pamokslas

Pražūtingas pakantumas

2 Kor 11,1-4

 

O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate. ² Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu. Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę. ³ Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui. ⁴ Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate.

 

Kantrumas yra labai gera savybė. Kantrumas, susivaldymas, susilaikymas – Dieviškos dovanos žmogui. Tačiau apaštaals Paulius prabilo paie netikrą pakantumą. Jis prabilo apie kantrumą, kurio reiktų vengti.

 

1)    Pauliaus paikybė. „O, kad jūs pakęstumėte truputėlį mano paikybės! Bet jūs ir pakenčiate" Korintiečiai buvo pakantūs, bet ne savo broliui ir apaštalui Kristuje. Paulius buvo kantrus Dievo tarnas, linkintis broliams ir seserims tikrojo gyvenimo su Kristumi, tačiau jo kantraus tarnavimo nenorėjo vertinti netikri broliai ir paskui juos nuklydusios kvailosios avys. Apaštalui liūdna, jam apmaudu, jam gaila vaikų tikėjime. Tačiau kaip bebūtų jam sunku, apaštalas kovoja ir aiškina korintiečiams tikrąsias Kristaus vertybes.

Apie kokią savo paikybę kalba Paulius? Apie kokį pakantumą rašo apaštalas? Štai jis sako: ¹⁶ Aš kartoju: nelaikykite manęs kvailiu! O jeigu jau laikote, tai pasiklausykite manęs kaip kvailo, kad galėčiau bent truputį pasigirti. ¹⁷ Ką pasakysiu, pasakysiu ne Viešpaties valia, bet tartum kvailiodamas ir manydamas galįs pasigirti. ¹⁸ Kadangi daug kas giriasi kūno dalykais, tai pasigirsiu ir aš. ¹⁹ Juk, būdami protingi, jūs mokate mielai pakęsti paikuosius. ²⁰ Beje, jūs ir pakenčiate, kai jie jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai prieš jus puikuojasi, kai užgauna per veidą. ²¹ Savo gėdai sakau, kad mes buvome per silpni taip su jumis elgtis... (2 Kor 11,16-21) Apaštalą kažkas laikė kvailu, todėl jis sako paklausykite manęs kaip kvailio, juk jūs mokate pakęsti paikuosius (kvailius). Netikrus brolius, įsibrovėlius melagius, apaštalas vadina kvailiais. Juk taip bedievius vadina Dievas. Korintiečiai galėjo pakęsti autoritarinius mokytojus, bet nenorėjo pakęsti nuolankaus Kristaus tarno ir kitų, kurie skelbė tikrąją Evangeliją.

Mes galime stebėtis, tačiau čia yra perspėjimas ir mums. Visi galime pakliūti spąstus ir tapti netikrų mokytojų vergais. Galime susimaišyti mąstyme ir pamilti melą vietoj tiesos. Jie tikintieji pirmajame amžiuje užkibo ant velnio jauko, būkime tikri, kad ir mes galime.

 

2)    Pauliaus pavydas. „Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu." Biblijos DIEVAS yra pavydus Dievas. Pavydus ne blogąja prasme. Kiekvienas žydas žinojo, kad Dievas, apsireiškęs Mozei buvo pavydus Dievas. Kai Viešpats prabilo iš dangaus ir davė tautai dešimt įsakymų, visų pirma jis tarė  „¹ Tada Dievas ištarė visus šiuos žodžius: ² „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. ³ Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. ⁴ Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia, žemėje, ir vandenyse po žeme. ⁵ Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, ⁶ bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų." (Iš 20,1-6) Viešpats visada kalba žmonėms suprantamais terminais. Jahve išvedė Izraelį iš Egipto ir padarė savo nuosavybe. Jis nenorėjo, kad tauta vergautų stabams. Jis norėjo dovanoti jiems tikrąją laisvę. Pavydulingas Dievas kovoja už savo žmones. Jis kaip tėvas, kaip vyras karštai mylintis savo žmoną. Būtent taip ne kartą jis prisistato tautai.

