jėzaus Kristaus tarnas ar sau pačiam tarnaujat? Ar Dievas jus išteisino, ar nuodėmės atleistos? O gal jūs manot, kad išvengsite bausmės už nuodėmes netikėdami Jėzumi Kristumi? Dievas sako, kad kol žmogus gyvas yra vilties. Bet vargas žmogui, kuris žinojo tiesą, bet nesišaukė Viešpaties kol buvo laikas. Juk dabar išganymo metas, dabar palanki diena. Negali būti geresnės dienos tikėjimui kaip šiandiena. Ko lauki žmogau, tikėk ir atsiversk, krikštykis ir prisijunk prie šventųjų būrio. Amen.

 

Pamokslas

Dovydo liaupsė

Ps 145

 

Dovydas šlovina, liaupsina, giria ir garbina Viešpatį Dievą. Daug yra kalbama rašoma ir pamokslaujama apie šlovinimą šiandien. Skaitydami šią psalmę matome kaip tikintis karalius Dovydas garbina savo Dievą. Jis pažįsta jį ir turi ką pasakyti. Jis žino Viešpaties charakterį ir Jo darbai jam nesvetimi.

 

Įžadas. „Aukštinsiu tave, mano Deive ir Karaliau, ir garbinsiu tavo vardą per amžių amžius. (1). Dievo žmogus visada aukština Viešpatį, ne save. Pažinęs Dievą, žmogus negali matyti savo didybės. Viešpaties akivaizdoje visa, kas sukurta yra menka ir maža. Išgelbėtas žmogus palenkia savo širdį į Viešpatį ir duoda įžadą garbinti VIEŠPATĮ. Labai prasmingi yra Dovydo žodžiai, nes jis pažada garbinti ir aukštinti Dievą kaip Karalių. Juk pats Dovydas buvo karalius, tačiau jis visada žinojo kas jį padarė karaliumi. Tikrai Dievas yra karalius ir jo karalystė amžina.

Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius" (2). Pažįstantis Dievą žmogus garbina Viešpatį kasdien. Jis giria ir šlovina Viešpatį kasdien. Negalima būti arti VIEŠPATIES tik kartą per savaitę. Jei esi DIEVO vaikas visada atiduosi Viešpačiui tinkamą pagarbą. Palaiminta širdis, kuris gali garbinti ir šlovinti Viešpatį kasdien ir per amžius.

 

Viešpats yra nesuvokiamai didis. „Didis Viešpats ir vertas didžios šlovės, jo didybė nesuvokiama." (3) Viešpats yra Didis. Jis tikrai yra nuostabiai didis. Neapsakomai ir neapibūdinamai iki galo. Kai kurių žmonių didybė yra baisiausios nuodėmės bedugnė. Tačiau Viešpaties didybė yra skaisti ir spindinti. Kiekviena akis užsimerkia ir negali pakelti tos akinančios šviesos. Jei mes bandytume apraštyti jo didybę, tai viso pasaulio knygose nesutilptų žodžiai, kuriuos žmogus galėtų pasakyti. Milijonuose gigabaitinių ir terabaitinių skaitmeninių knygų nesutilptų informaciją apie Kūrėjo didybę. O kokia nesuvokiama yra Viešpaties didybė. Tas kas tai supranta yra labai laimingas. Nes jei pripažįsti, kad Dievo didybė yra nesuvokiama, ištikus bėdai galėsi turėti ramybę ir nemurmėti ant VIEŠPATIES.

Didis Viešpats tikrai yra vertas didžios šlovės. Nėra maldos, kuri būtų per ilga. Ar tai būtų gyrius, rauda, maldavimas ar padėka; Dievo didybę šlovinanti malda turi būti didi malda, gili malda. Nėra giesmės, kuris būtų per graži. Juk didis Viešpats reikalauja didžios šlovės. Niekada nebus per daug laiko praleista ruošiantis giesmei. Nėra per didelio choro didžiam gyriui. Nėra per garsios giesmės ir per daug instrumentų. Tokios šlovės giesmė turėtų būti kuriama be galo pamaldžiai ir susikaupus. Didis Dievas vertas didžios šlovės.

 

Šlovinimo tradicija. „Viena karta girs kitai tavo darbus ir skelbs tavo galybę". (4) Dovydas prana6auja, kad šlovinimas taps gera tradicija. Dievo žmonės mokins ateinančias kartas. Neužtenka pačiam džiaugtis Dievu ir jo didybe. Kiekvienas, kuris pažįsta Viešpatį mokina kitus. Vaikščiojantis šviesose veda kitus iš tamsos į tikrąją šviesą. Mūsų vaikai mato mūsų gyvenimą. Jie mato kuo mes džiaugiamės ir kuo didžiuojamės. Jie girdi ką mes giriame savo lūpomis ir kuo mėgaujasi mūsų akys. Jie mato ką mato mūsų akys ir žino kur guli mūsų širdis. Jei mūsų namuose ir bažnyčioje Viešpats Dievas bus giriamas, vaikai perims šią tradiciją. Jei šiandien mes skelbiame Dievo galybę, vaikai taip pat norės tai daryti. Jei mūsų namuose ir bažnyčioje yra kalbama apie Dievo galybę gyvenime, tada neliks vietos žmogiškai tuštybei.

