Pamokslas

Dovydo liaupsė

Ps 145

 

Dovydas šlovina, liaupsina, giria ir garbina Viešpatį Dievą. Daug yra kalbama rašoma ir pamokslaujama apie šlovinimą šiandien. Skaitydami šią psalmę matome kaip tikintis karalius Dovydas garbina savo Dievą. Jis pažįsta jį ir turi ką pasakyti. Jis žino Viešpaties charakterį ir Jo darbai jam nesvetimi.

 

Įžadas. „Aukštinsiu tave, mano Deive ir Karaliau, ir garbinsiu tavo vardą per amžių amžius. (1). Dievo žmogus visada aukština Viešpatį, ne save. Pažinęs Dievą, žmogus negali matyti savo didybės. Viešpaties akivaizdoje visa, kas sukurta yra menka ir maža. Išgelbėtas žmogus palenkia savo širdį į Viešpatį ir duoda įžadą garbinti VIEŠPATĮ. Labai prasmingi yra Dovydo žodžiai, nes jis pažada garbinti ir aukštinti Dievą kaip Karalių. Juk pats Dovydas buvo karalius, tačiau jis visada žinojo kas jį padarė karaliumi. Tikrai Dievas yra karalius ir jo karalystė amžina.

Kasdien tave garbinsiu ir šlovinsiu tavo vardą per amžių amžius" (2). Pažįstantis Dievą žmogus garbina Viešpatį kasdien. Jis giria ir šlovina Viešpatį kasdien. Negalima būti arti VIEŠPATIES tik kartą per savaitę. Jei esi DIEVO vaikas visada atiduosi Viešpačiui tinkamą pagarbą. Palaiminta širdis, kuris gali garbinti ir šlovinti Viešpatį kasdien ir per amžius.

 

Viešpats yra nesuvokiamai didis. „Didis Viešpats ir vertas didžios šlovės, jo didybė nesuvokiama." (3) Viešpats yra Didis. Jis tikrai yra nuostabiai didis. Neapsakomai ir neapibūdinamai iki galo. Kai kurių žmonių didybė yra baisiausios nuodėmės bedugnė. Tačiau Viešpaties didybė yra skaisti ir spindinti. Kiekviena akis užsimerkia ir negali pakelti tos akinančios šviesos. Jei mes bandytume apraštyti jo didybę, tai viso pasaulio knygose nesutilptų žodžiai, kuriuos žmogus galėtų pasakyti. Milijonuose gigabaitinių ir terabaitinių skaitmeninių knygų nesutilptų informaciją apie Kūrėjo didybę. O kokia nesuvokiama yra Viešpaties didybė. Tas kas tai supranta yra labai laimingas. Nes jei pripažįsti, kad Dievo didybė yra nesuvokiama, ištikus bėdai galėsi turėti ramybę ir nemurmėti ant VIEŠPATIES.

Didis Viešpats tikrai yra vertas didžios šlovės. Nėra maldos, kuri būtų per ilga. Ar tai būtų gyrius, rauda, maldavimas ar padėka; Dievo didybę šlovinanti malda turi būti didi malda, gili malda. Nėra giesmės, kuris būtų per graži. Juk didis Viešpats reikalauja didžios šlovės. Niekada nebus per daug laiko praleista ruošiantis giesmei. Nėra per didelio choro didžiam gyriui. Nėra per garsios giesmės ir per daug instrumentų. Tokios šlovės giesmė turėtų būti kuriama be galo pamaldžiai ir susikaupus. Didis Dievas vertas didžios šlovės.

 

Šlovinimo tradicija. „Viena karta girs kitai tavo darbus ir skelbs tavo galybę". (4) Dovydas prana6auja, kad šlovinimas taps gera tradicija. Dievo žmonės mokins ateinančias kartas. Neužtenka pačiam džiaugtis Dievu ir jo didybe. Kiekvienas, kuris pažįsta Viešpatį mokina kitus. Vaikščiojantis šviesose veda kitus iš tamsos į tikrąją šviesą. Mūsų vaikai mato mūsų gyvenimą. Jie mato kuo mes džiaugiamės ir kuo didžiuojamės. Jie girdi ką mes giriame savo lūpomis ir kuo mėgaujasi mūsų akys. Jie mato ką mato mūsų akys ir žino kur guli mūsų širdis. Jei mūsų namuose ir bažnyčioje Viešpats Dievas bus giriamas, vaikai perims šią tradiciją. Jei šiandien mes skelbiame Dievo galybę, vaikai taip pat norės tai daryti. Jei mūsų namuose ir bažnyčioje yra kalbama apie Dievo galybę gyvenime, tada neliks vietos žmogiškai tuštybei.