Apaštalas Paulius buvo daugelio tikėjimo tėvas. Jis mylėjo kaip tas, kuris ne vieną Korinte atvedė pas Kristų. Jo karšta meilė žmonėms buvo tokia pati kaip Dievo per visą Izraelio istoriją. Per amžius Dievo tauta buvo traukte traukiama prie stabų. Ne išimtis ir naujoji Dievo tauta Kristuje. O kad daugiau būtų tų, kurie pavyduliauja Dievo pavydu ir kovoja už tikinčiojo laisvę ir ištikimybę tikram Dievui. O kad Dievas pakeltų daugiau ištikimų brolių seserų, kurie visa širdimi, visa siela ir pajėga tarnautų bendruomenėje ir padėtų tiems, kurie yra gundomi pasukti prie negyvų stabų.

 

3)    Pauliaus pareiga. „Mat aš jus sužiedavau su vienu vyru, su Kristumi, ir turiu pas jį nuvesti jus kaip skaisčią mergelę." Ne kartą Dievas per pranašus kalbėjo apie Izraelį kaip žmoną, kuri buvo neištikima ir atsidavė stabams su kuriais ištvirkavo. Visai nenuostabu, kad Paulius vartoja tuos pačius terminus ir iliustracijas ,nes Senojo Testamento žodžiai buvo visada jo širdyje. Kaip mes šiandien mėgaujamės, studijuojame, tyrinėjame Naująjį Testamentą, taip pirmojo amžiaus krikščionys tyrinėjo Senąjį. Mozės, psalmių, pranašų žodžiai aidi apaštalų mokyme ir Naujasis Testamentas pilnas citatų ir palyginimų iš Senojo T.

Taigi, Paulius sužiedavo bendruomenę su Kristumi. Ir vėl apaštalas kalba vaizdingai, nes kiekvienam buvo žinomi santuokos papročiai. Tomis senomis dienomis santuoka buvo didelis įvykis. Bet prieš įvykstant santuokai, pirma buvo sužieduotuvės. Tai lyg ištiriamasis laikotarpis. Sužieduotuvės praktiškai buvo santuokos dalis. Susižadėję sutuoktiniai privalėjo būti ištikimi ir bet kokia neištikimybė buvo svetimavimas. Tėvas ar kitas globėjas buvo atsakingas už mergelės tyrumą, jis turėjo atvesti sužadėtinę jaunikiui tyrą ir nesuteptą.

Taip ir Paulius kalba apie bendruomenę. Apaštalas sužiedavo korintiečius su vienu vytu. Atkreipkime dėmesį. Paulius sužiedavo ne su dviem vyrais, nes su trimis, bet vieninteliu tikruoju Kristumi. Ir tai padarė paskelbdamas vienintelę tikrąją Evangeliją. Mokydamas ir aiškindamas Kelią, jis padėjo daugeliui patikėti tikruoju Dievu. Štai kaip Paulius mato bendruomenės ir KRISTAUS santykius: „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, ²⁶ kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, ²⁷ kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą." (Ef 5,25-27) Tikinčiųjų Kristumi bendruomenė privalo būti tyra, garbinga, be melo raukšlių, be veidmainystės raukšlių, be jokių nešventų stabų, bet švari ir paruošta jaunikio pasirodymui. Bendruomenės žibintai turi būti pilni aliejaus, nes pasirodžius jaunajam, nebus laiko ieškoti kuro šviesai.

Vieną dieną visų bendruomenių tikintieji bus sujungti į vieną bažnyčią (bendruomenę) ir kaip nuotaka atvesta jaunikiui: „Džiūgaukime ir linksminkimės, ir teikime jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi! ⁸ Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe; o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai." ⁹ Ir sako man [angelas]: „Rašyk: 'Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį.'" Jis pridūrė: „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!" (Apr 19,7-9) Ir toliau apreiškimo knygoje skaitome: „Aš regėjau naują dangų ir naują žemę, nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko, ir jūros taip pat nebeliko. ² Ir aš išvydau šventąjį miestą - naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui. ³ Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. ⁴ Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo." (Apr 22,1-4).