 

Mąstymas. „Apie tavo didybės garbingą spindesį ir apie tavo nuostabius darbus aš mąstysiu. (5) Kiti Biblijos vertimai rašo „aš kalbėsiu" vietoj mąstysiu. Kaip bebūtų, kalbėjimo negali būti be mąstymo. Tik pastoviai mąstant sugebėsime didingai kalbėti. O kad mes sugebėtume mąstyti apie DIEVO didybės garbingą spindesį. Tačiau nelengva mąstyti apie DIEVĄ. Apie tuštybes lengva mąstyti ir kalbėti. Žemiškas auksas yra tuštybė palyginus su Viešpaties auksu, kuriuo yra grįstos dangaus Jeruzalės gatvės. Pasaulio blizgesys yra tuštybė palyginus su Viešpaties grožiu. O kad mes sugebėtume daugiau laiko paskirti mąstymui, tada ir daugiau turėtume ko pasakyti apie savo Dievo spindesį.

 

Ateitis. Žmonės garsins tavo pagarbią baimę keliančius darbus, o aš skelbsiu tavo didybę. Jie apsakys tavo gausaus gerumo garsą ir džiugiai giedos apie tavo teisumą. (6-7). Ko tik negarsina šiandien žmonės. Įvairiausiomis žiniasklaidos priemonėmis mes gauna daug informacijos apie įvykius pasaulyje, tačiau visko neatsimename. Kokius vaizdus ilgiausia išlaiko mūsų atmintis? Baisiausius ir labiausiai sukrečiančius. Tai kuo mes stebimės arba žavimės ilgai išlieka mūsų atmintyje. Tokie yra Dievo darbai. Bijoti Dievo nėra blogai.  Pagarbi Dievo baimė yra tikro gyvenimo šaltinis. Senajame Testamente mes girdime apie vandenis, pražudžiusius Nojaus laikų pasaulį; apie ugnį sunaikinusią ištvirkusius Sodomos ir Gomoros miestus; apie sugriuvusias Jericho sienas ir daug kitų šlovingų ir baugių Dievo galybės darbų. Naujasis Testamentas mini mokinius, kurie išsigano, pamatę Jėzaus nuramintą ežerą. „Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!" (Mor 4,41; t.p. 5,15)) Ten kur pasirodydavo Jėzus, mirtis ir demonai traukėsi. Jo mokiniams šiurpas per nugarą ėjo, matant tokius didingus darbus. Apaštalų laikais bažnyčiai taip pat nebuvo svetima Dievo baimė. „Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų." (Apd 2,43). O Ananijaus ir Sapfiros istorija? Viešpats ištiko mirtimi apsimelavusius bažnyčios narius. Kaip reagavo tikintieji? „Didi baimė pagavo visus tai girdėjusius....Didelė baimė apėmė visą Bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo." (Apd 5,5. 11).

Bet nežiūrint visų baisybių ir bausmių Dievo žmonės sugebės skelbti Viešpaties gausaus gerumo garsą. Siaubingi įvykiai, apie kuriuos girdime pasaulyje yra Dievo gerumo ženklai, ne abejingumo, kaip daugelis mano. Net pabaustas, teisus žmogus džiugiai giedos apie Dievo teisumą, o ne piktumą. Dievas visada elgiasi teisingai. Jei išgirstame apie kokį nors baisų įvykį, nereikia kaltinti Dievo. Reikia jį girti, nes Viešpats visuomet viską daro tik į gera. Dovydas sako, kad žmonės džiugiai giedos apie Dievo teisumą. Džiugiai galima giedoti tik tada, kada tavo širdis teisi. Džiaugtis Dievo teisumu gali tik tada, kada tavo širdis skambina ta pačia gaida kaip VIEŠPATS. Gailestingumu džiaugsis net bjauriausias žmogus, tačiau Dievo teisumu gėrėsis tik teisusis.

 

Dievo MALONĖ. „Atlaidus ir gailestingas Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo. Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams" (8-9). O koks atlaidus ir gailestingas yra Viešpats! Jis lėtas pykti. Ir pilnas gerumo. Jei kūrėjas nebūtų toks geras, tai nei vienas nusidėjėlis negalėtų išsilaikyti. Bet dabar net bjauriausias nusidėjėlis gali vaikščioti žemėje ir galvoti, kad jam nieko neatsitiks. Kol žmogus gyvas yra vilties, nes Dievas kantrus. Tačiau, po mirties nėra išgelbėjimo nei vienam. Šiandien dar malonės metas, dar tinkama diena, o rytoj nežinai kas tavęs laukia. Todėl šventieji privalo giedoti ir skelbti Dievo gailestingumą per Jėzų Kristų, nebijoti žmonių, bet pasigailėti ir aiškinti Dievo teisingumą. Nes Viešpats gailestingas visiems savo kūriniams. Nėra žmogaus, kuriam nereikia atleidimo. Nėra rasės, kuriai nereikėtų atleidimo, nes visi nudidėjo ir stokoja Dievo garbės.