 

Mąstymas. „Apie tavo didybės garbingą spindesį ir apie tavo nuostabius darbus aš mąstysiu. (5) Kiti Biblijos vertimai rašo „aš kalbėsiu" vietoj mąstysiu. Kaip bebūtų, kalbėjimo negali būti be mąstymo. Tik pastoviai mąstant sugebėsime didingai kalbėti. O kad mes sugebėtume mąstyti apie DIEVO didybės garbingą spindesį. Tačiau nelengva mąstyti apie DIEVĄ. Apie tuštybes lengva mąstyti ir kalbėti. Žemiškas auksas yra tuštybė palyginus su Viešpaties auksu, kuriuo yra grįstos dangaus Jeruzalės gatvės. Pasaulio blizgesys yra tuštybė palyginus su Viešpaties grožiu. O kad mes sugebėtume daugiau laiko paskirti mąstymui, tada ir daugiau turėtume ko pasakyti apie savo Dievo spindesį.

 

Ateitis. Žmonės garsins tavo pagarbią baimę keliančius darbus, o aš skelbsiu tavo didybę. Jie apsakys tavo gausaus gerumo garsą ir džiugiai giedos apie tavo teisumą. (6-7). Ko tik negarsina šiandien žmonės. Įvairiausiomis žiniasklaidos priemonėmis mes gauna daug informacijos apie įvykius pasaulyje, tačiau visko neatsimename. Kokius vaizdus ilgiausia išlaiko mūsų atmintis? Baisiausius ir labiausiai sukrečiančius. Tai kuo mes stebimės arba žavimės ilgai išlieka mūsų atmintyje. Tokie yra Dievo darbai. Bijoti Dievo nėra blogai.  Pagarbi Dievo baimė yra tikro gyvenimo šaltinis. Senajame Testamente mes girdime apie vandenis, pražudžiusius Nojaus laikų pasaulį; apie ugnį sunaikinusią ištvirkusius Sodomos ir Gomoros miestus; apie sugriuvusias Jericho sienas ir daug kitų šlovingų ir baugių Dievo galybės darbų. Naujasis Testamentas mini mokinius, kurie išsigano, pamatę Jėzaus nuramintą ežerą. „Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!" (Mor 4,41; t.p. 5,15)) Ten kur pasirodydavo Jėzus, mirtis ir demonai traukėsi. Jo mokiniams šiurpas per nugarą ėjo, matant tokius didingus darbus. Apaštalų laikais bažnyčiai taip pat nebuvo svetima Dievo baimė. „Nuostaba ėmė kiekvieną, nes apaštalai darė daug stebuklingų ženklų." (Apd 2,43). O Ananijaus ir Sapfiros istorija? Viešpats ištiko mirtimi apsimelavusius bažnyčios narius. Kaip reagavo tikintieji? „Didi baimė pagavo visus tai girdėjusius....Didelė baimė apėmė visą Bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo." (Apd 5,5. 11).

Bet nežiūrint visų baisybių ir bausmių Dievo žmonės sugebės skelbti Viešpaties gausaus gerumo garsą. Siaubingi įvykiai, apie kuriuos girdime pasaulyje yra Dievo gerumo ženklai, ne abejingumo, kaip daugelis mano. Net pabaustas, teisus žmogus džiugiai giedos apie Dievo teisumą, o ne piktumą. Dievas visada elgiasi teisingai. Jei išgirstame apie kokį nors baisų įvykį, nereikia kaltinti Dievo. Reikia jį girti, nes Viešpats visuomet viską daro tik į gera. Dovydas sako, kad žmonės džiugiai giedos apie Dievo teisumą. Džiugiai galima giedoti tik tada, kada tavo širdis teisi. Džiaugtis Dievo teisumu gali tik tada, kada tavo širdis skambina ta pačia gaida kaip VIEŠPATS. Gailestingumu džiaugsis net bjauriausias žmogus, tačiau Dievo teisumu gėrėsis tik teisusis.

 

Dievo MALONĖ. „Atlaidus ir gailestingas Viešpats, lėtas pykti ir pilnas gerumo. Geras kiekvienam Viešpats ir gailestingas visiems savo kūriniams" (8-9). O koks atlaidus ir gailestingas yra Viešpats! Jis lėtas pykti. Ir pilnas gerumo. Jei kūrėjas nebūtų toks geras, tai nei vienas nusidėjėlis negalėtų išsilaikyti. Bet dabar net bjauriausias nusidėjėlis gali vaikščioti žemėje ir galvoti, kad jam nieko neatsitiks. Kol žmogus gyvas yra vilties, nes Dievas kantrus. Tačiau, po mirties nėra išgelbėjimo nei vienam. Šiandien dar malonės metas, dar tinkama diena, o rytoj nežinai kas tavęs laukia. Todėl šventieji privalo giedoti ir skelbti Dievo gailestingumą per Jėzų Kristų, nebijoti žmonių, bet pasigailėti ir aiškinti Dievo teisingumą. Nes Viešpats gailestingas visiems savo kūriniams. Nėra žmogaus, kuriam nereikia atleidimo. Nėra rasės, kuriai nereikėtų atleidimo, nes visi nudidėjo ir stokoja Dievo garbės.