Velnias žino kokie mes turime būti, todėl visomis priemonėmis bando sugundyti tikinčiuosius, kad jie susiteptų stabais ir nepatektų į Avinėlio vestuves. O koks yra mūsų gyvenimas? Ar mes apsirengę spindinčia drobe? Ar teisūs darbai yra mūsų drabužiai ir puošmena? Teisūs darbai yra teisiojo gyvenimas. Tačiau teisumo darbų nedarytume, jei mūsų prote nebūtų teisių minčių.

 

4)    Pauliaus baimė. „Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas neatitrauktų nuo tyro ir nuoširdaus atsidavimo Kristui." Kaip lengva suvedžioti žmogų? Kaip lengvai Ieva pasidavė šėtono gundymui? Keli įtikinantys žodžiai ir žmogus pavergtas amžiams. Būkime tikri, kad ir mes esame panašiame pavojuje. Mus bus lengva suvedžioti gražiomis mintimis ir išvedžiojimais, jei... tik mes nebudėsime.

Mes negalime būti atsidavę Kristui be proto. Mūsų galvoje vyksta minčių kova. Pastoviai mąstome apie viena arba kita. Pastoviai renkamės. Kristaus mokinio galvoje ir širdyje turi viešpatauti Jėzaus mokslas, tačiau kiti mokslai taip apt veržiasi į mūsų mintis. Širdis – mūšio laukas. Lengva pasiklysti, kai širdis nėra stipri Dievo pažinimu. Kartą Jėzus sakė sadukiejams (netikintiems į prisikėlimą) „Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nepažindami nei Raštų, nei Dievo galybės". Mat 22,29Mes privalome pažinti Raštus ir Dievo galybę. Jeigu nepažįstame Raštų ir nesuprantame Dievo galybės, tai liudija apie dvasinę mirtį: Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien einantiems į pražūtį, ⁴ netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo ­ Kristaus šlovės Evangelijos šviesos. 2 Kor 4,4

 

5)    Pakantumas kitai Evangelijai. „Mat jei kas užklydęs ima skelbti kitą Jėzų, negu mes paskelbėme, arba jei jūs priimate kitą dvasią, kurios nebuvote priėmę, ar kitą evangeliją, kurios nebuvote gavę, tai jūs ramiausiai tatai pakenčiate." Pražūtingas pakantumas. Koks tragiškas vaizdas: bažnyčia pakenčia netikrą evangeliją ir su ja ateinančią kitą dvasią. Argi gali būti kita evangelija? Aišku gali. Žmonės pastoviai girdi geras naujienas apie įvairiausius dalykus pasaulyje. Nėra žmogaus, kuris gyventų ir nesivadovautų kažkokia evangelija. Mes esame kūriniai (nors ne visi tai pripažįsta), o kūriniams reikia kūrėjo, vadovo, vedlio, mokytojo. Mes gimstame (netobuli), vadinasi mums reika mokytis. Nuo pačios pradžios mokomės iš savo tėvų (globėjų) tėvai gyvena pagal kažkokią filosofiją (minčių ir veiksmų visumą), papročius ir tradicijas. Tėvai formuoja mūsų mąstymą. Vėliau atsiranda kitokkų autoritetų, kurie įtakoja mus. Protingas žmogus pasirenka tikėjimą vieninteliu tikruoju Mokytoju Jėzumi Kristumi, nes jame yra pažinimo pilnatvė. Jis žino viską ko mums reikia gyvenimui ir pamaldumui. Jis yra esmė. Būkime tikri, kad visa, kas nėra Kristaus evangelija – yra kita evangelija. Brangieji būkime kantrūs ir pakantūs Viešpatyje. Tačiau nebūkime kantrūs klaidamoksliams. Neimkime širdin melo mokslų. Atsiribokime nuo netikrų pranašų. Išvykime naikinančias dvasias. Priimkime Kristų, kuris per Šventąją Dvasią gali mus atvesti pas dangiškąjį TĖVĄ. Amen.