 

PARAGINIMAS „Tedėkoja tau, Viešpatie, visi tavo kūriniai ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina. Tepasakoja apie tavo karalystės garbę ir tegarsina tavo galybę, kad paskelbtų visai žmonijai tavo žygius ir garbingą tavo viešpatavimo spindesį. Tavo viešpatavimas – amžinas, tavo valdžia tveria per visas kartas." (10-13a) Kada supranti koks nuostabus ir didis yra Viešpats, tavo lūpos prabils padėkos malda ir giesme. Tedėkoja, tepasakoja, tegarsina, teskelbia – tai paraginimas. Visi ištikimieji garbina Dievą. Ištikimieji, tikintieji, šventieji šlovina Karalių ir jo karalystę. Susitikę jie kalba apie tos karalystės grožį. Skelbia visai žmonijai. Visiems reikia išgirsti koks malonus yra Viešpats. Visi žmonės turi išgirsti apie gyvenimą, kuris duodamas dovanai. Apie Dievo žygius ir garbingą viešpatavimo spindesį. Išgelbėtas žmogus turi Viešpatį ir pasiduoda jo valdžiai. Ji džiaugiasi Karaliaus valdžia. Jis neniekina ir nemaištauja, bet klusniai vykdo karaliaus potvarkius ir įsakymus. Palaimintas žmogus, kuris mato Dievo karalystės garbę ir ją brangina, nes Dievo viešpatavimas amžinas. Žmonės ateina į valdžią tik trumpam, kiti juos pakeičia. Tačiau Dievo valdžia amžina, apsimoka ją mylėti ir gėrėtis.

 

Dievo IŠTIKIMYBĖ. „Viešpats ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais." Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia visus gyvenimo palaužtus." (13b-14). O koks ištikimas yra Viešpats. Jis ištikimai rūpinasi savo kūrinija. Jis prilaiko, kas klumpa. Viešpats gali pakelti nupuolusius. Jis gali išgydyti nuodėmės sulenktuosius. Kaip tą moterį, kurią šėtonas laikė suriestą ilgus metus. Karalius atėjo ir ištiesino.

 

Dievas maitintojas. „Visų akys žvelgia į tave su viltimi, ir tu duodi jiems peno, kai reikia. Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą" (15-16) Visos kūrinijos akys nukreiptos į maitintoją Dievą. Tik žmogus išdidžiai nusisuka ir nenori pripažinti, kad Viešpats yra Dievas. Tačiau VIEŠPATIES žmonės visada žvelgia į Viešpatį su Viltimi, nes žino, kad Dievas duoda kai reikia.

 

Dievas viską daro gerai. „Visi Viešpaties keliai teisūs, ir jis maloningas visais savo darbais. (17). Neturime jokios priežasteis burnoti prieš Viešaptį. Deivas viską daro gerai. Su pasitikiėjimu galiem juo sekti.

 

Viešpats yra arti. „Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta. Jis tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, jis girdi jų šauksmą ir juos gelbsti. Viešpats saugo kiekvieną, kas jį myli, o nedorėlius sunaikins. Teskelbia mano lūpos VIEŠPATIES šlovę, ir visa, kas gyvą, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius" (18-21). O koks artimas yra VIEŠPATS. Jis artimas kiekviena, kuris šaukiasi VIEŠPATIES. Kodėl daugelis nejaučia to artumo? Todėl, kad nesišaukia VIEŠPATIES. Dievas artimas tiems, kurie nuoširdžiai trokšta ir alksta Dievo. „Palaiminti trokštantis ir alkstantis teisumo," - sakė Jėzus. Ar ne apie tą patį kalba? Tikrai toje pačioje pažinimo Dvasioje kalba Kristus. Ir kiekvienas pagarbiai bijančio tikinčiojo noras bus išpildytas. Jėzus sakė tą patį. Dovydas sako tą patį. Visi Dievo vaikai sako tą patį. Dievas girdi šventųjų šauksmą ir juos gelbsti. Viešpats saugo. Žmonės ieško saugumo draudimo bendrovėse, apsaugos tarnybose, ligoninėse ir psichiatrų kabinetuose, tačiau didžiausia apsauga yra Viešpats. Kas myli Viešpatį – saugus, o nedorėliai bus sunaikinti. „Jei kas nemyli Viešpaties tebūnie prakeiktas." (1 Kor 16,22). O mes skelbkime Viešpaties šlovę dabar ir per amžius. Amen.