 

PARAGINIMAS „Tedėkoja tau, Viešpatie, visi tavo kūriniai ir visi tavo ištikimieji tave tegarbina. Tepasakoja apie tavo karalystės garbę ir tegarsina tavo galybę, kad paskelbtų visai žmonijai tavo žygius ir garbingą tavo viešpatavimo spindesį. Tavo viešpatavimas – amžinas, tavo valdžia tveria per visas kartas." (10-13a) Kada supranti koks nuostabus ir didis yra Viešpats, tavo lūpos prabils padėkos malda ir giesme. Tedėkoja, tepasakoja, tegarsina, teskelbia – tai paraginimas. Visi ištikimieji garbina Dievą. Ištikimieji, tikintieji, šventieji šlovina Karalių ir jo karalystę. Susitikę jie kalba apie tos karalystės grožį. Skelbia visai žmonijai. Visiems reikia išgirsti koks malonus yra Viešpats. Visi žmonės turi išgirsti apie gyvenimą, kuris duodamas dovanai. Apie Dievo žygius ir garbingą viešpatavimo spindesį. Išgelbėtas žmogus turi Viešpatį ir pasiduoda jo valdžiai. Ji džiaugiasi Karaliaus valdžia. Jis neniekina ir nemaištauja, bet klusniai vykdo karaliaus potvarkius ir įsakymus. Palaimintas žmogus, kuris mato Dievo karalystės garbę ir ją brangina, nes Dievo viešpatavimas amžinas. Žmonės ateina į valdžią tik trumpam, kiti juos pakeičia. Tačiau Dievo valdžia amžina, apsimoka ją mylėti ir gėrėtis.

 

Dievo IŠTIKIMYBĖ. „Viešpats ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais." Viešpats prilaiko kiekvieną, kas klumpa, ir pakelia visus gyvenimo palaužtus." (13b-14). O koks ištikimas yra Viešpats. Jis ištikimai rūpinasi savo kūrinija. Jis prilaiko, kas klumpa. Viešpats gali pakelti nupuolusius. Jis gali išgydyti nuodėmės sulenktuosius. Kaip tą moterį, kurią šėtonas laikė suriestą ilgus metus. Karalius atėjo ir ištiesino.

 

Dievas maitintojas. „Visų akys žvelgia į tave su viltimi, ir tu duodi jiems peno, kai reikia. Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą" (15-16) Visos kūrinijos akys nukreiptos į maitintoją Dievą. Tik žmogus išdidžiai nusisuka ir nenori pripažinti, kad Viešpats yra Dievas. Tačiau VIEŠPATIES žmonės visada žvelgia į Viešpatį su Viltimi, nes žino, kad Dievas duoda kai reikia.

 

Dievas viską daro gerai. „Visi Viešpaties keliai teisūs, ir jis maloningas visais savo darbais. (17). Neturime jokios priežasteis burnoti prieš Viešaptį. Deivas viską daro gerai. Su pasitikiėjimu galiem juo sekti.

 

Viešpats yra arti. „Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta. Jis tenkina norus tų, kurie jo pagarbiai bijo, jis girdi jų šauksmą ir juos gelbsti. Viešpats saugo kiekvieną, kas jį myli, o nedorėlius sunaikins. Teskelbia mano lūpos VIEŠPATIES šlovę, ir visa, kas gyvą, tešlovina jo vardą dabar ir per amžius" (18-21). O koks artimas yra VIEŠPATS. Jis artimas kiekviena, kuris šaukiasi VIEŠPATIES. Kodėl daugelis nejaučia to artumo? Todėl, kad nesišaukia VIEŠPATIES. Dievas artimas tiems, kurie nuoširdžiai trokšta ir alksta Dievo. „Palaiminti trokštantis ir alkstantis teisumo," - sakė Jėzus. Ar ne apie tą patį kalba? Tikrai toje pačioje pažinimo Dvasioje kalba Kristus. Ir kiekvienas pagarbiai bijančio tikinčiojo noras bus išpildytas. Jėzus sakė tą patį. Dovydas sako tą patį. Visi Dievo vaikai sako tą patį. Dievas girdi šventųjų šauksmą ir juos gelbsti. Viešpats saugo. Žmonės ieško saugumo draudimo bendrovėse, apsaugos tarnybose, ligoninėse ir psichiatrų kabinetuose, tačiau didžiausia apsauga yra Viešpats. Kas myli Viešpatį – saugus, o nedorėliai bus sunaikinti. „Jei kas nemyli Viešpaties tebūnie prakeiktas." (1 Kor 16,22). O mes skelbkime Viešpaties šlovę dabar ir per amžius. Amen.